Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Raseinių melioracija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, civilinėje byloje Nr. B2-6378-467/2014, pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „Raseinių melioracija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bonus group“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumus nustato ĮBĮ. Bylos, kylančios iš bankroto teisinių santykių, nagrinėjamos pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato CPK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 1 d.).

Įmonių bankroto įstatyme nustatyta išankstinė neteisminė tvarka, kurios kreditorius privalo laikytis prieš paduodamas pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus veiksmus, kuriuos jis turi atlikti prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu yra bent viena ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta išankstinio ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo ne teisme tvarka, kurios privalo laikytis kreditorius prieš kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei (skolininkui) iškėlimo (CPK 137 str. 2 d. 3 p., ĮBĮ 10str. 1 d.). Vadovaujantis šia tvarka, kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus 5 dienoms nuo jo išsiuntimo.

Nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui ir pridėjo įrodymus, kad 2014 m. liepos 17 d. pretenziją dėl įsiskolinimo padengimo ir galimo bankroto bylos iškėlimo išsiuntė atsakovui registruotu paštu, tačiau duomenų apie šių dokumentų įteikimą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad siunta adresatui pristatyta nebuvo (šios aplinkybės apeliantas neginčija), dėl to nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nurodydamas, jog nepavykus įteikti 2014 m. liepos 17 d. siųsto pranešimo dėl atsiskaitymo, šis dokumentas atsakovui turėjo būti išsiųstas pakartotinai registruotos buveinės adresu.

Apeliantas, remdamasis ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalimi, CPK 122 straipsnio 2 dalimi bei CK 2.49 straipsnio 3 dalimi įrodinėja, kad jis pranešė skolininkui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. išsiuntė pranešimą juridinių asmenų registro nurodytu skolininko adresu, dėl to pakartotinis pranešimas tuo pačiu adresu nėra tikslingas bei būtų neteisingas kreditoriui.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pagal CPK 122 straipsnio 2 dalį bei CK 2.49 straipsnio 3 dalį, išsiuntus pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko buveinės adresu, dokumentai turi būti laikomi įteiktais tinkamai ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies prasme. Visų pirma, nors CK 1.3 straipsnis įtvirtintas CK normų viršenybės kitų civilinių įstatymų atžvilgiu principas, tačiau jis numato ir išimtį iš šios taisyklės – kodekso numatytais atvejais kodekso ir specialaus įstatymo normos kolizija sprendžiama prioritetą suteikiant specialaus įstatymo normai. Šiuo atveju apelianto nurodomos normos nereglamentuoja įmonių bankroto teisinių santykių ir su jais susijusios kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tvarkos. Antra, skirtingai nei supranta apeliantas, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis reglamentuoja ne dokumentų įteikimo tvarką, o, kaip minėta, išankstinę neteisminę ginčo sprendimo tvarką, kurios privaloma laikytis kiekvienam ketinančiam kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo. Šios tvarkos laikymasis ir įstatyme nurodytų visų įteikimo būdų išnaudojimas, net jei dokumentai pakartotinai pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį bus siunčiami tuo pačiu juridinio asmens buveinės adresu, nėra savitikslis dalykas. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad įspėjimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei-skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (ĮBĮ 10 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Tai reiškia, kad minėta ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo įteikimo tvarka yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o, priešingai, papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą taikiu būdu, nustatymas. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui nustačius, jog įspėjimas nebuvo įteiktas, nėra jokio pagrindo manyti, kad ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka realiai gali būti/buvo realizuota. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto nurodomi argumentai, gal būt, galėjo būti reikšmingi nebent galiojant ankstesnei ĮBĮ redakcijai (iki 2012 m. kovo 1 d.), kuomet ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis nustatė reikalavimą, kad kreditoriui (kreditoriams) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pakako tik raštu pranešti įmonei. Tuo tarpu vėlesnėje ĮBĮ redakcijoje pranešimo įteikimo tvarka yra konkretizuota ją sugriežtinant. Dėl to apelianto argumentai, jog pakartotinis pranešimas tuo pačiu adresu nėra tikslingas bei būtų neteisingas kreditoriui, neatitinka teisinio reguliavimo prasmės bei tikslų ir yra nepagrįsti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.