Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-04-30 · Administracinė byla Nr. I-702-643/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-04-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-12-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-04-30
Bylos Nr.
I-702-643/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03118-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
G. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
  • 20.2.3.2Neturtinė žala
  • 20.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-702-643/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03118-2018-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)) (toliau – ir Vilniaus PN), 8 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad nuo 2017 m. kovo 13 d. iki 2017 m. liepos 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kurios žeidė pareiškėjo garbę ir orumą. Visą ginčo laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose su dar 2–4 asmenimis, todėl jose nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Kamerose trūko erdvės judėti, buvo tvanku, todėl pareiškėjas patyrė gilų sukrėtimą, jam sutriko miegas. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl jautė nemalonius kvapus ir nepatogumus atliekant gamtinius reikalus. Pareiškėjo teigimu, kai kuriose kamerose nebuvo darytas remontas, nuo lubų krito tinkas, buvo akivaizdžiai matomas grybelio pažeistas paviršius. Nurodo, kad Lukiškių TI-K kameras negalima vėdinti per langus, kai lauke lyja, būna šalta arba karšta.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Vilniaus PN (buvęs atstovas Lukiškių TI-K) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–17).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovo teigimu, iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo judėjimą matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose visiškai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami langų stiklus, klozetus ir net sanitarinio mazgo sieneles, todėl suremontuotas kameras neretai tenka iš naujo remontuoti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose atskirtas nuo likusio kameros ploto sienele, kuri yra ne mažesnė kaip 1,5 m aukščio ir toks jo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad asmens privatumui užtikrinti, 2017 m. Lukiškių TI-K kamerose buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Langai pritaikyti vėdinimui.

Pažymi, kad nuteistieji gyvendami sekcijoje, turi galimybę judėti bei bendrauti su kitais nuteistaisiais, lankyti sporto salę, kompiuterinę klasę, valgyklą. Jie turi teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nėra suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis. Dienos metu gali išeiti net ir į lauką. Dienos metu gyvenamosios sekcijos dažniausiai būna tuščios, nes dauguma nuteistųjų būna lauke ar dalyvauja įvairiose programose, todėl į jas grįžta tik pernakvoti. Tualetai ir dušai įrengti atskirose patalpose. Sekcijose atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos.

Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą tėra jo siekis pasipelnyti valstybės sąskaita, nes Lukiškių TI-K neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo išdėstyti argumentai, nepatvirtina privalomų deliktinei atsakomybei kilti sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. liepos 10 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m ploto reikalavimas. Kamerose trūko erdvės judėti, buvo tvanku, todėl pareiškėjas patyrė gilų sukrėtimą, jam sutriko miegas.

Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš atsiliepime į skundą, Suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 10–11, 18–21) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 122, 254, 262, 309, 379, 380 bei I-oje sekcijoje (ne kamerų tipo gyvenama patalpa).

Pareiškėjas 2018 m. kovo 27 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122 (plotas 7,38 kv. m) ir joje buvo dviese. 2017 m. kovo 28 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 262 (plotas 7,86 kv. m) ir joje buvo dviese, t. y. kartu su kitu asmeniu. Kameroje Nr. 262, 2017 m. kovo 29–31 d. pareiškėjas buvo vienas, 2017 m. balandžio 1–2 d. dviese, 2017 m. balandžio 3–5 d. vėl vienas, 2017 m. balandžio 6–12 d. dviese, 2017 m. balandžio 13–14 d. vienas, o 2017 m. balandžio 15–23 d. vėl dviese. 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 309 (plotas 7,72 kv. m) ir joje buvo laikomas vienas. 2017 m. balandžio 25–28 d. kameroje Nr. 309 buvo laikomas su dar kitu asmeniu. 2017 m. balandžio 29 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m) ir joje buvo vienas. 2017 m. balandžio 30–gegužės 1 d. kameroje Nr. 254 buvo penki asmenys. 2017 m. gegužės 2–12 d. buvo kameroje Nr. 380 (plotas 7,35 kv. m) vienas. 2017 m. gegužės 13–31 d. buvo kameroje Nr. 379 (plotas 6,94 kv. m) vienas. 2017 m. birželio 1–liepos 10 d. pareiškėjas buvo laikomas I-oje sekcijoje (plotas 105,14 kv. m). Šioje sekcijoje minėtu laikotarpiu buvo laikoma 17–20 asmenų.

Taigi, iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2017 m. kovo 27 d. – 2017 m. liepos 10 d., t. y. iš viso 106 paras. Iš sprendime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitais asmenimis, o nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. liepos 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K I-oje sekcijoje. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš sprendime nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose tekdavo nuo 3,86 kv. m iki 7,86 kv. m, o ne kamerų tipo patalpose (I-oje sekcijoje) tekdavo nuo 5,26 kv. m iki 6,18 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai, kad kamerose trūko erdvės judėti, atmestini kaip nepagrįsti, nes visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimai pažeisti nebuvo, be to I-oje sekcijoje užtikrinamas visiškai laisvas nuteistųjų judėjimas.

Iš byloje esančio Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (0,8 x 0,7) (b. l. 14). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi, Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.

Atsižvelgdamas į sprendime išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovės atstovas nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl privatumo neužtikrinimo

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl jautė nemalonius kvapus ir nepatogumus atliekant gamtinius reikalus.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl G. U. skundo“ (b. l. 22–23) nurodoma, kad kameroje Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis, o kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti sanitarinio mazgo kabinas nėra techninių galimybių, todėl asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m sausio 28 d.) 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.) 16.5 papunktyje buvo nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.

Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. užuolaida), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12), LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018).

Kaip jau anksčiau nustatyta, ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose: Nr. 122, 254, 262, 309, 379, 380 bei I-oje sekcijoje. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad ginčo laikotarpiu užuolaidos buvo įrengtos šiose pareiškėjo kamerose: Nr. 122, 309, 379 ir 380, o kameroje Nr. 254 įrengta atskira sanitarinio mazgo kabina su durimis (b. l. 14). Ūkio būrio I-oje sekcijoje, kurioje ginčo laikotarpiu taip pat gyveno pareiškėjas, tualetas įrengtas atskiroje patalpoje (b. l. 13).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei sprendime nustatytas aplinkybes, G. U. laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 74 paras (2017 m. balandžio 24 d., 2017 m. balandžio 29–liepos 10 d.) buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas, taip pat kameroje Nr. 254, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpos kabina ir I-oje sekcijoje (ne kamerų tipo patalpa) sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskiroje patalpoje. Likusias 32 paras (2017 m. kovo 27–balandžio 23 d., 2017 m. balandžio 25–28 d.) Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos arba buvo laikomas vienas kamerose, kuriose nebuvo įrengta užuolaida.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 32 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų (kamerų vėdinimo ir remonto)

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kameroje buvo nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kameras negalima vėdinti per langus, kai lauke lyja, būna šalta arba karšta.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 15). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. spalio mėn. pranešime „Dėl G. U.“ taip pat nurodoma, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 23).

Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie Lukiškių TI-K kamerų vėdinimą bei jais nesivadovauti. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog pareiškėjas nenurodė, kad langai Lukiškių TI-K kamerose, kuriose jis kalėjo buvo netinkami vėdinimui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nepaaiškina, kodėl negalima vėdinti Lukiškių TI-K kamerų esant įvairioms klimato sąlygoms ir kokios galimai neigiamos pasekmės dėl to kilo pareiškėjui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti, nes Lukiškių TI-K kameros vėdinamos tokiu būdu, koks yra tinkamas pagal teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl nemalonaus kamerų kvapo, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kai kuriose kamerose nebuvo darytas remontas, nuo lubų krito tinkas, buvo akivaizdžiai matomas grybelio pažeistas paviršius.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami langų stiklus, klozetus ir net sanitarinio mazgo sieneles, todėl suremontuotas kameras neretai tenka iš naujo remontuoti. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio gyvenamosiose kamerose.

Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodo, kad kai kuriose kamerose nebuvo darytas remontas, tačiau nenurodo konkrečių kamerų ir kokios galimai neigiamos pasekmės dėl to kilo pareiškėjui, be to, pareiškėjas nenurodo, kad dėl laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kurios būtų galėjusios patikrinti pareiškėjo nusiskundimus. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, juolab, kad pareiškėjo nusiskundimas abstraktaus, šabloniško pobūdžio, be to, aktuali aplinkybė ta, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjas buvo kalinamas ne kameroje, o I-oje sekcijoje, kurioje atliktas remontas, todėl patalpa buvo tvarkinga.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad kai kuriose Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atliktas remontas, nuo lubų krito tinkas, laikytinos neįrodytomis, nepagrįstomis ir teismas jų nevertins apibrėždamas padarytos žalos dydį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K jam sukėlė gilų sukrėtimą, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nenustatyta, jog atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar kitaip netinkamai su juo elgtis.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažinta, kad G. U. dėl nustatyto pažeidimo (32 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 8 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 96 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), priteistina 96 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 105 straipsnio 4 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. U. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 96 Eur (devyniasdešimt šešis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė