Panevėžio apygardos teismo nutartis

2019-04-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-531/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-25
Bylos Nr.
1A-60-531/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-42580-2017-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Meidus, Sigitas Bagdonavičius, Valdas Ciesiūnas
Kaltinamasis
S. V.
Advokatai
Justinas Stauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-531/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42580-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 25 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Meidaus,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, Jolitai Žukauskienei,dalyvaujant prokurorei Reginai Tamelienei,gynėjui advokatui Justinui Stauskui,išteisintajam S. V. (S. V.),vertėjai Nijolei Vanagienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Zarasai) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. išteisintas iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 6 d., nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus, bylą perduoti prokurorui, kad jis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. V. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 135 str. 1 d. tuo, kad jis 2017 m. rugpjūčio 19 d., 21.30 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia vieną kartą G. L. (G. L.) smogė peiliu į pilvą, tuo nukentėjusiajam G. L. dėl pilvo sienos kiauryminio sužalojimo su taukinės iškritimu padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą.

Šalies argumentai

2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra (Zarasai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 10 d. Utenos apylinkės teismo Zarasų nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. V. pripažinti kaltu pagal BK 135 str. 1 d. ir paskirti 5 metų laisvės atėmimo bausmę, į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. rugpjūčio 19 d., 21.30 val. iki 2017 m. rugpjūčio 21 d., 16.16 val. Rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos, panaikinti. Priteisti ligonių kasai 404,39 Eur žalos atlyginimo. Daiktus – peilį, sunaikinti, genetinius pavyzdžius palikti prie bylos saugoti. Bausmių nebendrinti. Daiktus – juodos spalvos lenktinį peilį, supakuotą į voką Nr. (duomenys neskelbtini), sunaikinti. Voką Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) su kraujo ėminiais, G. L. pavyzdį genetinei daktiloskopijai (seilių ėminį), supakuotą į voką Nr. (duomenys neskelbtini), S. V. pavyzdį genetinei daktiloskopijai (seilių ėminį), supakuotą į voką Nr. (duomenys neskelbtini), palikti saugoti prie bylos.

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nuosprendį, neteisingai vertino liudytojų parodymus, duotus apie tai, kad S. V. 2017 m. rugpjūčio 19 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), peiliu sužalojo G. L.. Nebuvo įvertinti liudytojo V. O. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai, liudytojų N. F. ir V. V. parodymai bei R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, nepagrįstai buvo atmesti liudytojo A. S. parodymai.

2.2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas kategorišką, tačiau ginčijamą išvadą, jog S. V. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., neatsižvelgė į surinktų bylos duomenų visumą. Pažymi, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nemotyvavo kodėl nesivadovavo ir nelaiko įrodymais ankščiau nurodytų liudytojų parodymų, nors šie buvo apklausti teisme ir tiesiogiai nurodo matę po konflikto S. V. su peiliu rankoje ir agresyviai nusiteikusį. Teigia, jog buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Atkreipia dėmesį į tai, kad S. V. buvo sulaikytas po nusikalstamos veikos padarymo, remiantis minėtų liudytojų nurodytomis aplinkybėmis ir konkrečiai nurodžius asmenį, tačiau teismas priimdamas nuosprendį to nevertino. Taip pat nebuvo pasisakyta kodėl atmetami N. F. parodymai, nors ji nebuvo apklausta teisiamajame posėdyje, tačiau jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu buvo jame pagarsinti ir teismas turėjo spręsti dėl jų patikimumo ir grįsti jais savo nuosprendį arba motyvuotai išdėstyti kodėl šiais parodymais nesivadovaujama. N. F. nurodė tiek konflikto tarp S. V. ir G. L. priežastį, tiek tai, jog S. V. po nusikalstamos veikos padarymo prisipažino jai ją padaręs. Šios liudytojos parodymai neprieštarauja kitų liudytojų parodymams bei surinktai bylos medžiagai.

2.3. Mano, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog S. V. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o teismas apsiribodamas vien tik konstatavimu, jog nenustatyta akivaizdžių ir neabejotinų kaltinamojo kaltę dėl nurodytų veiksmų patvirtinančių įrodymų, neanalizuodamas ir netirdamas byloje surinktų įrodymų bei nemotyvuodamas dėl ko jais nesivadovaujama, priėmė neteisingą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

3. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

6. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su S. V. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 135 str. 1 d., teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino liudytojų parodymus, nenurodė, kodėl kai kuriais iš jų nesivadovavo, neatsižvelgė į surinktų bylos duomenų visumą, pažeidė BPK 20 str. nuostatas.

7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad išteisinamasis nuosprendis S. V. atžvilgiu buvo priimtas pagrįstai. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra grindžiami tik vienpusiškai aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti. Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad apylinkės teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino netinkamai, neišsamiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai pripažino, kad nėra įrodyta, kad S. V. dalyvavo BK 135 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, ir jį iš kaltinimo išteisino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik juos papildo.

8. Pagal BK 135 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo kūnas.

9. Pagal BK 2 str. 3 d. asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal to paties straipsnio 4 d. pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad kaltinamojo kaltumas negali būti preziumuojamas, o turi būti nustatomas dėl kiekvienos inkriminuotos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Apkaltinamasis nuosprendis, grindžiamas tik prielaidomis, negali būti priimamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303-699/2018).

10. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkti objektyvūs įrodymai, kurie neabejotinai patvirtintų ir įrodytų, kad S. V. 2017 m. rugpjūčio 19 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), peiliu sužalojo G. L.. Teisėjų kolegija, išanalizavusi visus byloje surinktus įrodymus, neturi priežasčių abejoti šia apylinkės teismo išvada. Iš byloje apklaustų liudytojų A. L., E. T. (E. T.), V. V., R. Š. (R. Š.), M. V., R. S. (R. S.), R. J. (R. J.) parodymų matyti, kad nei vienas iš jų negalėjo pasakyti kas sužalojo G. L. bei nurodė, kad tą vakarą jokio konflikto tarp G. L. ir S. V. nebuvo. Pažymėtina, kad vien tik tos aplinkybės, jog baudžiamojo proceso metu S. V. buvo pripažinęs savo kaltę dėl G. L. padaryto sužalojimo, o liudytoja N. F. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai S. V. po sulaikymo grįžo namo jiedu kalbėjo apie įvykį ir jis jai prisipažino, peiliu sužalojęs G. L., nesudaro pagrindo pripažinti S. V. kaltu pagal BK 135 str. 1 d., kadangi vien tik kaltinamojo prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo negali būti vertinamas, kaip neabejotinas ir pakankamas jo kaltės įrodymas.

11. S. V. kaltės sunkiai sutrikdžius G. L. sveikatą neįrodo nei V. O., nei A. S., nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu apklaustų, įvykio vietoje budėjusių policijos pareigūnų I. S. ir S. G. parodymai. V. O. apklaustas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad būnant šventėje matė išėjusį prieš juos agresyviai nusiteikusį asmenį su peiliu rankoje, apie ką jie pranešė ten budėjusiems pareigūnams. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai I. S. ir S. G., parodė, kad pagal jiems pateiktą apibūdinimą įvykio dieną jie sulaikė S. V., kuris vilkėjo būtent tokiais marškinėliais (su šviečiančiu užrašu), kaip nurodė apie tai pranešę asmenys, buvo labai girtas, agresyvus ir priešinosi sulaikomas. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, aplinkybės, jog tuo laiku, kai buvo sužaloti žmonės, S. V. šventės dalyviai matė vaikščiojant su peiliu rankoje, nepakanka konstatuoti, kad būtent jis sužalojo G. L.. Juo labiau, iš byloje esančios Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. sausio 9 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ant peilio, paimto įvykio vietos apžiūros metu 2017 m. rugpjūčio 19 d. (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. (duomenys neskelbtini), rankų pėdsakų tinkamų asmeniui identifikuoti nerasta, taip pat ant šio peilio pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2018 m. sausio 16 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo rasta nei žmogaus kraujo, nei biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti, tiriant DNR. Taipogi, nagrinėjamu atveju ir pats nukentėjusysis G. L. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu paneigė, kad jį sužalojo S. V..

12. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2018 m. gruodžio 10 d. nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Zarasai) apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Sigitas BagdonavičiusValdas CiesiūnasValdas Meidus