- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- A-442-1926-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr.7P-98, kuriuo pareiškėjas atleistas iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Pareiškėjas nurodė, kad antstoliu jis dirba nuo 1989 metų. 2002 metais jis įstojo į Tarptautinį universitetą Maskvoje. Jis nebuvo informuotas apie tai, jog minėto universiteto diplomas nėra pakankamas pripažinti, jog pareiškėjas atitinka antstoliui keliamus kvalifikacijos reikalavimus. Tarptautinį universitetą Maskvoje pareiškėjas baigė 2005 m. liepos 25 d., o diplomą 2007 m. birželio 13 d. pateikė Studijų kokybės vertinimo centrui, kuris nusprendė, kad pareiškėjo įgyta kvalifikacija bus vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, baigus pagrindines studijas, su sąlyga, kad bus išlaikytas teisės kvalifikacinis egzaminas Studijų kokybės vertinimo centre. 2007 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas minėto egzamino neišlaikė, o pakartotinai jį gali laikyti tik po trijų mėnesių. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju turi būti laikoma, jog jis yra įgijęs antstolio veiklai vykdyti reikalingą išsilavinimą. Jis yra baigęs Tarptautinį universitetą Maskvoje, kuriame mokėsi pagal jurisprudencijos krypties mokymo programą. Šios programos atitikmeniu Lietuvoje laikytinos teisės bakalauro studijos. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu atsakovo įsakymu yra pažeidžiami teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad šioje bylos būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, bei 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jei per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos, ir ar 2002 m. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., bei 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir atsakingo valdymo principams.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatytas aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d.. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs nustatyto išsilavinimo, teisingumo ministro įsakymu atleidžiamas iš antstolių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas per nustatytą terminą reikiamo išsilavinimo neįgijo, todėl turėjo būti atleistas iš antstolių. Atsakovas nurodė, kad kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik švietimo ir mokslo ministro įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pasirenkant aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų. Pareiškėjas teigė, jog baigė užsienio aukštąją mokyklą, tačiau iki 2007 m. spalio 1 d. atsakovui nepateikė sprendimo, kuriuo jo užsienyje įgyta kvalifikacija būtų pripažinta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat panaikino taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.
Teismas nurodė, kad Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog antstoliu gali būti pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju neturi reikšmės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo, kaip antstolio, kvalifikacijos vertinimu, nes pareiškėjas atleistas iš antstolių ne dėl kvalifikacijos ar profesinių gebėjimų neturėjimo, o dėl atitinkamo išsimokslinimo neturėjimo. Teismas nurodė, kad dar 2000 m. Teismo antstolių įgyvendinimo įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, jog per įstatymo nustatytą septynerių metų laikotarpį antstoliai, neįgiję būtino išsilavinimo, bus atleidžiami iš antstolio pareigų. Todėl pareiškėjas privalėjo žinoti, kad būtiną išsilavinimą jis privalo įgyti per septynerius metus. Šiuo įstatymu pareiškėjas buvo įspėtas ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas minėtos įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Pareiškėjas, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų. Teismas nurodė, kad iš Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies, Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr.60 „Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto ir šiuo nutarimu patvirtintų nuostatų 21, 22, 23 punktų matyti, kad dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra dokumentas, liudijantis įgytą teisininko kvalifikaciją užsienio universitete (diplomas), ir švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. rugpjūčio 7 d. pažymoje nurodyta, jog tarp pareiškėjo kvalifikacijos, kurią jis įgijo užsienio universitete, bei studijų pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, yra esminis skirtumas, todėl pareiškėjo kvalifikacija turi būti vertinama kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys kvalifikacinį teisės egzaminą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad kvalifikacinis egzaminas Studijų kokybės vertinimo centre nagrinėjamu atveju buvo išlaikytas. Iki įstatymo nustatytos datos pareiškėjas pateikė tik užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą), o švietimo ir mokslo ministro įsakymo, kuris patvirtintų, kad pareiškėjo užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, nepateikė, todėl neįvykdė Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir pagrįstai šiame įstatyme numatytu specialiu pagrindu buvo atleistas iš antstolių. Teismas taip pat nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų nuostatų atitikimo Konstitucijai, todėl šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, bei 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kad jei per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos, ir ar 2002 m. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., bei 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, atsakingo valdymo, asmenų lygiateisiškumo principams bei vadovavimosi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis principui.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė jo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teismas dėl šio prašymo tik trumpai pasisakė teismo sprendime ir nepateikė pareiškėjo argumentų dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetimo motyvų. Be to, teismas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą turėjo atskirai išspręsti nutartimi, kurią pareiškėjas būtų galėjęs skųsti atskiruoju skundu. Pareiškėjas nurodo, kad jis neneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti papildomus reikalavimus antstolio profesijai, tačiau mano, kad įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas antstolių sistemos reformą, šia teise pasinaudojo, neatsižvelgdamas į Konstitucijos saugomas asmens teises, į asmenų lygiateisiškumo bei teisinės valstybės principus, teisinio aiškumo ir tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitas konstitucines vertybes. Įstatymų leidėjui nutarus įvesti aukštojo universitetinio išsilavinimo reikalavimą antstoliams, kuriems toks reikalavimas ankščiau nebuvo taikomas, bei nustačius pereinamąjį laikotarpį, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad, tinkamai veikdami, antstoliai galės įstatymo nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą bei tęsti antstolio veiklą. Konstituciniai teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad terminas, iki kurio turėjo būti įgytas išsilavinimas, negalėjo būti nepagrįstai trumpas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Pareiškėjas nurodo, kad, kaip matyti iš bylos aplinkybių, nei atsakovas, nei Studijų kokybės vertinimo centras šioje konkrečioje su antstolių atleidimu iš tarnybos susijusioje situacijoje negalėjo vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, ar antstolio universitetinio išsilavinimo konstatavimui turėjo pakakti diplomų pateikimo, ar visi užsienio mokslo įstaigų diplomus pateikę antstoliai dar privalėjo papildomai įvykdyti išsilavinimo įvertinimo ir akademinio pripažinimo procedūrą. Tuo tarpu šiuo atveju būtent atsakovas privalo įrodyti būtino išsilavinimo neįgijimą, tačiau tokių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjas nurodo, kad antstolių sistemos reformos metu priimtuose įstatymuose nustatytos taisyklės dėl trūkstamo dirbančių antstolių išsilavinimo įgijimo yra diskriminacinio pobūdžio palyginti su taisyklėmis, kurios buvo įtvirtinamos Valstybės tarnybos įstatyme ir Prokuratūros įstatyme. Tokiu reglamentavimu buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės paduoti atskirąjį skundą. Net ir pirmosios instancijos teismui atskirai priėmus nutartį dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, pareiškėjas nebūtų galėjęs tokios nutarties skųsti atskiruoju skundu, nes Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato, kad dėl tokio pobūdžio nutarties galėtų būti paduodamas atskirasis skundas, o be to, tokio pobūdžio nutartis neužkirstų galimybės tolesnei bylos eigai. Šiuo atveju pareiškėjo teisė į apeliaciją nėra ribojama, nes jis gali apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliaciniame skunde išdėstyti visus jam svarbius argumentus. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime pakankamai pasisakė dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Plačiau motyvuoti savo pozicijos teismas neprivalėjo. Juolab, kad daugelis pareiškėjo argumentų iš esmės nebuvo tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku. Atsakovas nurodo, kad, pasirinkdamas aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėjas privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų. Teisės aktai nenustato atsakovui pareigos informuoti ir konsultuoti pareiškėją apie diplomo pripažinimo procedūrą, nes jos būtinumas yra visuotinai žinomas. Atsakovas nurodo, kad negalima sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog, vykdant teismo antstolių kontorų reformą, antstoliams turėjo būti nustatomos tokios pat garantijos kaip ir valstybės tarnautojams. Valstybės tarnautojų ir antstolių paskirtis, funkcijos, statusas, kiekis ir veiklos pagrindai iš esmės skiriasi. Todėl objektyviai pateisinama situacija, kai valstybės tarnautojams ir antstoliams nustatomas nevienodas pereinamasis periodas išsilavinimui įgyti. Atsakovas nurodo, kad įstatymų leidėjas, remdamasis objektyviu būtinumu užtikrinti antstolių kvalifikuotumą, nustatė pereinamąjį laikotarpį, kuris buvo pakankamas reikiamam antstolio išsilavinimui įgyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl įsakymo Nr.7P-98 teisėtumo ir pagrįstumo
Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad antstoliu gali būti skiriamas Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo antstoliams, kurie buvo įrašyti į antstolių rezervą ir į Lietuvos antstolių sąrašą, Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimas netaikomas iki 2007 m. spalio 1 d., o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių.
Teismo antstolių įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d., 7 straipsnio 3 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, pretenduojantys tapti teismo antstoliais, turi turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojusio 2000 m. spalio 31 d., 2 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad per septynerius metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo teismo antstoliai, neturintys tinkamo išsilavinimo, turi įgyti išsilavinimą, numatytą Teismo antstolių įstatymo 7 straipsnyje, o to paties straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog jeigu per šio straipsnio 1 dalyje nustatytą laiką asmuo neįgyja tinkamo išsilavinimo, jis laikomas praradusiu karjeros statutinio valstybės tarnautojo statusą ir atleidžiamas iš teismo antstolio tarnybos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-525-1996/2008 konstatavo, jog, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau - antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas, vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d.. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada taikytina ir nagrinėjamoje byloje.
Pagal Švietimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, išsilavinimas - tai Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pripažinta, asmens tam tikro lygio brandą liudijanti kompetencija, žinios, įgūdžiai, gebėjimai ir vertybinės nuostatos, o to paties straipsnio 7 dalis apibrėžia, jog kvalifikacija - tai įstatymų, Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas mokėjimas ir teisė verstis tam tikra profesine veikla. Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse, o Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalis numato, kad užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje įgytam išsilavinimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai ir tarptautinės sutartys. Pagal Švietimo įstatymo 56 straipsnio 11 punktą, Švietimo ir mokslo ministerija yra įgaliota vykdyti užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimą Lietuvoje. Iš šių Švietimo įstatymo nuostatų akivaizdu, jog asmens įgytas išsilavinimas ir/ar kvalifikacija (tiek įgyti Lietuvoje, tiek ir įgyti užsienyje) visais atvejais (visų lygių išsilavinimas ir/ar kvalifikacija) turi būti pripažinti tam įgaliotos institucijos. Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr.60 2.1.1. punktu institucija, vykdančia užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimą, buvo paskirtas Studijų kokybės vertinimo centras, o to paties nutarimo 2.2 punktu Švietimo ir mokslo ministerija buvo paskirta institucija, vykdančia įgytų kvalifikacijų akademinį pripažinimą.
Aukštojo išsilavinimo (tiek universitetinio, tiek neuniversitetinio) pripažinimo tvarką ir formą nustato Aukštojo mokslo įstatymas ir Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.60 patvirtinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai. Pagal Aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, užsienio aukštosiose mokyklose įgytas aukštasis išsilavinimas pripažįstamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų bei tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka.
Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.60 patvirtintų Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų 2 punkte numatyta, jog pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje, jeigu, vadovaujantis kvalifikacijos vertinimu, negalima nurodyti esminių skirtumų tarp teisės aktų nustatytų reikalavimų įgyti minėtą kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje, o šių Nuostatų 5 punktas apibrėžia, jog akademinis užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimas yra šių nuostatų nustatyta tvarka priimtas sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo, liudijantis, kad ši kvalifikacija atitinka reikalavimus, nustatytus kvalifikacijai, kurią įgiję asmenys Lietuvos Respublikoje turi teisę studijuoti, verstis profesine veikla ar dirbti pagal profesiją, kai teisė verstis ja ar darbas pagal ją nėra reglamentuojami Lietuvos Respublikos teisės aktais. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodį „profesija” paaiškina kaip specialaus pasirengimo reikalaujantį užsiėmimą, verslą (p.623), o žodį „specialybė” - kaip specialaus pasirengimo reikalaujančią darbo sritį (p.722). Taigi Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai asmenims, pretenduojantiems tapti antstoliais, yra reikalavimai specialybei, o ne profesijai (nagrinėjamu atveju profesija būtų teisininkas), todėl negalima teigti, jog antstolių atveju turi būti atliktas profesinis, o ne akademinis užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas.
Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.60 patvirtintų Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų 5 punkte taip pat apibrėžta, jog aukštojo mokslo kvalifikacija - tai išsilavinimas, įgytas institucijoje, teisės aktų nustatyta tvarka turinčioje teisę teikti aukštąjį išsilavinimą, taip pat išsilavinimo dokumentas, liudijantis sėkmingai baigtą aukštojo mokslo studijų programą. Šiame minėtų Nuostatų punkte taip pat detalizuota, kad išsilavinimo dokumentas - tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą. Pagal minėtų Nuostatų 23 punktą, sprendimas dėl užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo įforminamas švietimo ir mokslo ministro įsakymu.
Taigi, sistemiškai aiškinant paminėtas teisės normas, akivaizdu, jog pagrindiniai dokumentai, įrodantys, jog asmuo įgijo aukštąjį išsilavinimą yra išsilavinimo dokumentas bei švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, jog užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi diplomą, patvirtinantį, jog jis 2005 metais baigė Tarptautinį universitetą Maskvoje ir jam buvo suteiktas teisės bakalauro laipsnis. Tačiau nėra duomenų, jog ši pareiškėjo kvalifikacija švietimo ir mokslo ministro įsakymu būtų pripažinta atitinkančia kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Kaip matyti iš Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. rugpjūčio 7 d. pažymos Nr.14-415, buvo priimtas sprendimas minėtame užsienio universitete pareiškėjui suteiktą kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, baigus pagrindines universitetines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą Studijų kokybės vertinimo centre. Duomenų, jog pareiškėjas tokį egzaminą būtų išlaikęs iki 2007 m. spalio 31 d., nėra. Tuo tarpu, neatlikus specialios pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgyto išsilavinimo pripažinimo procedūros ir įgaliotam subjektui šio išsilavinimo nepripažinus, teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas yra tinkamas antstolio pareigoms eiti. Todėl darytina išvada, jog pareiškėjas iki įstatymais numatytos datos, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d., neįgijo antstoliui reikiamo išsilavinimo ir dėl to ginčijamu įsakymu pagrįstai buvo atleistas iš antstolių bei išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo.
Pereinamasis laikotarpis reikiamam antstolio išsilavinimui įgyti tęsėsi nuo Teismo antstolių įstatymo ir Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2000 m. spalio 31 d., iki 2007 m. spalio 31 d.. Teisėjų kolegijos nuomone, toks terminas, atsižvelgiant į įprastinę teisės krypties studijų trukmę, laikytinas protingu terminu įgyti Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą.
Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje yra numatyti atvejai, kada asmuo yra atleidžiamas iš antstolių. Minėtame straipsnyje įtvirtintas atleidimo iš antstolių pagrindų sąrašas yra baigtinis. Tačiau Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyti Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo netaikymo terminas ir teisinės pasekmės, šiam terminui pasibaigus. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos laikytinos specialiomis Antstolių įstatymo atžvilgiu, todėl atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, pagrįstai vadovavosi šiomis nuostatomis.
Tai, jog užsienyje įgyta kvalifikacija turi būti Lietuvos Respublikoje pripažinta įstatymų nustatyta tvarka ir jog Lietuvos Respublikoje vien tik užsienio aukštosios mokyklos diplomo turėjimas nėra pakankamas atitinkamos kvalifikacijos įgijimo patvirtinimas, yra pakankamai aiškiai numatyta prieš tai paminėtuose teisės aktuose. Pareiškėjas, kaip ir bet kuris asmuo, turi žinoti jam atitinkamais atvejais taikomas Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatas, todėl jo argumentai, jog jam nebuvo aišku, ar jis privalo atlikti užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimo procedūrą, atmestini.
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad pareiškėjas, žinodamas, iki kada jis turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad per nustatytą terminą įgytų tokį išsilavinimą, todėl jo neveikimas ir iš to jam kilusios teisinės pasekmės negali būti pateisintos jo teisėtais lūkesčiais. Jokie teisėti lūkesčiai, jog įstatymo nustatytas reikiamo išsilavinimo įgijimo terminas bus pratęstas ir bus ilgesnis negu iki 2007 m. spalio 31 d. ar jog užsienyje įgyto aukštojo išsilavinimo nereikės pripažinti Lietuvoje, negalėjo atsirasti, nes jokie teisės aktai to nenumatė.
Tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis eiti antstolio pareigas, neįgijus aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, iki 2007 m. spalio 31 d.. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo Tarptautiniame universitete Maskvoje įgytas aukštasis išsilavinimas iki 2007 m. spalio 31 d. nebuvo nustatyta tvarka pripažintas Lietuvoje, daro išvadą, kad ginčijamas atsakovo įsakymas neturi būti panaikintas. Tačiau šiuo atveju laikytina, kad pareiškėjas iš antstolių atleidžiamas ne 2007 m. spalio 1 d., kaip nurodyta ginčijamame atsakovo įsakyme, o nuo 2007 m. lapkričio 5 d. (Darbo kodekso 162 straipsnio 1 dalies 10 punktas, Vyriausybės 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr.1369 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2007 metais”).
Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo
Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime atmesdamas jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažeidė pareiškėjo procesinę teisę paduoti atskirąjį skundą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 149 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui šio įstatymo nustatytais atvejais arba kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės paduoti atskirąjį skundą, jeigu yra atmetamas proceso šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tokio prašymo atmetimas taip pat neužkerta kelio tolesnei bylos eigai. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog buvo pažeista jo procesinė teisė paduoti atskirąjį skundą.
Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą privalėjo priimti nutartį. Kaip minėta, dėl tokios pirmosios instancijos teismo nutarties pareiškėjas nebūtų galėjęs paduoti atskirąjį skundą. Tuo tarpu apeliaciniu skundu jis galėjo skųsti ir tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo pasisakyta dėl jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pareikštus prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių normų konstitucingumo, atkreipia dėmesį į tai, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija - tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, antstolis - tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Taigi iš principo antstolis vykdo valstybės jam deleguotas funkcijas. Dėl šios priežasties valstybė, atstovaujama įstatymų leidėjo, nustatydama antstolio statusą bei tam tikrus reikalavimus tokiam statusui įgyti, turi diskrecijos teisę.
Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo manyti, jog įstatymų leidėjas, reglamentuodamas specifinį pobūdį turinčią antstolių veiklą ir nustatydamas antstoliams atitinkamus reikalavimus, galėjo viršyti jam suteiktos diskrecijos ribas bei pažeisti kokias nors konstitucines asmenų teises. Įstatymuose yra pakankamai aiškiai nustatytos išsilavinimo įgijimo bei pripažinimo procedūros, nustatytas pakankamas terminas antstoliams įgyti reikiamą išsilavinimą. Pareiškėjas turėjo visas galimybes suspėti per įstatymo nustatytą terminą įvykdyti visas reikiamas procedūras, susijusias su reikiamo išsilavinimo įgijimu bei jo pripažinimu. Teisėjų kolegijai nagrinėjamos bylos kontekste nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.