- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-19
- Bylos Nr.
- 2-158/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė, Danutės Milašienės
- Atsakovas
- UAB „Vikstada“
- Ieškovas
- UAB „Medinė sija“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vikstada“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. B2-1731-230/2008 pagal ieškovo UAB „Medinė sija“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio atsakovui UAB „Vikstada“ dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Medinė sija“ kreipėsi į teismą prašydamas iki ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo padavimo dienos taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui UAB „Vikstada“ – areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankuose, ir kitą atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Ieškovas nurodė, kad būdamas subrangovu atliko rekonstrukcijos darbus pagal 2008 m. vasario 19 d. statybos rangos sutartį Nr.08/02/19-01, sudarytą tarp UAB „Medinė sija“ ir rangovo UAB „Artvalda“. Rangovui nurodžius, kad atsiskaityti už atliktus darbus negali dėl finansinių sunkumų, 2008 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta trišalė sutartis tarp UAB „Medinė sija“, rangovo UAB „Artvalda“ ir užsakovo UAB „Vikstada“. Šios sutarties 3 punktu UAB „Vikstada“ įsipareigojo sumokėti už rangovą ieškovui 102640,87 Lt sumą už atliktus darbus. Atsakovas UAB „Vikstada“ nerodė jokių pastangų piniginę prievolę įvykdyti ir jos neįvykdė, todėl ieškovas 2008 m. spalio 7 d. išsiuntė atsakovui pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Skolos suma yra didelė. Be to, atsakovo gauta informacija iš Centrinės hipotekos įstaigos patvirtina, kad atsakovo skolos yra labai didelės, daug kreditorių yra pareiškę reikalavimus atsakovui ir areštavę turtą. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki ieškinio padavimo dienos yra būtinas. Šių priemonių netaikius, atsakovas gali kryptingai siekti savo nemokumo, tuo apribodamas kreditorių galimybes atgauti skolas.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 30 d. nutartimi prašymą patenkino - areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas atsakovą ar pas trečiuosius asmenis, taip pat sustabdė atsakovo turto realizavimą ir (ar) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus. Teismas nurodė, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovo išsiųstas pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įteiktas 2008 m. spalio 10 d. Ieškovas pagrįstai prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, nes jis neturi galimybės pateikti ieškinį, kol nėra suėjęs ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytas 30 dienų terminas atsakovo piniginei prievolei įvykdyti. Pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad atsakovui UAB „Vikstada“ reikalavimus yra pareiškę daugiau kreditorių, jų reikalavimams užtikrinti areštuotas atsakovo turtas. Esant šioms aplinkybėms, būtina imtis priemonių apsaugoti visų galimų kreditorių interesus, kurie paaiškėtų bankroto bylos atsakovui iškėlimo atveju. Todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turtą ir pinigines lėšas, taip pat sustabdyti atsakovo turto išieškojimą ir (ar) realizavimą pagal vykdomuosius dokumentus.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį panaikinti, o ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Jis nurodo, kad:
1. Ieškovo pateikti įrodymai apie kitų kreditorių arešto apimtis neatitinka realios situacijos. Atsakovo pateiktoje pažymoje apie atsiskaitymą matyti, kad pagal kai kuriuos vykdomuosius dokumentus atsakovas jau yra atsiskaitęs pilnai bei pateikęs prašymus dėl turto arešto panaikinimo. Pagal kitus dokumentus yra ženkliai atsiskaityta ir atsiskaitoma toliau, o faktinis įsiskolinimo likutis jau yra tik 342257,54 Lt. be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ketina slėpti turtą ar perleisti kitiems asmenims.
2. Atsakovas dirba nestabilioje statybų rinkoje, kurioje neatsiskaičius laiku užsakovams, statybos bendrovės negali laiku atsiskaityti su kreditoriais. O net ir trumpam pritaikytas lėšų areštas gali visiškai sutrikdyti įmonės veiklą bei atsiskaitymus.
3. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja teisingumo principui, kuris reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t.y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nesukeltų nė vienai šaliai perdėto pranašumo ir nevaržytų teisių labiau nei reikia tikslui pasiekti.
4. Ieškovas galėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau jis piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Jis nurodo, kad:
1. Ieškovas teismui pateikė Turto areštų aktų registro duomenis, todėl nepagrįstai atsakovas teigia, kad jie neatitinka realios situacijos. Be to, atsakovas pateikė teismui kreditorių sąrašą, kuriame ieškovo visai nėra, todėl galima daryti išvadą, kad kitiems kreditoriams nepagrįstai suteikiama pirmenybė ir, todėl teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.
2. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad ieškovas turėjo kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, o ne dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau remiantis CK 1.137 straipsnio nuostatomis, asmenys gali laisvai savo nuožiūra naudotis savo civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.
3. Atsakovas jau turėjo būti gavęs apie 1 milijoną litų atsiskaitymų už atliktus darbus, kuriais galėjo atsiskaityti su visais kreditoriais, tarp jų ir ieškovu, tačiau iki šiol to nepadarė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirtajame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas teismui pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio atsakovui UAB „Vikstada“ dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškimo. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kad atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu ir yra skolingas kitiems kreditoriams, todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o apelianto atskirojo skundo argumentai dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimo yra nepagrįsti.
Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas dirba statybų rinkoje, kuri šiuo metu yra nestabili, nes labai vėluoja atsiskaitymai už atliktus darbus.
Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nepaneigia būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o priešingai – parodo, kad yra didelė rizika, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Nepagrįstas apelianto atskirojo skundo argumentas, jog teismas pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė teisingumo ir ekonomiškumo principus.
Laikinosios apsaugos priemonės visuomet susijusios su tam tikrų apribojimų atsakovui taikymu, todėl turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo (galimo) teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimui. Teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė laikydamasis minėtų principų ir areštavo visą atsakovui priklausantį turtą, nes to reikalauja visų galimų kreditorių, kurie paaiškėtų bankroto bylos iškėlimo atveju, interesų apsauga.
Laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, ji turi būti vertinama, aiškinant jau minėtus laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus. Todėl įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Todėl atskirojo skundo motyvai, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas pažeidžia atsakovo interesus, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.
Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį, asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų teise į gynybą, todėl ieškovas turėjo teisę pasirinkti kokiu pažeistų teisių gynimo būdu pasinaudoti siekiant apginti savo turtinius interesus. Dėl nurodytų aplinkybių atmestinas ir atskirojo skundo argumentas, kad ieškovas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, o ne dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui.
Byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis, todėl atmestinas atsakovo atskirojo skundo argumentas dėl ieškovo piktnaudžiavimo.
Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.