- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-29
- Bylos Nr.
- AS-205-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00820-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl privalomojo nurodymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2023 m. vasario 1 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos apsaugos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Vilniaus valdybos Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijos 2022 m. sausio 5 d. duotą privalomąjį nurodymą Nr. (18.5)-PN-10 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 2) atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir įpareigoti atsakovą priimti skundą dėl Privalomojo nurodymo surašymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė argumentus dėl Privalomojo nurodymo nepagrįstumo, pažymėjo, kad Privalomasis nurodymas nebuvo tinkamai įteiktas pareiškėjui susipažinti, todėl jis negalėjo šio Privalomojo nurodymo ginčyti ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas 2023 m. sausio 9 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu panaikinti Privalomąjį nurodymą ir atnaujinti apskundimo terminą, tačiau atsakovas 2023 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. AD5-1164 „Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo“ (toliau – ir 2023 m. sausio 23 d. sprendimas) jo skundo nenagrinėjo.
Pareiškėjas pabrėžė, kad akcinės bendrovės Lietuvos paštas (toliau – ir Bendrovė) 2023 m. sausio 30 d. pažymoje „Apie registruotos korespondencijos įteikimą“ (toliau – ir Pašto pažyma) nurodyta, kad registruotoji korespondencijos siunta Nr. RE286372262LT, adresuota M. D., (duomenys neskelbtini), dėl pašto darbuotojo neapdairumo 2022 m. sausio 8 d. buvo pristatyta į gavėjo gaunamų laiškų dėžutę, jos įteikimą įforminant Bendrovės informacinėje sistemoje. Pareiškėjo teigimu, pagal taisykles registruotas laiškas turėjo būti įteiktas asmeniškai nurodytam asmeniui pasirašytinai, tačiau tai nebuvo padaryta.
Buvo pažymėta, kad pagal teisės aktų reikalavimus privalomasis nurodymas surašomas dviem egzemplioriais, kurių vienas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo surašymo, pasirašytinai įteikiamas fiziniam asmeniui, kuriam šis nurodymas duodamas, ar jo atstovui. Atsakovas nesilaikė šių reikalavimų, o pareiškėjas apie Privalomojo nurodymo egzistavimą sužinojo tik 2022 m. spalio 3 d., kai antstolis nuskaitė lėšas iš pareiškėjo banko sąskaitos (pareiškėjui buvo surašytas ir administracinio nusižengimo protokolas). Tuo pačiu metu pareiškėjas sužinojo ir apie administracinę bylą Nr. eI3-4264-595/2022 dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjas turi kreiptis į teismą atskiru skundu dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, pareiškėjas būtent ir kreipiasi į teismą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo ir termino atnaujinimo.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas ir jo atstovas yra gavęs pareiškėjo 2021 m. spalio 13 d. paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad pareiškėjas nuolatos gyvena (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nesiėmė priemonių, kad šiuo adresu būtų išsiųsti pranešimai ir Privalomasis nurodymas. Atsakovas su pareiškėju taip pat visu ginčo laikotarpiu kontaktavo elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)@gmail.com). Akivaizdu, kad jeigu pareiškėjas būtų tinkamai ir laiku gavęs visus dokumentus, jis būtų kreipęsis laiku dėl savo pažeistų teisių gynimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 6 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalimi, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir grąžino pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.
Teismas vadovavosi ABTĮ 29 ir 30 straipsniais, pažymėjo, kad pagal ABTĮ straipsnio 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą skundą atsisakoma priimti, jei skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Buvo nustatyta, kad pareiškėjas skundžia teismui 2022 m. sausio 5 d. Privalomąjį nurodymą, apie kurio egzistavimą nurodo sužinojęs tik 2022 m. spalio 13 d., t. y. tuo pačiu metu, kai sužinojo ir apie kitą administracinę bylą Nr.eI3-4264-595/2022 dėl įpareigojimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl Privalomojo nurodymo teismui padavė 2023 m. vasario 1 d. ir konstatavo, kad terminas skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti yra praleistas, todėl spręstinas prašymas dėl termino šiam skundui paduoti atnaujinimo.
Teismo vertinimu, pareiškėjo išdėstytos aplinkybės apie pašto korespondencijos palikimą pareiškėjo gaunamų laiškų dėžutėje, nagrinėjamu atveju, nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Buvo pažymėta, kad pareiškėjas, dar 2021 m. lapkričio mėnesį bendravęs su atsakovo specialistais telefonu, žinojęs apie ginčo situaciją dėl aplinkos teršimo buitinėmis atliekomis atliekamą tyrimą, turėdamas savo vardu gaunamų laiškų dėžutę, daugiau kaip šešis mėnesius nesidomėjo gaunama į dėžutę korespondencija. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir po to, kaip teigė pareiškėjas, jog kai 2022 m. spalio mėnesį sužinojo apie Privalomojo nurodymo surašymą, į teismą su skundu dėl jo kreipėsi tik po keturių mėnesių. Teismo vertinimu, tai rodė pareiškėjo piktnaudžiavimą savo teisėmis.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl pašto korespondencijos siuntimo ir atsiėmimo aplinkybių, jam surašyto administracinio nusižengimo protokolo surašymo, iškeltos susijusios administracinės bylos. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pareiškėjo nurodytų priežasčių pripažinti svarbiomis ir objektyviomis, sprendžiant termino skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti atnaujinimo klausimą. Buvo pakartota, kad pareiškėjas į teismą su skundu dėl Privalomojo nurodymo kreipėsi tik 2023 m. vasario 1 d., todėl teismas vertino, kad pareiškėjas iš esmės nepaaiškino ir nepagrindė objektyviomis, nuo jo valios nepriklausiusiomis priežastimis, dėl ko tiek užtruko, kad kreiptųsi į teismą. Kitų, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo jam sutrukdyti kreiptis į teismą laiku, teismas nenustatė, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą netenkino ir termino neatnaujino.
Atsižvelgęs į išdėstytą, nenustatęs jokių kitų svarbių ir objektyvių termino skundui paduoti atnaujinimo aplinkybių, teismas vertino, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl 2022 m. sausio 5 d. privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekia nuginčyti Privalomąjį nurodymą, kurį davė Departamento Vilniaus valdybos Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijos vyresnysis inspektorius. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui, t. y. Departamento vadovui ar jo įgaliotam asmeniui.
Dėl antrojo skundo reikalavimo (atnaujinti praleistą Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo skundą) teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 88 straipsnio 2 punktą, teismas turi teisę panaikinti skundžiamą teisės aktą arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Buvo konstatuota, kad teismas viešojo administravimo funkcijų nevykdo, todėl įpareigoti atsakovą priimti skundą ar duoti kitokio pobūdžio patvarkymus viešojo administravimo subjektams, vykdantiems savo funkcijas, teismas neturi teisės.
Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido terminą pateikti skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, o nenustatęs svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turi būti atnaujintas, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
III.
Pareiškėjas M. D. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį, atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą išnagrinėti pateiktą skundą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino susiklosčiusias aplinkybes ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis. Pareiškėjas du kartus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, taip pat į Departamentą, t. y. gavęs pareiškėjo atsiliepimą administracinėje byloje Nr.eI3-4264-595/2022, teismas pareiškėjui nurodė, kad jis turi kreiptis su nauju skundu dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 21 d. padavė naują skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas 2023 m. sausio 9 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu panaikinti Privalomąjį nurodymą ir atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, tačiau Departamentas 2023 m. sausio 23 d. sprendimu nenagrinėjo pareiškėjo skundo, kadangi neatnaujino termino.
Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, neteisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas pirmą kartą į teismą dėl Privalomojo nurodymo kreipėsi tik 2023 m. vasario mėn. Pareiškėjas buvo nurodęs teismui priežastis, kad dėl atsakovo kaltės jis nežinojo apie privalomąjį nurodymą ir negalėjo laiku dėl jo paduoti skundą Departamentui. Pareiškėjas pakartoja skunde nurodytas aplinkybes dėl jo nesupažindinimo su Privalomuoju nurodymu, Pašto pažymoje nurodytomis aplinkybėmis, pažymi apie tai, kad atsakovui turėjo būti žinomi ir kiti pareiškėjo kontaktiniai duomenys, tačiau jokios informacijos kitais adresais atsakovas nesiuntė. Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o terminas skundui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo paduoti turi būti atnaujintas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nutarta atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą dėl Privalomojo nurodymo į teismą kreipėsi 2023 m. vasario mėn., ir vertino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sužinojimo apie Privalomąjį nurodymą ir Privalomojo nurodymo siuntimo pareiškėjui negali būti laikomos svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Todėl, neatnaujinęs praleisto procesinio termino, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti.
Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir vertino susiklosčiusias aplinkybes – jis dėl Privalomojo nurodymo kreipėsi anksčiau ir į teismą, ir į Departamentą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl atsakovo kaltės jis tinkamai nebuvo supažindintas su Privalomuoju nurodymu, todėl laiku negalėjo apginti savo pažeistų teisių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.
Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privalomasis nurodymas per 10 darbo dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovui arba jo įgaliotam asmeniui. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, išnagrinėjęs skundą, priima vieną iš šių sprendimų: 1) privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; 2) privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba nustatydamas kitus jo įvykdymo terminus. Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo, nustatydamas kitus privalomojo nurodymo įvykdymo terminus, mutatis mutandis vadovaujasi šio Įstatymo 21 straipsnio nuostatomis; 3) privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; 4) privalomąjį nurodymą panaikina. Aplinkos apsaugos valstybės kontrolės įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens sprendimas dėl privalomojo nurodymo įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.
Taigi teisės aktai nustato asmeniui, dėl kurio priimtas privalomasis nurodymas, teisę jį apskųsti aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančiai institucijai, o pastarosios priimtą sprendimą – teismui.
Pareiškėjas skunde teismo, be kita ko, prašė panaikinti Privalomąjį nurodymą, taip pat įpareigoti atsakovą (t. y. Departamentą) priimti jo skundą dėl Privalomojo nurodymo surašymo.
Iš bylos duomenų matyti, kad prie skundo pareiškėjas pridėjo Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimą, kuriuo nutarta: 1) nenagrinėti pareiškėjo prašymo atnaujinti įstatymo nustatytą terminą skundui dėl Privalomojo nurodymo pateikti, nes prašymas pateiktas ne pagal kompetenciją; 2) nenagrinėti pareiškėjo M. D. skundo dėl 2022 m. sausio 5 d. Privalomojo nurodymo, nes skundas pateiktas prakleidus įstatymo nustatytą terminą jam pateikti; 3) išaiškinta pareiškėjui, kad bylos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo yra nagrinėjamos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka, o pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo turi būti paduotas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje turi būti atliktas teisinę reikšmę turintis veiksmas; 4) išaiškinta, kad šis sprendimas per vieną mėnesį nuo jo gavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.
Minėtos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas siekė skųsti Privalomąjį nurodymą Departamento vadovui ar jo įgaliotam asmeniui, t. y. pasinaudoti šiuo atveju privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau Departamentas pareiškėjo skundo nenagrinėjo (atsisakė nagrinėti) nurodęs, kad neturi kompetencijos atnaujinti praleistą terminą dėl Privalomojo nurodymo apskundimo. Taigi, pareiškėjas vis dar nėra pasinaudojęs įstatymų nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl jo skundo reikalavimas dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, nors ir kitais motyvais nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nagrinėjamu atveju, dar negalėjo būti priimtas (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.).
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr.eI3-4264-595/2022 pagal pareiškėjo Departamento prašymą atsakovui M. D. dėl privalomojo nurodymo įvykdymo buvo padavęs skundą teismui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-9688-484/2022 skundą atsisakė priimti, išaiškino pareiškėjui teisę skundą dėl Privalomojo nurodymo ir prašymą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti pateikti Departamentui. Departamentas 2023 m. sausio 23 d. pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo iš esmės atsisakė nagrinėti. Minėta, kad pareiškėjas skunde buvo suformulavęs ir reikalavimą įpareigoti atsakovą priimti jo skundą dėl Privalomojo nurodymo surašymo, tačiau neprašė panaikinti Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo; šis administracinis sprendimas buvo paduotas kartu su skundu teismui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip nustatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas (ABTĮ 12 str.).
Nagrinėjamu atveju, dar nesant teisinių prielaidų priimti pareiškėjo skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, tačiau byloje esant duomenų, kad pareiškėjas siekė Privalomąjį nurodymą apskųsti Departamentui, tačiau skunde nesuformulavo reikalavimo dėl Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, turėjo būti aktyvus, naudotis trūkumų šalinimo institutu (ABTĮ 33 str. 1 d.), pasiūlyti pareiškėjui suformuluoti reikalavimą dėl Departamento 2023 m. sausio 23 d. sprendimo, ir, esant būtinybei, pašalinti skundo trūkumus, trukdančius pradėti administracinę teiseną, bei išaiškinti šių veiksmų atlikimo arba neatlikimo teisines pasekmes.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, netinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes, susijusias su Privalomojo nurodymo apskundimo tvarka bei pareiškėjo veiksmais, siekiant apskųsti Privalomąjį nurodymą, buvo nepakankamai aktyvus, todėl padarė nepakankamai motyvuotas išvadas.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinės instancijos teismo kolegija netenkina atskirajame skunde suformuluoto reikalavimo įpareigoti pirmosios instancijos teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi jo priėmimo klausimas dar nėra išspręstas – skundo priėmimo klausimo išsprendimas priskirtas pirmosios instancijos teismo kompetencijai (ABTĮ 33 str. 1 d.).
Vadovaudamasi ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šioje proceso stadijoje neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (dar nėra priimtas sprendimas dėl pareiškėjo skundo), todėl prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nevertina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. D. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.