Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) UAB ,,Termolink“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Animus mobilis“ ieškinį atsakovei UAB ,,Termolink“ dėl skolos priteisinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Teismo sprendimas priimtas akivaizdžiai netinkamai pritaikius materialines teisės normas, prieštaraujantis elementariai logikai. Teismas pats pripažįsta ieškovo neteisėtus veiksmus ir jo neteisėtų veiksmų faktą, nuostolių dydį, priežastinį ryšį tarp ieškovo neteistų veiksmų ir atsakovui padarytos žalos. Teismo sprendimas prieštarauja pamatiniams civilinio proceso tikslams, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams. Ginčijamame sprendime teismas nurodo, kad atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius, tačiau neargumentuotai pasisako, jog įskaitymas neatitinka CK įtvirtintų nuostatų. Teismas akivaizdžiai pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nepaisė civiliniame procese galiojančių įrodinėjimo taisyklių. Vertindamas įrodymus turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet logikos dėsniais ir pagal vidinį įsitikinimą. Teismas, ištyręs byloje buvusius įrodymus, teisingai nustatė buvusias faktines aplinkybes, tačiau priėjo prie visiškai įrodymais nepagrįstų išvadų – ieškovo reikalavimų tenkinimo. Motyvuotu sprendimu galima pripažinti tik tokį, kuriame įvertinti visi tiek faktiniai, tiek teisiniai įrodymai. Teismas, pripažindamas, jog atliktas įskaitymas yra negaliojantis, paprasčiausiai pacitavo CK nuostatas, reglamentuojančias įskaitymą ir deklaratyviai nurodė, jog įskaitymas negalėjo būti atliktas, nes neatitinka CK 6.130 straipsnio nuostatų. Tokie teismo teiginiai apskritai nėra laikytini argumentais nei faktiniu, nei teisiniu požiūriu. Sprendžiant tarp šalių ginčą svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, įvertinti šalių veiksmus sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu, bet, kilus ginčui dėl sutarties vykdymo, nustatyti civilinės atsakomybės ribas. Teismas, nustatęs netinkamą ieškovo prievolių vykdymą, visiškai neteisingai taikė ir aiškino ne tik civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, bet ir įskaitymo civiliniuose santykiuose institutą, nepagrįstai ir neteisėtai pripažino negaliojančiu apelianto atliktą įskaitymą.Teismas teisingai kvalifikavo, jog ginčo šalis siejo rangos teisiniai santykiai, tačiau visiškai neatsižvelgė į minėtų teisinių santykių specifiką, tarp ginčo šalių sudarytos sutarties turinį. Teismas nepagrįstai pripažino ieškovo teisę į jo reikalautą priteisti sumą, nevertino, ar pati teisinės apsaugos prašanti šalis įvykdė savo įsipareigojimus pagal sutartį. Priešpriešinės ginčo šalių prievolės ir jų turinys sudarė būtinas ir esmines prielaidas teisiniams santykiams tarp ginčo šalių susiklostyti ir egzistuoti. Netinkamai taikydamas ir aiškindamas rangos teisinius santykius reglamentuojamas nuostatas, neteisingai nustatė ieškovo, kaip rangovo, įsipareigojimų neįvykdymo teisinius padarinius. Teismas nustatydamas, jog ieškovas tinkamai neįvykdė savo sutartinės pareigos, visiškai neatsižvelgė ir nepagrįstai nesivadovavo bendrąja CK 6.61 straipsnio 1 dalimi. Ieškovui netinkamai įvykdžius savo prievolę, kylančią iš sutarties, tarp ginčo šalių atsirado nauja prievolė, pagal kurią atsakovas, kaip kreditorius, įgijo teisę iš ieškovo reikalauti atlyginti nuostolius, o ieškovui atsirado pareiga atlyginti padarytus nuostolius (atsirado nauja priešpriešinė prievolė). Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo atsakovo pažeistų teisių gynybos suvaržymą – teisės reikalauti iš ieškovo atlyginti atsakovo patirtus nuostolius. Teismui nustačius, jog ieškovas pažeidė savo sutartinę prievolę, teismas privalėjo konstatuoti, jog ieškovas kitai šaliai privalėjo atlyginti nuostolius. Remiantis CK 6.644 straipsnio 1 dalimi rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Ieškovui, nesugebėjus tinkamai atlikti savo sutartinių įsipareigojimų pagal automobilio rangos sutartį, atsakovas visiškai pagrįstai ir teisėtai atlikęs automobilio remonto darbus pas kitą subjektą ir jam apmokėjęs atitinkamą sąskaitą, už darbus, kurie buvo atlikti dėl ieškovo netinkamų ir sutartinių prievolių vykdymo, galėjo pagrįstai atitinkamą sumą laikyti nuostoliais, kurių atlyginimo iš ieškovo ir reikalavo.Teismas, pripažinęs apelianto atliktą įskaitymą negaliojančiu ir laikydamas ieškovo prievolę iš apelianto reikalauti ieškinyje nurodytos sumos nepasibaigusia, nemotyvavo, kurios iš CK 6.130 straipsnio sąlygų neatitinka apelianto atliktas įskaitymas. Ieškovo ir atsakovo reikalavimai buvo priešpriešiniai, kurie buvo apibrėžti ir bendroje apimtyje sutapo, reikalavimai tarp ginčo šalių buvo vykdytini ir galiojantys. Įskaitymo teisei neturi reikšmės prievolės atsiradimo pagrindas. Pagal CK 6.131 straipsnį įskaitymui, kaip prievolės pasibaigimo pagrindui, pakanka vienos šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Asmeniui, kuris ginčija kitos prievolės šalies reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo.

Atsakovas iš viso neturėjo teisės išrašyti PVM sąskaitos faktūros, nes ieškovas nepirko nei prekių, nei paslaugų, nei „patirtų remonto išlaidų kompensavimo“. Įstatymas nenumato, kad „patirtų remonto išlaidų kompensavimas“ gali būti įforminamas išrašant PVM sąskaitą faktūrą. UAB „Termolink“ 2010-11-05 išrašyta PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, neturintis juridinės galios.Atsakovas UAB „Termolink“ netapo ieškovo UAB „Animus mobilis“ kreditoriumi, o pastarasis atsakovo skolininku, todėl atsakovo UAB „Termolink“ prievolė atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas remonto paslaugas negalėjo pasibaigti ir nepasibaigė įskaitymu. Atsakovas vienašališkai nusprendė dėl atliktų darbų trūkumų ir dėl automobilio remonto kreipėsi į UAB „Dizrida“, todėl ieškovui nekyla pareiga sumokėti atsakovui už UAB „Dizrida“ suteiktas paslaugas.Teismas, priimdamas sprendimą ir pripažinęs, kad atsakovo vienasmeniškai atliktas įskaitymas yra negaliojantis, neapribojo apelianto pažeistų teisių gynybos, nes apeliantui neužkirstas kelias kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nuostolių priteisimo. Atsakovas pats pasirinko savo teisių gynimo būdą (t. y. įskaitymą) ir be jokio teismo įsikišimo išsprendė kilusį ginčą su ieškovu. Ieškovas nepripažįsta savo skolos (nuostolių), todėl atsakovas savo patirtų nuostolių dydį, ieškovo neteisėtus veiksmus, kuriais buvo padaryti jam nuostoliai, priežastinį ryšį ir ieškovo kaltę turėjo įrodyti CPK tvarka, remdamasis nuostolių išieškojimą reglamentuojančiomis materialinės teisės normomis. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą neišeidamas už ieškinio ribų. Prievolė atsiskaityti su ieškovu už atliktus automobilio remonto darbus atsirado rangos teisinių santykių pagrindu. Prievolė ieškovui sumokėti nuostolius neatsiras iki nebus išspręstas ginčas dėl atliktų darbų kokybės. Šis ginčas neišspręstas iki šiol nei šalių susitarimu, nei teismo sprendimu. Ieškovas po remonto neatidavė automobilio atsakovui degant įspėjamajai lemputei, pasiimdamas automobilį dėl paslaugų kokybės atsakovas pretenzijų nereiškė. „Reali“ gedimų priežastis nėra nustatyta iki šiol, neatskleista dėl kokio gedimo nepataisomai užterštas kietų dalelių filtras bei sugedusi turbina, bei kokia tikroji signalinės lemputės užsidegimo priežastis. Atsakovas laiku ir tinkamai neinformavo ieškovo dėl automobilio remonto defektų, o apsiribojo tik tuo, kad praėjus trims mėnesiams po to, kai automobilį remontavo UAB „Dizrida“, informavo ieškovą, kad automobilis buvo remontuojamas. Ieškovas siūlė pakeisti turbiną, tačiau atsakovas atsisakė šios paslaugos dėl per didelės detalės kainos. Atsakovas, remontuodamas automobilį pas kitą rangovą, nekvietė ieškovo atstovo, kad kartu būtų konstatuota, kurios detalės sugedusios. Nesutiktina su aplinkybe, kad ieškovas įsipareigojo daryti remontą, panaudodamas originalias detales, ir to neatliko.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ginčo esmė – ar pagrįstai atliktas 2011 m. lapkričio 25 d. 3 934,70 Lt įskaitymas.

Įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Aiškindamas ir taikydamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti.

Nustatyta, kad tarp šalių buvo nusistovėję pastovūs santykiai dėl Opel automobilių remonto. Remontuojant vieną iš apelianto automobilių (Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vienas iš gedimų (prietaisų skydelyje užsidegdavo lemputė, įspėjanti apie gedimą) dažnai pasikartodavo, todėl apeliantas, būdamas nepatenkintas darbų kokybe, remontavo automobilį UAB „Dizrida“, kurioje automobilio remontas kainavo 3 934,70 Lt. Apeliantas mano, kad šias išlaidas patyrė dėl ieškovės kaltės (laiku nediagnozuotos tikrosios signalinės lemputės užsidegimo priežasties), todėl jas laiko patirtais nuostoliais, šiai sumai 2010 m. lapkričio 5 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui (b. l. 61) ir 2011 m. lapkričio 25 d. atliko įskaitymą (b. l. 20).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečiai, kuri iš būtinų įskaitymui atlikti sąlygų nenustatyta, tačiau sprendžia, kad teismo sprendimas yra teisingas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepime į apeliacinį skunde nurodytais motyvais, jog apeliantas nepagrįstai vienašališkai išrašė 2010 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl nuostolių atlyginimo. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, PVM sąskaita faktūra – šiame Įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 30 p.). Įstatymas nenumato galimybės vienašališkai išrašyti PVM sąskaitą faktūrą dėl šalies manymu patirtų nuostolių, t. y. nenumatyta galimybė išrašyti PVM sąskaitų faktūrų dėl tų pinigų, dėl kurių tarp šalių nėra sutartinių santykių. Pažymėtina, kad apelianto nurodomi patirti nuostoliai turi būti pagrįsti ir įrodyti, turi būti įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Nagrinėjamu atveju apeliantas, nesikreipdamas į teismą, žinodamas, kad ieškovas nesutinka su jo nurodomais nuostoliais, pats (vienašališkai) išsprendė civilinės atsakomybės klausimą ir išrašė apmokėjimui PVM sąskaitą faktūrą bei atliko įskaitymą. Taigi, darytina išvada, kad apelianto 2010 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaita faktūra, kuria remiantis buvo atliktas įskaitymas, yra išrašyta be jokio įstatyminio pagrindo, todėl negali sukelti jokių teisinių pasekmių. Tokiu būdu laikytina, kad apeliantas neturi galiojančio ir vykdytino reikalavimo ieškovo atžvilgiu, ieškovas nėra apelianto skolininkas (nėra skolą patvirtinančio dokumento).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl, apelianto manymu, patirtų nuostolių atlyginimo apeliantas turėtų kreiptis į teismą su ieškiniu.

Visiškai nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė (konstatavo), jog ieškovas netinkamai vykdė savo sutartines pareigas. Teismo sprendime tai nėra konstatuota (pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas ir įrodinėjamas nuostolių pagrįstumo klausimas, nebuvo nustatinėjamos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos). Byloje nebuvo ginčo, jog atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs už automobilio remonto darbus, tačiau apeliantas savo atsikirtimus (skolos nemokėjimą) grindė įvykusiu įskaitymu (kas yra prievolės pasibaigimo pagrindas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčą sprendė, atsižvelgdamas į apelianto atsikirtimus ir nenustatinėjo aplinkybių, kurios nebuvo atsikirtimų pagrindas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. p.).

Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt (CPK 98 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės UAB „Termolink“, į. k. 301740693, ieškovei UAB „Animus mobilis“, į. k. 135622066, 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.