- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-23
- Bylos Nr.
- 1S-242/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Svajūnas Knizleris
- Kaltinamasis
- L. I.
teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo L. I. gynėjo skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutarties, kuria kaltinamajam L. I. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2012 m. birželio 22 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. I. kaltinamas tuo, kad tyčia nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų, t.y.: 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min. kieme prie (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį – menamą pasikėsinimą pagrobti jam priklausantį mobilaus ryšio telefoną, veikdamas bendrininkų grupėje su D. K. ir L. E. , pasivijęs nukentėjusįjį V. S. , bendrais veiksmais su D. K. ir L. E. tyčia sudavė mažiausiai šešis smūgius rankomis ir spyrė kojomis V. S. į galvą, tuo padarydamas odos nubrozdijimus kaktoje, nosies nugarėlėje, kairiame ausies kaušelyje, kraujosruvas apatinėje lūpoje su gleivinės įtrūkimu, kairiame antakyje, kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tyčia sudavė mažiausiai vienuolika smūgių rankomis ir spyrė kojomis V. S. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas pastarajam daugybinius smulkius odos nubrozdinimus bei poodines kraujosruvas rankose, kojose ir nugaroje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat tyčia spyrė mažiausiai vieną smūgį koja V. S. į pilvo sritį, tuo padarydamas pilvo sumušimą pasireiškusį kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą - kūną, kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko V. S. dėl pilvo sumušimo, pasireiškusio kepenų plyšimu tarp dešiniosios ir kairiosios skilties, kraujosruvomis skrandžio mažosios kreivės srityje bei pasaite apie kasos galvą - kūną kraujo išsiliejimu į pilvaplėvės ertmę nukentėjusysis mirė, tai yra tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė V. S. .
Šiais veiksmais L. I. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
L. I. taip pat kaltinamas tuo, kad toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, pažeidė viešąją tvarką tai yra 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min., viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje – kieme prie (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis, po V. S. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, veikdamas bendrininkų grupėje su D. K. ir L. E. , demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenė negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, pašalinių asmenų akivaizdoje, tyčia sudavė mažiausiai penkis smūgiais rankomis ir spyrė kojomis nukentėjusiajam E. N. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas pastarajam poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke - vokų išoriniame kampe, dešinėje ausyje - smilkinyje, lūpų kairiame kampe - žande su muštine žaizda, pilve - kairiame šone, paviršinį odos nubrozdinimą kairiame antakyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šiais veiksmais L. I. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
L. I. taip pat kaltinamas tuo, kad toliau tęsdamas nusikalstamą veiką pažeidė viešąją tvarką, tai yra 2011 m. spalio 4 d. apie 23 val. 35 min., viešoje vietoje ir pašalinių asmenų akivaizdoje - kieme prie (duomenys neskelbtini), būdamas nepilnametis, po V. S. ir E. N. atžvilgiu pavartoto fizinio smurto, veikdamas bendrininkų grupėje su D. K. ir L. E. , demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, ištraukė pasislėpusį po automobiliu nukentėjusįjį V. V. , ir tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam mažiausiai du smūgius į galvos sritį, tuo padarydamas pastarajam odos nubrozdinimus kaktoje, dešiniame antakyje, skruoste, odos nubrozdinimą ir sumušimą kairiame dilbyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą tuo sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šiais veiksmais L. I. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.
Kaltinamasis L. I. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2011 m. spalio 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi L. I. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas vienam mėnesiui, kurios terminas vėlesnėmis to paties teismo ir Kauno apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2012 m. birželio 22 d.
Skundžiamoje 2012 m. birželio 20 d. nutartyje Kauno apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą L. I. apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.
Šalies argumentai
Kaltinamojo L. I. gynėjas skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartį, kuria kaltinamajam L. I. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams.
Gynėjas teigia, jog apygardos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, yra tik prielaidos, o teismo išvados, kad L. I. atžvilgiu yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatyti suėmimo pagrindai, visiškai formalios. Nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog L. I. bandytų bėgti ar pasislėpti nuo neva jam gresiančios bausmės, taip pat, kad jis yra linkęs nusikalsti.
Kaltinamojo gynėjas pažymi, kad L. I. tik neseniai tapo pilnamečiu, jo atžvilgiu galima buvo ir anksčiau taikyti BPK 138 straipsnyje numatytą specialiąją nepilnamečio atidavimo prižiūrėti tėvams (šiuo atveju motinai S. I. ) priemonę pagal jos rašytinį įsipareigojimą. L. I. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, gyvena su tėvais, iki suėmimo mokėsi, jo tėvų šeima nėra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, motina dirbanti, charakterizuojama tik teigiamai, ir, priešingai, nei nurodė teismas, gali daryti įtaką sūnui. L. I. nebuvo įrašytas į nepilnamečių įskaitą, charakterizuojamas patenkinamai. Kadangi kaltinamasis yra labai jauno amžiaus, todėl suprantama, kad kol kas legalaus pragyvenimo šaltinio dar neturi.
Gynėjas pažymi, kad apygardos teismas nutartyje tarp duomenų, kurie leidžia manyti, jog kaltinamasis padarė inkriminuojamą veiką, kaip įrodymų šaltinius nurodo įtariamųjų parodymus, tačiau jų neidentifikuoja, nekonkretizuoja, todėl gali susidaryti klaidingas manymas, kad remiamasi ir L. I. parodymais, kai tuo tarpu pastarasis, apklausiant jį įtariamuoju, taip pat akistatų metu, savo kaltės dėl jam pareikšto įtarimo nepripažino. Gynėjo nuomone, išsamiai analizuojant įrodymus, būtų buvę prieita priešingos išvados, sprendžiant L. I. pareikšto įtarimo pagrįstumą ir būtinumą toliau taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę.
Teismo posėdyje kaltinamojo L. I. gynėjas prašė jo skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti .
Motyvuojamoji dalis
Kaltinamojo L. I. gynėjo skundas atmetamas.
Apygardos teismas, pratęsdamas L. I. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.
Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Patikrinęs pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą apeliacinis teismas konstatuoja, kad byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog L. I. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog kaltinamasis padarė aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas, laikytini kaltinamojo D. K. , iš dalies kaltinamųjų L. E. ir L. I. parodymai apie įvykio vakarą įvykusio konflikto aplinkybes, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, specialistų išvados, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apygardos teismas, spręsdamas suėmimo termino pratęsimo L. I. klausimą, šių nuostatų laikėsi tinkamai.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos užtikrinant kaltinamojo dalyvavimą procese bei neužkirstų kelio naujoms nusikalstamoms veikoms.
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apygardos teismas kaltinamajam L. I. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.
Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Bylos duomenimis, L. I. kaltinamas padaręs du nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, už kurio padarymą įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kita vertus, iš skundžiamos nutarties matyti, jog apygardos teismas šiuo pagrindu pratęsdamas L. I. suėmimo terminą vertino ne tik gresiančios bausmės griežtumą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju reikšmingos yra ir tos aplinkybės, kad kaltinamasis nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais, niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. I. iki sulaikymo gyveno kartu su motina ir seserimi, mokėsi, tačiau mokymosi įstaigų jis charakterizuojamas tik patenkinamai, apibūdinamas kaip konfliktuojantis tiek su savo bendraamžiais, tiek su mokytojais, motinos pastangos įtakoti sūnaus elgesį teigiama linkme realių rezultatų nedavė. Gynėjas skunde teisingai nurodo, kad legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjimas yra natūrali ką tik pilnametystės sulaukusio asmens socialinė padėtis, tačiau ši aplinkybė visgi sustiprina slėpimosi tikimybę. Taigi, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis L. I. , suvokdamas gresiančios atsakomybės pobūdį, gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.).
BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 10 punkte nurodyta, jog pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.
Kaip jau minėta, L. I. kaltinamas padaręs tris tyčinius nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu, iš kurių du priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, o vienas – labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir taip pat yra numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, jog tuo atveju, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus, gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Nors L. I. iki jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo galiojančio teistumo neturėjo, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. rugpjūčio 23 d. Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu, vadovaujantis BK 93 straipsnio nuostatomis, kaltinamasis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už 2010-06-29 įvykdytą plėšimą (t. 4, b.l. 138-139, 140-141). Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu L. I. pripažintas kaltu dėl 2011 m. liepos 26 d. įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų (šiuo metu teismo nuosprendis neįsiteisėjęs). Taigi, visos šios aplinkybės, priešingai nei skunde teigia kaltinamojo gynėjas, patvirtinta L. I. polinkį daryti nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaltinamasis L. I. , būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, nurodytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).
Suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų. Viešojo intereso apsauga turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimą, todėl įvertinus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalyje 8 punkte, kurio padarymu kaltinamas L. I. , pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo metu kaltinamajam L. I. paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, atitinkamai jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.
Kaltinamasis L. I. šiuo metu jau yra sulaukęs pilnametystės, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl gynėjo skundo argumentų, susijusių su BPK 138 straipsnyje numatyta nepilnamečiams taikoma procesine prievartos priemone. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog gynėjo argumentai dėl galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus taikant minėtą procesinę prievartos priemonę šioje byloje jau buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje išnagrinėjus L. I. gynėjo skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, konstatuojant, kad švelnesnės kardomosios priemonės toje proceso stadijoje nebuvo pakankamos minėtiems tikslams pasiekti.
Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis pratęsti kaltinamojo L. I. suėmimo terminą trims mėnesiams pagrįsta ir teisėta.
Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Suimto kaltinamojo L. I. gynėjo skundą atmesti.
Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.