Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Ž. atstovo advokato V. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-03 nutarties, kuria netenkintas I. Ž. skundas, atsisakyta panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2018-02-01 nutarimą Nr. 13-ANR_N-198-2018, kuriuo I. Ž. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiojo tyrėjo 2018-02-01 nutarimu Nr. 13-ANR_N-198-2018 I. Ž. paskirta 20 eurų bauda už ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimo padarymą, t. y. už tai, kad ji: 1) 2018-01-09, apie 8.40 val., (duomenys neskelbtini), bare, būdama baro darbuotoja ir veikdama baro vardu, pirkėjui J. B. už 17,40 euro pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, t. y. vieną atidarytą butelį trauktinės „Žalios devynerios“ (alk. 35% tūrio, 0,5 l talpos); 2) apie 8.50 val. pirkėjui L. B. už 2,70 euro pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje, t. y. vieną atidarytą plastikinį butelį alaus „Švyturio Tradicinis“ (alk. 6% tūrio, 1 l talpos). Nutarimu konstatuota, kad šiais savo veiksmais I. Ž. pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Institucijos nutarimą I. Ž. (toliau – ir pareiškėja) atstovas advokatas (toliau – ir pareiškėjos atstovas) V. V. apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui. Skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-03 nutartimi I. Ž. atstovo skundas netenkintas. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad I. Ž. atsukus butelių kamštelius ir išpylus dalį alkoholinio gėrimo iš gamyklinės taros į stiklinę buvo išlaikytas įstatymo reikalavimas parduoti pilstomus alkoholinius gėrimus. Teismas nurodė, kad nors įstatymas nereikalauja išpilstyti visą alkoholinį gėrimą, taip pat įstatyme ar kituose teisės aktuose nėra išsamiau pasisakyta dėl šio reikalavimo įgyvendinimo tvarkos, tačiau teismo vertinimu, reikalavimas yra pakankamai aiškus tiek lingvistine, tiek logine prasme. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju bylai aktualūs nuo 2018-01-01 įsigalioję Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai siejami su tikslu kiek įmanoma sumažinti alkoholio vartojimą plačiąja prasme, apribojant ir galimybę jį išsinešti iš prekybos vietos, juo dalintis. Pašalinus iš numatytų išimčių alkoholinius gėrimus, parduodamus atidarytoje pakuotėje, buvo eliminuotos abejonės bei neaiškumai, kokiu būdu galima užtikrinti, kad asmuo neišsineštų alkoholinio gėrimo, patiekto gamyklinėje taroje. Pasak teismo, akivaizdu, kad išpiltą iš gamyklinės taros alkoholinį gėrimą (į stiklinę ar kitą atvirą talpą) išnešti iš prekybos vietos sunkiau, sumažėja ir tikimybė, kad alkoholinio gėrimo gers didesnis ratas žmonių bei kad jo bus išgerta daugiau, nei asmuo vienu metu išgertų prekybos vietoje. Atkreiptas dėmesys, kad sąvoką „pilstomas“ gali padėti suprasti ir kita Alkoholio kontrolės įstatymo norma, o būtent 13 straipsnio 4 dalies 1 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti pilstomus alkoholinius gėrimus, o šis draudimas netaikomas alkoholiniams gėrimams, parduodamiems stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariuose pastatuose vykstančiose parodose ir mugėse, <...>, alkoholiniams gėrimams (kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 22 procentų), parduodamiems nestacionariosiose viešojo maitinimo vietose savivaldybės tarybos nustatyto kurortinio, poilsio ir turizmo sezono laikotarpiu, etc. Akcentavo, jog nei vienoje teisės normoje nėra nustatytas draudimas/leidimas prekiauti išpilstytais (t. y. iš vienos taros visiškai į kitą išpiltais) alkoholiniais gėrimais, tačiau tai sąvokos pilstomas nedaro painesne. Nurodė, jog įvertinus įstatymų leidėjo tikslus akivaizdu, kad sąvoka pilstomas šiuo atveju sietina ne su alkoholinio gėrimo, kaip skysčio, savybėmis, o su jo patiekimo vartotojui būdu, t. y. tik išpylus iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui skirtą tarą. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatavo, kad įstatymo prasme pilstomu alkoholiniu gėrimu laikytinas ne atidarytoje gamyklinėje pakuotėje esantis (likęs) alkoholinis gėrimas, o tik ta jo dalis, kuri buvo patiekta tiesioginiam vartojimui skirtoje taroje. Nesant galimybės kitaip išlaikyti įstatymo reikalavimus, liko paprastai po įstatymo pakeitimo įgyvendinamas sprendimas – neparduoti pirkėjui alkoholinio gėrimo gamyklinėje taroje, o parduoti tik pilstomą. Sutiko, kad pardavėja neturi įgaliojimų sulaikyti pirkėjo ir, kad galimas atvejis, kuomet viešojo maitinimo įstaigose klientams patiekiamas ir alkoholinis gėrimas gamyklinėje taroje vartoti vietoje, tačiau pasak teismo, jei pardavėja būtų pardavusi būtent pilstomą alkoholinį gėrimą, o ne gamyklinėje taroje, nekiltų jokių abejonių dėl jos veiksmų teisėtumo, net jei pirkėjas ir išsineštų tą gėrimą iš prekybos vietos. Antra, nagrinėjamu atveju nei pati pareiškėja nenurodė, nei kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtino, kad ji objektyviai buvo suklaidinta susiklosčiusių aplinkybių, nes nagrinėjamu atveju pirkėjai vienas po kito ėjo iš parduotuvės nešini alkoholiniais gėrimais gamyklinėje taroje, t. y. ne pilstomais alkoholiniais gėrimais. Esminių pareiškėjos teisių pažeidimų teismas nenustatė. Taip pat paminėjo, kad I. Ž. nėra kaltinama tuo, kad neišdavė pirkėjams kasos kvitų, kad neužtikrino alkoholio vartojimo vietoje ar kad parduotuvėje nebuvo iškabinta skelbimų apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus, todėl šiuos skundo argumentai laikė teisiškai nereikšmingais ir atskirai neaptarė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai I. Ž. paskirta minimali bauda – 20 eurų, nors nebuvo nustatyta nei jos atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, laikė, kad paskirtąją baudą laikyti nepagrįsta, įtakota nesusipažinimo su bylos medžiaga, pareiškėjos nedalyvavimo institucijos paskirtame posėdyje ar neobjektyviai įvertinus byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindo. Nesutikdamas su apylinkės teismo nutartimi, administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Ž. atstovas advokatas V. V. prašo panaikinti 2018-07-03 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį; I. Ž. skundą patenkinti ir panaikinti 2018-02-01 Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 policijos komisariato nutarimą Nr. 13-ANR_N-198-2018 (ROIK:18076804220) ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti. Pasak pareiškėjos atstovo, teismas iš esmės apsiribojo nepagrįstu teiginiu, kad „kaip matyti iš pateiktų nuotraukų, tiek „Žalios devynerios“, tiek alus „Tradicinis“, nors gėrimo kiekis juose ir nebuvo išmatuotas, vizualiai atrodo pilni“. Atkreipia dėmesį, kad fiksuojant administracinį nusižengimą nebuvo nustatytas likusio alkoholio kiekis buteliuose, pareigūnai nepaėmė parduotų alkoholinių gėrimų. Nurodo, kad teismo nutartis grįsta prieštaraujančiais teiginiais: vienoje vietoje teigiama, kad buteliai (abu) atrodo vizualiai pilni, o kitoje vietoje nurodo, kad pirkėjo B. (remiamasi jo pateiktu rašytiniu paaiškinimu, b. l. 25) ir I. Ž. nurodytos aplinkybės, kad “pardavėja įpylė alaus į stiklinę ir jis nugėrė, neatmestinos kaip galimos”. Taip pat nesupranta, kaip teismas vertindamas alaus butelio nuotraukas (neskaidrus nepermatomas tamsios plastmasės butelis) daro išvadą, kad šis butelis „vizualiai atrodo pilnas“ ir/ ar „alaus galėjo būti nupilta tik itin nedidelis kiekis“, tuo tarpu vertindamas trauktinės butelio nuotrauką, remdamasis tos pačios I. Ž. parodymais, kad ji įpylė dalį gėrimo pirkėjui į stilinę, nepadarė tokios pačios prielaidos, kaip ir alaus pardavimo atveju – nupiltas nedidelis kiekis trauktinės. Nurodo, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t. y. vadovaujamasi in dubio pro reo principu, todėl teismas, priimdamas nutartį, neturi remtis prielaidomis apie alkoholio kiekį, likusį išsineštuose trauktinės butelyje ir alaus butelyje, jei toks kiekis nebuvo tinkamai fiksuotas, o alkoholiniai gėrimai nebuvo paimti. Mano, kad šiuo atveju turi būti konstatuota, kad tiek trauktinės butelio, tiek alaus butelio pardavimo atveju I. Ž. dalį alkoholio iš jų išpylė į vienkartines stiklines, prieš perduodant alkoholinius gėrimus pirkėjams.Pasak pareiškėjos atstovo, teismas nepagrįstai nesutiko su argumentais, kad „I. Ž. atsukus butelių kamštelius ir išpylus dalį alkoholinio gėrimo iš gamyklinės taros į stiklinę buvo išlaikytas įstatymo reikalavimas parduoti pilstomus alkoholinius gėrimus“. Nurodo, kad nei įstatymas, nei kiti teisės aktai (tame tarpe ir reguliuojantys mažmeninę prekybą) nenurodo, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu, su tuo sutiko ir apylinkės teismas. Į bylą buvo pateiktas valstybinės lietuvių kalbos komisijos atsakymas dėl pateikto klausimo, ką reiškia sąvoka/ žodžių junginys „pilstomi alkoholiniai gėrimai“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (el. variantas http:likis.lki.lt/dabartinis) teikiama dažninio veiksmažodžio pilstyti reikšmė „pilti“ (pilstomas – „kurį galima pilstyti“)“. Todėl, pasak pareiškėjos atstovo, akivaizdu, kad vertinant sąvoką, „pilstomas alkoholinis gėrimas“ esminis momentas yra galimybė šį gėrimą išpilstyti ir su tuos susiję veiksmai. Pats faktas, kur ir kaip laikomas šis gėrimas iki jo pardavimo, neduoda pagrindo teigti, kad visi alkoholiniai gėrimai, kurie yra gamyklinėje taroje, laikytini nepilstomais alkoholiniais gėrimais. Todėl mano, kad išpylus nors dalį gėrimo iš gamyklinės pakuotės pagal faktą šis gėrimas vertintinas kaip pilstomas. Nurodo, kad I. Ž. prieš parduodama alkoholinius gėrimus pirkėjams, juos pilnai atidarė ir dalį alkoholio išpylė į vienkartines stiklines, t. y. išpilstė alkoholinį gėrimą. Sprendimus išsinešti iš baro nepabaigtus gerti alkoholinius gėrimus priėmė pirkėjai. Nėra jokio pagrindo teigti, kad I. Ž. pardavė nepilstomus alkoholinius gėrimus.Pažymi, kad AKĮ 13 straipsnio 3 dalies 13 punkto pakeitimu nebuvo siekiama uždrausti viešojo maitinimo įstaigose vartoti alkoholinius gėrimus išpilstytus į gamyklinę tarą įstatyme nurodytu laiku. Pareiškėjos atstovo manymu, įstatymo pataisos tikslas buvo riboti alkoholio išsinešimą iš viešojo maitinimo įstaigos (išpylus bent dalį gėrimo į vartojimui skirtą tarą pirmiausia aiškiai nurodoma, kad alkoholis skirtas vartoti vietoje, ir, be to, atsiranda dar vienas indas, kuris riboja pirkėjo galimybę patogiai išsinešti alkoholinį gėrimą). Įstatyme nustatyto ribojimo (alkoholio išsinešimo) pirmiausia buvo siekiama nustatant pirkėjo atsakomybę už įsigyto alkoholio išsinešimą (Įstatymo 17 straipsnio 4 dalis), nes būtent pirkėjai šiuo atveju yra atsakingi už parduotų alkoholinių gėrimų išsinešimą ir būtent jų, o ne I. Ž. veiksmai sąlygojo įstatymo reikalavimų pažeidimą. Pažymi, kad konkretus įstatymo įtvirtintos prievolės (alkoholinį gėrimą parduoti tik pilstomą ir tik vartoti vietoje) turinys, pobūdis ir apimtis įstatymo nėra atkleidžiamas, o šioje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl daro išvadą, jog asmuo, kuris parduoda alkoholinius gėrimus, siekdamas laikytis įstatymo nustatytų reikalavimų, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Sutinka, kad ši diskrecija negali būti neribota, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytą draudimą ir jo tikslus, asmuo, parduodantis alkoholinį gėrimą turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Toliau, vertindamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą sąvoką „pilstomas“ alkoholinis gėrimas, nurodo, kad jei įstatymų leidėjas būtų manęs, kad alkoholiniai gėrimai tam tikru laiku gali būti parduodami tik visiškai juos išpylus iš gamyklinės taros, tai įstatyme vietoje žodžio „pilstomas“ alkoholinis gėrimas būtų vartojęs žodį „išpilstytas“ alkoholinis gėrimas. Vertindamas sąvoką „pilstomas alkoholinis gėrimas“ nurodo, kad svarbu ne tai kokioje fizinėje būklėje (konsistencijoje) yra alkoholinis gėriams (skystas; kurį galima išpilti), o tai, kokie veiksmai parduodamo alkoholinio gėrimo atžvilgiu buvo atlikti pardavėjo. I. Ž. išpylė dalį alkoholio, t. y. galimybę pilstyti realizavo - išpylė alų ir trauktinę (dalį Alkoholinių gėrimų turinio) į vienkartines stiklines. Pareiškėjos atstovo požiūriu, faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas.Nesutinka su teismo išvada, kad „pilstomu alkoholiniu gėrimu laikytinas ne atidarytoje gamyklinėje pakuotėje esantis (likęs) alkoholinis gėrimas, o tik ta jo dalis, kuri buvo patiekta tiesioginiam vartojimui skirtoje taroje“. Nurodo, kad I. Ž. atliko du pardavimus – pardavė alaus butelį ir trauktinės butelį. Nei vienu iš šių pardavimų atvejų negalima teigti, kad buvo atskirai parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas (ta dalis alkoholinių gėrimų, kuri buvo įpilta į vienkartines stiklines) ir nepilstomas alkoholinis gėrimas (alkoholis kuris pirkėjų buvo išsineštas gamyklinėje taroje iš baro). Kiekvieno butelio pardavimo atveju buvo tik vienas, o ne du pardavimai (pirkėjai už parduotą butelį mokėjo tik vieną kartą). Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai sąvoką „pilstomas alkoholinis gėrimas“ sieja su tara, kurioje šis gėrimas buvo perduotas pirkėjui.Skunde taip pat nurodo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad I. Ž. žinojo ar galėjo žinoti, kad ji esamomis aplinkybėmis parduoda nepilstomą alkoholinį gėrimą, kurį pirkėjas ruošiasi išsinešti, o ne vartoti įsigytą alkoholį vietoje. Sąmoningą sprendimą išsinešti alkoholį priėmė pirkėjai. Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, kas laikytina pilstomu alkoholiniu gėrimu. Nurodo, kad iš pareiškėjos, atsižvelgiant į jos išsilavinimą ir gyvenimo praktiką negali būti reikalaujama, kad ji savarankiškai sugebėtų aiškintis įstatyme neapibrėžtas sąvokas, dėl kurių nesutaria net teisininkai. Pasak pareiškėjo atstovo, akivaizdu, kad ji parduodama alkoholinius gėrimus vadovavosi ir savo darbdavio nurodymais, kaip turi būti atliekamas alkoholinių gėrimų pardavimas. Pažymi, kad pardavimai buvo atlikti įstatymo pakeitimams galiojant tik septintą dieną (įsigaliojo 2018-01-01, pardavimai atlikti 2018-01-09). Iki AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pakeitimo įsigaliojimo įmonėje įstatymo ribojamu metu buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais atidarytoje pakuotėje. Nurodo, kad net ir šiandien nėra jokios teisminės praktikos (įsigaliojusių teismo sprendimų) aiškinant šią įstatyme vartojamą sąvoką. Nepagrįsta iš I. Ž. reikalauti žinojimo, kuris net nėra prieinamas teisininkams (šiuo atveju apeliacinį skundą rašančiam advokatui). Dar kartą pažymi, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti pirkėjams vartoti vietoje (bare). I. Ž. ėmėsi visų priemonių, kad parduoti alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje ir neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad pirkėjams parduoti trauktinės ir alaus buteliai bus išsinešti iš baro: prieš paduodama abu butelius atidarė ir paėmė kamštelius, dalį alkoholinio gėrimo iš butelių išpylė į stiklines; bare aiškiai matomose vietose (tame tarpe ir ant išėjimo durų yra pakabinti skelbimai apie alkoholio vartojimą vietoje ir draudimą išsinešti, apie tai kad alkoholiniai gėrimai nuo 20 iki 10 val., o sekmadieniais nuo 15 val. parduodami tik pilstomi. Pirkėjai šių skelbimų nematyti negalėjo; kiekviename čekyje, pardavus alkoholinius gėrimus bare (tame tarpe ir čekiuose, kurie buvo išmušti pardavus alkoholinius gėrimus; konkretūs čekiai nebuvo paimti patikrinimo metu ir todėl nebuvo išsaugoti), yra nurodomas toks tekstas „pirkėjas, pirkdamas alkoholį nuo 20 iki 10 val., patvirtina, kad yra susipažinęs su alkoholio vartojimo vietoje sąlyga ir atsako už pasekmes susijusias su šios sąlygos pažeidimu.“ ; prieš perduodama alkoholinius gėrimus pirkėjams I. Ž. juos žodžiu pakartotinai įspėjo apie tai, kad gėrimas turi būti vartojamas vietoje; bare sudarytos tinkamos sąlygos vartoti gėrimus vietoje; alkoholinis gėrimas prieš perduodant jį pirkėjui buvo dalinai įpiltas į vienkartinę stiklinę; klientams taip pat siūlomi vienkartiniai indai gėrimo išpilstymui (jie pateikti prie kasos ir ant stalų); klientai turi galimybę vartoti gėrimą vietoje (įrengta vieta gėrimams vartoti bare), o tai, kad bare nėra sėdimų vietų, visiškai nereiškia kad čia nesudarytos sąlygos vartoti alkoholiui bei įsigytam maistui vietoje. Dauguma klientų bare užsisakytą maistą suvalgo vietoje; pirkėjai kartu su alkoholiu gali įsigyti ir bare gaminamą karštą maistą; nei parduodamo alkoholio kiekis (visiškai neaišku, kodėl teismas konstatavo, kad abiem pardavimo atvejais buvo parduotas didelis alkoholio kiekis; atsižvelgiant į alkoholio vartojimo tradicijas Lietuvoje vieno alaus ar trauktinės butelio pardavimas vienam žmogui nelaikytinas dideliu alkoholio kiekiu, kurio įprastai neužsako ar neišgeria vienas žmogus), nei jo pardavimo forma nesudarė pagrindo vertinti, kad parduoti alkoholiniai gėrimai bus išsinešti. I. Ž. nežinoma dėl kokių priežasčių įsigiję trauktinės butelį ir alaus butelį ir dalį įpilto alkoholio išgėrę bare, pirkėjai su alkoholiniais gėrimais parduotais vartoti vietoje išėjo iš baro; sprendimą nusipirktus alkoholinius gėrimus išsinešti iš baro priėmė pirkėjai. I. Ž. negalėjo pagrįstai numatyti, jog, alkoholiniai gėrimai bus išsinešti iš baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. I. Ž. neturi nei teisėto pagrindo, nei galimybių uždrausti arba neleisti pirkėjams išsinešti parduotą alkoholį. I. Ž. atlikti veiksmai, parduodant alkoholį buvo proporcingi siekiant užtikrinti jo vartojimą vietoje. Nurodo, kad Institucijos nutarimas turėjo būti panaikintas ir dėl procesinių pažeidimų. O būtent dėl ANK 567 straipsnio reikalavimo – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Pažymi, kad teismas šiuos pareiškėjo argumentus nepagrįstai atmetė, nors ir konstatavo, kad institucija ne iki galo ir tinkamai atliko administracinio nusižengimo tyrimą ir fiksavimą. Institucijos konstatuoti I. Ž. administraciniai nusižengimai buvo padaryti 2018-01-09. Dėl šių pažeidimų I. Ž. 2018-01-10 buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 13-ANR_P-17-2018 (b. l. 10-11) ir paskirtas bylos nagrinėjimas kitą dieną – 2018-01-11, 13 val. Akivaizdu, kad surašius protokolą I. Ž. iš esmės buvo apsunkintos teisės gintis nuo pareiškiamų kaltinimų (tinkamam pasiruošimui nagrinėjimui, įskaitant advokato susiradimui, jai buvo suteikta tik viena diena – administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimas buvo paskirtas kitą dieną po jo fiksavimo). I. Ž. atstovas pateikė prašymą dėl I. Ž. administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo (b. l. 45-46), kuriame nurodė, kad 2018-01-10 protokolas surašytas netinkamai (nesurašytas administracinis nurodymas ir pažeistos administracinėn atsakomybėn traukiamos I. Ž. teisės (susipažinti su bylos medžiaga, teikti paaiškinimus, pasinaudoti advokato pagalba), paprašė iš naujo surašyti administracinio nusižengimo protokolą, atidėti bylos nagrinėjimą bei leisti susipažinti su administracinio nusižengimo byla. 2018-01-12 buvo surašytas naujas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 13-ANR_P-35-2018 (b. l. 40-41), kuriuo bylos nagrinėjimas nukeltas į 2018-01-29, 13 val. Pažymi, kad 2018-01-12 protokolas surašytas nedalyvaujant I. Ž., tuo iš esmės pažeidžiant ANK 608 straipsnį. Pasak gynėjo, faktas, kad administracinio nusižengimo protokolas surašytas pareiškėjai apie tai tinkamai nepranešus ir pažeidžiant ANK 608 straipsnio 1 dalies nuostatas - yra savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad byloje buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą naikinti skundžiamą nutarimą administracinio nusižengimo byloje.Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 1-asis veiklos skyrius pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo su skundu nesutinka. Nurodė, kad nutartis teisėta ir pagrįsta, priimta įvertinus surinktą medžiagą, pakankant duomenų, įrodančių I. Ž. padarytą administracinį nusižengimą.

Apygardos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalyje, nagrinėdamas bylą dėl skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrinęs priimtos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai aiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Taip pat sutiktina ir su teismo išvada, kad administracinio nusižengimo tyrimo metu esminių I. Ž. teisių pažeidimų nebuvo padaryta. Skunde iš esmės nesutinkama su teismo AKĮ įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos sąvokos „pilstomi alkoholiniai gėrimai“ aiškinimu; išvada, kad buvo pažeista imperatyvi įstatyme nustatyta pareiga prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vartojimui vietoje; kad nebuvo padarytas esminis ANK 567 straipsnio pažeidimas laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, 608 straipsnio 1 dalies pažeidimas, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas tinkamai I. Ž. nepranešus, kad nebuvo pažeista pareiškėjos atstovo teisė susipažinti su bylos medžiaga. Skunde nesutinkama su teismo išvada, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte vartojama sąvoka „pilstomas“ sietina su alkoholio patiekimo būdu, t. y. tik išpylus iš gamyklinės pakuotės tiesioginiams vartotojams. Pareiškėjos atstovo požiūriu, faktas, kad dalis gėrimo buvo išpilta į vienkartinę vartojimui skirtą stiklinę, kuri kartu paduota pirkėjui su likusiu gamyklinėje taroje alkoholiu, leidžia teigti, kad buvo parduotas pilstomas alkoholinis gėrimas. Taip pat nurodoma, kad iš pareiškėjos, atsižvelgiant į jos išsilavinimą ir gyvenimo praktiką negali būti reikalaujama, kad ji savarankiškai sugebėtų aiškintis įstatyme neapibrėžtas sąvokas, dėl kurių nesutaria net teisininkai.Apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas aiškindamas AKĮ įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta sąvoką „pilstomiems alkoholiniams gėrimams“, pagrįstai sprendė, kad reikalavimas yra pakankamai aiškus tiek lingvistine, tiek logine prasme ir reiškia, kad sąvoka „pilstomas“ šiuo atveju sietina ne su alkoholinio gėrimo kaip skysčio, savybėmis, o su jo patiekimo vartotojui būdu, t. y. tik išpylus iš gamyklinės pakuotės į tiesioginiam vartojimui skirtą tarą, nes nesant galimybės kitaip išlaikyti įstatymo reikalavimus, liko paprastai po įstatymo pakeitimo įgyvendinamas sprendimas – neparduoti pirkėjui alkoholinio gėrimo gamyklinėje taroje, o parduoti tik pilstomą. Šioje vietoje taip pat pažymėtina, kad konkrečiais atvejais sprendimas parduoti gėrimą išpiltą į didelės talpos tarą (pvz. 0,5 l trauktinės išpilant (perpilant) į 0,5 l talpos tarą) taip pat gali būti pripažįstamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimo pažeidimu. Apygardos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo argumentu, kad AKĮ pakeitimai siejami su tikslu kiek įmanoma sumažinti alkoholio vartojimą plačiąja prasme, apribojant ir galimybę jį išsinešti iš prekybos vietos, juo dalintis. Šie tikslai įvardinti AKĮ 1 straipsnio 1 dalyje kaip siekis mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui <...>. Kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, siekiant šio tikslo buvo pakeistas iki 2018-01-01 galiojusios redakcijos AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas, pašalinus iš numatytų išimčių alkoholinius gėrimus, parduodamus atidarytoje pakuotėje. Tokiu būdu pašalinat abejones bei neaiškumus, kokiu būdu galima užtikrinti, kad asmuo neišsineštų alkoholinio gėrimo, patiekto gamyklinėje taroje. Apylinkės teismas detaliai ir aiškiai argumentavo sąvokos „pilstomas“ aiškinimą, apygardos teismas šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir nekartoja. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas šiais pakeitimais yra užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę. Papildomai pažymėtina tai, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pakeitimai atlikti 2017-06-09, beveik prieš pusę metų iki jų įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija 2017-12-29 internetinėje svetainėje pranešė apie alkoholinių gėrimų pardavimo tvarkos pakeitimus. O būtent, kad užsukus į restoraną, kavinę ar kitą viešojo maitinimo įstaigą, pilstomų alkoholinių gėrimų bus galima įsigyti ir tomis valandomis, kai parduotuvėse juo nebeprekiaujama, tačiau atkreipė dėmesį į taikomus du apribojimus: šiuo laiku įsigyti bus galima tik pilstomus alkoholinius gėrimus, kuriuos leidžiama vartoti išskirtinai tik viešojo maitinimo vietoje, kas reiškia, kad minėtu laiku visi alkoholiniai gėrimai galės būti parduodami tik išpilstyti į vartojimui vietoje pritaikytą tarą (pvz., taures, bokalus, grafinus). Ši informacija plačiai paskleista žiniasklaidoje (žr.: https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/keiciasi-alkoholiniu-gerimu-pardavimo-tvarka; http://www.diena.lt/naujienos/verslas/ekonomika/jau-nuo-siandien-nauja-alkoholiniu-gerimu-pardavimo-tvarka-844261; https://www.15min.lt/verslas/naujiena/finansai/kaip-keisis-alkoholiniu-gerimu-pardavimo-tvarka-nuo-sausio-1-osios-662-898486; http://www.snaujienos.lt/miesto-gyvenimas/36095-pasikeitusi-alkoholiniu-gerimu-prekyba-abejingu-nepalieka.html ir kt.). Visa tai rodo, kad priešingai nei teigiama skunde, įstatymo prasme pilstomu alkoholiniu gėrimu laikytinas ne atidarytoje gamyklinėje pakuotėje esantis (likęs) alkoholinis gėrimas, o tik ta jo dalis, kuri buvo patiekta tiesioginiam vartojimui skirtoje taroje. Nesant galimybės kitaip išlaikyti įstatymo reikalavimus, liko paprastai po įstatymo pakeitimo įgyvendinamas sprendimas – neparduoti pirkėjui alkoholinio gėrimo gamyklinėje taroje, o parduoti tik pilstomą. Su šia apylinkės teismo išvada apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti. Atsižvelgiant į 11 punkte išdėstytus argumentus, tuo pačiu atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjos atstovo argumentas, kad dėl asmeninių savybių, tokių kaip išsimokslinimas ir pan., I. Ž. negalėjo suvokti AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų draudimų. Pareiškėjos atstovas skunde akcentavo, kad I. Ž. žodžiu įspėjo abu pirkėjus apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, kad atkimšo abu parduotus butelius ir dalį gėrimo įpylė į stiklinę, kad patalpoje yra iškabinti skelbimai apie draudimą išsinešti alkoholį ir pareigą jį vartoti vietoje, tačiau šios aplinkybės savaime nepanaikina įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytos pažeidimo sudėties. Byloje nustatyta, kad I. Ž. pardavė alkoholį abiem asmenims nors ir atidarytoje, bet gamyklinėje pakuotėje. Nors pasak I. Ž. ji dalį alkoholio išpylė į stiklines, tačiau, priešingai nei nurodo jos atstovas skunde, iš nuotraukų, esančių CD laikmenoje, aiškiai matyti, kad abu parduoti buteliai, iš kurių vienas alaus, yra beveik visiškai pilni, nupilta itin nedidelė jo dalis. Pastebėtina ir tai, kad pilstant alų nėra būdinga jo tik šiek tiek nupilti į stiklinę. Parduodant pilstomą alų, jis yra išpilamas į 0,33 ar 0,5 l bokalus, tuo tarpu, kaip minėta, šiuo atveju nuotrauka patvirtina, kad pirkėjui buvo paduotas beveik visiškai pilnas alaus butelis. Be to, apygardos teismas taip pat laiko, kad 0,5 l „Žalios devynerios“ butelis vienam asmeniui yra didelis alkoholio kiekis, kurį parduodant pardavėja pagrįstai galėjo numatyti, kad vienas asmuo jo stovėdamas (nes sėdimų bare vietų nėra) negers, t. y., kad alkoholinis gėrimas bus išneštas iš baro. Iš liudytojo J. B. rašytinio paaiškinimo iš karto po sulaikymo ir paaiškinimo teisme akivaizdžiai matyti, kad pardavėja nedvejodama, pasak liudytojo neįspėdama dėl draudimo gėrimą išnešti iš baro, atsukusi padavė jam butelį, jam net nekilo abejonių, kad jis gali butelį išsinešti iš baro. Visiškai pritartina ir apylinkės teismo argumentui, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų objektyviai suklaidinta susiklosčiusių aplinkybių, nes sulaikyti pirkėjai buvo pavieniai (o ne didelė žmonių kompanija), neužsisakė jokio maisto, atėjo tik nusipirkti alkoholio, todėl aplinkybės nesudarė jokio pagrindo manyti, kad užsakytas alkoholis bus suvartotas vietoje, kad nepaisant įstatymo reikalavimo parduoti tik pilstomą alkoholinį gėrimą, įvyko žmogiškoji klaida. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju I. Ž. parduodama nepilstomus alkoholinius gėrimus gamyklinėje taroje nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto reikalavimo bei nesiėmė reikiamų bei proporcingų priemonių šiam reikalavimui užtikrinti. I. Ž. galėjo pagrįstai numatyti, jog jos parduoti alkoholiniai gėrimai gamyklinė taroje bus išsinešti iš baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nagrinėjamu atveju I. Ž. nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.Taip pat nėra pagrindo konstatuoti jog Institucija nagrinėdama šį administracinį nusižengimą padarė esminius I. Ž. teisių pažeidimus. Pareiškėjos atstovas esminiais pažeidimais laiko tai, kad patikslintas administracinio pažeidimo protokolas surašytas nedalyvaujant atsakomybėn traukiamam asmeniui bei tai, kad netenkintas I. Ž. atstovo prašymas susipažinti su medžiaga. Taip pat mano, kad buvo esmingai pažeistas ANK 567 straipsnio reikalavimo – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Bylos medžiaga nustatyta, kad dalyvaujant I. Ž. 2018-01-10 surašytas administracinio nusižengimo protokolas (be administracinio nurodymo) (b. l. 10). Vėliau šis protokolas panaikintas atsižvelgus į pareiškėjos advokato pastabas dėl galimybės pasiruošti gynybai ir administracinio nurodymo surašymo pagrindų. 2018-01-12 surašytas naujas administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu (b. l. 40-41), šio protokolo surašymo metu I. Ž. nedalyvavo, bylos nagrinėjimas paskirtas vėlesniam laikui, protokolas su administraciniu nurodymu išsiųstas I. Ž. atstovui (advokatui) elektroniniu paštu. Pažymėtina, kad pažeidimo esmė naujai surašytame administracinio nusižengimo protokole nepakito, tik buvo surašytas administracinis nurodymas, kuris išsiųstas elektroniniu paštu gynėjui. Bylos nagrinėjimas paskirtas vėlesniam laikui – 2018-01-29, todėl laikas susipažinti su bylos medžiaga ir pasirengti gynybai buvo pakankamas. Visa tai rodo, jog nėra pagrindo teigti, kad I. Ž. buvo apribota teisė į gynybą. Visiškai sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad esminio I. Ž. teisės į gynybą pažeidimo, nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta, todėl pripažinti Instutucijos nutarimą neteisėtu dėl esminio pažeidimo nėra pagrindo. Be to, šią teisę I. Ž. galėjo realizuoti apylinkės teisme. Apylinkės teismas byloje atliko įrodymų tyrimą, apklausė prašomus liudytoju ir kt.Nėra pagrindo pripažinti ir, kad Institucija nesudarė sąlygų pareiškėjos gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, nes advokatas pateikęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, nesidomėjo klausimo sprendimu, elektroniniu paštu gavęs informaciją apie naują pažeidimo nagrinėjimo datą, iš esmės pats šios teisės tinkamai nerealizavo. Jokios aplinkybės nepatvirtina, kad advokatui buvo atsakyta neigiamai. Taigi, kaip pagrįstai nurodė apylinkės teismas, advokato pasirinktas tylus protestas neleidžia įžvelgti vien institucijos kaltės tame, kad advokatas nesusipažino su bylos medžiaga. Nesutiktina ir su skundo argumentu, kad Institucija esmingai pažeidė ANK 567 straipsnio reikalavimo – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus. Iš skundo turinio matyti, kad šis esminis pažeidimas buvo siejamas su tuo, kad nebuvo išmatuotas tikslus likęs gamyklinėje taroje alkoholio kiekis ir, kad alkoholis nebuvo paimtas iš pirkėjų, kurie taip pat pažeidė AKĮ nuostatas. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byloje privalo būti surinkta tiek įrodymų, kurių pakaktų daryti motyvuotas ir pagrįstas išvadas, o ne visi įrodymai. Apygardos teismo nuomone, šiuo atveju byloje buvo surinkti pakankami įrodymai I. Ž. kaltei pagrįsti, o padarytos fotonuotraukos taip pat leidžia vizualiai nustatyti, kad parduodant iš butelių buvo išpiltas tik labai nedidelis alkoholio kiekis. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jos panaikinti. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimą byloje Helle prieš Suomiją ir kt.). Pareiškėjos atstovas skunde išdėstė daugiau argumentų dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinio nusižengimo bylą ir niekaip nekeičia šioje nutartyje padarytos išvados dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo, todėl jų teismas nenagrinės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-03 nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos I. Ž. atstovo advokato V. V. skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.