Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-20 · Administracinė byla Nr. I-4680-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-20
Bylos Nr.
I-4680-331/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03215-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-4680-331/2018 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03215-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos,

dalyvaujant atsakovo atstovei Radvilei Bajelytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2018 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (15/5-2)11U-863(00904) panaikino Baltarusijos Respublikos pilietei V. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. (b. l. 4–5).

Šalies argumentai

2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2018 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-863(00904).

2.1. Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas T. U. personalinės įmonės savininko paaiškinimo pagrindu – jis negalėjo konkrečiai paaiškinti, kokias funkcijas pareiškėja atlieka, kur jos darbo vieta, kokio dydžio darbo užmokestis yra mokamas pareiškėjai.

2.2. Teigia, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kokiu būdu buvo nustatyta, kad ji nedirba T. U. personalinėje įmonėje, sprendime nėra nustatyta jos kaltė, Departamento pareigūnai nesudarė galimybės pareiškėjai pateikti paaiškinimus dėl darbo įmonėje, gyvenamosios vietos, nors ji yra deklaravusi gyvenamąją vieta Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), o jos faktinė gyvenamoji vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 22–28) paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o užsieniečių kontrolė vykdyta efektyviai. Prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėja susijusios aplinkybės ir surinktų duomenų užteko sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėja faktiškai nedirba T. U. personalinėje įmonėje pardavimų vadybininke, negyvena migracijos institucijoms nurodytu adresu Lietuvos Respublikoje.

3.1. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, kuriais disponavo Migracijos departamentas, ir teisės aktų normomis (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinė padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime), sprendimas priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3.2. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. liepos 19 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Nustatyta, kad 2017 m. gegužės 24 d. pareiškėja, ketindama dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. dirbti pardavimų vadybininke T. U. personalinėje įmonėje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Prie prašymo pareiškėja pridėjo 2017 m. gegužės 24 d. T. U. įmonės tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad jos darbas įmonėje yra nuolatinio pobūdžio, turi ypatingą svarbą įmonei, o pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas; Lietuvos darbo biržos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. UD-1233 „Dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams“; 2017 m. gegužės 24 d. darbo sutartį Nr. 1, sudarytą tarp pareiškėjos ir T. U. įmonės, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos darbovietė – T. U. įmonė, pareiškėjos pareigos – pardavimų vadybininkė, darbo sutartis yra terminuota ir galioja iki 2019 m. rugpjūčio 14 d., darbdavys įsipareigoja mokėti 693 Eur darbo užmokestį.

5.1. Migracijos departamentas 2017 m. rugsėjo 18 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 14 d.

5.2. Migracijos valdyba pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas 2017 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjai išdavė leidimą laikinai gyventi LT7419611, galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 14 d., kadangi ji ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. dirbti pardavimų vadybininke T. U. personalinėje įmonėje.

6. Migracijos departamentas, kilus pagrįstų įtarimų, kad pareiškėjos tikrieji ketinimai yra ne darbas T. U. personalinėje įmonėje, o tik siekis legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje, atliko tyrimą ir nustatė, kad pareiškėja faktiškai nedirba T. U. personalinėje įmonėje pardavimų vadybininke, negyvena migracijos institucijoms nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina įmonės savininko T. U. paaiškinimai, Migracijos valdybos vyresniojo specialisto 2018 m. gegužės 11 d. tarnybinis pranešimas, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenys (b. l. 68–76), iš kurių matyti, kad minėta įmonė yra itin maža – joje yra įdarbinti tik trys darbuotojai: vadovas T. U., buhalterė R. S. ir pardavimų vadybininkės pareigas einanti pareiškėja V. S.. Tačiau T. U. paaiškino, kad jis turi personalinę įmonę bei užsiima apsaugos priemonių montavimu, įmonėje dirba R. S., kuri tvarko įmonės buhalteriją, taip pat įdarbinta kažkokia moteris, kurios vardas Olga, pastaroji tvarko kažkokius popierius, tačiau tiksliai paaiškinti, kokias funkcijas vykdo darbuotoja, jis negalėjo. Taigi, jis pateikė reikiamus dokumentus tam, kad pareiškėjai būtų išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuriuose yra nurodytos jos pareigos, darbo apmokėjimo sąlygos bei visi pareiškėjos anketiniai duomenys, tačiau negalėjo nieko paaiškinti apie pareiškėjos veiklą jo įmonėje, taip pat negalėjo nieko papasakoti apie jai mokamą atlyginimą.

6.1. Migracijos specialistai atliko patikrinimą įmonės adresu: (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad minėtas butas priklauso T. U., bute pareiškėja nedirba, nurodytu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) pareiškėja negyvena, nes durų niekas neatidarė, o kaimynai paaiškino, kad pareiškėja minėtame name negyvena. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbą Lietuvos Respublikoje bei faktinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nes minėtoje įmonėje ji nevykdo jokios veiklos ir negyvena deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, t. y. pareiškėja siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne dirbti T. U. personalinėje įmonėje pardavimų vadybininke.

6.2. Pareiškėjai 2017 m. rugsėjo 18 d buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ji dirbs T. U. personalinėje įmonėje vadybininke, gyvens adresu: (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, Departamentas nustatė, kad pareiškėja nedirba minėtoje įmonėje ir negyvena nurodytu adresu. Be to, pagal pateiktus Sodros duomenis, pareiškėja nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. oficialiai atleista iš įmonės. Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo veiklą Lietuvos Respublikoje, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą – pareiškėjos tikslas yra ne dirbti įmonėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2018 m. liepos 19 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2019 m. rugpjūčio 14 d.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėtie“, kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma.

7.2. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi.

7.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 yra patvirtinęs Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 71 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, o įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas – užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 17.5 ir 24.21 punktuose nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, kartu su prašymu išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pagal Aprašo 84 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentas arba migracijos tarnyba, siekdamas (-a) nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti (84.1. punktas).

8. Pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. pareiškėja faktiškai nedirbo T. U. personalinėje įmonėje pardavimų vadybininke, negyveno nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), todėl neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, kurie reikalingi užsieniečiui, norinčiam gauti leidimą laikinai gyventi. Taigi, pareiškėjos tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti – pareiškėjos tikslas yra ne dirbti T. U. personalinėje įmonėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje. Šios aplinkybės parodo, kad pareiškėja nėra linkusi laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

9. Pareiškėjos teigimu, ginčo sprendimas nėra argumentuotas, sprendime nenurodyta, kokie jos pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis pareiškėja piktnaudžiavo, kuo grindžiamos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Teismas negali sutikti su šiais jos teiginiais, nes atsakovas ginčo sprendime detaliai paaiškino aplinkybes dėl jos darbo T. U. personalinėje įmonėje pardavimų vadybininke, gyvenimo deklaruotu adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovas sprendime aiškiai konstatavo, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo darbo ir gyvenamosios vietos, nes nustatyta, kad pareiškėja faktiškai nedirbo T. U. personalinėje įmonėje ir faktiškai negyveno migracijos institucijoms nurodytu adresu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skunde teismui pareiškėja pripažįsta, kad šiuo adresu negyvena (faktinės gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini)), taigi, ginčo, kad pareiškėja negyveno migracijos institucijoms nurodytu adresu tarp ginčo šalių nėra. Tačiau Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Pareiškėja šios pareigos neįgyvendino ir nesuteikė kompetentingoms migracijos institucijoms informacijos apie savo faktinę gyvenamąją vietą. Skunde pareiškėja nenurodė jokių konkrečių ir svarbių priežasčių, dėl kurių ji neįgyvendino Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos pareigos.

10. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje A-560-602/2016). Taigi, pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

11. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados.

12. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia (be kita ko) reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, tačiau aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. (15/4-2)11U-863(00904) paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo ir skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. (V. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Ina KirkutienėHenrikas SadauskasLiudmila Zaborovska