Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-03-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-185-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-16
Bylos Nr.
1A-174-185-2011
Teisminio proceso Nr.
1-89-1-00736-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Pranas Šimkus (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
Nuteistasis
A. K.

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-185-2011-59

Teisėja Laima Dumskienė Proceso Nr. 1-89-1-00736-2009

Procesinio dokumento kategorija 2.1.7;

2,4.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTI S

2011 m. kovo 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Šimkaus,

teisėjų Evaldo Vanago, Eligijaus Gladučio,sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,gynėjui adv. Jonui Milčiui,nuteistajam A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str.2 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams trims mėnesiams.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. K. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 26 d., apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini) esančiame bute, priklausančiame B. M., matant B. M., nuo stalo atvirai pagrobė mobilaus ryšio telefoną “NOKIA 2310” , priklausantį P. P. su jame buvusia SIM kortele, bendros 145 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam P. P. padarė 145 Lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. K. prašo jį išteisinti, nes inkriminuotos jam vagystės nepadarė. Nurodo, kad P. P. mobilaus ryšio telefoną iš jo namų pagrobė ne jis, o drauge besisvečiuojanti jo draugė D. P.. P. P. nežinojo jo draugės vardo ir pavardės, todėl, pasigedęs telefono, pranešė policijai, kad telefoną pagrobė būtent jis – A. K.. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, siekdami jam pakenkti, nekreipė dėmesio į tai, kad įvykio metu P. P. ir B. M. buvo neblaivūs, patys surašė pareiškimą, kurį šie asmenys pasirašė. Apeliantas nurodo, kad pareigūnai jam yra grasinę susidorojimu už tai, kad dėl jo sumušimo šiems buvo iškelta baudžiamoji byla. Praėjus kelioms dienoms po nusikaltimo, D. P. atvyko pas P. P. ir B. M., prisipažino pagrobusi mobilaus ryšio telefoną, pasakė jiems savo vardą ir pavardę. Dėl padaryto nusikaltimo atsiprašė ir davė jiems naują telefoną. Po to nuvyko į Utenos rajono policijos komisariatą pas tyrėją A. J., kuriam taip pat prisipažino pavogusi telefoną. Šias aplinkybes patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti D. P., P. P. ir B. M. parodymai, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino ir nuteisė jį už nusikaltimą, kurio nepadarė.

Teisiamojo posėdžio metu A. K. prašė jam inkriminuotą veiką perkvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 str. 4 d., nes nukentėjusioji B. M. telefono vagystės nematė, o 145 litų vertės telefonas pagal BK 190 straipsnio nuostatas laikoma nedidelės vertės turtu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančią abejonių išvadą, kad A. K. padarė kvalifikuotą vagystę, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginys, kad apeliantas nusikaltimo, už kurį nuteistas, nepadarė, yra paneigti byloje sutrinktų bei teismo ištirtų įrodymų visetu. Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nėra nauji, juos A. K. išsakė duodamas parodymus pirmos instancijos teisme ir skundžiamame nuosprendyje yra aptarti.

Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas apelianto kaltę nuosprendyje pagrįstai rėmėsi P. P. ir B. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais pirminiais parodymais, parodymų patikrinimo, asmens parodymo atpažinti, įvykio vietos apžiūros protokolais, mobilaus ryšio telefonų pokalbių išklotinėmis. A. K. versija, kad mobilaus ryšio telefoną pavogė jo draugė D. P., bet policijos pareigūnai surašė tikrovės neatitinkančius protokolus, siekdami su juo susidoroti, nuosprendyje motyvuotai paneigti byloje esančiais neginčijamais įrodymais.

Įrodyta, kad A. K. pas nukentėjusiuosius P. P. ir B. M. 2009-10-26, 10 val. atėjo vienas ir atvirai, matant B. M., pagrobė P. P. priklausantį telefoną, kurį apie 12 val. pardavė V. L.. P. P. apie A. K. įvykdytą vagystę 2009-10-26, 11.02 val. telefonu pranešė policijai (1 t., b.l. 180). Tą pačią dieną 11.30 val. A. K. padarytos atviros vagystės aplinkybes policijos pareigūnams papasakojo nukentėjusioji B. M., jas nurodydama protokole – pareiškime. Preiškime užfiksuota, kad apie 10.00 val atėjęs A. K. reikalavo pinigų, o jų negavęs, paėmė nuo stalo P. P. priklausantį mobilaus ryšio telefoną ”Nokia” (1 t., b.l. 4). Apklausos metu B. M. pridūrė, kad negavęs iš jos pinigų, pradėjo ieškoti kažko stalčiuose, o kai ant stalo pamatė P. P. telefoną, jį paėmė ir išėjo (1 t., b.l. 11). Tikrinant B. M. parodymus vietoje, ji parodė stalčius, kuriuos kraustė A. K. bei parodė stalą, nuo kurio nuteistasis paėmė telefoną. Iš nuoseklių ir nesikeičiančių parodymų turinio akivaizdu, jos A. K. telefoną pagrobė B. M. matant, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jo padarytą vagystę kvalifikavo kaip atvirą. P. P. papasakojo, kad atėjęs A. K., nuėjo į sugyventinės B. M. kambarį. Išgirdęs šaukiančią B. M., A. K. liepė išeiti ir palydėjo jį iki durų, o grįžęs į kambarį pamatė, kad ant stalo nėra mobilaus ryšio telefono. B. M. jam pasakė, kad A. K. paėmė telefoną ir įsidėjo į kišenę (b.l. 18, 20). Taigi, nei vienas iš nukentėjusiųjų neminėjo, kad A. K. buvo atėjęs su mergina. Vėlesnius nukentėjusiųjų pakeistus, o taip pat D. P. parodymus, kad telefoną paėmė D. P. 2009-10-25 vakare, pirmos instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai įvertino kaip pastangas padėti A. K. išvengti atsakomybės. Pažymėtina, kad šie pakeisti parodymai nesutampa su A. K. versija, kurią jis išdėstė ir apeliaciniame skunde, kad jis su D. P. atėjo pas B. M. ir P. P. 2009-10-26 apie 10 val., tuomet D. P. ir pagrobė telefoną.

Pirmos instancijos teismo išvadas apie A. K. įvykdytą jam inkriminuotą nusikaltimą patvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Liudytojas V. L. ikiteisminio tyrimo pareigūnui paaškino, kad 2009-10-26, apie 12.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro ”Vyturiai”, jam sėdint savo automobilyje, priėjo nepažįstamas 35-40 m. amžiaus vyras ir pasiūlė pirkti NOKIA markės telefoną. Jokios merginos liudytojas neminėjo. Suderėjus kainą, vyras išėmė SIM kortelę iš telefono ir padavė telefoną jam. V. L. žodžiais, jis tuoj pat nusipirko Tele 2 Pildyk SIM kortelę, kurios abonento Nr. 8 606 26178, ir įdėjo ją į įsigytą telefoną. V. L. parodymus patvirtina iš UAB ”Tele2” pateikta informacija, kad mobilaus ryšio telefone, kurio IMEI numeris sutampa su P. P. telefono IMEI numeriu, nuo 200-10-26, 12.39 val. pradėjo veikti SIM kortelė, kurią liudytojas V. L. nurodė įsigijęs. Teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas tyrėjas A. J. paaiškino, kad V. L., smulkiai apibūdinęs A. K. išvaizdą, nedvejodamas atpažino jį iš pateiktų šešių nuotraukų (1 t., b.l. 187). Policijos pareigūnams V. L. pateikto telefono IMEI numeris ir baterijos numeris sutampa su nukentėjusiojo P. P. pateiktame garantiniame kvite nurodytu IMEI numeriu bei baterijos numeriu (1 t. b.l. 35-37).

A. K. versiją, kad 2009-10-26 P. P. telefoną pavogė D. P. paneigia telefoninių pokalbių išklotinės. Pirmos instancijos teismas, smulkiai jas išanalizavęs skundžiamame nuosprendyje, nustatė, kad įvykio metu D. P. Utenos rajone nebuvo - 2009-10-26 apie 6.00 val. ji išvyko iš Utenos ir buvo Kauno mieste mažiausiai iki 2009-10-27 22:10 val., taigi, viešėti B. M. bute ji negalėjo.

Taigi, skundžiamas nuosprendis dėl A. K. kaltės, padarius atvirą P. P. priklausančio telefono vagystę iš B. M. buto, yra teisėtas ir pagrįstas, apelianto kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų įr teismo patikrintų rodymų visetu, todėl apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d., 1 p.,

NUTARĖ:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Evaldas VanagasEligijus Gladutis