Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-19 · Administracinė byla Nr. A-858-268-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-19
Bylos Nr.
A-858-268-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01985-2010-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
G. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
V. J.
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A858-268/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01985-2010-9Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3; 37.3.; 38. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo G. J. atstovei advokatei K. Č.,

atsakovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui A. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. J.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-3, 15-16, t. II, b. l. 35-39), prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsakyti į G. J. 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gegužės 12 d., 2010 m. gegužės 18 d. ir 2010 m. gegužės 19 d. prašymus; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos moralinę žalą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsiliepimų iš anglų kalbos į lietuvių kalbą ir vertimams išleistus 15 000 litų bei bylinėjimosi išlaidas.

2011 m. kovo 28 d. pareiškėjas teismui pateikė patikslintą skundą (t. II, b. l. 35-39), prašydamas: 1) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), priteisti pareiškėjo naudai 2 974 litų turtinei žalai ir 10 000 litų neturtinei žalai, atsiradusiai dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginti; 2) iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas kurui atlyginti.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2008 m. gegužės 28 d. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui (toliau – ir Komitetas) padavė skundą prieš Lietuvą. Susirašinėjimas Komitete nagrinėjant bylas vyksta viena iš šešių oficialių Jungtinių Tautų Organizacijos kalbų, šiuo atveju rusų ir anglų kalbomis. Pareiškėjas Vyriausybės dokumentus gavo anglų kalba, dėl to jis kreipėsi į vertimų biurą ir patyrė 2 974 litų išlaidų. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 14 straipsnyje yra įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija pareiškėjams teikiama lietuvių kalba. Išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama ne lietuvių kalba. Tokio sutikimo pareiškėjas nėra davęs, todėl teigtina, kad atsakovas nevykdė pareigos dokumentus teikti valstybine lietuvių kalba. Pareiškėjo patirtas išlaidas lėmė atsakovo pareigos pateikti dokumentus lietuvių kalba nevykdymas. Dokumentų vertimai į lietuvių kalbą buvo būtini norint tinkamai ginti teises Komitete. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė 10 000 litų neturtinę žalą, nes patyrė nepatogumų, būdamas iš dalies nedarbingas buvo priverstas ieškoti vertimų biuro, daryti vertimus, atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui dvasinių išgyvenimų.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimuose į pareiškėjo patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 105-112). Atsakovai nurodė, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus grindžia Įstatymo 17 straipsnio 4 dalies pažeidimu. Įstatymas reguliuoja valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims, tačiau pareiškėjo pateikti skundai Komitetui nėra susiję su valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų informacijos teikimu pareiškėjui vadovaujantis Įstatymu. Apie pareiškėjo skundą Komitetas 2009 m. rugsėjo 4 d. per Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje informavo Vyriausybę, jos buvo prašoma pateikti pastabas dėl šio skundo priimtinumo ir jo esmės. 2009 m. lapkričio 13 d. buvo pateiktos Vyriausybės pastabos dėl skundo priimtinumo, o 2010 m. vasario 18 d. – dėl jo esmės. 2010 m. gegužės 7 d. Komitetas perdavė Vyriausybei pareiškėjo papildomai pateiktą skundą, dėl kurio 2010 m. liepos 2 d. taip pat buvo pateiktos Vyriausybės pastabos. Pažymėjo, jog procesas Komitete vyksta vadovaujantis Komiteto patvirtintomis procesinėmis taisyklėmis, kurios nėra Lietuvos teisės sistemos dalis, todėl Lietuvos teisės aktai netaikomi. Pagal šių taisyklių 28 straipsnį darbo kalbos komitete yra šešios: anglų, kinų, arabų, prancūzų, rusų ir ispanų, todėl Vyriausybės pastabos surašytos anglų kalba, šia kalba jos buvo rengiamos iš karto. Pabrėžė, jog pareiškėjas prašymo dėl pateiktų pastabų vertimo į lietuvių kalbą neteikė nei Vyriausybei, nei jos atstovui. Be to, bet kokius prašymus pareiškėjas turėtų teikti Komitetui, bet ne tiesiogiai kitai proceso šaliai. Dėl to manytina, kad Vyriausybė neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Atsakovų nuomone, pareiškėjas dėl patirtų turtinių išlaidų atlyginimo turėtų kreiptis į Komitetą, kuris nagrinėjo jo skundą. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl patirtos neturtinės žalos. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepimo į skundą nepateikė, tačiau per pirmosios instancijos teismo posėdį prašė pareiškėjo skundą tenkinti (t. III, b. l. 4-7).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (t. III, b. l. 9-16): 1) pareiškėjo G. J. skundą dalyje dėl žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmetė kaip nepagrįstą; 2) administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus dalyje dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gegužės 12 d., 2010 m. gegužės 18 d. ir 2010 m. gegužės 19 d. prašymus nutraukė pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 3 punktą; 3) administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. dėl žalos atlyginimo nutraukė pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-2010 nustatyta, kad G. J. yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalyje (1994 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. I-551, įsigaliojusio 1995 m. sausio 1 d., redakcija), padarymu. 2005 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro nutarimu G. J. paskirta kardomoji priemonė – 100 000 litų užstatas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi kaltinamojo G. J. prašymą dėl užstato sumažinimo iki 30 000 litų patenkino. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2008 m. gegužės 28 d. Komitetui padavė skundą prieš Lietuvą dėl Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 straipsnio (žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimas), 9 straipsnio 1 dalies (teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę), 10 straipsnio 1 dalies (pareiga su asmenimis, kuriems atimta laisvė, elgtis humaniškai ir gerbiant prigimtinį asmens orumą) ir 14 straipsnio 3 dalies g ir d punktų (teisė gintis pačiam arba dalyvaujant gynėjui bei draudimas versti duoti parodymus prieš save ar prisipažinti kaltu) pažeidimo. Pareiškėjo skundas buvo priimtas (bylos Nr. 1894/2009). 2009 m. rugsėjo 4 d. Komitetas per Lietuvos Respublikos nuolatinę atstovybę prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje (toliau – ir Nuolatinė atstovybė) informavo Vyriausybę apie tai, jog Komitetui yra pateiktas G. J. skundas prieš Lietuvą (bylos Nr. 1984/2009), prašoma pateikti pastabas dėl šio skundo priimtinumo ir jo esmės. 2009 m. lapkričio 13 d. Komitetui per Nuolatinę atstovybę pateiktos Vyriausybės pastabos dėl skundo priimtinumo, o 2010 m. vasario 18 d. – dėl jo esmės. 2010 m. gegužės 7 d. Komitetas per Nuolatinę atstovybę perdavė Vyriausybei G. J. papildomai pateiktą skundą, dėl kurio Vyriausybė 2010 m. liepos 2 d. Komitetui per Nuolatinę atstovybę pateikė pastabas. Bylos medžiaga patvirtina, kad Vyriausybė nurodytus dokumentus Komitetui teikė anglų kalba. 2010 m. gegužės 12 d. pareiškėjas kreipėsi į teisingumo ministrą su prašymu (reg. Nr. 3R-1010), kuriame nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. iš Komiteto gavo Vyriausybės atsiliepimą į pareiškėjo skundą anglų kalba. Kadangi pareiškėjas angliškai nesupranta, prašė teisingumo ministro tarpininkavimo, kad gautų atsiliepimą lietuvių kalba. 2010 m. gegužės 18 d. pareiškėjas kreipėsi į teisingumo ministrą su paklausimu (reg. Nr. 3R-1071), kuriame, be kita ko, nurodė, kad Vyriausybės atsiliepimo lietuvių kalba gauti nepavyko, prašė informuoti, ar pareiškėjas gaus nurodytą dokumentą lietuvių kalba. 2010 m. birželio 8 d. Teisingumo ministerija raštu Nr. (1.23)7R-5034, išnagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. gegužės 12 d. prašymą, 2010 m. gegužės 18 d. paklausimą, be kita ko, nurodė, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų teikti pareiškėjo 2010 m. gegužės 12 d. prašyme nurodytų dokumentų vertimo į lietuvių kalbą paslaugų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, pareiškėjui atsisakius skundo dalies, byla dalyje dėl įpareigojimo Teisingumo ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. gegužės 12 d. 2010 m. gegužės 18 d., 2010 m. gegužės 19 d. prašymus ABTĮ 101 straipsnio 3 punkto pagrindu nutraukiama.

Pabrėžė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į Teisingumo ministeriją dėl tarpininkavimo pateikti vertimus, nesikreipė dėl informacijos pateikimo pagal Įstatymą. Pareiškėjo prašymas neatitiko kitų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 15 straipsnio 1 dalyje nustatytų administracinių paslaugų sampratos (VAĮ 2 str. 17 p.). Pareiškėjo prašymas dėl tarpininkavimo pateikti vertimus nėra susijęs su viešuoju administravimu bei su minėtomis administracinėmis paslaugomis, o yra susijęs su privačių paslaugų teikimu, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, kurios nagrinėjimo dalyku yra klausimai dėl kalbos taisyklių teikiant administracines paslaugas. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija teikiama lietuvių kalba. Išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama nevalstybine kalba. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas tarpininkauti dėl tam tikrų veiksmų atlikimo negali būti siejamas su minėtomis administracinėmis paslaugomis. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo kreipimasis į Teisingumo ministeriją su prašymu atlikti veiksmus, kurie nėra susiję su administracinės teisės normų bendrosiose nuostatose numatytomis taisyklėmis dėl viešojo administravimo ir viešojo administravimo paslaugų bei teisės normose, nustatančiose konkrečias viešojo administravimo funkcijas, negali būti išnagrinėtas tenkinant pareiškėjo prašymą, nes viešojo administravimo subjektas neturi teisinio pagrindo atlikti tokius veiksmus.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ Nr. 330 1.10. punkte nustatytos teisingumo ministrui pavedamos valdymo sritys: 1.10.1. Nacionalinės teisinės sistemos plėtra; 1.10.2. Asmens teisių ir laisvių apsauga: teisinės paslaugos, vartotojų teisių apsauga, asmens duomenų apsauga, pramoninės nuosavybės apsauga; 1.10.3. Politinių partijų ir religinių bendruomenių ir bendrijų veiklos ir registravimo politika; 1.10.4. Teisinių procesų reglamentavimas; 1.10.5. Civilinių teisinių santykių reglamentavimas; 1.10.6. Baudžiamoji ir bausmių vykdymo politika; 1.10.7. Ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veikla; 1.10.8. Tarptautinis teisinis bendradarbiavimas ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimas (užtikrinimas). Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (toliau – ir Nuostatai), 1 punkte nustatyta, kad Teisingumo ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų nustatytais atvejais – ją įgyvendina teisingumo ministrui pavestose valdymo srityse. Nuostatų 8 punkte nustatyta, kad Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, atlieka šias funkcijas: <...> 8.10. teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, apibendrina ir analizuoja antstolių veiklos statistiką; 8.20. padeda Vyriausybės atstovui Europos Žmogaus Teisių Teisme įgyvendinti jo teises ir pareigas; 8.23. teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja prašymus atlyginti ne teismo tvarka žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, sudaro ir vykdo taikos sutartis; 8.25. teisės aktų nustatytais atvejais atstovauja valstybei civilinėse ir administracinėse bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo fiziniams ir juridiniams asmenims; 8.32. teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus. Paminėtos nuostatos dėl Teisingumo ministerijos kompetencijos buvo išdėstytos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcijoje. Iš esmės panašios nuostatos buvo Nuostatų redakcijoje, galiojusioje ginčijamų santykių atsiradimo metu. Teismas darė išvadą, jog pagal minėtuose teisės aktuose Teisingumo ministerijos nustatytą kompetenciją Teisingumo ministerija nėra įgaliota atlikti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus – tarpininkauti, pateikti dokumentų vertimus, todėl nėra pagrindo pripažinti ministerijos veiksmus neteisėtais. Taisyklių 10 punkte nustatyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai (pasilikdama prašymo kopiją) ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis. Teismas nurodė, jog Teisingumo ministerija pranešė pareiškėjui, kad yra neįgaliota atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus. Todėl nagrinėtoje byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Teisingumo ministerija neprivalėjo persiųsti pareiškėjo prašymo kompetentingai institucijai, nes pareiškėjo prašymas nebuvo susijęs su viešuoju administravimu. Teisingumo ministerijai neatlikus jokių neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą.

Nurodė, kad pareiškėjas žalos atsiradimo faktą grindžia tuo, jog Vyriausybės atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme nepateikė pareiškėjui pagal jo žodinį prašymą dokumentų vertimų į lietuvių kalbą, pateiktų Vyriausybės atstovo Komitetui šio Komiteto nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjo skundą prieš Lietuvą. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo preambulėje nustatyta galimybė priimti ir svarstyti, kaip numatyta šiame Protokole, privačių asmenų, teigiančių, kad jie yra Pakte išdėstytų teisių pažeidimų aukos, pranešimus Komitetui. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad valstybė, pakto šalis, kuri tampa šio Protokolo šalimi, pripažįsta Komiteto kompetenciją priimti ir svarstyti jos jurisdikcijai priklausančių privačių asmenų pranešimus, kuriuose teigiama, kad toji valstybė, šio Protokolo šalis, yra pažeidusi tam tikras Pakte išdėstytas jų teises. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo 4 straipsnyje nustatyta, kad atsižvelgdamas į 3 straipsnio nuostatas, Komitetas apie kiekvieną jam pateiktą pagal šį Protokolą pranešimą praneša valstybei, šio Protokolo šaliai, kuri, kaip teigiama, pažeidinėja kurią nors Pakto nuostatą. Tokį pranešimą gavusi valstybė per šešis mėnesius Komitetui pateikia rašytinius paaiškinimus ar pareiškimus, aiškinančius šį klausimą ir nurodančius teisines gynybos priemones, jei jų yra, kurias galbūt toji valstybė yra pritaikiusi. 2002 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo Nr. IX-895 5¹ straipsnyje nustatyta, kad <...> Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete nagrinėjant bylas prieš Lietuvos Respubliką valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme. 1995 m. liepos 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 929 yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme nuostatai. Pagal šių nuostatų 1 punktą Vyriausybės atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme yra įgaliotas valstybės tarnautojas, atstovaujantis valstybei Europos Žmogaus Teisių Teismo procesuose. Nuostatų 4 punkte nustatyta, kad padėti atstovui įgyvendinti jo teises ir pareigas steigiamas Teisingumo ministerijos administracijos padalinys. Nuostatų 5 punkte nustatyta, kad atstovo veiklos organizacinį ir techninį aptarnavimą vykdo Teisingumo ministerija. Nuostatų 6.4 punkte kaip vienas iš atstovo uždavinių yra nustatytas atstovavimas valstybei nagrinėjant bylas prieš Lietuvos Respubliką Komitete. Nuostatų 7.9 punkte kaip viena iš atstovo funkcijų yra nustatyta funkcija rengti paaiškinimus ir pareiškimus, kurių reikia pranešimams, pateiktiems pagal 1996 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvų protokolą, nagrinėti Komitete.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos nagrinėjimą Komitete, įskaitant kalbų vartojimą, reglamentuoja Jungtinių Tautų darbo tvarkos taisyklės, kurių 51²⁸ straipsnis nustato, kad Jungtinių Tautų Organizacijos oficialios kalbos yra šešios: arabų, anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų. Pareiškėjas žalos atsiradimą grindžia Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme veiksmais, atliktais byloje nagrinėjamoje Komitete, būtent atsisakymu pateikti minėtoje byloje Komitetui anglų kalba teiktų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. Pareiškėjas grindžia savo reikalavimus viešąjį administravimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o atsakovą traktuoja kaip centrinį valstybinio administravimo subjektą, kuris, pareiškėjo manymu, šiuo atveju netinkamai vykdė iš viešojo administravimo kildinamas pareigas. Tačiau atsakovas kaip specifinių santykių tarp Vyriausybės ir Komiteto subjektas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas, o jo, kaip Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme, veiksmai ir santykiai su asmenimis, kurie padavė (paduoda) skundus Komitetui, ABTĮ požiūriu negali būti pripažinti viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-292/2007). Pabrėžė, jog pareiškėjo keliamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą dėl dokumentų vertimo į lietuvių kalbą yra kilęs iš kitos bylos proceso – Komitete nagrinėjamos bylos – ir su šios bylos paruošimo nagrinėjimui susijusiomis procedūromis, todėl visais klausimais, kurie kyla dėl šios bylos nagrinėjimo, taip pat ir dėl žalos atlyginimo, kuri yra susijusi su bylos nagrinėjimu Komitete, pareiškėjas turi kreiptis į Komitetą, o ne Lietuvos Respublikos nacionalinius teismus. Vyriausybės atstovas Europos Žmogaus Teisių Teisme atstovauja kitą bylos proceso šalį ir pareiškėjo atžvilgiu klausimais, kurie susiję su bylos nagrinėjimu, jokių viešojo administravimo veiksmų neatlieka. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo keliami reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra grindžiami argumentais, kilusiais iš bylos nagrinėjimo Komitete, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 24-28) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė pareiškėjo skundą dalyje dėl turtinės žalos priteisimo iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atmesti kaip nepagrįstą, o administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, taip pat priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas kurui atlyginti.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjas Vyriausybės dokumentus, t. y. Vyriausybės pastabas dėl Komunikato priimtinumo, Vyriausybės pastabas dėl pareiškėjo skundo ir Vyriausybės atsiliepimą, gavo anglų kalba ir buvo priverstas kreiptis į vertimų biurą, kad iš anglų kalbos į lietuvių kalbą būtų išversti šie dokumentai. Už vertimus sumokėjo 2 974 litus. Pareiškėjas pažymi, jog Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba. Išimtiniais atvejais, jeigu pareiškėjas sutinka, informacija gali būti teikiama ne lietuvių kalba. Sutikimo gauti siunčiamus Komitetui dokumentus iš Vyriausybės ne valstybine kalba pareiškėjas nebuvo davęs, todėl Vyriausybė pareiškėjui dokumentus turėjo teikti lietuvių kalba. Nurodo, jog, priešingai nei savo sprendime nurodė teismas, pareiškėjas neturėjo įstatyminės pareigos kreiptis nei į Teisingumo ministeriją, nei į Vyriausybę su prašymu dokumentus jam pateikti lietuvių kalba. Pareiškėjas pažymi, jog Vyriausybės neteisėti veiksmai pasireiškė Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos informaciją pareiškėjams teikti lietuvių kalba nevykdymu. Tokiu būdu atsakovas pažeidė ne tik Įstatymo nuostatas, bet ir Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, kad Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra grindžiami argumentais, kilusiais iš bylos nagrinėjimo Komitete. Pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos yra išimtinai grindžiami Lietuvos Respublikos teisės aktų nevykdymu, t. y. Konstitucijos 14 straipsnio ir Įstatymo 17 straipsnio 4 dalies pažeidimais, todėl turi būti nagrinėjami ne tarptautiniu, bet nacionaliniu lygiu, t. y. nacionaliniame administraciniame teisme.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 34-36) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pabrėžia, jog procesas Komitete vyksta vadovaujantis Žmogaus teisių komiteto patvirtintomis procesinėmis taisyklėmis (aktuali redakcija Nr. CCPR/C/3/Rev.6), kurios nėra Lietuvos teisės sistemos dalis, ir todėl Lietuvos teisės aktai šiam procesui nėra taikomi. Be to, prašymas dėl dokumentų vertimo neatitinka Įstatymo pateikiamos informacijos sąvokos, todėl toks prašymas negali būti laikomas prašymu pateikti informaciją pagal Įstatymą. Pagal Taisyklių 28 straipsnį darbo kalbos Komitete yra šešios – arabų, kinų, anglų, prancūzų, rusų ir ispanų, todėl Vyriausybės pastabos buvo surašytos viena iš Komitete vartojamų kalbų, t. y. anglų kalba. Atsakovas nurodo pirmosios instancijos teismo argumentus ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog atsakovas kaip specifinių santykių tarp Vyriausybės ir Komiteto subjektas ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas, o jo, kaip Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme, veiksmai ir santykiai su asmenimis, kurie padavė (paduoda) skundus Komitetui, ABTĮ požiūriu negali būti pripažinti viešuoju administravimu. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, bylą nutraukė, nes pareiškėjo keliami reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra grindžiami argumentais, kilusiais iš bylos nagrinėjimo Komitete.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 38-40) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog prašymas dėl dokumentų vertimo neatitinka Įstatymo pateikiamos informacijos sąvokos, todėl toks prašymas negali būti laikomas prašymu pateikti informaciją pagal šį įstatymą. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad Teisingumo ministerija nėra įgaliota atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus – tarpininkauti, pateikti dokumentų vertimus, todėl ir nėra pagrindo pripažinti ministerijos veiksmus neteisėtais. Pabrėžia, kad teismas teisingai pastebėjo, kad atsakovas kaip specifinių santykių tarp Vyriausybės ir Komiteto subjektas ABTĮ taikymo prasme nėra viešojo administravimo subjektas, o jo, kaip Vyriausybės atstovo Europos Žmogaus Teisių Teisme, veiksmai ir santykiai su asmenimis, kurie padavė (paduoda) skundus Komitetui, ABTĮ požiūriu negali būti pripažinti viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-292/2007).

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 42) nurodė, jog sutinka su pateiktu apeliaciniu skundu ir palaiko jame nurodytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl atsakovų pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų – dokumentų, pateiktų Vyriausybės atstovo Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetui (toliau – ir Komitetas), vertimų į lietuvių kalbą nepateikimo pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas administracinę bylą dalyje pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. dėl žalos atlyginimo, pažymėjo, jog pareiškėjo keliamas reikalavimas atlyginti patirtą žalą dėl dokumentų vertimų į lietuvių kalbą nepateikimo yra kilęs iš kitos bylos proceso – Komitete nagrinėjamos bylos – ir su šios bylos paruošimo nagrinėjimui susijusiomis procedūromis, todėl pareiškėjas turi kreiptis į Komitetą, o ne į Lietuvos Respublikos nacionalinius teismus. Pareiškėjas iš esmės pateiktu apeliaciniu skundu su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir pažymi, jog byla dėl žalos atlyginimo turi būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos administraciniuose teismuose ir padaryta žala jam turi būti atlyginta.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą žalą dėl dokumentų vertimų į lietuvių kalbą nepateikimo nėra priskirtinas Lietuvos Respublikos nacionaliniams teismams, o yra susijęs su bylos nagrinėjimu Komitete, todėl reikalavimas turi būti reiškiamas jam. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublika yra Pakto dalyvė, o šalis tapdama jo dalyve įsipareigoja pripažinti Komiteto kompetenciją nustatyti, ar Paktas buvo pažeistas, ar ne (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvaus protokolo 1 str.). Nors Komitetas nėra tarptautinis teisminis organas ir jo priimami sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau pagal Pakto 2 straipsnį Pakto dalyvė privalo užtikrinti visas jos teritorijoje ar jurisdikcijoje esantiems asmenims Pakte pripažįstamas teises, o nustačius pažeidimą – užtikrinti veiksmingas ir įgyvendinamas teisinės gynybos priemones. Komitetas taip pat siekia, kad Pakto dalyvė informuotų jį apie priemones, kurių ji ėmėsi Komiteto išvadoms įgyvendinti. Atsižvelgus į įtvirtintą reguliavimą darytina išvada, kad Komitetas privalomų sprendimų Pakto dalyvių atžvilgiu nepriima ir privalomų įpareigojimų nenustato.

Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalis numato, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) formuojamoje doktrinoje yra nurodęs, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta turtinė ir (arba) neturtinė žala neatlyginama. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti turtinę ir (arba) neturtinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas byloje Nr. 23/4). Todėl, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašo atlyginti ne tik turtinę žalą, bet ir neturtinę žalą, kilusią dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), t. y. dokumentų, pateiktų Vyriausybės atstovo Komitetui, vertimų į lietuvių kalbą nepateikimo, į Komiteto kompetenciją, į Komiteto veiklą reglamentuojančias procesines taisykles (aktuali redakcija Nr. CCPR/C/3/Rev.6, 2001 m. balandžio 24 d.) (toliau – ir Taisyklės), nenumatančias teisinio reguliavimo pareiškėjo pareikšto reikalavimo nagrinėjimui ir tenkinimui, į nurodytą Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną, teigtina, jog pareiškėjo skundo nagrinėjimas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas bylą dalyje dėl reikalavimo atlyginti dėl dokumentų vertinimų nepateikimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto, numatančio, jog administracinė byla yra nutrauktina, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pagrindu.

Teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vertinama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Šiuo atveju žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis (ABTĮ 15 str. 3 d.), kuris numato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Remiantis CK 6.271 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, ar atsakovai pažeidė jiems taikytinus teisės aktus, ar tinkamai vykdė savo funkcijas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš to, kad Vyriausybė nevykdė įstatymų nustatytos pareigos dokumentus jam pateikti valstybine lietuvių kalba (b. l. 36), kreipdamasis į Teisingumo ministeriją, jis prašė tarpininkauti gaunant prašomų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą (t. I, b. l. 5), informuoti jį, ar jis gaus prašomų dokumentų vertimus (t. I, b. l. 7), prašė pateikti jam įvardintų dokumentų vertimus (t. I, b. l. 15-16), tačiau jam prašomi dokumentų vertimai nebuvo pateikti. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui (t. I, b. l. 1-3, 15-16), apeliaciniame skunde (t. III, b. l. 24-28) pažymėjo, jog atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos nevykdymu, taip pat Konstitucijos 14 straipsnio pažeidimu (t. II, b. l. 35-39). Pareiškėjo nuomone, valstybės institucijos turi pozityvią pareigą dokumentus Lietuvos Respublikos piliečiams teikti valstybine lietuvių kalba ir dėl šios pareigos nevykdymo jam buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala (t. III, b. l. 25). Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo įstatymų normų aiškinimu nesutinka ir pažymi, jog Konstitucijoje yra įtvirtintas bendrasis principas, numatantis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir žmogui neturi būti kliudoma gauti informaciją (Konstitucijos 5 str. 3 d., 25 str. 2 d.). Bylai aktualiu laikotarpiu šios asmens teisės detalų įgyvendinimą numatė, asmens teisę gauti informaciją, šios teisės įgyvendinimo tvarką, valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims reglamentavo Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (2009 m. birželio 11 d. redakcija Nr. XI-285) (toliau – ir Įstatymas). Atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo ministerija, Vyriausybė yra valstybės institucijos, darytina išvada, jog joms yra taikytinos Įstatymo nuostatos ir jame numatyta pareiga Įstatymo nustatytais tvarka ir terminais pateikti pareiškėjui prašomą informaciją, išskyrus Įstatyme numatytas išimtis (Įstatymo 3 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 4 dalis informacijos teikimo sąvoką apibrėžė kaip informacijos atskleidimą perduodant ar kitu būdu padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais ir (ar) panaudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams. Remiantis šios teisės normos, dokumentų, informacijos sąvokų, 12 straipsnio dalyje įtvirtintos nuostatos, kad pareiškėjas norėdamas gauti iš įstaigos informaciją pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokią informaciją ar dokumentą jis pageidauja gauti, sisteminiu, lingvistiniu aiškinimu darytina išvada, kad asmeniui kreipiantis į institucijas galėjo būti teikiama jo prašoma informacija arba dokumentai (Įstatymo 2 str. 1, 2, 4 d.). Įstatymas dokumentus apibrėžė kaip bet kokią valstybės, savivaldybių institucijos ar įstaigos sukurtą ar gautą teiktiną informaciją ar jos dalis, išreikštas rašytine, įskaitant elektronine, grafine, garsine ir (ar) vaizdine forma (Įstatymo 2 str. 1 d.). Remiantis Įstatyme pateiktu dokumentų sąvokos aiškinimu, pareiškėjo Teisingumo ministerijai (t. I, b. l. 4, 7, 9), žodžiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Europos Žmogaus Teisių Teisme pateiktu reikalavimu (t. III, b. l. 5) darytina išvada, jog pareiškėjas siekė, kad jam būtų pateikti būtent dokumentai, t. y. dokumentų, pateiktų Vyriausybės atstovo Komitetui, vertimai į lietuvių kalbą.

Įstatymas numatė, jog informacija pareiškėjams yra teikiama lietuvių kalba (Įstatymo 17 str. 4 d.), tačiau šią teisės normą aiškinant sistemiškai su Įstatymo 2 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 12 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi darytina išvada, kad reikalavimas pateikti informaciją lietuvių kalba yra taikytinas tik institucijos teikiamai informacijai ir nėra taikytinas turimiems dokumentams. Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis šiuo atveju negali būti aiškinama plečiamai, kaip įpareigojanti valdžios institucijas jų turimus dokumentus kitomis kalbomis visada teikti pareiškėjams tik lietuvių kalba. Atsižvelgiant į tai, kad darbo kalbos Komitete yra anglų, kinų, arabų, prancūzų, rusų ir ispanų (Taisyklių 28 str.), o Komitetui dokumentai buvo rengiami anglų kalba (t. II, b. l. 53-102), negalima daryti išvados, jog Komitetui siunčiami dokumentai pareiškėjui turėjo būti pateikiami dar ir lietuvių kalba. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjo prašymas pateikti jam šių dokumentų vertimus reiškia valstybės institucijoms pareigą paruoštus dokumentus papildomai versti į lietuvių kalbą, o Įstatymas šiuo atveju suteikia teisę įstaigoms atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis (Įstatymo 16 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjo prašymas Teisingumo ministerijai tarpininkauti pateikiant dokumentų vertimus neatitinka informacijos teikimo sąvokos, įtvirtintos Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, todėl tokiam prašymui Įstatymo nuostatos nėra taikytinos. Be to, Vyriausybei pateiktas žodinis prašymas pateikti nurodytų dokumentų vertimus taip pat neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1, 3 dalyse įtvirtinto prašymo pateikimo formos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovai nepateikdami pareiškėjui prašomų dokumentų vertimų nepažeidė Konstitucijos 14 straipsnio, Įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla ir prievolė atlyginti turtinę ir/ar neturtinę žalą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinę bylą dalyje dėl reikalavimų atlyginti dėl dokumentų vertinimų nepateikimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nurodo, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad atsakovai nepateikdami pareiškėjui prašomų dokumentų vertimų į lietuvių kalbą atliko neteisėtus veiksmus, todėl jiems nekyla pareiga atlyginti pareiškėjo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmestinas.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas taip pat prašė jo naudai priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas kurui atlyginti (t. III, b. l. 24-28). Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai yra priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestinas, pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip: „Administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. J. dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus dalyje dėl įpareigojimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją atsakyti į pareiškėjo 2010-05-03, 2010-05-12, 2010-05-18 ir 2010-05-19 prašymus nutraukti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktą (teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė nuo skundo), kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėIrmantas Jarukaitis