- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-23
- Bylos Nr.
- e2A-113-280/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19076-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Laimantas Misiūnas
- Pareiškėjas
- G. Č.
- Suinteresuotas asmuo
- VĮ Registrų centras
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3156-872/2019 pagal pareiškėjos G. Č. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys – VĮ Registrų centras, 545-oji daugiabučio namo savininkų bendrija,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
1. Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias adresu A. V. g. (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
2. Pareiškime nurodė, kad suėjo 10 metų turto valdymo fakto išviešinimo terminas, kurio dar nebuvo tuo metu, kai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2009-04-28 pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, 2010-12-22 teismo sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė. Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad 545-oji daugiabučio namo savininkų bendrija neturėjo teisės perleisti pareiškėjai nuosavybės teise nepriklausančių bendrojo naudojimo objektų – pusrūsio patalpų, todėl sandorio pagrindu pareiškėja negalėjo privatizuoti minimų patalpų ir šiuo pagrindu nuosavybės teisių neįgijo. Tik 2008-05-13 pusrūsio patalpos buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre atskiru nekilnojamuoju turtu – butu. Be to, teismas konstatavo, jog bendrabutis, esantis A. V. g. (duomenys neskelbtini) į Vilniaus miesto savivaldybės balansą nebuvo perduotas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškimo netenkino.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2009-04-28 pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, 2010-12-22 teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-437-433/2010 pareiškėjos prašymą atmetė (el. b.l. 12-20). Teismas pažymėjo, kad teismo 2010-12-22 sprendimu nustatyta, jog bendrabučio 1N5p, esančio (duomenys neskelbtini)nuosavybės teisių turėtoju buvo valstybinė įmonė „Vilniaus duona“ (1994-05-10 perregistruota į AB „Vilniaus duona“, o nuo 2001-02-15 pavadinimas pakeistas į UAB „Tireksa“, vėliau toks juridinis asmuo išregistruotas 2003-05-30). Bendrabučio , esančio (duomenys neskelbtini), patalpos į Vilniaus miesto savivaldybės balansą nebuvo perduotos. Minimame name 1996-12-11 buvo įregistruota 545-oji daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) butų savininkų bendrija. Pareiškėja minėtoje byloje teigė, jog 1997-01-20 545-oji daugiabučio namo (duomenys neskelbtini)savininkų bendrija suteikė jai leidimą pusrūsyje privatizuoti patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir perdaryti jas į gyvenamąsias patalpas, todėl su bendrija 1998-04-16 buvo sudaryta sutartis dėl minėtų patalpų išpirkimo etapais, pagal kurią ji išmokėjo bendrijai 11 523 Lt. Teismas konstatavo, jog 545-oji daugiabučio namo savininkų bendrija neturėjo teisės perleisti pareiškėjai nuosavybės teise jai nepriklausančių bendrojo naudojimo objektų – pusrūsio patalpų, todėl sandorio pagrindu pareiškėja negalėjo privatizuoti minimų patalpų ir šiuo pagrindu nuosavybės teisių neįgijo. Be to, teismas nustatė, jog pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad visi name esančių butų ir patalpų savininkai jiems priklausančias bendrojo naudojimo patalpos dalis yra perleidę pareiškėjai. Teismas, konstatavęs, jog byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos patalpų įgijimo teisėtumą, padarė išvadą, jog įgyjamosios senaties faktui patvirtinti nėra visų būtinųjų sąlygų, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.
5. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis įgyjamosios senaties sampratą, numatančiomis, kokie daiktai gali būti įgyjami įgyjamąja senatimi (CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, CK 4.69 straipsnio 1 dalimi), kasacinio teismo išaiškinimais, kada konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Nurodė, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
6. Pažymėjo, kad viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją.
7. Teismas pripažino, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo patalpos buvo privatizuotos įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I-1374, netekusio galios nuo 2001-01-01) privatizuojamų butų pardavimo subjektai buvo vietos savivaldybės, parduodančios joms priklausančios butus bei įmonės, įstaigos, organizacijos, parduodančios jų balanse esančius butus. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas konstatavo, jog 545-oji daugiabučio namo savininkų bendrija neturėjo teisės perleisti pareiškėjai nuosavybės teise nepriklausančių bendrojo naudojimo objektų – pusrūsio patalpų, todėl sandorio pagrindu pareiškėja negalėjo privatizuoti minimų patalpų ir šiuo pagrindu nuosavybės teisių neįgijo. Be to, pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad buvo sudariusi su ankstesniais bendrabučio savininkais kokias nors patalpų (butų) pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartis. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nebereikia nustatinėti šioje byloje. Pareiškėjai nepateikus įrodymų, patvirtinančių jos patalpų įgijimo teisėtumą, teismas darė išvada, jog įgyjamosios senaties faktui patvirtinti nėra visų būtinųjų sąlygų, pagal pateiktus duomenis, nėra pagrindo pareiškėjos prašymo tenkinimui (CK 4.22 str., 4.68-4.71 str., Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 str.).
III.Apeliacinio skundo motyvai
Šalies argumentai
8. Apeliaciniu skundu pareiškėja G. Č. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
9. Nurodo, kad pareiškėja neprašė nustatyti fakto, jog ji privatizavo bendrijai nepriklausantį bendrojo naudojimo objektą — pusrūsio patalpas ir šiuo pagrindu siekia įteisinti daiktines daikto - buto valdymo teises.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pareiškėja, siekdama įrodyti, jog patalpas ji įgijo teisėtai, pateikė įrodymus, jog už bendrojo naudojimo rūsio patalpą bendrijai sumokėjo, kas reiškia, jog bendrija, atstovaudama savininkų valią už bendro naudojimo patalpą iš pareiškėjos gavo pinigines lėšas, kurias naudojo viso gyvenamojo namo savininkų poreikių tenkinimui. Kai bendrija priėmė sprendimą leisti privatizuoti pareiškėjai rūsio patalpas, pareiškėja nežinojo ir negalėjo žinoti, jog bendrija tokios teisės neturi. Bendrija, neturėdama teisės leisti privatizuoti turtą, vykdė gyvenamojo namo butų savininkų valią ir pareiškėjai perleido bendrojo naudojimo objektą - pusrūsį, už tai gavo atlygį, kurį panaudojo viso bendraturčių (atstovaujamųjų) interesams.
11. 2010-12-22 teismo sprendimu konstatuotos aplinkybės apie tai, kada dėl leidimo pareiškėjai privatizuoti patalpas ir perdalyti į gyvenamąsias patalpas vyko savininkų susirinkimai, kurie buvo protokoluojami, buvo įtraukti visi suinteresuoti asmenys ir visi tuomet buvę bendrabučio savininkai absoliučiai jokių pretenzijų pareiškėjai nei bylos nagrinėjimo metu, nei vėliau nereiškė.
12. Bendrija (jos butų savininkai) išreiškė sutikimą ir teises pareiškėjai perleido už atlygį, kas suteikia teisę įgyti nuosavybės teises į patalpas pagal įgyjamąją senatį CK 4.68-4.71 straipsnių pagrindais, nes būtent pareiškėja, o ne kuris nors kitas iš bendrijos narių - gyvenamojo namo savininkų- šias rūsio patalpas valdo atvirai ir nepertraukiamai.
13. Nurodo, kad pareiškėja nuo 1997-01-20 bendrijos susirinkimo sprendimo, leidusio pusrūsyje privatizuoti patalpas ir perdaryti jas į gyvenamąsias patalpas, patalpas valdė kaip savo, jas restauravo, pritaikė gyvenimui ir atliko kitus veiksmus, kad patalpos būtų pripažintos tinkamomis naudoti (2008-02-27 pripažinimo tinkamu naudoti aktas). Pareiškėja 2008-04-17 atliko šios rūsio patalpos kadastrinius matavimus ir juos 2008-05-13 įregistravo VĮ Registrų centro viešame registre, išviešindama valdymo faktą. Kadangi jai buvo suteiktas leidimas patalpas privatizuoti ir ji su bendrija atsiskaitė, tai ji pagrįstai nekvestionavo šių patalpų nuosavybės teisių priklausymo bei valdė jas kaip savo.
14. Pareiškėja sąžiningai įgijo daiktą ir jį sąžiningai valdo nepertraukiamai jau daugiau nei 20 metų. Užvaldydama daiktą, pareiškėja buvo pagrįstai įsitikinus, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į užvaldomą daiktą ir per visą daikto valdymo laiką apie kokias nors kliūtis, trukdančias įgyti tą daiktą nuosavybėn, jei tokių kliūčių būtų, nežinojo, nes tokių kliūčių nebuvo ir nėra (CK 4.68, 4.70 str.). Pareiškėja įgijusi daiktą turėjo pagrindą vertinti, kad niekas neturi daugiau už jos teisių į šias patalpas ir pagrįstai tikėjosi, kad patalpas ji galės įgyti nuosavybėn. Siekdama įregistruoti nuosavybės teises į patalpas, ji 2008-04-29 prašymu kreipėsi į VĮ „Registrų centras“.
15. Pareiškėja valdo daiktą teisėtai, kadangi už valdomą daiktą yra atsiskaičiusi, toliau moka visus mokesčius, tame tarpe ir bendrijai (CK 4.23, 4.68 str.). Bendrijos 1997-01-20 susirinkime dalyvavę namo bendrijos savininkai nusprendė leisti pareiškėjai privatizuoti patalpas ir pritaikyti jas gyvenime. Perdavusi patalpas bendrija sudarė jai visas sąlygas patalpas visapusiškai valdyti, todėl pareiškėja galėjo netrukdomai įeiti, išeiti, užrakinti patalpas, jas rekonstruoti, remontuoti ir tai pareiškėja daro jau apie 22 metus. Per visą valdymo laikotarpį niekas kitas neįgyvendino savo teisių į šias patalpas, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaujantis valdytojo teisėtumo prezumpcija, pareiškėja laikytina teisėta patalpų valdytoja.
16. Pareiškėja visą laiką valdė ir valdo iki šiol patalpas atvirai, nesislapstydama. Leidimus apsigyventi bei pritaikyti šias patalpas gyvenimui suteikė bendrija, Naujamiesčio seniūnija neprieštaravo rūsio patalpos rekonstrukcijos projektui, po atliktos patalpų rekonstrukcijos pritaikant jas gyvenamajai funkcijai, 2008-02-27 šios patalpos buvo pripažintos tinkamomis naudoti, vėliau kreiptasi dėl adreso joms suteikimo ir 2008-04-04 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūnijos įsakymu dėl naujo adreso suteikimo patalpoms buvo suteiktas naujas adresas. Patalpų valdymo procese nuo pat atsiradimo dalyvavo valstybės institucijos, pareiškėja patalpas valdė atvirai ir deklaravo savo valdymo faktą. Patalpos Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos 10 metų, tai reiškia, kad šio pareiškimo pateikimo teismui dieną buvo visiškai išpildyta ir sąlyga numatyta CK 4.68 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas, pareiškėja atitinka kasacinio teismo suformuluotas sąlygas, todėl gali įgyti nuosavybes teises į patalpas (butą), įgijamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
19. Apeliacijos objektas – teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, pagristumo ir teisėtumo.
20. Bylos duomenimsi nustatyta, kad bendrabučio 1N5p, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių turėtoju buvo valstybinė akcinė įmonė „Vilniaus duona“ (1994-05-10 perregistruota į AB „Vilniaus duona“, o nuo 2001-02-15 pavadinimas pakeistas į UAB „Tireksa“, vėliau toks juridinis asmuo išregistruotas 2003-05-30). Bendrabutis, esantis (duomenys neskelbtini)į Vilniaus miesto savivaldybės balansą nebuvo perduotas. Šiame name 1996-12-11 buvo įregistruota 545-oji daugiabučio namo (duomenys neskelbtini)savininkų bendrija. 1997-01-20 545-oji daugiabučio namo (duomenys neskelbtini)savininkų bendrija (toliau - Bendrija) protokolu Nr. 5 suteikė pareiškėjai leidimą pusrūsyje jai perduotas patalpas (patalpų unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) perdaryti į gyvenamąsias patalpas, todėl su Bendrija 1998-04-16 buvo sudaryta sutartis dėl minėtų patalpų išpirkimo etapais, pagal kurią ji išmokėjo Bendrijai 11 523 Lt.
21. Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnija 1997-07-04 neprieštraravo, kad pareiškėja paruoštų patalpų (duomenys neskelbtini)cokolinialiniame aukšte, pažymėtų indeksais R-10, R-ll, rekonstrukcijos projektą, pritaikant jas gyvenamajai funkcijai. Bendrija 1997-10-15 nusprendė neprieštarauti dėl patalpų, pažymėtų indeksais R-10, R-ll, R9 ir bendro naudojimo patalpų išpirkimo (toliau -Patalpos).
22. Po atliktos Patalpų rekonstrukcijos pritaikant jas gyvenamajai funkcijai, 2008-02-27 šios patalpos buvo pripažintos tinkamomis naudoti. Kadangi patalpose buvo pareiškėjos ir jos šeimos gyvenamoji vieta, 2008-04-04 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Naujamiesčio seniūno įsakymu patalpoms, plane pažymėtoms indeksais 88-1, 88-2, 88-3, 88-4, 88-5, buvo suteiktas naujas adresas (duomenys neskelbtini)-A. P. 2008-04-17 atliko šios rūsio patalpos kadastrinius matavimus ir juos 2008-05-13 įregistravo VĮ Registrų centro viešame registre, išviešindama valdymo faktą.
23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
24. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
25. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-437-433/2010) nustatyta, kad 545-osios daugiabučio namo (duomenys neskelbtini)savininkų bendrija neturėjo teises perleisti pareiškėjai nuosavybės teise nepriklausančių bendrojo naudojimo objektų - pusrūsio patalpų, nes pareiškėja nepateikė duomenų, kad visi visi name esančių butų ir patalpų savininkai jiems priklausančias bendrojo naudojimo patalpos dalis yra perleidę pareiškėjai. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta, kad apeliantė nors ir buvo sudariusi su bendrija pirkimo-pardavimo sutartį ir už jį sumokėjo bendrijai 11523 Eur, tačiau šiuo faktiniu pagrindu nėra įsigijusi iš bendrijos ginčo patalpų nuosavybės teisėmis. Todėl daroma išvada, kad pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į įrengtą butą kitokiu nei CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu.
26. Kaip minėta, ankščiau, ginčo butas įrengtas bendrabučio pusrūsyje esančiose bendro naudojimo patalpose (dušinė, džiovykla, poilsio kambariukai). Pareiškėja su šeima visą laiką nuo 1997 m. liepos mėnesio gyveno ir gyvena minėtose patalpose, jas remontavo, rekonstravo ir pritaikė savo poreikiams. Atlikus patalpų rekonstrukciją, sukūrus naują svarankišką daiktą, pareiškėjos prašymu 2008-02-27 gyvenamosios patalpos pripažintos tinkamomis naudoti. Pripažinimo tinkamu naudoti akte, statytoja nurodyta G. Č.. Ji, kol nebuvo įrengusi buto, negalėjo įgyti teisių į jį butų privatizavimo įstatymo pagrindu, nes jai iki butų privatizavimo buvo perduotos pagalbinės patalpos, kurių paskirtis buvo bendram naudojimui.
27. 2008-05-13 butas, pareiškėjos prašymu, buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre.
28. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta ir aplinkybių, leidžiančių konstatuoti ginčo buto valdytojos nesąžiningumą, t. y. kad pareiškėja būtų pripažinusi, jog kokie nors kiti asmenys turi daugiau teisių į ginčo objektą, kiti asmenys būtų išreiškę prieštaravimą dėl jų valdymo arba kad valdytojai būtų žinoję apie kitokias kliūtis, trukdančias jai įgyti nuosavybės teises.
29. Pažymėtina, kad daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis). Todėl nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstauojama, kad pareiškėja visą laiką, ne tik nuo tada, kada faktiškai pradėjo gyventi, bet ir nuo daikto įregistravimo viešajame registre valdė jį sąžiningai ir teisėtai. Kuomet pareiškėjai bendrija leido „privatizuoti“ patalpas, ji buvo įsitikinusi, kad niekas kitas neturėjo daugiau už ją teisių į šias patalpas, buvo įsitikinusi, kad nėra kito asmens, kuris yra jų savininkas, ji visą laiką elgėsi kaip šio nekilnojamojo daikto savininkė. Šie faktai patvirtina, kad butą ji visąlaiką valdė kaip savą.
30. Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Nagrinėjamu atveju valdymas buvo išviešintas, įregistruojant jį viešame registre (CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 m. terminas baigėsi 2018-05-13), pareiškėja butu kaip savu naudojosi šio fakto neslėpdami nuo kitų asmenų, jokie kiti asmenys valdymui neprieštaravo, savo teisių į jį nepareiškė. Pažymėtina, kad dar nagrinėjant civilinę bylą 2010 m. nei vienas iš bendrijos gyventojų, kurie visi buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, nepareiškė teisių į atsakovės gyvenamą butą, kuris buvo padarytas iš bendrojo naudojimo namo gyventojų patalpų.
31. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Byloje nėra duomenų, kad butą būtų užvaldęs kas nors kitas ar, kad pareiškėja pati būtų atsisakiusi valdymo, t. y. kad valdymas būtų buvęs nutrūkęs. Visą laiką pareiškėja pagal paskirtį butu naudojosi, taip pat jį prižiūrėjo ir remontavo, mokėjo mokesčius už teikiamas paslaugas.
32. Byloje nėra nustatyta CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatytų pagrindų draudžiančių įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybę. Taigi pareiškėjos pareiškime nurodyti faktai, kad ji daugiau kaip dešimt metų (taikant CK 4.71 straipsnio 2 dalį) nepertraukiamai naudojosi daiktu, jį turi ir valdo kaip savo turtą, juo rūpinasi, prižiūri, remontuoja, nepaneigti. Byloje esant įrodytoms visoms CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nustatytoms sąlygoms, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškimas tenkintinamas, nustatomas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, kad pareiškėja pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias adresu A. V. g. (duomenys neskelbtini).
33. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias įgyjamosios senaties sąlygas, neįvertino visų byloje nustatytų aplinkybių, todėl padarė neteisingas išvadas, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškimas dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tenkinamas.
34. CPK 443 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
35. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
Nustatyti faktą, kad G. Č. asmens kodas (duomenys neskelbtini) įgyjama senatimi įgijo nuosavybės teises į gyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias adresu (duomenys neskelbtini).