Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Valerij Paškevič Baudžiamoji byla Nr. 1A-1057/10 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.2.1.; 1.1.3.8.; 1.1.3.2.; 1.1.7.1.;2.1.4.11.1.; 2.1.14.; 2.1.15.1.2.

2011 m. sausio 27 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. ir nukentėjusiojo Č. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. nuteistas pagal LR BK 155 str. 1 d. 50 MGL (penkiasdešimties minimalių gyvenimo lygių) 6250 Lt (šešių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. 50 MGL (penkiasdešimties minimalių gyvenimo lygių) 6250 Lt (šešių tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) bauda. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė 80 MGL (aštuoniasdešimties minimalių gyvenimo lygių), t.y. 10400 Lt (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) bauda.

Civilinis ieškinys patenkintas iš dalies. Priteista iš G. V. Č. J. naudai 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo. Priteista iš G. V. Č. J. 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų bei 12000 Lt (dvylikos tūkstančių litų) advokato pagalbos išlaidų padengimas.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

G. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., už tai, kad jis 2006 m. balandį bendraautorystėje su kitu asmeniu parašė ir AB (duomenys neskelbtini) spaustuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), išleido knygą (duomenys neskelbtini), (toliau – pirma knyga), o tų pačių metų rugpjūtį parašė ir toje pačioje spaustuvėje išleido papildytą šios knygos variantą (duomenys neskelbtini), (toliau – antra knyga).

2009-04-17 tinklapyje (duomenys neskelbtini), 2009-04-21 tinklapyje (duomenys neskelbtini), 2009-04-25 tinklapyje (duomenys neskelbtini), jis išplatino savo straipsnį pavadinimu (duomenys neskelbtini), (toliau – pirmoji publikacija). 2009-04-17 tinklapyje (duomenys neskelbtini), laikraščio „XXI amžius“, leidžiamo VšĮ „Naujasis amžius“, esančio (duomenys neskelbtini), G. V. išspausdino publikaciją (duomenys neskelbtini), (toliau –antroji publikacija). 2009-04-24 tinklapyje (duomenys neskelbtini) G. V. publikavo savo straipsnį (duomenys neskelbtini), (toliau – trečioji publikacija).

Taip pat, nesutikdamas su teismo teiginiu, jog paskleistame teiginyje yra netiesiogiai išreiškiamas įtarimas dėl bendradarbiavimo su KGB. Nurodo, kad žodis „bendradarbiauti“ jo tekstuose iš viso net nebuvo paminėtas, tokį žodį pavartojo pats teismas, bet ne jis. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino aplinkybės, jog galėjo susidaryti įtarimas, jog jis kaltina nukentėjusįjį dėl bendradarbiavimo su KGB. Byloje esančioje Lietuvių kalbos instituto atliktos lietuvių kalbos ekspertizėje Nr. E-10-06, nustatyta, kad paskleistame pirmajame teiginyje nėra tiesiogiai konstatuojama, jog nukentėjusysis C. J. buvo kontroliuojamas KGB. Ekspertizės išvadoje nustatyta, jog tik sugretinus ginčo teiginius, straipsnio skaitytojai gali susidaryti įspūdį, kad pareiškėjas galėjo būti kontroliuojamas KGB.

Taip pat apeliantas, nesutikdamas su teismo konstatavimu, jog jis, teiginio: „Bet kai kurie jo gyvenimo epizodai - įtartini. ...Nors teisėsauga nustatė, jog dėl šių mirčių šeimos galva visiškai nekaltas, nemalonūs gandai tebesklando. Girdi, moteriai, kažkas padėjo nusižudyti, nes ji itin daug žinojo apie vyro draugus, drauges, verslo partnerius, be to, ruošėsi skirtis" paskleidimu, primetė skaitytojams abejonę tuo, kad C. J. niekaip nėra prisidėjęs prie savo žmonos ir sūnaus mirties, ir tokiu būdu užgauliai viešai pažemino nukentėjusįjį, pažymi, kad iš paskleistų teiginių ir jų paskelbimo konteksto, matyti, kad paskelbti teiginiai negali būti prilyginami nukentėjusįjį žeidžiančioms žinioms, nes jie atitinka tikrovę ir nėra paskleisti įžeidžia forma. Nurodo, kad jis, cituojamomis mintimis išsakė ne konkrečią, kategorišką ir vienareikšmę informaciją apie nukentėjusįjį C. J., o pagrįstai iškėlė tam tikrą abejonę. Tą įrodo tokie jo kaip žurnalisto pavartoti žodžiai/žodžių junginiai, kaip „įtarimą", „gandai tebesklando", „keistų sutapimų bei įtarimų šleifas", „matyt" ir pan., taip pat pavartoti retoriniai klausimai ir kitos literatūrinės išraiškos priemonės. Tokiu būdu jis interpretavo turimą informaciją, ją pateikė skaitytojų vertinimui, todėl mano, kad jo, minčių negalima laikyti įžeidžiančiomis žiniomis. Pažymi, kad teismo teiginys, jog jo iškelta versija yra įžeidžianti, nes galima interpretuoti, jog „kažkas padėjo nusižudyti“ yra būtent įvardijamas nukentėjusysis, daro nuosprendį prieštaringą, neatitinkantį BPK 302-307 str. reikalavimų ir 2003-06-20 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamo­jo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų, nes jis šiuo atveju, nuteistas už tai, kad iškėlė versiją, kurią kiekvienas interpretuotų skirtingai, kuri nėra vienareikšmiškai aiški.

Be to, apeliantas Č. J. teigia, kad teismo jam priteista 5000 Lt neturtinė žala yra per maža, netinkamai įvertintos padarytų veikų pasekmės, žalą padariusiojo asmens kaltė, kitos reikšmingos aplinkybes. Nurodo, kad kaltinimai dėl tariamo jo kaltumo dėl žmonos žūties, dėl jo ryšių su KGB, jo pristatymai visuomenei kaip imtynininko, galimai užsiėmusio reketu bei panašiais nusikaltimais ir likusio nenubausto, kaip asmens, slopinusio negeroves karinėse sferose, iš esmės pažemino jį ir sumenkino jo reputaciją tiek kaip karininko, tiek kaip kandidato į Lietuvos Respublikos prezidento postą, kadangi veiklos skaidrumas, jokių sąsajų su KGB, nepriekaištinga reputacija yra esminės savybės, būtinos tiek būnant karininku, tiek kandidatuojant į prezidento postą. Tuo tarpu G. V. teiginiai yra išimtinai susiję su šių savybių sumenkinimu, abejonių dėl jų iškėlimu, siekiant aiškaus ir konkretaus tikslo - sumenkinti jo reputaciją. Nukentėjusysis taip pat teigia, kad dėl knygų, išleistų 2006 m., turinio, jis turėjo sunkumų darbe - privalėjo aiškintis savo kolegoms bei asmenims, kuriems buvo tiesiogiai pavaldus. G. V. iniciatyva išplatinus ginčo publikacijas prieš pat prezidento rinkimus 2009 m., nukentėjusysis turėjo teisintis ir aiškintis rinkėjams, įrodinėti, kad paskleista informacija neatitinka tikrovės. Internetiniuose tinklalapiuose G. V. paskelbtų straipsnių komentaruose atsispindėjo straipsniais padaryta įtaka visuomenei, t.y. buvo ir iki šios dienos yra suformuotas neigiamas įvaizdis apie jį. Knygos iki šios dienos nėra išimtos iš apyvartos, jos yra prieinamos visuomenei, taip pat iš dalies internetinių portalų nėra pašalintos minėtos publikacijos, todėl mano, kad neturtinė žala jam daroma iki šios dienos. Pažymi, kad ypatingai didelė reikšmė konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą ir nustatant jos dydį turi būti skirta publikacijų paskleidimo periodiškumui bei mastui. Publikacijos, su atkartojamu panašiu turiniu yra rengiamos ir platinamos nuo 2004 m., t.y. penkerius metus nuteistasis nuosekliai ir aktyviai įžeidžia nukentėjusįjį, nepaisant jo prašymų nutraukti tokius veiksmus. 2009 m. paskelbtų publikacijų mastas yra labai didelis - jos yra paskelbtos daugelyje informacinių internetinių tinklalapių (duomenys neskelbtini), abi knygos buvo išleistos 2000 egz. tiražu, todėl jis jaučiasi itin pažemintas bei emociškai sukrėstas.

Taip pat nukentėjusysis Č. J. atsikirtimu į nuteistojo G. V. apeliacinį skundą prašo G. V. apeliacinį skundą atmesti, pirmos instancijos teismo nuosprendį pakeisti nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimų ribose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. V. ir jo gynėjos prašė G. V. apeliacinį skundą tenkinti ir atmesti nukentėjusiojo Č. J. apeliacinį skundą. Nukentėjusysis Č. J. ir jo atstovas prašė G. V. apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti nukentėjusiojo Č. J. apeliacinį skundą.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliantas G. V. apeliaciniame skunde ginčija kaltės klausimą, veikų kvalifikaciją, ir paskirtą jam bausmę.

BK 155 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas yra viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Viešas įžeidimas yra tuomet, kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje arba per visuomenės informavimo priemonę, spaudinyje, internete. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai arba vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškoms moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Pirmos instancijos teismas pagrįstai nuteisė G. V. pagal BK 155 str. 1 d. ir nurodė, kad G. V. viešai raštu, t.y. išleistoje knygoje (duomenys neskelbtini), tų pačių metų rugpjūtį išleistoje knygoje (duomenys neskelbtini) bei internetiniuose tinklapiuose (duomenys neskelbtini) paskleistais teiginiais užgauliai pažemino Č. J., nes G. V. veiksmai atitinka visus įžeidimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Apelianto argumentai, kad jis paskleistu teiginiu: „Č. J. jis paskyrė vadovauti itin svarbiai ir įtakingai institucijai - KAM Generalinei inspekcijai ...Matyt, buvo norima į šį postą pastatyti būtent tokį žmogų, kuris slopintų, bet nekeltų į dienos šviesą karinėse sferose susikaupusias negeroves“ išsakė savo nuomonę, samprotavimus, ką patvirtina jo vartojami žodžiai kaip „matyt“, kad savo publikacijose jis nieko nekaltino, nevartojo nepadorių, užgaulių žodžių, nesiekė nieko įžeisti, todėl teismo pozicija dėl to, kad jis išsakydamas savo nuomonę, viešai užgauliai pažemino nukentėjusįjį, yra neteisėta, nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įžeidimo atveju, skirtingai nei šmeižimo, nebūtina nurodyti konkrečius faktus, neigiamai apibūdinančius nukentėjusįjį, pakanka ir to, kad neigiamai užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, todėl ir vertinamuoju teiginiu (t.y. išreiškiant nuomonę) galima įžeisti asmenį. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodo, kad šio teiginio konstrukcija bei turinys rodo, kad kaltinamasis mano, jog Č. J. yra būtent toks žmogus, kuris slėps nuo visuomenės negatyvius reiškinius kariuomenės gyvenime. Tuo pačiu tokią mintį G. V. primeta ir skaitytojams. Negatyvių reiškinių (negerovių, kaip parašyta tekste) slėpimas yra smerktinas poelgis: KAM generalinis inspektorius turi užtikrinti teisėtumo KAM sistemoje laikymąsi, besąlygišką teisės pažeidimus padariusių asmenų išaiškinimą ir patraukimą atsakomybėn. Šių pareigų tyčinis neatlikimas gali būti ne tik statutinių reikalavimų nevykdymas, bet nusikalstama veika. Taigi toks tyčinis neveikimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams, moralės normoms. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad G. V., išreikšdamas tokį nukentėjusiojo vertinimą, viešai užgauliai jį pažemino.

Pažymėtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliaus EŽTT) jurisprudenciją svarbu nustatyti, ar svarstomas tekstas laikytinas fakto konstatavimu ar vertinamuoju teiginiu. Faktų buvimas gali būti pademonstruojamas, tuo tarpu vertinamųjų teiginių teisingumas (atitiktis tikrovei) nepasiduoda įrodinėjimui. Kai tam tikras teiginys yra vertinamasis, saviraiškos apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar teiginys turi pakankamą faktinį pagrindą, nes net vertinamasis teiginys nesant jokio jį patvirtinančio faktinio pagrindo gali būti „perdėtas“ (2007-11-15 sprendimas byloje PFEIFER prieš Austriją). G. V., remdamasis gandais, o ne faktais, konstatuoja, kad Č. J. kai kurie jo gyvenimo epizodai - įtartini. Kaip vieną iš tokių įtartinų epizodų nurodo šeimos narių mirtis dėl kurių meta įtarimų šešėlį ir Č. J.. Atsižvelgiant į tai, G. V. netiesiogiai apkaltina Č. J. prisidėjus prie jo žmonos mirties. Be to, G. V., iškeldamas abejones dėl Č. J. nesuėmimo bei nekaltumo dėl minėtų šeimos narių mirties, ne tik padaro žalos Č. J. reputacijai, bet ir susilpnina visuomenės pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis. Pažymėtina, kad saviraiškos laisvės įgyvendinimas nepateisina ribų tarp kritikos ir įžeidimo peržengimo. Spauda vaidina svarbų vaidmenį teisinėje valstybėje. Nors ji turi neperžengti tam tikrų ribų, nustatytų inter alia tam, kad būtų apsaugota kitų asmenų reputacija, jos priedermė vis dėlto yra su jos pareigomis ir atsakomybe suderinamu būdu pranešti informaciją bei idėjas politiniais, taip pat ir kitais bendrojo intereso klausimais (1992-04-23 sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją). Todėl sprendžiant klausimus dėl kėsinimosi į kito žmogaus garbę ir orumą, būtina įvertinti teisės pateikti informaciją ir kitų asmenų reputacijos ir teisių apsaugos konfliktą (sprendimas byloje PEDERSEN ir BAADSGAARD prieš Daniją). Spaudos laisvės kontekste tokios apsaugos reikalavimai turi būti įvertinami atsižvelgiant į asmens, kaip žurnalisto, interesą skleisti informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais. Kaip matyti iš bylos medžiagos (2 t. p 70) G. V. naudojo Č. J. atžvilgiu užgaulias frazes, abejose knygose (p. 61, 62). G. V. pateikiamose publikacijų ištraukose nurodo tikruosius straipsnių apie nuketėjusįjį tikslus ir motyvus. G. V. teigė, kad, rašydamas kritinio pobūdžio straipsnius apie KAM pareigūnus, tame tarpe ir apie nukentėjusįjį, jautėsi labai reikšmingas. Taip pat nurodo, kad jam patiko žurnalisto, daug kur įžvelgiančio Rusijos specialiųjų tarnybų įtaką. Tuo paaiškinami kaltinamojo siekiai susieti nukentėjusįjį su buvusios TSRS slaptosiomis tarnybomis. Be to, G. V., rašydamas savo straipsnius, turėjo tikslą gauti sau naudos („... tikėjausi, kad ilgainiui tiek K. M., tiek J. K. man atlygins už publikacijas. Mažų mažiausiai gaus paramos internetiniam leidiniui www.slaptai.lt.“). Antros knygos 37 psl. G. V. deklaruoja savo siekį skelbti ką nori ir kada nori. Taip pat antroje knygoje patalpintame straipsnyje „Su karine žvalgyba ir kontržvalgyba - nerašytas sandėris“ (18 psl.) nurodo: „Įsivėliau į visai įdomų žaidimą. [...] už šį paklusnumą nuolat reikalaudavau konfidencialios informacijos, kurią būtų galima publikuoti ne priede. Buvo sudarytas nerašytas sandėris: skelbiu tik tuos faktus, kuriuos man skelbti leidžia AOTD karininkai, tačiau AOTD karininkai kartą per mėnesį man būtinai pametėja daugiau mažiau skandalingos informacijos. Dėl tokio bendradarbiavimo buvome patenkinti visi - ir „antrukai“, ir aš, žurnalistas, ir vyriausiasis redaktorius. „Antrukai“ buvo ramūs, nes i viešuma išplaukdavo tik aprobuota informacija, o aš buvau laimingas, kad galiu patenkinti J. Š. raginimą skelbti aštrias publikacijas, už kurias jis, beje, atseikėdavo neblogus honorarus“. Atsižvelgiant į tai, apelianto G. V. teigimas, kad jis paskelbtais teiginiais išreiškė tik savo nuomonę ir neturėjo tiesioginės tyčios padaryti veikas, už kurias buvo nuteistas, yra nepagrįstas ir atmestinas. Priešingai, pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodo, kad minėti duomenys vienareikšmiškai parodo G. V. anksčiau aptartų veiksmų tiesioginę tyčią, kuri buvo sąlygota ne įstatymų reglamentuota žurnalisto pareiga objektyviai ir nešališkai informuoti visuomenę apie reikšmingus visuomenės gyvenimo reiškinius, o jo siekiu iškovoti populiarumo skaitytojų tarpe, didesnės jo publikacijų paklausos ir atitinkamai gauti iš to asmeninės naudos. Taigi žurnalisto siekiai buvo savanaudiški, o ne sąžiningai pateikti svarbią ir aktualią informaciją viešajai diskusijai, valstybės ar politinio gyvenimo svarbiais klausimais.

Vadovaujantis BPK 78 str. kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Būtent šių nurodytų nuostatų pagrindu turi būti sprendžiamas klausimas dėl liudytojų, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, iškvietimo būtinumo. Be to pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką BPK 270 str. bei 324 str. 2 d. nuostatas pateikti prašymus vienodas teises turi visi bylos nagrinėjimo teisme dalyviai, todėl teismas, spręsdamas prašymus, vadovaujasi kriterijumi - ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas neprivalo ir neturi tenkinti prašymų nesusijusių su byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis arba faktais, kurių byloje apskritai nereikia įrodinėti; aplinkybėmis, kurios yra išaiškintos byloje surinktais duomenimis arba neturinčiomis bylos teisingam išsprendimui esminės reikšmės (2K-7-408/2007). Atsižvelgiant į tai, G. V. teiginys, kad teismas nepagrįstai atsisakė iškviesti liudytojus: V. P., G. M., D. R., yra nepagrįstas ir atmestinas, nes byloje duomenų, kad asmenys, kuriuos buvo prašoma iškvieti kaip liudytojus, žinotų kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, nėra. V. P. galėjo patvirtinti aplinkybes, susijusias ne su nagrinėjamoje byloje paskelbtais leidiniais, o su visai kitu leidiniu, kuris neturi jokios sąsajos su nagrinėjama byla. D. R. galėjo apibūdinti G. V. kaip žurnalistą bei patvirtinti kaip specialistas žodžio laisvės ribas. G. M. galėjo paliudyti sklindančius gandus apie Č. J. šeimos narių savižudybes, tačiau gandai nėra įrodinėjimo dalykas ir negali būti įrodymais, nes neatitinka įrodymams keliamų kriterijų.

Apelianto G. V. tvirtinimas, kad teismas nepagrįstai jį nubaudė du kartus už tą patį nusikaltimą pagal BK 155 str. l d., nes jis, nors ir skirtingose visuomenės informavimo priemonėse skirtingu metu, tačiau išplatino tuos pačius teiginius, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad, įžeidimas laikomas baigtu nusikaltimu atlikus veiksmus, žeminančius kito žmogaus orumą arba kai nukentėjęs sužino apie viešą užgaulų, žeminantį savo asmenybės įvertinimą. Atribojant nusikalstamų veikų daugetą (šiuo atveju realiąją sutaptį) nuo tęstinės nusikalstamos veikos, svarbūs yra baudžiamosios teisės teorijos ir teismų praktikos aprobuoti požymiai tęstiniai nusikalstamai veikai pripažinti. Tęstine nusikalstama veika laikoma veika, kuri susideda iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltininko tyčiai, nukreipta į tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę ir padaryta iš vieno šaltinio. Nors G. V. platino tuos pačius teiginius, tačiau jis tai darė skirtingose vietose ir skirtingu metu. Todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas nurodė, kad kvalifikuodamas kaltinamojo veiksmus, teismas atsižvelgia į tai, kad jie buvo atlikti skirtingu laiku: publikacijos buvo išplatintos 2009 m. balandžio antroje pusėje, o knygos išleistos 2006 m. Be to, vieni teiginiai platinti knygose, kai Č. J. dar nebuvo viešas asmuo, kitu atveju, kai jis siekė Prezidento posto. Iš kaltinamojo parodymų matyti, kad tokie jo veiksmai nebuvo apimti vieninga nusikalstama tyčia. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis veikė turėdamas vieningą tyčią ir padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką. Dėl to pagrįstai teismas padarė išvadą, kad G. V., 2006 m. išleisdamas dvi minėtas knygas, padarė vieną nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d., o 2009 m. balandį išplatindamas nurodytas publikacijas, padarė antrą analogišką nusikaltimą.

Taip pat apelianto teiginys, kad teismas jam paskyrė neproporcingai didelę baudą yra nepagrįstas ir atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. V. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Nuteistajam už jo padarytus nusikaltimus paskirtos tinkamos rūšies ir dydžio bausmės, jos atitinka jo padarytas nusikalstamas veikas ir asmenybę. Bausmės subendrintos nepažeidžiant LR BK 63 str. reikalavimų. Teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus. Skirdamas bausmę G. V. teismas atsižvelgė į tai, kad G. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, neteistas, nebuvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, verčiasi žurnalisto veikla ir socialiai yra adaptuotas, kad padarė dvi nusikalstamas veikas, kurių mastas yra gana platus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apelianto nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusysis buvo kandidatas į LR prezidentus, viešas asmuo, kad jis nubaustas už savo nuomonės turėjimą, už tam tikrų versijų kėlimą dėl realiai egzistavusių faktų, bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmės neturi.

Nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad priteisdamas neturtinės žalos dydį, teismas neatsižvelgė, jog nukentėjusysis yra viešas asmuo, neįvertino LR CK 2.24 str. 6 d. nuostatų, netaikė įstatymo analogijos. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje įstatymų analogija negalima. Be to pagal LR CK 2.24 str. 6 d. nuostatas, tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidęs asmuo turi įrodyti, kad jis veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla. Kaip matyti iš bylos medžiagos, duomenų, kurie įrodytų, jog nuteistasis, atlikdamas minėtu veiksmus, veikė sąžiningai, nėra. Priešingai byloje nustatyta, kad G. V., rašydamas straipsnius, turėjo tikslą gauti sau naudos (t. 2, p.70).

Apelianto argumentai, kad teismas, nuteisdamas jį baudžiamąja tvarka už nuomonės reiškimą tokiu svarbiu politiniu momentu kaip šalies Prezidento rinkimai, nevertino EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos ir iš esmės pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtintą žodžio laisvę bei proporcingumo principą, yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal EŽTT jurisprudenciją svarbu nustatyti pusiausvyrą tarp Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. ir 8 str., t.y. turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp teisės į asmens reputacijos apsaugą, kuri yra „privataus gyvenimo“ dalis (8 str.) ir kitos šalies teisės į saviraiškos laisvę (10 str.). Kai peržengiamos minėtos Konvencijos 10 str. leistinos kritikos ribos gali atsirasti pozityvi valstybės pareiga pagal Konvencijos 8 str. apginti asmens reputaciją. Konvencijos 8 str. apima asmens teisę į jo reputacijos apsaugą, kuri yra teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis. Asmens reputacija, kuriai žala padaryta paskelbus straipsnius, ginama pagal Konvencijos 8 str. kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalis, todėl turi būti nustatoma asmens reputacijos bei teisės į saviraiškos laisvę pusiausvyrą. G. V., pateikdamas analizuotus teiginius, nepaisant to, kad kai kuriuos iš jų formulavo kaip klausimus, išsakė rimtas abejones dėl Č. J. nepriekaištingos reputacijos, įtarimus dėl jo ryšių su KGB struktūromis, nusikalstamu pasauliu. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog G. V. vertinamieji teiginiai, t.y. jo nuomonė, buvo sąžiningas komentaras, priešingai kaip minėta, G. V. veikė savanaudiškais tikslais. Tuo tarpu pernelyg platūs įtarimai, nesant pakankamo faktinio pagrindo, nereikalingai žalingi. Tokios masyvios kritikos akivaizdoje nešališkas skaitytojas neturi kito pasirinkimo kaip tik įtarti, kad nukentėjusysis Č. J. yra „nešvarus“, priekaištingos reputacijos asmenybė. Atkreiptinas dėmesys, kad paskleistais teiginiais neigiama, kad nukentėjusysis pasižymėjo nepriekaištinga reputacija, kuri yra būtina kandidatui į Prezidentus ar KAM generaliniam inspektoriui. Be to Č. J. nebuvo suteikta galimybė pakomentuoti jam mestus įtarimus. Visuose minėtuose leidiniuose Č. J. buvo nuosekliai juodinamas, kas ir patvirtina, jog G. V. veikė tiesiogine tyčia. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodytų teiginių vartojimą pripažino įžeidžiamu Č. J.. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nuteisiant G. V. buvo nukrypstama nuo EŽTT jurisprudencijos, nes G. V. saviraiškos laisvės apribojimas yra pateisinamas Č. J. reputacijos bei teisių apsauga.

Nuteistojo gynėjo teismo posėdyje pateikti argumentai, kad pirmos instancijos teismas ne visiškai suprato už ką teisia G. V., nes nuteisdamas G. V. pagal BK 155 str. už įžeidimą, nuosprendyje nurodė šiai bylai aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su BK 154 str. t.y. šmeižimu, o ne įžeidimu (BK 155 str.), yra nepagrįstas. Pažymėtina, jog Č. J. skunde G. V. kaltino dviejų nusikaltimų padarymu, t.y. šmeižimo ir įžeidimo, taip pat ši byla teisme buvo nagrinėjama dėl dviejų kaltinimų, pagal BK 155 str. ir BK 154 str., tačiau G. V. veika pagal BK 154 str. buvo perkvalifikuota į BK 155 str. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai nuosprendyje akcentavęs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, susijusią su BK 154 str. taikymu.

Nuteistojo G. V. ir nukentėjusiojo Č. J. teiginys, kad iš G. V. nepagrįstai priteista 12 000 Lt nukentėjusiojo advokato išlaidoms apmokėti, yra teisingas ir tenkintinas. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, t.y. 2009-10-09 PVM sąskaitos-faktūros, serija (duomenys neskelbtini), 2010-03-08 PVM sąskaitos-faktūros, serija (duomenys neskelbtini), bei jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme sudarė 5000 Lt. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas nepagrįstai padidino šias išlaidas ir priteisė 12 000 Lt advokato pagalbai apmokėti, todėl ši suma turi būti mažinama (BPK 106 str.).

Nukentėjusiojo Č. J. prašymas ištaisyti nuosprendyje padarytą apsirikimo klaidą, priteisiant jam 1200 Lt proceso išlaidų, yra pagrįstas ir tenkintinas. Kaip matyti iš bylos medžiagos Č. J. patyrė 1200 Lt išlaidų, apmokėdamas 2010-02-26 sąskaitą-faktūrą už kalbinę ekspertizę. Pagal BPK 103 str. 6 p. šios išlaidos priskirtinos prie kitų proceso išlaidų. Be to, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad nukentėjusiajam iš kaltinamojo priteistina 1200 Lt teismo išlaidų, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarė apsirikimo klaidą ir priteisė iš G. V. Č. J. 1000 Lt proceso išlaidų. Atsižvelgiant į tai, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje taisytina apsirikimo klaida: vietoje priteisti iš G. V. Č. J. 1000 Lt proceso išlaidų, nurodyti, kad priteisti iš G. V. Č. J. 1200 Lt proceso išlaidų.

Apelianto G. V. aiškinimas, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, nenurodė jokių tokios žalos pagrindimo įrodymų, ir tuo pažeidė imperatyvias teisės normas (CPK 178 str.), yra nepagrįstas. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pirmos instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį vadovavosi BPK 109 str. bei CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, są­ži­nin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir protingu­mo kri­te­ri­jais, ir įvertinęs padarytų nusikaltimų pasekmes (padarytų nusikalstamų veikų mastą, nukentėjusiojo patirto sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų gilumą), kad G. V. jam inkriminuotus nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia, nustatė neturtinės žalos dydį 5000 Lt. Tačiau su tokiu neturtinės žalos dydžiu nesutinka nukentėjusysis Č. J.. Jo argumentai dėl jam priteistos per mažos (5000 Lt) neturtinės žalos dydžio, yra pagrįsti ir tenkintini. Pagal BPK 109 str. nusikalstama veika padaryta neturinė žala turi būti atlyginta. Spręs­da­mas neturtinės žalos atlyginimo klau­si­mą, teis­mas vadovaujasi įtvir­tin­tais ne­tur­ti­nės ža­los pi­ni­gi­nio įver­ti­ni­mo kri­te­ri­jais, t.y. nu­sta­ty­da­mas ne­tur­ti­nės ža­los dy­dį, at­si­žvelgia į: 1) jos pa­sek­mes; 2) ža­lą pa­da­riu­sio as­mens kal­tę; 3) jo tur­ti­nę pa­dė­tį; 4) pa­da­ry­tos tur­ti­nės ža­los dy­dį; 5) ki­tas tu­rin­čias reikš­mės by­lai ap­lin­ky­bes; 6) są­ži­nin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir protingu­mo kri­te­ri­jus (CK 6.250 str. 2 d.). G. V. nusikaltimus padarė tiesiogine tyčia. Duomenų apie savo turinę padėtį G. V. teismui nepateikė, todėl teismas į šią aplinkybę neatsižvelgia. Turtinė žala Č. J. nepadaryta. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis po publikacijų viešinimo patyrė pažeminimą, dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, jį ištiko sunkumai tarnyboje, buvo sumenkinta jo reputacija tiek kaip karininko, tiek kaip kandidato į Lietuvos Respublikos prezidento postą, kadangi veiklos skaidrumas, jokių sąsajų su KGB, nepriekaištinga reputacija yra esminės savybės, būtinos tiek būnant karininku, tiek kandidatuojant į prezidento postą. Internetiniuose tinklalapiuose G. V. paskelbtų straipsnių komentaruose atsispindėjo straipsniais padaryta įtaka visuomenei, t.y. buvo ir iki šios dienos yra suformuotas neigiamas įvaizdis apie Č. J.. Knygos iki šios dienos nėra išimtos iš apyvartos, jos yra prieinamos visuomenei, taip pat iš dalies internetinių portalų nėra pašalintos minėtos publikacijos, todėl neturtinė žala daroma iki šios dienos. Be to publikacijų paskleidimo periodiškumas bei mastas yra pakankamai didelis. Publikacijos, su atkartojamu panašiu turiniu yra rengiamos ir platinamos nuo 2004 m. 2009 m. paskelbtų publikacijų mastas yra didelis - jos yra paskelbtos daugelyje informacinių internetinių tinklalapių (duomenys neskelbtini), abi knygos buvo išleistos 2000 egz. tiražu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes Č. J. padarytos neturtinės žalos dydis didinamas iki 15 000 Lt.

Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo Č. J. atstovas advokatas V. Vilkas pateikė pinigų priėmimo kvitus dėl dokumentų surašymo. Iš pateiktų kvitų matyti, kad už dokumento (atsikirtimų į nuteistojo apeliacinį skundą) surašymą sumokėta 1482,25 Lt. LR CK 6.251 str. 1 d. numatyta, kad padaryti nuostoliai (konkrečiu atveju – turėtos išlaidos) turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Tokiu būdu nukentėjusysis Č. J. turi teisę į atstovavimo išlaidų apmokėjimą ir apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, priteisti iš G. V. Č. J. 1482,25 Lt advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl proceso išlaidų ir neturtinės žalos priteisimo, kitos nuosprendžio dalies keisti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

nutarė:

Nuteistojo G. V. ir nukentėjusiojo Č. J. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 16 d. nuosprendį pakeisti.

Priteisti Č. J. iš G. V. 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 7682,25 Lt proceso išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.