Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. e2S-592-794/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
e2S-592-794/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05326-2017-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vaclovas Paulikas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Sun Industries“
Trečiasis asmuo
uždarosios akcinės bendrovės „AARGAU“, uždarosios akcinės bendrovės „Elioinvest“, uždarosios akcinės bendrovės „FC Real Estate“, uždarosios akcinės bendrovės „FM Real Estate“, uždarosios akcinės bendrovės „Green Fin“, UAB „Obwalden“, uždarosios akcinės bendrovės „SBSUB“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-592-794/2018Proceso Nr. 2-68-3-05326-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1.; 3.1.18.2.10; 3.3.2.3.; 3.3.2.4.; 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės (apeliantės) bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sun Industries“ ieškinį ir trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „AARGAU“, uždarosios akcinės bendrovės „Elioinvest“, uždarosios akcinės bendrovės „FC Real Estate“, uždarosios akcinės bendrovės „FM Real Estate“, uždarosios akcinės bendrovės „Green Fin“, UAB „Obwalden“, uždarosios akcinės bendrovės „SBSUB“ savarankiškus reikalavimus, atsakovui bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tretieji asmenys UAB „AARGAU“, UAB „Elioinvest“, UAB „FC Real Estate“, UAB „FM Real Estate“, UAB „Green Fin“, UAB „Obwalden“, UAB „SBSUB“ (toliau kartu – tretieji asmenys) pareiškė savarankiškus reikalavimus pripažinti tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų sudarytų paskolos sutarčių vienašališką nutraukimą atsakovės iniciatyva neteisėtu ir negaliojančiu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Pareikštų savarankiškų reikalavimų užtikrinimui tretieji asmenys prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti atsakovės B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašymu pradėtus notarinius vykdomųjų įrašų atlikimo veiksmus, uždrausti išduoti notaro vykdomuosius įrašus ir uždrausti atsakovei B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ inicijuoti ir (ar) atlikti bet kokius kitus išieškojimo veiksmus pagal 2012 m. spalio 3 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir AARGAU, UAB sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00385 EUR, 2012 m. spalio 18 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „ELIOINVEST“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00414 EUR, 2012 m. spalio 18 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „FC Real Estate“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00412 EUR, 2012 m. spalio 3 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „FM Real Estate“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00386 EUR, 2012 m. spalio 18 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Green Fin“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00413 EUR, 2012 m. lapkričio 9 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir UAB „Obwalden“ sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00438 EUR, 2012 m. spalio 4 d. B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir SBSUN, UAB sudarytą paskolos sutartį Nr. 12-00388 EUR (su visais jų pakeitimais ir papildymais). Prašymą grindė tuo, jog atsakovė kreipėsi į Vilniaus rajono 6-ojo notaro biuro notarą su prašymais dėl vykdomųjų įrašų atlikimo nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas šioje byloje netektų prasmės, nes būtų įvykdytas išieškojimas, būtų pagrindas inicijuoti naujus procesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 4 d. nutartimi prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino iš dalies.Teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė atsakovės B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, prašymu pradėtus notarinius vykdomųjų įrašų atlikimo veiksmus, uždraudžiant išduoti notaro vykdomuosius įrašus pagal trečiųjų asmenų nurodytas paskolos sutartis. Teismas nurodė, kad tretieji asmenys teismui pateikė įrodymus, jog atsakovė remdamasi šioje byloje ginčijama aplinkybe – sutarčių nutraukimo teisėtumu, kreipėsi į Vilniaus rajono 6–ojo notaro biuro notarą E. N. dėl vykdomojo įrašo atlikimo išieškojimą nukreipiant į skolininko ir įkaito davėjo turtą. Teismo vertinimu, šios faktinės aplinkybės pagrindžia, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių – nesustabdžius skolos išieškojimo iš įkeisto turto veiksmų, atsakovė iki sprendimo įsiteisėjimo galės iš įkeisto turto išieškoti skolą ir tokiu atveju šios bylos nagrinėjimas ir priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas taps iš dalies beprasmiu, negalės būti įvykdytas ar jo įvykdymas žymiai pasunkėtų, nes tretiesiems ir kitiems asmenims tektų pradėti naujus teismo procesus.Teismas netenkino trečiųjų asmenų pareikšto prašymo dėl uždraudimo atsakovei inicijuoti ir (ar) atlikti bet kokius kitus išieškojimo veiksmus, kadangi toks prašymas laikytinas aiškiai neapibrėžtu, neatitinkančiu proporcingumo principo, yra nepagrįstai apribojantis atsakovės teises imtis priemonių ginti savo pažeistas teises.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovė B KB KU ,,Vilniaus taupomoji kasa“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentas:Ieškinys yra prima facie nepagrįstas, kadangi patys tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, yra pripažinę, kad jie netinkamai vykdė paskolų sutartis, kas pagrindžia paskolų sutarčių nutraukimo teisėtumą ir ieškinio nepagrįstumą prima facie. Ginčijama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškinio reikalavimu, prieštarauja teisės taikymo ir aiškinimo praktikai bei teisės aktų reikalavimams. Atsakovei uždraudus atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu, iš esmės yra apribojamos atsakovės sutartinės galimybės imtis veiksmų, jei tretieji asmenys, t. y. paskolų gavėjai, nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų. Tokiu būdu ginčo priemonės iš esmės riboja atsakovės teisę į interesų gynybą nepriklausomai nuo jų teisinių pažeidimo pobūdžio bei faktiškai atleidžia trečiuosius asmenis nuo bet kokių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovei draudžia atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu skolos išieškojimu. Uždraudžiant atsakovei vykdyti išieškojimą pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis yra sudaromos prielaidos ieškovei ir tretiesiems asmenims piktnaudžiauti teise ir nevykdyti įsipareigojimų.Neegzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kadangi byloje galimas ieškovų atžvilgiu priimtino palankus teismo sprendimo įvykdymas negali būti užtikrintas trečiųjų asmenų prašomu būdu. Pareikštas ieškinys yra dėl pripažinimo, todėl ieškinys negali būti užtikrintas prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Ginčijama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Jos yra nesusijusios su pareikštu reikalavimu ir būsimo sprendimo įvykdymu, kas reiškia jų neproporcingumą. Atsakovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, t. y. finansų įstaiga, kurios pagrindiniu kreditoriumi yra valstybė, atstovaujama VĮ Indėlių ir investicijų draudimo fondas, todėl esamas atsakovės teisinis statusas sąlygoja viešojo interesų buvimą. Ieškovė UAB „Sun Industries“ ir tretieji asmenys UAB „AARGAU“, UAB „Elioinvest“, UAB „FC Real Estate“, UAB „FM Real Estate“, UAB „Green Fin“, UAB „Obwalden“, UAB „SBSUB“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Ieškovės ir trečiųjų asmenų reikalavimai yra pagrįsti ieškinyje ir savarankiškuose reikalavimuose išsamiai išdėstytomis aplinkybėmis ir pridėtais leistinais rašytiniais įrodymais, ieškinys ir savarankiški reikalavimai yra priimti ir nagrinėjami teisme. Ta aplinkybė, kad ieškovė ir tretieji asmenys neginčija turintys įsiskolinimą atsakovei, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškinys ir savarankiški reikalavimai yra prima facie nepagrįsti. Šia aplinkybe nėra grindžiami ieškovės ir atsakovės procesiniai dokumentai ir tiek ieškovas, tiek tretieji asmenys pripažįsta, kad yra skolingi atsakovei, tačiau ieškinys ir savarankiški reikalavimai tenkintini kitu pagrindu, pripažįstant, kad atsakovė paskolos sutartis nutraukė neteisėtai: neegzistuojant paskolos sutarčių esminiam pažeidimui bei nesilaikant sutarčių nutraukimo tvarkos. Atsakovė nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-238-232/2017, nes ieškovės cituojamos bylos ir šios bylos ratio decidendi skiriasi. Notaro vykdomųjų įrašų atlikimas, nukreipiant išieškojimą į įkeistą turtą prieš paskolos sutartyse nustatytą terminą, nesuderinamas su būsimu galimai ieškovei ir tretiesiems asmenims palankiu teismo sprendimu šioje byloje. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, išieškojimo nukreipimas į trečiųjų asmenų (įmonių) akcijas sukeltų ypatingai neigiamų pasekmių tretiesiems asmenims ir jų savininkams, įkeitusiems akcijas svetimo daikto įkeitimu. Nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo užkirsta galimybė bylos nagrinėjimo metu atsakovui perimti trečiųjų asmenų valdymo kontrolę, o taip pat užtikrinta trečiųjų asmenų teisė į teisminę gynybą. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad bylose dėl pripažinimo visais atvejais, nepaisant nuo byloje susiklosčiusių aplinkybių negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Teismų praktikoje gausu pavyzdžių, kuomet ieškinio dėl pripažinimo reikalavimui užtikrinti yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui nesukels jokių neigiamų padarinių: buvo laikinai sustabdytos atsakovės tariamos (ginčijamos) teisės įgyvendinimas, tačiau tai nesukeltų papildomų nuostolių. Ieškovė ir tretieji asmenys yra rentabilios įmonės, finansiškai pajėgios aptarnauti paskolos sutartis pagal jose nustatytus grafikus. Ieškovės naudai šiuo metu yra areštuotos (ir nuolat papildomai areštuojamos) trečiųjų asmenų už parduodamą saulės elektrinių pagamintą elektros energiją gaunamos garantuotos pajamos ne mažesnei, nei pagal paskolos sutarčių grafikus mokėtinos įmokos, sumai. Taigi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir uždraudimo išduoti vykdomuosius įrašus iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, atsakovės finansinio reikalavimo užtikrinimas nepasikeitė ir nesumažėjo galimybė išieškoti iš ieškovės ir trečiųjų asmenų visą skolos sumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra šios sąlygos, t. y. pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, ieškovui, šiuo atveju tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, prašantiems byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teko pareiga įrodyti anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pagrindą iš dalies tenkinti trečiųjų asmenų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nusprendė, jog tikslinga sustabdyti atsakovės B KB KU „Vilniaus taupomoji kasa“, prašymu pradėtus notarinius vykdomųjų įrašų atlikimo veiksmus, uždraudžiant išduoti notaro vykdomuosius įrašus pagal trečiųjų asmenų nurodytas paskolos sutartis.Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo nutartį, įrodinėja ieškinio reikalavimų prima facie nepagrįstumą, nurodydama, jog pati ieškovė ir tretieji asmenys patvirtino, kad mokėjimus vykdė netinkamai, o tai yra priežastis dėl ko buvo nutrauktos paskolų sutartys, dėl ko akivaizdu, jog ieškinys yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194-2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013).Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pateikto ieškinio, tretieji asmenys savo reikalavimą dėl neteisėto vienašalio sutarčių nutraukimo neegzistuojant paskolos sutarčių esminiam pažeidimui ir nesilaikant sutarčių nutraukimo tvarkos. Byloje nėra ginčo dėl mokėjimų atlikimo/neatlikimo, tačiau ieškinys grindžiamas tuo, jog buvo pažeista nutraukimo tvarka. Reikalavimas grindžiamas teisės aktais, tesimų praktika, taip pat pridedami ir rašytiniai įrodymai. Apeliacinio teismo vertinimu, tokių duomenų preliminarus ieškinio pagrįstumui, kaip vienai iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, pripažinti šioje bylos procesinėje stadijoje visiškai pakanka. Pažymėtina, kad teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tada, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą, arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios jau šioje bylos proceso stadijoje leistų padaryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas tikrai negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Apeliantė atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su ieškinio reikalavimu, prieštarauja teisės taikymo ir aiškinimo praktikai bei teisės aktų reikalavimams. Šį atskirojo skundo argumentą apeliantė motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones įpareigojo apeliantę laikytis ir vykdyti nutrauktas sutartis, kadangi galiojant ginčo sutartimis atsakovė negalėjo inicijuoti priverstinio išieškojimo veiksmų. Pažymėtina, kad, nutraukus šalių sutartinius santykius, atsiranda visiškai kitokios teisės ir pareigos, nei vykdant sutartį (tęsiant sutartinius santykius). Tęsiant sutartinius santykius, liks tiek trečiųjų asmenų skola, tiek turto įkeitimas, tiek ir atsakovės teisė, esant pagrindui, vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, tačiau tretieji asmenys turės toliau vykdyti prievoles atsakovei (mokėti įmokas), įkeistas turtas nebūtų realizuotas priverstine tvarka. O nutraukus paskolos sutartis ir realizavus įkeistą turtą, tęsti paskolinius santykius bus neįmanoma arba labai sudėtinga. Įvertinęs minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad laikinosios apsaugos priemonės yra nesusijusios su pareikštu reikalavimu. Kaip nepagrįstas atmestinas ir argumentas, jog atsakovei buvo uždrausta vykdyti bet kokius vykdymo veiksmus, kadangi iš pirmosios instancijos teismo nutarties aiškiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo uždrausti atsakovei inicijuoti ir (ar) atlikti bet kokius kitus išieškojimo veiksmus, kadangi toks prašymas laikytinas aiškiai neapibrėžtu, neatitinkančiu proporcingumo principo, yra nepagrįstai apribojančiu atsakovės teises imtis priemonių ginti savo pažeistas teises. Taigi, apeliantė klaidingai interpretuoja teismo nutartį, kadangi tokių draudimų teismas nenustatė, kuriuos nurodė apeliantė, todėl nėra pagrindo sutikti, jog buvo pažeistas ekonomiškumo ir proporcingumo principas. Stokoja faktinio pagrįstumo apeliantės atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų reikalavimus, kadangi apeliantė iš esmės nenurodo, kokius teisės aktus pažeidė pirmosios instancijos teismas, o tik formaliai tokį faktą konstatuoja.Kaip nepagrįstas atmestinas ir argumentas, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kadangi byloje galimo ieškovų atžvilgiu priimtino palankaus teismo sprendimo įvykdymas negali būti užtikrintas. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad pareikštas ieškinys yra dėl pripažinimo, o teismų praktikoje pripažįstama, jog to, ko nereikės vykdyti, neįmanoma. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi tokio ieškinio dėl pripažinimo reikalavimai yra įvykdomi teismo sprendimo priėmimo metu, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvienu atveju yra būtina užtikrinti realų konkretaus teismo sprendimo įvykdymą. Jau aukščiau šioje nutartyje minėta, jog susiklosčius tokiai situacijai, jog atsakovė realizuotų turtą, o vėliau pripažinus, jog sutarčių nutraukimai buvo neteisėti, tęsti paskolinius santykius būtų neįmanoma arba labai sudėtinga. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat sutinkami atvejai, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos bylose, kuriose spendžiamas klausimas dėl pripažinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-522-381/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-580-196/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-952-196/2017). Taigi, nors šiuo atveju pareikštas ieškinys yra dėl pripažinimo, tačiau realus sprendimo įgyvendinimas tenkinus ieškinį ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų itin apsunkintas ar apskritai neįmanomas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šioje byloje egzistuoja CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąlyga dėl grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui.Atskirojo skundo argumentu nurodyta ir tai, jog nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos. Tokį faktą, apeliantės nuomone, pagrindžia tai, jog pareikštos laikinosios apsaugos priemonės nedaro įtakos priimto sprendimo įvykdymui. Šis atskirojo skundo argumentas atmestinas, nes jau šioje nutartyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu dėl laikinųjų apsaugos priemonių įtakos nebuvimo.Be kita ko, apeliantė nurodo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, kadangi atsakovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Šiuo atveju, net ir esant CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams, laikinosios apsaugos priemonės gali būti netaikomus, jei tai sukeltų didesnes neigiamas pasekmes atsakovui ar/ir visuomenei. Šuo atveju, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės užkerta atsakovei kelią įvykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, gauti pinigines lėšas ir taip patenkinti kreditorių interesus. Nors byloje ir egzistuoja viešasis interesas, tačiau šiuo atveju nenustatyta, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų padaryta didesnė žala nei siekiama nauda, todėl tai negali būti pagrindu atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes jos užtikrina tretiesiems asmenims galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Priešingu atveju, t. y. panaikinus skundžiamą nutartį, atmetus trečiųjų asmenų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leidus atsakovei tęsti vykdymo veiksmus (vykdomojo įrašo išdavimą), kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra patvirtintas ar paneigtas trečiųjų asmenų reikalavimo pagrįstumas, ir pardavus realizavus trečiųjų asmenų sutartims užtikrintą turtą, trečiųjų asmenų pareikštas reikalavimas nebetektų teisinės prasmės. Tokiu atveju būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, ekonomiškumo ir proporcingo principai (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis).Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas tinkamai pritaikė, todėl priimta nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o jos naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 145 straipsniais, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Vaclovas Paulikas