Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Conlex“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo E. K. IĮ.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovei E. K. IĮ pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo siunčiamas ir įteikiamas bankroto procesą reguliuojančių normų nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad pranešimas atsakovei įstatyme įtvirtinta tvarka buvo siunčiamas tik vieną kartą. Pakartotinai pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiųstas tik elektroniniu paštu ir nustačius tik dviejų darbo dienų terminą reikalavimams įvykdyti. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nesilaikė bankroto bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės UAB „Conlex“ pareiškimą iškelti atsakovei E. K. IĮ bankroto bylą, konstatavus, jog neįgyvendinta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 2 dalis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Todėl, siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba bei proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, kooperacijos principus, CPK normos reglamentuoja asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimo tvarką. Teismas priima ieškininį pareiškimą, kuris paduotas laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų. ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus ĮBĮ numatytas išimtis (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalį, jeigu yra bent viena iš ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, pasibaigus 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad CPK nustatyta tvarka įvykdyti 6 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir 6 straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija. ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta kreditoriaus (kreditorių) pareiga apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti įmonei (skolininkei) raštu. Pranešime turi būti nurodyti neįvykdyti įmonės įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius (kreditoriai) nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties dienų laikotarpį.Pranešimas apie ketinimą iškelti bankroto bylą skirtas tam, kad ginčas būtų išspręstas nesikreipiant į teismą, todėl tokia informavimo procedūra pripažintina išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Ji nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, todėl kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti įstatyme numatyti privalomi alternatyvūs pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto, nes bankroto bylos iškėlimas susijęs su neigiamais teisiniais padariniais įmonei –skolininkei, t. y. apribojama jos veikla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kreditoriaus pranešimo įteikimo skolininkui tvarką būtina aiškinti taip, kad būtų užtikrinta protinga kreditoriaus teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą pusiausvyra (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Šia norma įstatymų leidėjas nustatė alternatyvius pranešimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įteikimo būdus. Tai reiškia, kad kreditorius neprivalo įteikinėti pranešimo visais šioje normoje nurodytais būdais: pavyzdžiui, nepavykus pranešti įmonei apie tokį ketinimą registruotu laišku, kreditoriui nėra pareigos įteikinėti tokį pranešimą per kurjerį ar antstolį. Tam, kad pranešimas būtų laikomas įteiktu, nepavykus pranešti vienu iš nurodytų būdų, pakanka, kad praeitų penkios dienos nuo pranešimo išsiuntimo įmonės buveinės adresu.Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 3 dalį visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. Taigi, juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai pats asmuo nurodo kitą adresą (CPK 122 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis). Pareiga pranešti apie atsakovo buveinės vietos pakeitimą ar kitą galimą procesinių dokumentų įteikimo adresą tenka būtent atsakovui (CK 2.49 straipsnio 2-3 dalys, 2.62, 2.66 straipsniai, CPK 122 straipsnio 2 dalis).Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovė pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatydama ne trumpesnį nei trisdešimties dienų terminą, atsakovei išsiuntė Juridinių asmenų registre nurodytu atsakovės buveinės adresu (Kauno g. 19-115, Klaipėda) ir jai žinomu įmonės veiklos adresu (Taikos pr. 23, Klaipėda), tačiau siuntos buvo grąžintos neįteiktos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad pirmą kartą neįteiktas pranešimas apie ieškovės ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovei buvo išsiųstas pakartotinai ir tuo pačiu – Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog pranešimo pakartotinio išsiuntimo reikalavimas buvo įvykdytas 2016 m. rugsėjo 27 d. (tą pačią dieną) išsiuntus pranešimą ieškovei žinomu įmonės veiklos adresu (Taikos pr. 23, Klaipėda). Pirma, toks dokumentų įteikimas netinkamas, kadangi ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jog nepavykus įteikti pranešimo, reikia jį pakartotinai išsiųsti įmonės buveinės adresu. Šiuo gi atveju pranešimas išsiųstas kitu ieškovei žinomu atsakovės adresu. Antra, apeliantės išdėstytos pranešimo siuntimo aplinkybės apeliacinio teismo neįtikina, jog aptariamu atveju buvo bandoma laikytis įstatyme numatytos pranešimo įteikimo tvarkos. Apeliantė nepateikia logiško paaiškinimo, kokiu būdu per vieną (tą pačią) dieną pirmą kartą įmonės buveinės adresu registruota pašto siunta galėjo būti ir išsiųsta atsakovei, ir, šios nepavykus įteikti, grąžinta apeliantei. Šiame kontekste būtina įvertinti ir tai, jog pranešimai buvo siunčiami registruota pašto siunta, o ieškovės ir atsakovės buveinės yra skirtinguose miestuose. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tvarkos, o iš tiesų tą pačią dieną pranešimą skolininkei išsiuntė dviem adresais, yra pagrįsta ir teisinga.Kaip jau nurodyta, pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Toks teisinis reguliavimas lemia išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatė baigtinį pranešimų įteikimo būdų sąrašą. Tuo pagrindu apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei buvo siųstas ir elektroniniu paštu. Toks pranešimo siuntimo / įteikimo būdas ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies normoje nenumatytas, todėl negali būti pripažintas tinkamu. Byloje nustatytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė pažeidė ikiteisminę ginčo sprendimo ne teisme tvarką, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, priimdamas apskųstą nutartį. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atsisakyti priimti ieškovės pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo yra pagrįstas ir teisėtas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti atskųstąją pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl jį paliekama nepakeista (CPK 337straipsnio 1 dalies 1 punktas).