Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Laima Šablevičienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2

2010 m. balandžio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl 2010 m. sausio 19 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuos R. M. nuteistas :

- pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį - 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 290 straipsnį - 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausme;

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrina bausmė laisvės atėmimas - 6 (šešiems) mėnesiams;

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., 67 str. 2 d. 4 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikui, įpareigojant R. M. per mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nukentėjusiajam M. K. nusikaltimu padarytą turtinę žalą, gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, jei nuteistasis sutiks, ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, bei paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant R. M. iki 2010 m. rugsėjo 1 d. į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą įmokėti 5 (penkių) MGL arba BSI (minimalių gyvenimo lygių arba bazinių socialinių išmokų), tai yra 650 Lt (šešių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio įmoką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. apie 20.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K mieste, gatvių sankryžoje, siekdamas išvengti, kad nebūtų sulaikytas policijos pareigūnų už transporto priemonės MB E240, valst. Nr. CFE024 vairavimą esant neblaiviam, sustabdytas, kaip važiavęs minėtu automobiliu, pasipriešino teisėtiems Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patrulio M. K. veiksmams, tai yra: kai pareigūnas bandė jį sulaikyti kaip galimą teisės pažeidėją, įtariant pastarąjį vairavus esant neblaiviam, sugriebė M. K. už kairės rankos ir sukdamas ją įdrėskė riešo odą bei patempė kairio riešo sąnario raiščius, dėl ko, dėl sąnario raiščių gydymo, kuris tęsėsi ilgiau nei 10 dienų, nesunkiai sutrikdė pareigūno M. K. sveikatą, o įsodintas į tarnybinį automobilį „Škoda Octavia“, valst. Nr. EDA372, įspyrė į automobilio galinį dešinės pusės durelių šoninį lango stiklą, bei įžeidžiančiais žodžiais „mentai“, „gaidžiai“ ir kitais nepadoriais bei necenzūriniais žodžiais išplūdo minėtą pareigūną M. K. ir to paties komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Patrulių būrio patrulį D. Š., sėdėjusį tarnybiniame automobilyje, taip įžeisdamas valstybės tarnautojus (policijos pareigūnus), atlikusius tarnybos pareigas bei panaudodamas fizinį smurtą prieš vieną iš jų – M. K., kuriam nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tiksliai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo R. M. kaltės nesunkiais sutrikdžius nukentėjusiojo M. K. sveikatą, pasipriešinus ir įžeidus policijos pareigūnus. Nuteistasis skunde pakartoja teisminio nagrinėjimo metu dėstytą versiją, kuris esmė ta, kad jis nukentėjusiajam policijos pareigūnui tyčia rankos nesuko, pareigūnams nesipriešino, tik muistėsi sulaikomas, o necenzūrinius žodžius vartojo ne siekdamas juos įžeisti, o dėl skausmo. Šią nuteistojo versiją išanalizavęs teismas teisingai pripažino ją nepagrįsta, nes ją paneigia kitų bylos įrodymų visuma: nukentėjusiojo M. K., liudytojų D. Š., E. S., D. Š., A. P. parodymai, teismo medicinos specialisto išvada. Nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžioje rašyto tarnybinio pranešimo esmines įvykio aplinkybes nurodė tas pačias – tai, kad jam bandant sulaikyti iš policijos tarnybinio automobilio savavališkai išlipusį R. M., šis jam sugriebė už kairiosios rankos riešo ir jį pasuko, be to, apeliantas necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo jį ir kitą pareigūną D. Š., koja išdaužė policijos automobilio stiklą - todėl nukentėjusiojo parodymai negali būti laikomi nepatikimais, kaip teigiama nuteistojo skunde. Nukentėjusysis savo parodymuose teisminio nagrinėjimo metu labai aiškiai atsakė į apelianto skunde pakartotinai keliamą klausimą dėl nukentėjusiojo sugebėjimo užpildyti dokumentus sužalota ranka – nukentėjusysis paaiškino, kad kairiosios rankos skausmas ir patinimas netrukdė to daryti, nes jis dešiniarankis. Nukentėjusiojo parodymus apie sužalojimo aplinkybes patvirtina liudytojo D. Š. parodymai, nukentėjusiajam padaryto sužalojimo mechanizmą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiajam kairiojo riešo sąnario raiščių patempimas, sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padarytas, staiga pasukus kairiąją ranką per riešo sąnarį (14-15 b.l.), apelianto agresyvų elgesį ir pareigūnų įžeidinėjimą – liudytojų E. S., D. Š., A. P. parodymai. Šie bylos įrodymai, kuriuos išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė išvadas dėl nuteistojo kaltės formos - tyčios - paneigia apelianto skundo argumentus, kuriuose jis iš esmės teigia visus jam inkriminuojamus nusikalstamus veiksmus – pareigūno sužalojimą, pasipriešinimą pareigūnams ir jų įžeidinėjimą – padaręs netyčia, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apelianto skundo argumentai, susiję su tuo, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jis neturėjo gynėjo, yra nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantui tiek prieš teisminį nagrinėjimą, tiek teisiamojo posėdžio metu buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (104; 117 b.l.), tačiau apeliantas šia teise nepasinaudojo. Esant tokiai apelianto pozicijai, byloje nesant aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas būtinas ir nesant duomenų, kad R. M. nesugebėtų tinkamai apginti savo interesų pats (BPK 51 str. 1 d., 2 d.,), skirti gynėją nebuvo pagrindo.

Apelianto skunde daroma prielaida, kad nukentėjusysis M. K., pareiškęs civilinį ieškinį dėl 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, siekė pasipelnyti ir taip galimai viršijo tarnybinius policijos pareigūno įgaliojimus, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Joks teisinėje valstybėje galiojantis įstatymas, taigi, ir BPK, asmens teisės reikalauti jam nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir konkretaus žalos dydžio nesieja su asmens einamomis pareigomis; kita vertus, atlygintinos žalos dydį nustato teismas, kuris, be kitų aplinkybių, gali atsižvelgti ir į nukentėjusiojo užimtas pareigas nusikalstamos veikos metu. Taigi, teigti, kad nukentėjusysis, reikalaudamas iš apelianto neturtinės žalos atlyginimo, viršijo tarnybinius įgaliojimus, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis atsisakė ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas nesutinka su teismo jam skirta baudžiamojo poveikio priemone – 650 Lt dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų, asmenų fondą, teigdamas, kad ja, neįgaliam, gaunančiam tik 320 Lt dydžio socialinę pašalpą, tai yra didelė pinigų suma. Tačiau iš byloje esančių bausmės skyrimo motyvų matyti, kad teismas, atidėdamas nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir skirdamas įpareigojimus ir apelianto ginčijamą baudžiamojo poveikio priemonę, visapusiškai įvertino apelianto socialinę padėtį, sveikatos būklę ir skyrė jam tokio dydžio įmoką, kurią apeliantas, būdamas iš dalies darbingas, gaunanti, nors ir nedideles, bet nuolatines pajamas, jo paties teigimu, registruotas darbo biržoje, yra pajėgus sumokėti. Be to, BK 74 str. 1 d. suteikia teisę asmeniui, dėl pateisinamos priežasties negalinčiam įvykdyti šios baudžiamojo poveikio priemonės, prašyti nuosprendį priėmusio teismo ją pakeisti kita baudžiamojo poveikio priemone.

Kolegija atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį, kad apeliantui pagal BK 290 str. paskirtos laisvės atėmimo bausmė dydis – 1 mėnuo – neatitinka BK 50 str. 2 d. nuostatų, pagal kurias minimali laisvės atėmimo bausmės trukmė yra 3 mėnesiai. Tačiau šios klaidos apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, nes, nesant dėl šio klausimo paduoto prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo, nuteistajam paskirta bausmė negali būti griežtinama (BPK 320 str. 4 d.).

Tenkinti apelianto skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

N. R. M. apeliacinį skundą atmesti.