- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- A-2592-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01356-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan, Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo byloje Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN direktorius 2017 m. vasario 28 d. nutarimu jam paskyrė nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija nusprendė, jog pareiškėjas paskirtą nuobaudą atliks atskirajame Vilniaus PN sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilnius. Pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) kamerų tipo patalpa, kurioje jam teko atlikti paskirtą nuobaudą, neatitiko higienos normų reikalavimų, joje pareiškėjui trūko teisės aktuose nustatyto ploto, kameros sienos nubalintos, todėl tepdavo rūbus, patalynę, nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu, nebuvo langų, dienos šviesa nepatekdavo į kamerą, vėdinimas netinkamas, medinės grindys išpuvusios ir nelygios, kamerose nebuvo radiatorių, centrinio šildymo sistemos, buvo šalta. Dėl nuodytų veiksnių pareiškėjas patyrė depresiją, galimybių sumažėjimą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, kuriuos prašo atlyginti priteisiant neturtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 28-1035(1) dėl narkotinių medžiagų vartojimo paskirta nuobauda – perkėlimas 10 parų į kamerų tipo patalpas. Pažymėjo, kad Vilniaus PN direktorius 2016 m. gruodžio 18 d. rezoliucija nurodė perkelti pareiškėją į atskirą Vilniaus PN sektorių, esantį Sniego g. 2, Vilnius. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d. atliko jam paskirtą nuobaudą Vilniaus PN atskirojo sektoriaus (Sniego g. 2) kamerų tipo patalpoje Nr. 3, kadangi Vilniaus PN, esančiuose Rasų g. 8, Vilnius, tuo metu kamerų tipo patalpose trūko vietų prasižengusiems nuteistiesiems.
5. Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN atskirajame sektoriuje (Sniego g. 2) įrengtos trys kamerų tipo patalpos, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose (drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Patekimas į kamerų tipo patalpą priklausė tik nuo pareiškėjo valios. Mano, kad skundžiamos aplinkybės dėl tariamai per mažo patalpų ploto negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose. Akcentavo, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų.
6. Atsakovo nuomone, skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl mano, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo dalį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pateiktus duomenis apie gyvenamosios patalpos Nr. 3 plotą, nustatė, jog minėtos kameros plotas sudarė 9,02 kv. m ir joje įrengtos 2 miegamos vietos. Pažymėjo, kad nors atsakovas nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju, tačiau teismas vertino, jog net ir darant prielaidą, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 3 buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, gyvenamosiose patalpose, vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas pripažino, kad nustatytas minimalus gyvenamosios patalpos ir kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, ginčo laikotarpiu nebuvo pažeistas.
9. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, padarė išvadą, kad sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara ar užuolaidomis, neužtikrina galimybės naudotis tualetu privačiai. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad Vilniaus PN neužtikrino reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų atskyrimo, dėl ko pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu buvo pažeista.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) ir atsižvelgdamas į Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto išvadas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosios patalpos Nr. 3 neatitikimo Higienos normų reikalavimams, kadangi patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatyta, o kitų objektyvių įrodymų dėl skunde minimų higienos normų pažeidimų byloje nėra. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į laisvės atėmimo vietų administraciją su prašymais ir skundais nesikreipė, gerinti kalinimo sąlygų, šalinant higienos normų pažeidimus, neprašė.
11. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo privatumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų trukmę (10 parų), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, teismas nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti priteisė 100 Eur.
III.
12. Atsakovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, tinkamo užtikrinimo ir higienos normų reikalavimų laikymosi, tačiau nesutinka su konstatuotu pažeidimu dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo.
Atsiliepimas
14. Atsakovo teigimu, ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustatė jokių reikalavimų laisvės atėmimo vietoje įrengtiems sanitariniams mazgams, o Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 16.5 punkte reglamentuotas sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kamerų tipo patalpos 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra skundęsis atsakovui dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Atkreipė dėmesį, kad sektorius, esantis Sniego g. 2, Vilnius, nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. nėra naudojamas ir visi nuteistieji buvo perkelti į Vilniaus PN, esančius Rasų g. 8, Vilnius.
15. Atsakovo nuomone, pareiškėjas prašomos priteisti neturtinės žalos nepagrindė, nepateikė įrodymų dėl neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas priteisti neturtinę žalą nėra pagrįstas ir turi būti atmestas.
Atsiliepimas
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko atsakovo poziciją, išdėstytą apeliaciniame skunde. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime konstatuotas privatumo pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilnius.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, ir nustatęs, jog 10 parų pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeistas, priteisė iš atsakovo 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
20. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
23. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).
24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 29 d. iki 2017 m. sausio 8 d., iš 10 parų, kai pareiškėjas atlikto paskirtą nuobaudą atskirajame Vilniaus PN sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilnius, buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 10 parų, Vilniaus PN (Sniego g. 2, Vilnius) kameroje, kuriose pareiškėjas atlikto Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 28-1035(1) paskirtą nuobaudą, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, jog ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustatė reikalavimų laisvės atėmimo vietoje įrengtiems sanitariniams mazgams, o Taisyklių 16.5 punkte nustatyti reikalavimai dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusios kamerų tipo patalpos 1,5 m aukščio pertvara nebuvo pažeisti, neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pažymėtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinių mazgų erdvės nevisiškas uždarumas galėjo pareiškėjui sukelti nepatogumų, kurie buvo įvertinti nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.
28. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kameroje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str.). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
29. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
30. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtus veiksmus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o byloje pateiktos medicininių dokumentų kopijos patvirtina, jog pareiškėjas dar prieš paskiriant nuobaudą turėjo psichologinių problemų, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Atsižvelgusi į nurodytus kriterijus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 40 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
32. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui D. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.