Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-138/2006

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2006-02-22
Bylos Nr.: 3K-3-138/2006
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualdas Čaika (pirm.), Janina Stripeikienė, Pranas Žeimys (pran.)
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centras

Kategorijos

27.3.1.10pavadinimo nepavyko patikrinti
30.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.3K-3-138/2006 Procesinio sprendimo kategorija 27.3.1.10;

30.10 (S)LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. vasario 22 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo 970-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centras dėl įpareigojimo perduoti patalpas bendrijos nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas 970-ji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – 970-ji DNSB) nurodė, kad 2003 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. 01A-66-V-910 perdavė jam (ieškovui) valdyti ir prižiūrėti daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrąsias konstrukcijas, bendrąją inžinerinę įrangą ir bendrojo naudojimo patalpas, taip pat įpareigojo Naujamiesčio seniūną atstovauti 970-ojoje DNSB negyvenamosioms 110,97 kv.m patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), korpuse 1A2p, ir 44,95 kv.m patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), korpuse 4H1b. Taigi šiuo įsakymu atsakovas neperdavė bendrijai valdyti ir prižiūrėti dalies gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų, t. y. 110,97 kv.m katilinės ir 44,95 kv.m siurblinės, nors šias patalpas faktiškai naudoja namo gyventojai, nes jose yra namo šilimos mazgas. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1999 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities viršininkas, remdamasis LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 “Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos”, perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1688-01 perdavė šias patalpas (katilinę ir siurblinę) atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o 2000 m. sausio 13 d. šios patalpos buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu. Ieškovo teigimu, tiek minėtų patalpų perdavimas atsakovui, tiek jų teisinė registracija atsakovo vardu yra neteisėti, nes buvo atlikti pažeidžiant įstatymus ir bendrijos narių teises bei teisėtus interesus. LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato galimybę perduoti savivaldybių nuosavybėn miestų ir gyvenviečių bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektus (tarp jų ir katilines bei šilumos tinklus), reikalingus savivaldybių funkcijoms atlikti. Ginčo katilinė ir siurblinė buvo naudojamos tik gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, ir šios patalpos nebuvo miesto bendrosios paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybės funkcijoms atlikti, todėl jos negalėjo pagal minėtą įstatymą ir LR Vyriausybės nutarimą Nr. 870 būti perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Pagal LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos, bendrojo naudojimo inžinerinė įranga ir bendrojo naudojimo namo konstrukcijos priklauso visiems namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Daugiabučio namo savininkų bendrija turi teisę valdyti ir naudoti šiuos bendrosios dalinės nuosavybės objektus. Ieškovo teigimu, pusrūsio patalpos, kuriose yra viena iš ginčo patalpų – katilinė, statant gyvenamąjį namą buvo skirtos šio namo gyventojų pagalbinėms patalpoms ir inžineriniams įrengimams. Laikydamas, kad viso namo eksploatacija, neturint savo žinioje negyvenamųjų patalpų, kuriose yra inžineriniai įrengimai, yra tik formali, ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiu 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1688-01, kuriuo Vilniaus apskrities viršininkas perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn katilinę (110,79 kv.m, korpusas 1A2p) ir siurblinę (44,95 kv.m, korpusas 4H1b), esančias (duomenys neskelbtini), panaikinti siurblinės ir katilinės, esančių (duomenys neskelbtini), 2000 m. sausio 13 d. registraciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, pripažinti, kad minėtos katilinės ir siurblinės patalpos priklauso daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir įpareigoti atsakovą perduoti šias patalpas bendrijai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2005 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas, remdamasis LR daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – LR DNSBĮ) 20 straipsniu, pripažįsta, jog daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpos priklauso namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tiek LR DNSBĮ, tiek 970-osios DNSB įstatų 1 punktas numato, kad daugiabučio namo savininkų bendrija įgyvendina namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo, bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Dėl to reikalavimas pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas priklauso tik asmenims, kurie pagal LR DNSBĮ gali būti šių patalpų bendraturčiai, t. y. namo butų savininkams. Du pirmuosius reikalavimus, t. y. pripažinti 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1688-01 negaliojančiu bei panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, teismo nuomone, gali pareikšti taip pat tik turto savininkai, nes tai susiję su nuosavybės teisės gynimu. Nustatęs, jog nei ieškovo bendrijos įstatuose, nei kitu įstatyme numatytu būdu ir tvarka ginčo namo butų savininkai nėra įgalioję bendrijos atstovauti jų interesus reiškiant ieškinį dėl nuosavybės teisių į ginčo patalpas pripažinimo, teismas sprendė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės reikšti tokį ieškinį. Atsižvelgęs į tai, kad butų, kuriuos ginčo gyvenamojo namo gyventojai įsigijo pagal LR butų privatizavimo įstatymą, pirkimo-pardavimo sutartyse, nėra nurodyta, jog butų savininkams perduodamos ir ginčo patalpos, bei įvertinęs UAB “Naujamiesčio būstas” pateiktą informaciją, kad ginčo patalpos ir jose esanti įranga iki 1999 m. spalio mėnesio, t.y. iki namo prijungimo prie Vilniaus šilumos tinklų, veikė, teismas konstatavo, kad ginčo patalpos butų privatizavimo metu nebuvo parduotos butų savininkams kaip butų priklausiniai, o liko valstybės nuosavybėje. Teismo nuomone, ieškovas neteisingai aiškina LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio ir LR Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 nuostatas. UAB “Naujamiesčio būstas” pateiktos informacijos pagrindu nustatęs, kad ginčo katilinė ir siurblinė buvo naudojama ne tik namo Nr. 41, bet ir dar aštuonių namų šildymui, teismas, priešingai ieškovo aiškinimams, pripažino, jog šie objektai yra bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, ir valstybė turėjo teisę perduoti ginčo patalpas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Be to, ginčo siurblinė yra atskiras pastatas (nekilnojamojo turto vienetas), o katilinė, nors ir yra ginčo daugiabučio namo pusrūsyje, tačiau taip pat inventorizuota kaip atskira, izoliuota, tikslinę paskirtį turinti patalpa su katilinės įranga, todėl negali būti laikomos bendrijos bendrojo naudojimo patalpomis. Pripažinęs ginčo patalpų perdavimą atsakovo nuosavybėn buvus teisėtą, teismas laikė nesant pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą dėl šių patalpų teisinės registracijos, atliktos 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 1688-01, kuris registracijos metu galiojo, pagrindu, panaikinimo, o tuo pačiu – ir reikalavimą dėl patalpų perdavimo bendrijos nuosavybėn.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo 970-osios DNSB apeliacinį skundą, 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 15 d. sprendimą pakeitė. Pripažino negaliojančia 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. 1688-01 dalį, kuria Vilniaus apskrities viršininkas perdavė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 14,73 kv.m patalpas, pažymėtas indeksu 9-8, esančias (duomenys neskelbtini), korpuse 1A2p, pripažįstant negaliojančia šių patalpų teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu. Pripažino, kad 14,73 kv.m ploto šilumos mazgo patalpos, pažymėtos indeksu 9-8, (duomenys neskelbtini), korpuse 1A2p, kurių vidutinė rinkos vertė yra 7760 Lt, priklauso daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir įpareigojo atsakovą perduoti šias patalpas ieškovui. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ieškovas 970-ji DNSB neturi reikalavimo teisės pripažinti negaliojančiu 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1688-01 ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu, netinkamai aiškino ir taikė įstatymą (LR DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punktą, 3, 35 straipsnius ir bendrijos įstatų nuostatas). Be to, ginčas yra kilęs dėl patalpų, kurių viena (katilinė) yra bendrijai priklausančiame name. Dėl to, kolegijos nuomone, ieškovo bendrijos pirmininkas, manydamas, kad kitų asmenų priimti sprendimai pažeidžia bendrijos ar jos narių teises, turi teisę juos ginčyti. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad ginčo patalpos privatizuojant butus šių butų savininkams nebuvo ir negalėjo būti perduotos, nes iki 1999 metų spalio mėnesio jose esanti įranga buvo naudojama namo Nr. 41 ir dar kelių namų šildymui, taip pat į tai, kad katilinės ir siurblinės įranga iki šiol nėra išmontuota, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objektai laikytini bendros paskirties komunalinio ūkio objektais ir pagrįstai buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn, tačiau, nustačiusi, kad patalpose buvusi įranga šiuo metu nėra išnuomota, o vienoje iš patalpų (katilinėje), į kurią, be to, patenkama iš ginčo namo bendrojo naudojimo patalpų, yra įrengtas šio namo šilumos mazgas, naudojamas tik namo butų savininkų poreikiams tenkinti, laikė, kad dalis (14,73 kv.m) katilinės patalpos, kurioje įrengtas šiluminis mazgas ir kuri turto registro byloje pažymėta indeksu 9-8, turėjo būti perduota bendrijai (LR Vyriausybės 2001 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 125 “Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos” 1.1 punktas).

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutarties dalį, kuria iš dalies buvo patenkintas ieškovo 970-osios DNSB ieškinys, panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovas 970-ji DNSB turi reikalavimo teisę šioje byloje vien dėl to, kad ginčo patalpos yra adresu (duomenys neskelbtini), o ginčo katilinė – net gi pačiame name, kuris priklauso ieškovo bendrijai, netinkamai aiškino ir taikė LR DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 3 straipsnio nuostatas, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnį, 265 straipsnio 1 dalį) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialas ir kt.; bylos Nr. 3K-3-552/2000, 2002 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. ir kt. v. 736-oji DNSB; bylos Nr. 3K-3-706/2002). Kasatoriaus teigimu, pagrindas LR DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 3 straipsnio nuostatoms taikyti bei išvadai, kad 970-ji DNSB turi teisę ginčyti 1999 m. gruodžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą ir prašyti ginčo patalpų teisinės registracijos atsakovo vardu panaikinimo, padaryti būtų tik nustačius aplinkybę, jog ginčo patalpos (siurblinė ir katilinė) yra daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektas (taigi – ir bendroji dalinė šio namo butų savininkų nuosavybė). Tokia faktinė aplinkybė byloje nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo minėtoms LR DNSBĮ nuostatomis taikyti ir minėtai išvadai padaryti.

2. Kasatoriaus teigimu, ta aplinkybė, jog dalis (14,73 kv.m) ginčo katilinės patalpos šiuo metu yra naudojama tik ginčo gyvenamojo namo butų savininkų poreikiams tenkinti, nes joje įrengtas šilumos mazgas, ir į ją patenkama iš šio namo bendrojo patalpų, negali būti pagrindas ieškovo reikalavimams iš dalies patenkinti, nes jokie teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad daugiabučio namo butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisė į name esančią patalpą, nuosavybės teise priklausančią trečiajam asmeniui, atsiranda, jeigu ji yra pradedama naudoti šio namo butų savininkų poreikiams tenkinti ir į ją yra patenkama iš namo bendrojo naudojimo patalpų (1964 m. CK 4 straipsnis, CK 1.136 straipsnio 1 dalis, LR DNSBĮ 20 straipsnis). Katilinės patalpose šiuo metu esanti 14,73 kv. m šilumos mazgo patalpa buvo įrengta atskiriant šią patalpą nuo kitų katilinės patalpų mūrine siena (kadastriniai matavimai atlikti 2003 m. gruodžio 1 d., nesuformuojant šios patalpos kaip atskiro nekilnojamojo turto vieneto), į kurią dėl to yra patenkama per namo bendrojo naudojimo patalpas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokio įstatyminio pagrindo ieškovo reikalavimams iš dalies patenkinti, ir tuo pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas bei nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1996 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 “Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarka, taikymo teismų praktikoje” 2.1 punkto išaiškinimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas 970-ji DNSB prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad LR DNSBĮ 35 straipsnis ir bendrijos įstatai suteikia bendrijai teisę CPK 5 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą ir reikšti atitinkamus reikalavimus. Ginčijamas perdavimo-priėmimo aktas ir ginčo patalpų registracija atsakovo vardu užkerta bendrijai (o tuo pačiu ir jos nariams) galimybę naudoti pagal tikslinę paskirtį namo šilumos mazgą, užtikrinantį viso namo šildymo sistemos funkcionavimą, be kurio namo naudojimas yra neįmanomas, todėl kasatoriaus nepagrįstai teigia, kad bendrija neturi šioje byloje reikalavimo teisės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1999 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities viršininkas ginčijamu perdavimo-priėmimo aktu Nr. 1688-01 perdavė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 110,97 kv.m katilinės (korpusas 1A2p) ir 44,95 kv.m siurblinės (korpusas 4H1b) patalpas, (duomenys neskelbtini). 2000 m. sausio 13 d. šios patalpos buvo įregistruotos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos vardu.

970-ji DNSB buvo įregistruota 2003 m. rugsėjo 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 01A-66-V-910 perdavė ieškovui 970-ajai DNSB valdyti ir prižiūrėti daugiabučio namo, (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 1A2p, kurio bendrasis plotas yra 750,27 kv.m, bendrąsias konstrukcijas, bendrąją inžinerinę įrangą ir bendrojo naudojimo patalpas, taip pat įpareigojo Naujamiesčio seniūną atstovauti 970-ojoje DNSB negyvenamosioms 110,97 kv.m patalpoms, esančioms šio namo 1A2p korpuse, ir 44,95 kv.m patalpoms, esančioms šio namo 4H1b korpuse.

Ginčo katilinė ir siurblinė bei jose esanti įranga iki 1999 m. spalio mėnesio, t.y. iki namo prijungimo prie Vilniaus miesto šilumos tinklų, veikė ir buvo naudojama namo Nr. 41 bei dar aštuonių namų šildymui. Ginčo siurblinė yra atskiras pastatas, o katilinė yra ginčo daugiabučio namo pusrūsyje, tačiau inventorizuota kaip atskira, izoliuota, tikslinę paskirtį turinti patalpa su katilinės įranga. Šiuo metu vienoje iš patalpų (katilinėje), į kurią patenkama iš ginčo gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpų, yra įrengtas šio namo šilumos mazgas, užimantis 14,73 kv.m katilinės ploto.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

LR DNSBĮ (1995 m. vasario 21 d. Įstatymo Nr. 1-798 su vėlesniais pakeitimais red.) 3 straipsnis numato, kad daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Taigi ši įstatymo norma nustato, kad bendrija yra savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas. LR DNSBĮ 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas apibrėžia objektus, kurie yra bendrojo naudojimo, o būtent: daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, rūsiai, <...>, šilumos mazgai ir kt.

Daugiabučio namo savininkų bendrija Nr. 970 (toliau – Bendrija) buvo įregistruota 2003 m. rugsėjo 9 d. Pagal LR Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimą Nr. 125 “Dėl daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, su jais susijusių dokumentų ir lėšų perdavimo daugiabučio namo savininkų bendrijai tvarkos” 1.1 punkte nustatyta, kad, įregistravus bendriją ir jos įstatus, savivaldybės ar jos atsakingos institucijos per vieną mėnesį perduoda bendrijai valdyti ir prižiūrėti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus pagal bendrijos įregistravimo dienos būklę. 1997 m. gruodžio 2 d. LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose pasakyta, kad savivaldybių nuosavybėn perduodamos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrengimais, pastatai, jų dalys ir atskiros patalpos, kuriuose yra savivaldos institucijos arba kurie reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 83, 173, 176) patvirtina, kad katilinė, esanti (duomenys neskelbtini), faktiškai nustojo veikti 1999 m. spalio mėnesį, prijungus jos aptarnaujamus namus prie miesto šilumos tinklų. 1999 m. spalio mėnesį katilinės patalpoje, pažymėtoje indeksu 9-8 (14,73 kv.m ploto), kuri yra izoliuota, buvo įrengtas šilumos mazgas, skirtas tenkinti tik gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), butų savininkų poreikius. Į šią šilumos mazgo patalpą patenkama iš gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų, o įėjimas į kitas katilinės patalpas yra iš vidinio namo kiemo. Šie duomenys užfiksuoti Savivaldybės komisijos 2005 m. vasario 10 d. patikrinimo akte (b. l. 176) ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 44/170669 esančiame patalpos, pažymėtos indeksu 9-8, plane (9-8 tomo 13 lapas).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir nustatęs, kad ginčo patalpoje pagal bendrijos įregistravimo dienos būklę neveikė jokia savivaldos institucija ir ši patalpa nebuvo reikalinga savivaldos funkcijoms atlikti, o joje įrengtas šilumos mazgas yra skirtas tik ginčo gyvenamojo namo butų savininkų poreikiams tenkinti, pagrįstai pripažino, jog savivaldybės ginčo patalpą užvaldė ir ją įregistravo be teisėto pagrindo. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestini yra kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias daugiabučių namų savininkų bendrijų teisių į bendrojo naudojimo patalpas, esančias bendrijai priklausančiame name, įgyvendinimą, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėdamas šį konkretų ginčą, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, savo išvadas pagrindė visapusišku ir išsamiu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu, kaip to reikalauja procesinės įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 346 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas ČaikaJanina StripeikienėPranas Žeimys