Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-830-245-2014

Teisėja Aurelija Ozolinia Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00501-2010-3

2014 m. gruodžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, išteisintiesiems Ž. A. ir A. P. S., jų gynėjams advokatams Vaidučiui Paliukui, Artūrui Baužai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Tomo Danylos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. A. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 str. 1 d., konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

A. P. S. išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 223 str. 1 d., 300 str. 1 d., konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. A. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 223 str. 1 d., dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir būdamas atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2010-04-19 iki 2010-04-21:

- neorganizavo, netvarkė buhalterinės apskaitos dokumentų, tuo pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 p. nuorodą, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ ir 2 p. nuorodą, kurioje nurodyta, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“;

tai yra aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, finansinės būklės, įvertinti turto ir įsipareigojimų bei struktūros dydžio.

A. P. S. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 223 str. 1 d., dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2010-04-22 iki 2010-09-10, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (įm. kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. IX-574 redakcija, įsigaliojusio nuo 2002 m. sausio 1 d.) 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą:

- nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 10 str. „Apskaitos tvarkymas“ 1 d., nuostatos reikalavimų, kuriuose numatyta, kad „Ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris“, 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė“, nes neorganizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo nuo 2010 m., todėl nėra galimybės nustatyti ar visos piniginės lėšos bei materialinės vertybės buvo apskaitytos bei užpajamuotos įmonės apskaitoje,

- nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 str., „Atsakomybė už apskaitos organizavimą apskaitos dokumentų išsaugojimą“ 1 d., nuostatos reikalavimų, kuriuose numatyta, kad „Už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimais, atsako ūkio subjekto vadovas“, nes neišsaugojo 2010 m. pirminių apskaitos dokumentų, buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų, t. y. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Be to, A. P. S. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d., dėl to, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių „Renault Clio“ registracijos liudijimai nėra pamesti, o juos turi ankstesnis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas Ž. A., 2010-04-24 kreipėsi į Valstybės įmonės „Regitra“ Kauno filialą, esantį Raudondvario pl. 234, Kaune, kur surašė du paaiškinimus, kad transporto priemonių „Renault Clio“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Renault Clio“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimai yra pamesti, tokiu būdu pagamino du netikrus dokumentus ir šiuos paaiškinimus pateikdamas Valstybinės įmonės „Regitra“ darbuotojams žinomai netikrus dokumentus panaudojo, siekdamas transporto priemones „Renault Clio“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Renault Clio“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu.

Teismas nusprendė, kad A. P. S. VĮ „Regitra" pateikti paaiškinimai neatitinka dokumento sąvokos baudžiamojo įstatymo prasme ir negali būti BK 300 str. 1 d. numatytu nusikaltimo dalyku, nors pats teismas cituoja kasacinę nutartį Nr. 2K-7-200/2008, jog privačių asmenų sukurti dokumentai gali būti šio nusikaltimo dalykas, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Teismas, priimdamas nuosprendį, jokiais argumentais nepagrindžia savo išvados, kodėl A. P. S. pateikti paaiškinimai nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., dalykas. Akivaizdu, kad A. P. S., žinodamas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių dviejų automobilių dokumentai yra pas Ž. A., kadangi kaip teigė kaltinamasis apklausiamas teisme, jis iš Ž. A. jokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentacijos neperėmė, todėl siekdamas šiuos du automobilius parduoti, kreipėsi į VĮ „Regitra“, pateikdamas savo paties pagamintus du netikrus dokumentus. Todėl, A. P. S. surašius du paaiškinimus apie pamestus du automobilių registracijos pažymėjimus ir šiuos paaiškinimus pateikus VĮ „Regitra“, jam buvo išduoti registracijos pažymėjimų dublikatai, kas leido A. P. S. parduoti šiuos automobilius, tačiau realiai to padaryti nepavyko, kadangi minėti automobiliai Ž. A. jau buvo parduoti, faktiškai dėl ko ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, todėl laikyti to, kad A. P. S. surašyti paaiškinimai su aiškiai melagingomis aplinkybėmis nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 300 str. 1 d., dalykas nėra jokio teisinio pagrindo. Be to, visiškai neaišku, kodėl teismas patikėjo A. P. S. teiginiais, kad jis manė, jog Ž. A. minėtų dviejų automobilių registracijos pažymėjimus pametė. Sistemiškai vertinant A. P. S. parodymus su kitais bylos duomenimis aišku, kad A. P. S. įmonę „(duomenys neskelbtini)“ perėmė prieš Ž. A. valią, todėl jo teiginys apie Ž. A. galimai pamestus registracijos liudijimus yra visiškai nepagrįstas. Akivaizdu, kad A. P. S. motyvas surašyti minėtus du paaiškinimus dėl neva pamestų registracijos liudijimų buvo siekis minėtas transporto priemones parduoti, žinant, kad iš Ž. A. geruoju šių registracijos liudijimų jis neatgaus. Taigi Ž. A. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 str. 1 d., o A. P. S. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 str. 1 d., 300 str. 1 d., kilti. Ž. A. ir A. P. S. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai vertintini kaip gynybinės versijos, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas byloje vertino ne visus teismui pateiktus duomenis, netinkamai įvertino įrodymus, kadangi nepagrindė jų išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, dėl ko išteisinamojo nuosprendžio išvados ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai advokatai prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmos instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu aplaidaus apskaitos tvarkymo (BK 223 straipsnio 1 dalis) požymiai Ž. A. ir A. P. S. veiksmuose nebuvo nustatyti. Kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, išteisindamas kaltinamuosius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išteisinamasis nuosprendis dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo priimtas remiantis tiek kaltinamųjų, tiek liudytojų (įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbusių buhalterių, kitų darbuotojų) parodymais, specialisto pateikta išvada bei specialistės I. V. parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Aplaidaus apskaitos tvarkymo objektyvioji pusė pasireiškia alternatyvių veikų padarymu: 1) aplaidžiu teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymu; 2) teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymu; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu įstatymų nustatyta tvarka. Iš Ž. A. ir A. P. S. inkriminuoto kaltinimo matyti, kad išteisintieji buvo kaltinami dėl buhalterinės apskaitos netvarkymo (t. y. teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, visiško nevykdymo) ir šių dokumentų neišsaugojimo. BK 223 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinė nutartis Nr. 2K-273/2014). Iš 2011-04-29 specialisto išvados Nr. 5-2/78 matyti, kad už UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinę finansinę veiklą nuo 2010-04-19 iki 2010-04-21 buvo atsakingas direktorius Ž. A., o nuo 2010-04-22 iki 2010-07-30 – direktorius A. P. S.. Padaryta išvada, kad dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06, nr. IX-574) 4, 6, 12 ir 16 straipsnių reikalavimų nevykdymo negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir įsipareigojimų struktūros už 2010 metus (t. 2, b. l. 130-186). Taigi padarinys yra nustatytas 2011-04-29 specialisto išvadoje, tačiau norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp Ž. A. bei A. P. S. veiksmų ir kilusio minėto padarinio. Be to, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vertinant padarinių buvimą, būtina atsižvelgti į didelį skaičių buhalterinės apskaitos tvarkos pažeidimų, jų darymą ilgą laiką, apskaitos dokumentuose esančius prieštaravimus, jų kiekį, didelį kiekį neužfiksuotų apskaitos registruose ūkinių operacijų ir gautų pajamų, taip pat į tai, ar tikrintojui buvo nepateikti kai kurie būtini apskaitos dokumentai, ar kai kurie iš jų iš viso nebuvo vedami (kasacinė nutartis Nr. 2K-143/2009). Šie kriterijai leidžia spręsti, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai neatsitiktiniai ir kad dėl tokio apskaitos tvarkymo neįmanoma nustatyti tikrųjų įmonės turtinių, ūkinių bei finansinių rodiklių, pagal kuriuos turėjo būti apskaičiuojami ir mokami mokesčiai.

Kaip matyti iš kaltinimo, Ž. A. inkriminuotas tik trijų dienų nusikalstamos veikos darymo laikotarpis (nuo 2010-04-19 iki 2010-04-21), o A. P. S. – kiek daugiau nei keturių mėnesių laikotarpis (nuo 2010-04-22 iki 2010-09-10), nors 2010-07-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ Kauno apygardos teismo nutartimi buvo iškelta bankroto byla dėl jos nemokumo ir įmonės administratoriumi paskirtas UAB „Bankroto valdymas“ (t. 3, b. l. 6). Taigi nuo 2014-07-30 visu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu, piniginėmis lėšomis ir turtinėmis teisėmis disponavo teismo paskirtas bankroto administratorius. Nors specialistė I. V. nurodė, kad nėra laikoma, jog įmonės bankroto paskelbimo dieną direktorius atleidžiamas nuo savo pareigų, vis dėlto, nutarčiai įsigaliojus, vadovai praranda savo įgaliojimus.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad 2012 m. birželio 22 d. buvusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės Latvijos Respublikos pilietės L. K. (K.) atžvilgiu buvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas (t. 3, b. l. 23-29), kuriuo ji pripažinta kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. pirminių apskaitos dokumentų, buhalterinių sąskaitų apskaitos registrų neišsaugojimo, t. y. dėl aplaidaus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. L. K. sutiko sumokėti teismo paskirtą baudą ir nereikalavo surengti bylos nagrinėjimo teisme. Šiuo metu minėtas teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs ir negali būti revizuojamas.

Kadangi teismo baudžiamuoju įsakymu konstatuota, kad buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo iki 2010-04-19 direktorės pareigas ėjusi L. K. (K.), todėl dokumentų neišsaugojimo fakto inkriminavimas Ž. A. netenka prasmės. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su išteisintojo Ž. A. teiginiu, kad jam per trijų dienų laikotarpį net nebuvo sudaryta galimybė pradėti dirbti ir organizuoti darbą. Juolab, kad buvusi direktorė L. K. (K.) Ž. A. nežinant pardavė įmonę „(duomenys neskelbtini)“ kitam asmeniui – E. S., kuris nauju direktoriumi paskyrė A. P. S.. Įmonės darbuotojas T. Č. patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo iki 2010-05-04, tačiau apie tai, kad nuo 2010-04-19 direktoriaus pareigas ėjo Ž. A., nieko nežinojo (t. 3, b. l. 43). Prokurorės apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai apie Ž. A. de fakto buvimą įmonės direktoriumi nuo 2009 m. spalio mėnesio iki pat 2010-04-21, kai įmonės direktoriumi tapo A. P. S., prasilenkia su byloje esančia medžiaga. Byloje esantis 2009-10-16 įgaliojimas (t. 3, b. l. 80) liudija, kad Ž. A. tuo metu buvusios direktorės L. K. (K.) buvo įgaliotas atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ santykiuose su T. L. perimant iš jo UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos dokumentaciją ir bendrovėje apskaitytą turtą bei kitas materialines vertybes. Šis įgaliojimas galiojo iki 2009 m. gruodžio 21 d. Taigi nuo 2010 m. jis jau jokių įgaliojimų neturėjo ir nebuvo atsakingas už visus įmonės valdymo klausimus. Nors prokuroro teigimu, liudytojų P. K., T. L., T. Č., V. M., D. G. parodymai pagrindžia išvadą, kad visą įmonės veiklą ir buhalterinę apskaitą vykdė Ž. A., tačiau, jau minėta, už buhalterinės apskaitos aplaidų tvarkymą iki 2010-04-19 yra nuteista buvusi bendrovės direktorė L. K. (K.). Oficialiai Ž. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo tik tris dienas, tačiau jokių dokumentų iš buvusios direktorės neperėmė. Be to, L. K. Kauno miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-19105/2010 pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas buvo pardavusi Ž. A., tačiau jokių pinigų iš jo nėra gavusi. Ž. A. pateiktas dokumentas gali būti vertinamas tik kaip nerealizuotas ketinimas parduoti Ž. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas (t. 3, b. l. 71). Taigi akivaizdu, jog buvusi direktorė nepripažino ir ginčijo Ž. A. teises į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai L. K. (K.) parodymus vertino kritiškai ir atsižvelgė į tai, kad jos statusas byloje nebuvo neutralus, ji buvo suinteresuotas bylos baigtimi asmuo. Ž. A. pagrįstai išteisintas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes saugotini dokumentai buvo prarasti dar iki Ž. A. tampant įmonės vadovu.

Kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ E. S. pardavė ne Ž. A., bet L. K., todėl ji turėjo perduoti ir buhalterinės apskaitos dokumentus, tačiau, jau minėta, šie dokumentai nebuvo išsaugoti, todėl ir perduoti nebuvo ką. Naujai paskirtas direktorius A. P. S. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpas 2010-04-23 atvyko su antstoliu M. P., kad šis galėtų surašyti faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Šiame protokole konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), patalpose nėra įmonės antspaudo, įstatų, registravimo pažymėjimo, finansinės atskaitomybės dokumentų, kitų dokumentų, todėl buvo perimtas įmonės turtas, rastas bendrovės patalpose (t. 3, b. l. 74-75). Taigi neperėmus būtinų dokumentų, reikalingų tolimesnei įmonės veiklai, A. P. S., būdamas įmonės vadovu ir kartu už buhalterinės apskaitos organizavimą atsakingu asmeniu, turėjo pareigą atstatyti (atkurti) prarastus dokumentus. Kaip teisingai pažymėjo tiek pirmos instancijos teismas, dokumentų atkūrimui įstatymai nenumato konkretaus apibrėžto termino. Be to, bylos medžiaga liudija, kad A. P. S. stengėsi taisyti susidariusią situaciją. Iš liudytojos A. B. parodymų matyti, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima buhalterinės apskaitos tvarkymu, 2010 m. gegužės mėn. buvo kreipęsis A. P. S. su prašymu pateikti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ balansą, deklaracijas VMI ir Sodrai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašydavo sąskaitas UAB „(duomenys neskelbtini)“ už suteiktas paslaugas, tačiau apmokėjimo negavo, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ jau buvo iškelta bankroto byla (t. 3, b. l. 135). Nors pateikus dokumentus ir paaiškinimus, kad A. P. S. 2010-05-04 sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, specialistė A. B. pasiliko prie 2011-04-29 specialisto išvadoje Nr. 5-2/78 padarytos išvados, kad nuo 2010-04-22 iki 2010-09-10 už netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingas direktorius A. P. S., tačiau šis direktoriaus veiksmas rodo, kad buvo aktyviai stengiamasi šalinti bendrovėje nustatytus dokumentų valdymo trūkumus, tačiau vos per kelis vadovavimo įmonei mėnesius tai padaryti nebuvo objektyviai įmanoma. Be to, pirmos instancijos teismo posėdžio metu buvo pateikti iš USB atmintinės išimti duomenys, kuriuose matyti suvesti apyvartos žiniaraščiai ir avanso apyskaitos nuo 2010-01-01 iki 2010-05 mėn. Iš liudytojos E. B. parodymų pirmos instancijos teisme matyti, jog bankroto administratoriui buvo pateikti įmonės finansiniai dokumentai bankroto iškėlimo dienai: įmonės balansas, debitorių sąrašai, įsiskolinimų dydžiai. Administratoriaus priekaištų dėl atitinkamų dokumentų neperdavimo nebuvo. Visos aukščiau aptartos aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad A. P. S. išteisintas taip pat pagrįstai.

A. P. S. pirmos instancijos teismo taip pat buvo išteisintas dėl dokumento klastojimo, t. y., kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir žinodamas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių „Renault Clio“ registracijos liudijimai nėra pamesti, 2010-04-24 kreipėsi į VĮ „Regitra“ Kauno filialą, kur surašė du paaiškinimus, kad minėtų automobilių registracijos liudijimai yra pamesti, tokiu būdu siekdamas transporto priemones užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra objektyvių duomenų, jog A. P. S. buvo žinoma, kad dokumentus turi Ž. A., todėl jis pagrįstai ėmėsi priemonių dokumentų dublikatams gauti. Su šiuo vertinimu apygardos teismas nesutinka. Nustatyta, kad Ž. A. neperdavė naujajam direktoriui A. P. S. jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, kartu neperdavė ir įmonei „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių automobilių dokumentų. Ikiteisminio tyrimo metu A. P. S. pripažino, jog nesitikėjo, kad Ž. A. grąžins automobilių dokumentus, nežinojo, kaip iš pastarojo atgauti dokumentus, todėl sugalvojo VĮ „Regitra“ parašyti, jog dokumentai yra pamesti (t. 3, b. l. 105). Analogiškai parodė ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu, tačiau savo poziciją švelnino, akcentavo, jog tvirtai nežinojo, kur yra dokumentai, galbūt pas Ž. A.. Vis dėlto, A. P. S. pažymėjo, jog nuo pat tapimo direktoriumi momento žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius tris automobilius, iš kurių dviem ir toliau naudojosi Ž. A., todėl pasirinktas veikimo būdas - VĮ „Regitra“ pateikimas tikrovės neatitinkančių paaiškinimų, nebuvo tinkamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius automobilius ir jų registracijos dokumentus jis privalėjo stengtis atsiimti teisėtomis priemonėmis ir būdais, pvz., kreipiantis į teisėsaugos institucijas.

Prokuroro teigimu, privačių asmenų sukurti dokumentai gali būti šio nusikaltimo dalyku, jei juose įtvirtinta informacija turi reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad baudžiamajame įstatyme nėra suformuluota dokumento sąvoka, tai palikta teismų praktikai. Šio nusikaltimo dalykas – dokumentas – tai kiekvienas bet kokia forma sudarytas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-16/2010, 2K-19/2014). Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Vertinant šią nusikalstamą veiką, asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-210/2014). Kaip matyti iš byloje esančių paaiškinimų dėl nepateiktų registracijos liudijimų (t. 2, b. l. 94, 99), A. P. S. nurodė, kad 2010-04-23, Kaune, Draugystės g. 19, buvo pamesti transporto priemonių „Renault Clio“ registracijos liudijimai. Šie paaiškinimai patvirtinti A. P. S. parašu ir yra akivaizdžiai melagingi. 2010-04-23 direktoriaus pareigas jau ėjo A. P. S., jis pats registracijos liudijimų nepametė, taigi negalėjo nurodyti nei tikslaus laiko, nei vietos, nors tai savo paaiškinimuose padarė, tokiu būdu surašytus paaiškinimus padarydamas funkcionaliais ir patikimais. Taigi, jo veiksmai formaliai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Vis dėlto, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse (toliau – ATPK) numatyta, kad žinomai melagingų duomenų pateikimas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro ir Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių vairuotojų registro tvarkymo įstaigos padaliniams, siekiant gauti vairuotojo pažymėjimo arba transporto priemonės registracijos liudijimo dublikatus, taip pat kitus valstybinio numerio ženklus, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų (ATPK 187⁸ str.). Vadinasi, už A. P. S. padarytą neteisėtą veiką iš esmės galima ir administracinė, ir baudžiamoji atsakomybė. Vienas atsakomybių atribojimo kriterijų įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje. Jame numatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog pirmiausia reikia vertinti veikos pavojingumą, ar jis siekia tokį laipsnį, kad būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamąja tvarka asmuo negali atsakyti susiklosčius išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams. Kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar taikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96/2014). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju A. P. S. tikrovės neatitinkančių paaiškinimų surašymas ir pateikimas VĮ „Regitra“ nepakenkė nustatytai valdymo tvarkai taip, jog jam reikėtų taikyti pačią griežčiausią teisinės atsakomybės formą. A. P. S. veiksmai turėtų būti vertinami ATPK 187⁸ straipsnio sudėties kontekste, tačiau kadangi veiksmai atlikti 2010 metais, jau yra suėjęs administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminas (ATPK 35 str.).

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas Ž. A. ir A. P. S. išteisino pagrįstai, todėl Kauno apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.