Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016 m. kovo 7 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovei Z. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjo atstovas ir atsakovė į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (paskelbta specialiame internetiniame teismų tinklapyje, atsakovė taip pat informuota šaukimu, b. l. 38, 39). Prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis, 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. gegužės 6 d. Nr. T2-114; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330; 2011 m. spalio 27 d. Nr. T2-345; 2012 m. kovo 29 d. Nr. T2-86; 2012 m. liepos 26 d. Nr. T2-200; 2012 m. spalio 23 d. Nr. T2-251) (minėti aktai skelbiami savivaldybės interneto tinklapyje www.klaipeda.lt ir rinkliavos administratoriaus tinklapyje www.kratc.lt). Pagal Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų V skyrių ir Nuostatų 1 priedą vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal vietinės rinkliavos mokėtojui priklausančio ar kitu teisėtu pagrindu valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Tiek iš pirmiau galiojusio vietinės rinkliavos mokėtojo sąvokos apibrėžimo (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d.), tiek iš vėliau įsigaliojusio bei iš principo ir dabar galiojančio vietinės rinkliavos sąvokos apibrėžimo matyti, jog vietinės rinkliavos mokėtoju pripažįstamas asmuo turintis komunalines atliekas. O tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar objektas nuosavybės teise priklauso konkrečiam asmeniui, ar objektu naudojamasi kitais pagrindais – pareiga vietinės rinkliavos mokėjimui kyla dėl faktinės aplinkybės – komunalinių atliekų turėjimo. Naudodamasis konkrečiu objektu nepriklausomai nuo jo teisinio valdymo pagrindo asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, neturi reikšmės aplinkybės, jog nuomos sutartis buvo neįregistruota viešajame registre, priimtas sprendimas dėl iškeldinimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-888-556/2015).

Pareiškėjas, prašydamas iš atsakovės priteisti nesumokėtos vietinės rinkliavos įsiskolinimą, teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. 50/147663 (b. l. 4), kuriuo nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 28,93 kv. m., nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei, o su atsakove 2014 m. liepos 30 d. sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 2618-2566 bei 2015 m. rugsėjo 17 d. nuomos sutartis Nr. 2649-2566, kurios įregistruotos viešajame registre. Taip pat pareiškėjas teismui pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą Nr. 50/159060 (b. l. 5), kuriuo nustatyta, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Klaipėdos miesto savivaldybei. 2005 m. kovo 1 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis J3-119 patvirtina, kad minėtas namas atsakovei ir jos šeimos nariams, vadovaujantis Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-399, buvo išnuomotas neterminuotam naudojimusi (b. l. 7). Byloje pateiktu atsakovės 2013 m. liepos 12 d. prašymu nustatyta, kad atsakovė prašė nutraukti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)nuomos sutartį, nes nuo 2013 m. liepos 12 d. persikėlė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nors Gyventojų registro tarnybos išraše nurodyta, kad atsakovė gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) deklaravo tik 2015 m. spalio 5 d. (b. l. 6), tačiau prieš tai aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minėtame bute ji gyvena nuo 2013 metų.

Atsakovei nuomos sutarties pagrindu valdant nekilnojamuosius daiktus, ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja, todėl pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai atsakovei apskaičiavo vietinę rinkliavą ir pateikė mokėjimo pranešimą sumokėti vietinę rinkliavą. Pažyma apie įsiskolinimą dėl vietinės rinkliavos Nr. (8.2)-4518 (b. l. 3) patvirtina, kad vietinės rinkliavos įsiskolinimas už turto objektą – gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. yra 131,95 Eur, o už turto objektą – butą adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. yra 17,48 Eur,

Duomenų, kad atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi dėl kitos metinės vietinės rinkliavos (nulinės) už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo ir būtų atleista nuo rinkliavos mokėjimo, nėra. Mokėtina vietinė rinkliava apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto objekto paskirtį.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimą už turto objektą – gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) priteisti už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs, kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatų dėl senaties terminų nėra įtvirtinta, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos (pvz., 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-442/2015, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A01785-573/2015 ir kt.), kad šiuo atveju taikytina Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d. Kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex-officio (savo iniciatyva) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-485/2005, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).

Atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A-1360-575/2015, 2015 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-442/2015, 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2006-556/2015).

Pareiškėjas į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo kreipėsi 2015 m. gruodžio 23 d. ir ši data laikytina MAĮ 68 straipsnyje nustatyto termino skaičiavimo pradžia. Todėl, vadovaujantis nustatytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava apskaičiuojama už einamuosius metus (2015 metus) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus pagal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Įvertinus, kad vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d. už turto objektą – gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini) yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje pateikta pažyma apie skolą dėl vietinės rinkliavos įrodo, kad atsakovei už minėtą turto objektą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuotas 0,01 Eur įsiskolinimas. Teismui konstatavus, kad yra pasibaigęs įvardijamų sumų, t. y. 0,01 Eur priverstinio išieškojimo senaties terminas, reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, todėl atitinkamai mažintina priteistinos vietinės rinkliavos suma už šį nekilnojamojo turto objektą iki 131,94 Eur (131,95 Eur – 0,01 Eur).

Tokiu būdu, pareiškėjui iš atsakovės už abu turto objektus priteistina 149,42 Eur (131,94 Eur už turto objektą adresu (duomenys neskelbtini) ir 17,48 Eur už turto objektą adresu (duomenys neskelbtini)) nesumokėta vietinė rinkliava

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.59 straipsnis). Atsakovė tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnis).

Dėl žyminio mokesčio grąžinimo

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. A-2522-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01861-2015-9); Nr.A-2523-442/2016 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01496-2015-3), Nr.A-2524-525/2016 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01821-2015-5), Nr. A-2526-146/2016 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-01773-2015-1), 2016 m. sausio 12 d. nutartimi įpareigojo pareiškėją sumokėti 28 Eur žyminį mokestį.

Pareiškėjas, vykdydamas minėtą nutartį, už paduodamą prašymą 2016 m. sausio 19 d. nurodymu Nr. 61 sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-174-261/2016 pažymėjo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 2 dalis numato, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami ir kiti viešojo administravimo subjektų kreipimaisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4¹straipsnio 1 dalies 2 punktą bei Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcija) Klaipėdos RATC yra suteikti viešojo administravimo įgaliojimai, susiję su vietinių rinkliavų administravimu, t. y. jis iš esmės vykdo Klaipėdos miesto savivaldybės funkciją, susijusią su vietinių rinkliavų administravimu, todėl Klaipėdos RATC prašymai priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą žyminiu mokesčiu neapmokestinami.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio grąžinimą. Žyminis mokestis ar jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą (ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį, kurio šioje byloje neprivalėjo mokėti, todėl sumokėtas žyminis mokestis grąžinamas.

Grąžinus žyminį mokestį, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, sudarančių sumokėtą žyminį mokestį, priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Z. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 163743744) 149,42 Eur (šimtą keturiasdešimt devynis eurus ir 42 centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įsiskolinimą.

Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui (įmonės kodas 163743744) 2016 m. sausio 19 d. lėšų pervedimo nurodymu Nr. 61 sumokėtą 28 Eur (dvidešimt aštuonių eurų) žyminį mokestį, įskaitytą administracinėje byloje Nr. I-1037-162/2016.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.