- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-07
- Bylos Nr.
- I-5472-423/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01238-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. A. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 3-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo 7 d. buvo laikomas Marijampolės PN 22 būryje, o nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. buvo laikomas Marijampolės PN 16 būryje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dėl to patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą. Paaiškino, kad 22 būryje buvo laikoma virš 90 nuteistųjų, nebuvo ventiliacijos, dėl to trūko oro. Gyvenamosios patalpos neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, grindys betoninės, langai nesandarūs, patalpose drėgna, šalta, kaupėsi pelėsis, buvo tarakonų ir blakių. Dėl kenkėjų negalėjo naktimis miegoti. Būriui skirta viena virtuvėlė, joje mažas stalas, baldai ir praustuvė blogos būklės, dujinė viryklė supuvusi, langai sulaužyti. Virtuvėlės patalpoje taip pat buvo tarakonų. Sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas. Vienam būriui skirti 3 klozetai, 2 pisuarai, 5 vandens maišytuvai. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės. Sanitarinio mazgo patalpose neužtikrinamas privatumas, nes sanitariniai įrenginiai tinkamai neatitverti. Sanitariniame mazge neįrengtos lentynėlės ir pakabos, nėra vėdinimo sistemos, rankų dezinfekavimo priemonių (skiriamas muilas). Prausykloje tiekiamas šaltas vanduo, patalpoje šalta ir drėgna. Pažymėjo, kad viso būrio nuteistieji naudojosi viena skalbimo mašina, kuri tinkamai neveikė, nes pačiam pareiškėjui reikėjo pripildyti ją vandeniu. 16 būryje jam taip pat nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, dėl dviaukščių lovų nepakankamas natūralus bei dirbtinis apšvietimas. 16 ir 17 būriuose buvo virš 70 žmonių, tačiau įrengti tik 5 sėdimi klozetai, tiek prausykloje, tiek tualete nekokybiška ventiliavimo sistema. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, orumo pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 61-63) pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu nuteistųjų skaičius gyvenamojoje patalpoje buvo didesnis, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu 22 būryje buvo laikoma virš 90 nuteistųjų, 16 būryje nuo 22 iki 28 nuteistųjų, todėl baldai ir kiti įrenginiai dar labiau mažino vienam asmeniui tenkantį plotą. Nurodė, kad pateiktos atsakovo pažymos klaidingos. Į žodinius kreipimusis atsakovo atstovai nereagavo. Nebuvo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių, nes į skalbimo mašiną reikėjo pačiam įpilti vandenį, bei visam būriui buvo skirta tik viena skalbimo mašina. Nurodė, kad pagal grafiką paduoti skalbti gali tik apatinius drabužius ir patalynę, o viršutinių rūbų skalbykla neskalbia. Sanitariniame mazge neužtikrinamas privatumas, o prie sanitarinių įrenginių susidarydavo eilės. Duše tiekiamas šaltas vanduo.
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 9-18) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad duomenys apie tai, kuriose konkrečiai gyvenamosiose patalpose nuteistieji atlieka laisvės atėmimo bausmę nėra sisteminami, todėl tokios informacijos pateikti nėra galimybės. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2017m. kovo 16 d. buvo laikomas 22 - ame būryje, laikotarpiu 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. – 16-ame būryje. Tvirtino, kad 2015 m. IV ketvirtyje 22-ame būryje buvo laikomi 39 nuteistieji; 2016 m. I ketvirtyje - 55; 2016 m. II ketvirtyje - 53; 2016 m. III ketvirtyje - 78; 2016 m. IV ketvirtyje - 63; 2017 m. I ketvirtyje - 64; 2017 m. II ketvirtyje – 62. Laikotarpiu 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. 16-ame būryje, pareiškėjui buvo paskirta gyvenamoji palata Nr. 17, kurios plotas 62,73 kv. m. ir minimu laikotarpiu šioje patalpoje buvo iki 20 asmenų. Darė išvadą, kad beveik visą ginčo laikotarpį minimali gyvenamojo ploto norma gyvenamosiose patalpose pareiškėjo atžvilgiu buvo užtikrinta. Nuteistieji pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą skalbyklos grafiką, gali atiduoti rūbus bei patalynę skalbimui, todėl patiems nuteistiesiems būtinybės skalbtis nėra. Nuteistųjų laikymo sąlygų gerinimui, 22 būrys aprūpintas skalbimo mašina. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad skalbimo mašina neveikia. Maistu nuteistieji aprūpinami ir patys neprivalo gamintis maistą. Pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką nuteistiesiems tiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė pataisos namų valgykloje. Teisės aktai nenumato privalomai įrengti viryklės virtuvėlėse, viryklė įrengiama tik esant techninėms galimybėms. Pareiškėjas nėra kreipęsis dėl tariamai sugedusios viryklės, o apžiūros metu viryklė sugedusi nebuvo. 22 būrio sanitarinio mazgo klozetai yra atskirti sienelėmis. Teisės aktai nenumato karšto vandens tiekimo į būriuose esančius higienos mazgus (prausyklas). Teisės aktai karštą vandenį numato tik dušinėse, kuriose nuteistieji turi teisę nusiprausti 1 kartą per savaitę, pagal atskirą patvirtintą grafiką. Nuo 2015 m. pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Marijampolės PN administraciją ar būrį prižiūrintį specialistą dėl problemų ar nepatogumų prausykloje. Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl parazitų naikinimo, kuri nuolatos stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas. Pataisos namų patalpos yra nuolatos tikrinamos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atstovų, specialisto, kuris paskirtas prižiūrėti tam tikrą būrį, bei Ūkio skyriaus darbuotojų, kurie esant gedimams ar atsiradus patalpos remonto poreikiui, skubiai atlieka remonto darbus. Pataisos namai neturi duomenų apie pareiškėjo išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų kalinimo sąlygos pataisos namuose. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiais 2015 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. kovo 7 d. ir nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog buvo laikomas perpildytuose 22 bei 16 būriuose, kuriuose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. kovo 16 d. buvo laikomas 22 būryje, o laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. buvo laikomas 16 būryje (b. l. 19-20).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra konkrečių duomenų apie 22 būrio pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotą ir joje laikytų nuteistųjų skaičių, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas būrio gyvenamųjų patalpų plotas dalijamas iš būryje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN 22 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas 201,7 kv. m. (144,92 + 28,11 + 28,67). 2015 m. IV ketvirtyje 22 būryje buvo laikomi 39 nuteistieji; 2016 m. I ketv. - 55; 2016 m. II ketv. - 53; 2016 m. III ketv. - 78; 2016 m. IV ketv. - 63; 2017 m. I ketv. - 64; 2017 m. II ketv. - 62; 2017 m. III ketv. – 63; 2017 m. IV ketv. – 63 (b. l. 22, b. l. 41). Minėtais duomenimis nustatyta, kad 2016 m. III ketvirtyje 22 būryje pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 2,58 kv. m. (201,7/78) ploto.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Marijampolės PN 16 būrio pareiškėjo gyvenamosios patalpos Nr. 17 plotas 62,73 kv. m. , laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 17 d. iki 2018 m. vasario 20 d. joje buvo laikoma iki 20 nuteistųjų (b. l. 23). Minėtais duomenimis nustatyta, kad 16 būryje pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Atsikirtimu į atsiliepimą (b. l. 61-63) pareiškėjas su atsakovo atstovo pateiktais duomenis apie nuteistųjų skaičių 22 ir 16 būriuose nesutiko. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu 22 būryje buvo laikoma virš 90 nuteistųjų, o 16 būryje nuo 20 iki 28 nuteistųjų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad 22 ir 16 būriuose ginčo laikotarpiu buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais, oficialiai patvirtintais duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iš viso 92 paras pareiškėjui 22 būryje nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte numatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas pažymėjo, kad didelę gyvenamosios patalpos dalį užėmė baldai, dėl to nebuvo galimybės judėti.
Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (LVAT 2013 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Nr. A822-1053/2013). Pripažinus, kad gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintinos Taisyklių 11¹.1. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas nurodo, jog gyvenamoji patalpa buvo neremontuota, blogai šildoma, sienos, grindys, lubos ir langai blogos būklės, patalpoje kaupėsi drėgmė, pelėsis.
Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – ir HN 134:2015). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (HN 134:2015 16 p.). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punktą laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 p.).
Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą (b. l. 35-36), kuris patvirtina, kad 22 būrio gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Kontrolės metu nustatyta, kad 22 būryje esantys įrenginiai techniškai tvarkingi, dirbtinė apšvieta (325 lx) taip pat atitiko nustatytus reikalavimus. Santykinė oro drėgmė patikrinimo metu buvo 58,2 proc., temperatūra – 22,3 °C, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko ir vėdina patalpas, neturi problemų dėl nešvaros ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Marijampolės PN gyvenamųjų patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad patalpos buvo apleistos, netvarkingos ir pan., todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų, kenkėjų veisimosi gyvenamosiose patalpose ir virtuvėlėje. Tuo tarpu atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog tarp Marijampolės PN ir UAB „Dezinfa“ sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 37-40), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą maisto paruošimo bloke ir nuteistųjų valgykloje. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto (b. l. 32-34) matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose 16 būrio gyvenamosiose patalpose dėl įrengtų dviaukščių lovų buvo prastas natūralus bei dirbtinis apšvietimas.
Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Nurodytoje normoje reikalavimų natūraliai apšvietai nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamos natūralios apšvietos atmestinos, kaip nepagrįstos. Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nedraudžia kamerose įrengti dviaukštes lovas.
Nors byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose dėl dviaukščių lovų buvo tamsu, taip pat byloje esančioje pažymoje apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 24) nurodyta, kad jo sveikatos istorijoje nėra įrašų apie sveikatos sutrikimus, kurie galėjo kilti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, konkrečiu atveju – apie pareiškėjo nurodomus susirgimus, kilusius dėl netinkamo apšvietimo (įvairūs regėjimo sutrikimai.). Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m., gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pažymėjo, kad būrio sanitarinis mazgas įrengtas taip, jog neužtikrino privatumo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vertinant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, prie tokių veiksnių priskirtina ir galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).
Vis dėlto Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatuoja kalinamo asmens privatumo pažeidimą naudojantis tualetu, kuris sudaro pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (t. y., kai pripažįstama, kad kalinimo sąlygos viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, žemino asmens garbę ir orumą) paprastai tuo atveju, kai asmuo naudojosi nevisiškai ar visiškai nuo bendros kameros erdvės neatskirtu tualetu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 62936/00) 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12). Taigi aplinkybė, kad buvo naudojamasi neatskirtu ar nevisiškai atskirtu tualetu kameroje, t. y. patalpoje, kuri yra gyvenamosios paskirties, matant kitiems asmenims ir šiems asmenims patiems tuo metu nesinaudojantiems tualetu, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką paprastai gali sudaryti prielaidas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetai nėra uždaroje patalpoje, nurodė, kad klozetai atskirti 1,5 m. aukščio sienelėmis, ką atsiliepime patvirtina ir atsakovo atstovas, kad klozetai atskirti dalinėmis pertvaromis (b. l. 9-18). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.
Taigi įvertinus minėtas nustatytas aplinkybes, t. y. unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nereglamentuoja pertvarų tarp pisuarų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniame mazge buvo nepakankamas. 22-am būriui buvo skirti 3 klozetai, 2 pisuarai, 5 vandens maišytuvai, 16-as ir 17-as būriai naudojosi 5 unitazais, 4 pisuarais, 5 vandens maišytuvais, dėl to prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės. Minėtus pareiškėjo argumentus dėl būrių sanitarinių įrenginių skaičiaus patvirtina Marijampolės PN 2018 m. liepos 9 d. pažyma dėl drausmės atlikimo 16 būryje (b. l. 23) bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktas (b. l. 35-36).
Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, virš kiekvienos praustuvės lentynėlė asmens higienos priemonėms susidėti, sieninė drabužių pakaba – dešimčiai asmenų; tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų; dušo patalpoje – guminiai kilimėliai. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše numatyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete – po klozetą (gali būti tupiamas) arba pisuarą penkiolikai asmenų; virš kiekvienos praustuvės lentynėlė asmens higienos priemonėms susidėti; sieninė pakaba, bendras kabliukų skaičius ne mažesnis už praustuvių skaičių; dušo patalpoje – kilimėlis arba grotelės.
Atsižvelgiant į 22 ir 16 būrių sanitariniuose mazguose įrengtų įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būriuose (b. l. 22, 23), teismas sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius sanitariniuose mazguose neatitiko Aprūpinimo inventoriumi normoje nustatytų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų dėl eilių prie sanitarinių mazgų.
Pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo patalpų nepakankamo vėdinimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateikta sanitarinio mazgo foto nuotrauka (b. l. 53), iš kurios matyti, kad sanitarinio mazgo patalpos vėdinamos per ventiliacines angas. Aplinkybes, kad sanitariniame mazge yra atveriamas langas, skunde nurodė ir pats pareiškėjas.
Nors byloje nėra duomenų, kad virš kiekvienos praustuvės būtų lentynėlės higienos priemonėms susidėti, pakankamas kabliukų skaičius bei dušo patalpoje esantis guminis kilimėlis ar grotelės, tačiau iš byloje esančios fotonuotraukos (b. l. 53) matyti, kad prie praustuvių yra įrengtos kabyklos drabužiams ir asmeniniams daiktams laikyti, šalia vandens čiaupų yra pakankamai vietos asmeniniams daiktams susidėti, be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose nebuvo priemonių rankoms dezinfekuoti (norint dezinfekuoti rankas reikdavo eiti į gyvenamąją patalpą, kad atsinešti muilą). Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato nuteistųjų aprūpinimo rankų dezinfekavimo priemonėmis. Minėtais duomenimis nustatyta, kad nuteistiesiems rankoms plauti išduodamas muilas. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad muilas jam iš viso nebuvo išduotas, tik nurodė, kad jį reikėjo atsinešti iš gyvenamųjų patalpų. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akto matyti, kad patalpų valymui nuteistieji aprūpinami plovikliais su dezinfekciniu priedu bei antibakteriniu muilu (b. l. 32-34).
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nenumato karšto vandens įrengimo prausyklose ir virtuvėlėje, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti. Bylos duomenimis, Marijampolės PN dušinėje tiekiamas šaltas ir karštas vanduo (b. l. 32-34).
Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog būrio prausimosi patalpos yra aprūpintos daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenimis (dubenys ir vonelės) (b. l. 32-34). Bylos duomenimis, nuteistiesiems skalbtis drabužius patiems būtinybės nėra, kadangi pataisos namuose teikiamos skalbimo paslaugos pagal Marijampolės pataisos namų direktoriaus patvirtintą Skalbyklos darbo grafiką (b. 27-28, 30). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, dėl sąlygų nuteistiesiems skalbti drabužius sudarymo, pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje buvo šalta ir drėgna.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktą, prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Marijampolės PN sanitarinio mazgo patalpų būklė neatitiktų teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ar drėgmės patalpose. Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo patalpų temperatūrą, tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiama virtuvėlė (esant techninėms galimybėms). Kadangi teisės aktai nenumato privalomo virtuvėlių įrengimo, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtos virtuvėlės atmetami. Be to, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį, arešto, nuteistieji maistu aprūpinami nemokamai. Remiantis bylos duomenimis, 22 būrio virtuvėlė yra geros būklės (b. l. 42-46), duomenų apie sulūžusius virtuvės baldus, langus ar dujinę viryklę byloje nėra. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie netinkamą virtuvėlės būklę, į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo deklaratyvių paaiškinimų šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl paminėtų aplinkybių ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009+11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu iš viso 92 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nepakankamas sanitarinių įrenginių skaičius), todėl konstatuotina, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė nepatogumus ir išgyvenimus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 92 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,00 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto, kas pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamosios patalpos plotą dar labiau mažino patalpose įrengtų baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus dėl nepakankamo sanitarinio mazgo įrenginių skaičiaus, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pvz., išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), tačiau įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 850 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo R. A. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.