Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Simonai Penkauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam A. J. K., jo gynėjai advokatei Daivai Jurevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. K. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2007 metų lapkričio 26 dienos nuosprendžio, kuriuo A. J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda.

Minėtu nuosprendžiu nuteistas ir D. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. K. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojui, o būtent: 2007 m. rugpjūčio 2 d., apie 11.30 val., (duomenys neskelbtini) , Šakių rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su D. K., prie nuo kelio nuslydusio automobilio „DODGE CARAVAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio A. J. K., Šakių rajono policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio pareigūnams R. P. ir R. G., einantiems viešosios tvarkos palaikymo pareigas ir vilkintiems policijos pareigūnų uniformas, pareikalavus pateikti automobilio dokumentus ir sėsti į tarnybinį automobilį pasitikrinti blaivumą, pasipriešino jiems stumdydamasis ir atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus bei keikė juos necenzūriniais žodžiais, perplėšė R. G. uniforminius marškinius, užpjudė šunimi, kuris policijos pareigūnui R. G. padarė paviršines kąstines žaizdas dešinio sėdmens srityje, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pateikia tris alternatyvius prašymus: jį išteisinti, bylą jo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnį nutraukti arba sumažinti paskirtąją bausmę. Apeliantas, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, skunde tvirtina, jog teismas nuosprendį grindė prielaidomis, abejotinais policijos pareigūnų parodymais bei kitais byloje surinktais nepatvirtintais įrodymais. Nuteistojo teigimu byloje nėra duomenų, kad jam būtų buvę pateikti kokie nors teisėti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens reikalavimai ar kad jis įvykio metu, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, būtų pasipriešinęs pareigūnams. Apelianto nuomone, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, sudėties, nes teismas jo veikoje aiškiai nekonstatavo ir nemotyvavo nusikaltimo objektyviosios pusės požymio – fizinio smurto panaudojimo ar grasinimo tokį smurtą tuoj pat panaudoti- ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus.

Nuteistasis ginčija teismo nustatytą aplinkybę, jog „abu kaltinamieji skirtingu nusikaltimo darymo metu davė komandą šuniui pulti“, tvirtina, kad šuo prie pareigūno puolė tik vieną kartą ir kad šuns prieš pareigūną nei vienas iš nuteistųjų nesiundė. Skunde teigiama, jog tai prieštarauja ir abiejų pareigūnų parodymams: R. G. tvirtino, kad „Džeki, paimk“ šaukė D. K., o R. P. tvirtino, kad „vienas iš kaltinamųjų sakė „paimk“. Anot apelianto, iš nuosprendžio turi būti pašalintas kaltinimas, jog jis policijos pareigūnus „užpjudė šunimi“. Nuteistasis, neigdamas užpjudymo šunimi faktą, savaip interpretuoja bylos aplinkybes, netgi šuns savybes, tvirtina, jog policijos pareigūnų parodymais teismas turėjo abejoti.

Apeliantas neigia ir kitas nuosprendyje nustatytas aplinkybes, tai yra, kad jis, stumdydamasis ir atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, keikė juos necenzūriniais žodžiais. Jis tvirtina, kad jokių duomenų apie stumdymąsi byloje nėra, o atsisakymas vykdyti pareigūnų reikalavimus nenurodytas jam inkriminuoto nusikaltimo dispozicijoje ir pats savaime, kaip ir necenzūrinių žodžių vartojimas, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis su D. K. veikė bendrai, pritardami vienas kito veiksmams, tvirtina, kad ši išvada yra labai abstrakti ir nemotyvuota, pagrįsta tik abejotinais parodymais.

Nuteistasis skunde kaip alternatyvų įvardina ir kitą prašymą - sumažinti paskirtąją bausmę, nurodo, kad teismas nemotyvavo, kodėl jam skirtina tokia didelė bauda, kuri yra analogiška D. K. paskirtajai bausmei. Anot apelianto, teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio reikalavimų, byloje neatskleidė jo asmenybę charakterizuojančių duomenų (dirba, išlaiko šeimą, rūpinasi senu tėvu ir sena žmonos motina, charakterizuojamas teigiamai).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja skundą palaikė, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. J. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija konstatuoja, jog tenkinti kurį nors iš apeliaciniame skunde pateiktų prašymų nėra pagrindo, o vien tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo kelis alternatyvius prašymus – jį išteisinti, baudžiamąją bylą nutraukti arba sumažinti paskirtąją bausmę - tik patvirtina nuteistojo abejones savo paties argumentų pagrįstumu.

Baudžiamoji byla gali būti nutraukta, tik nustačius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 235 straipsnyje numatytus pagrindus, tai yra, esant šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, dėl kurių procesas negalimas, arba esant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 - 40 ir 93 straipsniuose numatytiems pagrindams atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šuo atveju baudžiamąją bylą nutraukti pagrindo nėra.

Panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį taip pat nėra pagrindo. Kolegija daro išvadą, jog baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nuteistųjų D. K. ir A. J. K., nukentėjusiųjų R. G., R. P., liudytojų R. J., R. P., A. K. parodymais, specialisto išvada, kita baudžiamosios bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar juos laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas, kurio žinioje yra byla (Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 1, 2 dalys).

Apylinkės teismas, įvertinęs įrodymus viseto aspektu, pagrįstai konstatavo, jog A. J. K. pasipriešino valstybės tarnautojui, stumdydamasis ir atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus, keikė juos necenzūriniais žodžiais, užpjudė šunimi, kuris policijos pareigūnui R. G. padarė paviršines kąstines žaizdas dešinio sėdmens srityje, tai yra nežymiai sutrikdė sveikatą.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, A. J. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde, neigdamas savo kaltę, ginčija tas pačias aplinkybes, akcentuoja vien savo paties parodymus, vertindamas juos atsietai nuo kitų teismo nustatytų aplinkybių ir įrodymų. Toks įrodymų vertinimas yra nepriimtinas, nes tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra tinkamai argumentuotas, tiksliai nurodant, kuriais įrodymais teismas remiasi, pagrįsdamas nuteistojo kaltę. Kolegija su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija laiko nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog teismas nepagrįstai nuosprendį grindė nukentėjusiųjų parodymais, kuriais verta abejoti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiųjų R. G. ir R. P. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje bei faktinėms bylos aplinkybėms, tad jais abejoti nėra pagrindo. Šių parodymų pagrindu nustatytas pareigūnų užpjudymo šunimi bei nuteistųjų stumdymosi su jais faktas. Be to, ir pats nuteistasis A. J. K. teisme pripažino trukdęs policijos pareigūnams sūnui D. K. uždėti antrankius, kas patvirtina, jog jis, stumdydamasis su pastaraisiais, trukdė atlikti teisėtus veiksmus.

Apeliantas skunde neteisingai nurodo, jog teismo nustatyta aplinkybė, kad „abu kaltinamieji skirtingu laiku nusikaltimo darymo metu davė komandą šuniui pulti“ prieštarauja nukentėjusiųjų parodymams. Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. G. parodymų, tuo metu, kai jis bandė uždėti antrankius D. K., nuteistasis A. J. K. trukdė jam tai padaryti ir ėmė šaukti šuniui „Džeki, imk“. D. K. susigrūmus su nukentėjusiuoju ir abiems įgriuvus į griovį, būtent D. K. šaukė „Džeki, paimk“. Vien dėl to, kad tuo metu šunį saugojo R. P., antrą kartą šuo nukentėjusiojo R. G. neužpuolė. Nukentėjusiųjų R. G. ir R. P. parodymai, kaip jau buvo minėta, tarpusavyje neprieštarauja, o vien tai, kad nukentėjusysis R. P. tiksliai neįvardino, kuris iš nuteistųjų sakė „paimk“, nepaneigia A. J. K. kaltės.

Vien atsisakymas vykdyti pareigūnų reikalavimus, o taip pat necenzūrinių žodžių vartojimas pareigūnų atžvilgiu nėra veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 286 straipsnyje, požymių, tačiau šiuo atveju teismas tinkamai įvertino kaltininkų padarytų veiksmų visumą ir teisingai jų veiksmus kvalifikavo pagal minėtą baudžiamojo kodekso straipsnį, nes policijos pareigūno stumdymas ir užpjudymas šunimi, tuo labiau, kad užpjudytas šuo padarė policijos pareigūnui kūno sužalojimą, teismo teisingai pripažintas fizinio smurto panaudojimu, pasipriešinant valstybės tarnautojui.

Kolegija sutinka su teismo nustatyta aplinkybe, jog abu kaltininkai veikė bendrininkų grupe. Nuosprendyje aiškiai, o ne abstrakčiai, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nurodyta, kas patvirtina nuteistųjų bendrą veikimą bei pritarimą vienas kito veiksmams. Kadangi apeliantas nenurodo, kokie šią aplinkybę patvirtinantys parodymai yra abejotini, tiksliai atsakyti į šį argumentą nėra galimybės. Kolegija sutinka su teismo argumentacija ir detaliau šios aplinkybės neanalizuoja.

Nuteistojo A. J. K. skundo argumentai dėl jam paskirtos per griežtos bausmės taip pat nepagrįsti. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, nurodė, kodėl skyrė nuteistajam būtent tokios rūšies bei dydžio bausmę. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į kaltininko asmenybę. Atsižvelgiant į teismo nurodytas aplinkybes, tai, kad nuteistasis dirba, išlaiko šeimą, rūpinasi senu tėvu ir sena žmonos motina, charakterizuojamas teigiamai, sprendžiant bausmės dydžio klausimą, esminės reikšmės neturi.

Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad byloje nustatytos dvi nuteistojo A. J. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nenustatyta nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jis pirmą kartą nuteistas už nesunkų tyčinį nusikaltimą, pagrįstai paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, jog už nesunkų nusikaltimą bauda nustatoma iki 100 MGL dydžio. Nuteistajam A. J. K. paskirtoji bauda nustatyta sankcijos vidurkio ribose, ji nėra aiškiai per griežta, tad mažinti ją nėra įstatyminio pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. K. apeliacinį skundą atmesti.