- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-889-492/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Tatjana Žukauskienė, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- V. M.
- Atsakovas
- B. S., L. S.
- Trečiasis asmuo
- V. S., J. J.
- Kategorijos
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Virginija Volskienė Civilinė byla Nr. 2A-889-40/2007
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2007 m. rugsėjo 27 d.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo L. S. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-182/2007 pagal V. M. ieškinį atsakovams L. S. , B. S. , tretieji asmenys V. S. , J. J. , dėl pirkimo pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dalyje dėl pirkėjo ir žemės sklypų priteisimo ieškovo naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. M. prašė pripažinti 1997-01-28 pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas L. S. įgijo iš pardavėjo V. S. ½ miškų ūkio paskirties sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , iš dalies negaliojančia dėl pirkėjo, pripažįstant ieškovui V. M. pirkėjo teises, bei priteisti V. M. naudai ½ miškų paskirties sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; pripažinti 1997-01-28 pirkimo pardavimo sutartį, kuria atsakovas L. S. įgijo iš pardavėjo J. J. miškų ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , iš dalies negaliojančia dėl pirkėjo, pripažįstant ieškovui V. M. pirkėjo teises, bei priteisti V. M. naudai miškų paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Nurodė, kad po nepriklausomybės atkūrimo nusprendė įkurti sovietinių skulptūrų parką. Tam tikslui iš gyventojų supirkinėjo žemę G. kaime. Parko įkūrimui reikėjo didelio žemės ploto, o tuo metu galioję įstatymai ribojo įsigyjamos žemės kiekį vienam savininkui, todėl žemę pirko šeimos narių bei kitų patikimų asmenų, tame tarpe ir atsakovo, vardu. Žemės, reikalingos sovietinių skulptūrų parkui įrengti, pirkimo – pardavimo sandoriai buvo sudaryti 1997 m. sausio 28 d. Ieškovas visus žemės pardavėjus sukvietė pas save, iškvietė notarą ir įformino žemės pirkimo – pardavimo sandorius kitų asmenų vardu. Perkamus žemės sklypus apžiūrėjo, derybas dėl sklypų pirkimo vedė ir pinigus už žemės sklypus mokėjo ieškovas. Tariami pirkėjai, tame tarpe ir atsakovas L. S. , tik pasirašė sutartis. Pirkėjai net nežinojo, kur tie sklypai yra ir kas juos parduoda, nesidomėjo jų kaina. Notaro paslaugas, žemės sklypų registracijos mokestį sumokėjo ieškovas. V. M. nupirktais žemės sklypais rūpinosi ir juos prižiūrėjo kaip tikrasis jų savininkas. Atsakovas žemės sklypais nesidomėjo ir jų neprižiūrėjo, pas ieškovą dirbo kaip samdomas darbuotojas, kuriam buvo mokamas darbo užmokestis. Su asmenimis, kurių vardu pirko žemės sklypus, tame tarpe ir su atsakovu, buvo sutarta, kad pagal ieškovo pareikalavimą šie žemės sklypai bus perleisti ieškovui. 1997-02-10 ir 1998-08-13 buvo pasirašyti ir notariškai patvirtinti pirkėjų sutikimai dėl žemės sklypų tvarkymo. Ieškovo ir atsakovo santykiai pašlijo 1999 m. vasarą, kai tarp atsakovų L. S. ir B. S. (ieškovo dukters) kilo nesutarimai. Ieškovas tikėjo atsakovo sąžiningumu ir, nenorėdamas kelti į viešumą šeimyninių konfliktų, nesikreipė į teismą. Tikėjosi, kad atsakovas įvykdys prievolę ir žemės sklypą perrašys gera valia. Prievolę grąžinti žemės sklypus 1999 m. raštu yra pripažinusi ir atsakovė B. S. , atsakovo sutuoktinė. Ieškovas nurodė, kad senaties termino nepraleido, jo eiga nutrūko, kai prievolę pripažino abu atsakovai L. S. ir B. S. žodžiu dar 1998 m., o atsakovė B. S. 1999 m. ir raštu.
Atsiliepimas
Atsakovė B. S. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad sklypai atsakovo L. S. vardu buvo įregistruoti jiems esant santuokoje, todėl laikytina, kad tai yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Žemės sklypus G. kaime supirkinėjo jos tėvas V. M. , kuris norėjo įkurti sovietinių skulptūrų parką. Žemės sklypus ieškovas V. M. pirko kitų asmenų, tame tarpe ir atsakovo L. S. , vardu, nes tuo metu galioję įstatymai ribojo įsigyjamos žemės kiekį vienam savininkui. Už žemės sklypus mokėjo ieškovas V. M. , jis jais rūpinosi ir prižiūrėjo. Jis buvo ir yra tikrasis sklypų savininkas. Atsakovas žinojo, kad žemės sklypų savininkas yra ieškovas, jis visą laiką žadėjo ieškovui perrašyti žemės sklypus. Atsakovė prievolę grąžinti atsakovo vardu nupirktus žemės sklypus ieškovui pripažino dar 1998 m. žodžiu ir 1999 m. raštu, todėl laikytina, kad ieškinio senaties terminas yra nutrūkęs. Nurodo, kad jos sutuoktinis sandorių sudarymo metu neturėjo tiek pinigų, kad galėtų įsigyti žemės sklypus. Žemės sklypų sandoriai buvo sudaryti 1997 m., o jie santuoką sudarė 1995 m. Tuo metu buvo jauna šeima, savo pinigų neturėjo, jiems namus suremontavo ir baldus nupirko ieškovas V. M. . Atsakovai abu dirbo pas ieškovą ir už tai gaudavo atlyginimą. Jos sutuoktinis savarankiškos veiklos nupirktuose žemės sklypuose nevykdė.
Šalies argumentai
Atsakovas L. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis yra tikrasis sklypų savininkas, jais rūpinosi pats, pardavinėjo medieną, kuri buvo iškirsta ginčo sklypuose. Nurodė, kad už mažesnį žemės sklypą, kurį pirko iš J. J. mokėjo savo pinigais, apie 7 000 Lt, kuriuos gavo pardavęs automobilį. Už didesnį žemės sklypą, kurį pirko iš V. S. , užmokėjo pinigais, kuriuos jam davė ieškovas V. M. , apie 27 000 Lt. Atlyginimą už notaro paslaugas ir žemės sklypų registracijos mokesčius sumokėjo ieškovas. Mano, kad pinigus ieškovas jam davė kaip paskatinimą geriau dirbti rengiant G. parką. Jis niekada nežadėjo ieškovui grąžinti žemės sklypų, nes manė, kad tai jo, o ne ieškovo žemė. Apie atsakovės B. S. rašytą laišką tėvui dėl žemės sklypų grąžinimo nieko nežinojo. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tikroji sandorio šalis yra būtent jis. Be to, 1997-02-10 ir 1998-08-13 pasirašyti ir notariškai patvirtinti sutikimai dėl žemės sklypų tvarkymo neparodo atsakovo valios dėl sklypų nuosavybės perleidimo ieškovui, nes juose aptariama ieškovui leistina veiklos sritis. Ieškovas notariškai patvirtintų sandorių neginčijo, yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestinas.
Tretysis asmuo J. J. prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad už parduodamą žemės sklypą pinigus jam sumokėjo ieškovas, su juo buvo vedamos derybos dėl ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, kelis kartus derino sklypo kainą.
Žemesnės instancijos teismas
Druskininkų miesto apylinkės teismas 2007 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino 1997 m. sausio 28 d. pirkimo – pardavimo sandorį, kuriuo atsakovas L. S. įgijo iš pardavėjo V. S. ½ miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esantį (duomenys neskelbtini) , G. kaime, iš dalies negaliojančiu dėl pirkėjo, pripažįstant ieškovui V. M. pirkėjo teises, bei priteisė V. M. naudai ½ miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį, esantį (duomenys neskelbtini) , G. kaime. Pripažino 1997 m. sausio 28 d. pirkimo – pardavimo sandorį, kuriuo atsakovas L. S. įsigijo iš J. J. , miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , G. kaime, iš dalies negaliojančiu dėl pirkėjo, pripažįstant ieškovui V. M. pirkėjo teises, bei priteisė V. M. naudai miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , G. kaime. Priteisė iš atsakovo L. S. ieškovo V. M. naudai 2 585,63 Lt žyminio mokesčio. Nurodė, kad 1997-01-28 vienu metu buvo sudaryta 11 žemės pirkimo – pardavimo sandorių dėl žemės sklypų, esančių G. kaime pirkimo, todėl teismas nustatė, kad ieškovas, siekdamas įkurti sovietinių skulptūrų parką, tam tikslui supirkinėjo žemės sklypus, esančius G. kaime. Ieškovo paaiškinimus dėl pinigų už žemės sklypus mokėjimo teismo posėdžio metu patvirtino tretysis asmuo J. J. , nurodęs, kad pinigus už jo parduodamą žemės sklypą sumokėjo V. M. . Byloje esantys rašytiniai įrodymai: pirkimo – pardavimo sandoriai (1 t., l. 7, 8, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27), VšĮ „Hesonos klubas“ pažyma, patvirtinanti, kad atsakovas šioje įmonėje pradėjo dirbti tik 2001-07-02 (1 t., l. 160), UAB „Hesona“ pažyma apie atsakovo L. S. darbo užmokestį, patvirtinanti, kad per 1996 m. jo darbo užmokestis sudarė 3 105 Lt (1 t., l. 159), liudytojo J. J. parodymai, atsakovės B. S. paaiškinimai teismui sudarė pagrindą konstatuoti, kad atsakovas ginčo sandorių sudarymo metu neturėjo pakankamai lėšų ginčo žemės sklypams įsigyti. Liudytojai R.K. ir G. Š. parodė, kad po sandorių sudarymo ieškovas iš savo lėšų samdė darbininkus, kurie tvarkė žemės sklypus, tame tarpe – ir nupirktus atsakovo vardu. Ieškovas šiuos žemės sklypus tvarko ir šiuo metu; atsakovas žemės sklypais nesirūpino, juose nevykdė jokios komercinės ar ūkinės veiklos. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog po ginčo sandorių sudarymo rūpinosi ginčo žemės sklypais, neprašė apklausti liudytojų, kurie galėtų tai patvirtinti. Iš Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros 2007-01-26 rašto matyti, kad atsakovui leidimas kirsti mišką ginčo sklypuose išduotas nebuvo, todėl nėra įrodyta, kad atsakovas kirto medžius, prekiavo mediena. Be to, jis dažnai išvyksta į užsienį, dėl šios priežasties negalėjo ir negali tinkamai žemės sklypo tvarkyti. L. S. nesikreipė į teismą dėl ieškovo trukdymo jam naudotis ginčo žemės sklypais, nepasinaudojo CK 4.98 str. suteikta teise apginti savo kaip savininko interesus. G. Š. pagal pareikalavimą žemės sklypus perleido ieškovui, o R.K. pagal jo pareikalavimą ir nurodymą žentui A. K. . Iš kitų asmenų – sūnaus R. M. , žento A. K. ieškovas žemės sklypus jo nuosavybėn perleisti nereikalauja, kadangi jais pasitiki ir yra įsitikinęs, kad pagal jo pareikalavimą žemės sklypus jie perleis. Tą patvirtino ir liudytojas A. K. Teismas pripažino, kad 1999-06-24 B. S. ieškovui rašytas laiškas yra pagrindas nutraukti ieškinio senaties terminą, kadangi vienas iš skolininkų atliko tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (CK 6.16 str.), todėl nėra pagrindo manyti, kad ieškovas į teismą kreipėsi pasibaigus įstatyme numatytam ieškinio senaties terminui.
Šalies argumentai
Atsakovas L. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodė, kad LR žemės reformos įstatymas (Nr. 1-1607) reglamentavo valstybinės žemės privatizavimą ir ribojo tik perkamos privačion nuosavybėn valstybinės žemės plotą, tačiau neribojo žemės pirkimo iš privačių asmenų. Todėl ieškovui nebuvo pagrindo ir tikslo sudarinėti apsimestinius žemės pirkimo – pardavimo sandorius. Be to, 1997-07-02 įsigaliojo Žemės reformos įstatymo 9 str. pataisa, leidžianti vienai šeimai pirkti iki 150 ha žemės neribojant jos paskirties. Ieškovas neįteisino žemės savo vardu, nors įstatymai tokią galimybę numatė. Taip pat nesuprantama, kodėl 1997 metais ieškovas žemės nepirko savo dukters B. S. vardu. Nurodė, kad teismas nepagrįstai notariškai patvirtintas sutartis pripažino negaliojančiomis remdamasis vien tik liudytojų parodymais. Ieškovas nesugebėjo paaiškinti tikslo apsimestinių sandorių pagrindu įgyti daugiau kaip 112 ha žemės, nors įkurtas G. parkas užima tik 20 ha plotą. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, o teismas nenustatinėjo – kur yra kitų asmenų vardu įgyti žemės sklypai, apsiribodamas tik tuo, kad šie sklypai yra G. kaime. Teismo sprendime nepagrįstai neminima, kad J. J. net keletą kartų patvirtino, jog jo manymu tikrasis žemės sklypo pirkėjas buvo atsakovas, nes jis pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas neturėjo lėšų žemės sklypams įsigyti. Neatsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad dalį pinigų jis buvo susitaupęs, dalį gavo faktiškai pardavęs (nesudarius pirkimo – pardavimo sutarties) automobilį dėdei, dalį gavo iš savo patėvio. Tuo pačiu teismas nesidomėjo ir netyrė – ar turėjo lėšų V. M. jo tariamai įgytiems žemės sklypams apmokėti. Atsakovas neneigė, jog sklype nevykdė jokios ūkinės veiklos, nes juos prižiūrėjo V. M. . Nesikreipė į teismą, nes ieškovas nepažeidė jokių atsakovo teisių. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, kad tikrasis sklypo savininkas yra ieškovas, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas 1997-02-10 notariškai patvirtino sutikimą tvarkyti mišką. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad šiuo sutikimu atsakovas sutiko, kad ieškovas atsakovui priklausančius žemės sklypus valdytų. Ieškovas teisme parodė, kad kaip ir buvo susitarta su kitais pirkėjais, jų vardu nupirktus žemės sklypus ieškovas susigrąžino savo nuosavybėn, tik su atsakovu atsirado problemų. Tačiau ieškovas žemę susigrąžino tik iš savo buvusio ūkvedžio G. Š. . Ši aplinkybė nustatyta tik iš V. M. ir G. Š. parodymų – jokio rašytinio įrodymo savo teiginiui patvirtinti ieškovas nepateikė. Teismas nepagristai netaikė ieškinio senaties. 1999-06-24 rašant laišką CK 6.16 str. dar nebuvo sukurtas ir taikomas. Nei 1999 metais, nei kitu laiku atsakovas nepripažino prievolės V. M. neatlygintinai perleisti atsakovui priklausanti turtą. Be to, ieškovas nereikalavo raštiško pasižadėjimo iš atsakovo perleisti žemės sklypus, ilgą laiką nesikreipė į teismą, todėl atsakovės laiškas vertintinas kritiškai.
Atsiliepimas
Ieškovas V. M. atsiliepimu prašė apeliacinį skundą atmesti, Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Žemės reformos įstatymo 9 str. taikymą 1997 metais ieškovui išaiškino teisininkai. Jis buvo įsitikinęs, kad perkamos žemės kiekis įstatymu yra apribotas ir dėl šios priežasties pirko žemę ne savo, o kitų asmenų vardu. Žemę pirko siekdamas įsteigti G. parką, todėl vienu metu buvo sudaryta net 11 žemės pirkimo – pardavimo sandorių. Tai, kad ieškovas žemę pirko ne B. S. , o L. S. vardu rodo, kad 1997 metais L. S. pasitikėjo ne mažiau kaip savo dukra. Tačiau teisės prasme šis apelianto teiginys yra nereikšmingas. CPK 197 str. 2 d. pagrindu apeliantas notaro patvirtintą pirkimo – pardavimo sutartį laiko oficialiu rašytiniu įrodymu ir daro prielaidą, kad jos nuginčijimas remiantis liudytojų parodymais nėra galimas. Tačiau bylos medžiaga ir teismo sprendime išdėstyti įrodymai rodo, kad sprendimas priimtas ne vien tik liudytojų parodymų pagrindu. Teismas atsižvelgė į byloje esančių kitų rašytinių įrodymų visumą, teismų praktiką ir, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendimą grindė ir liudytojų parodymais. Apelianto teiginiai, jog ieškovas jam pasiūlė plėtoti bendrą verslą yra melagingi, nieko nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas neturėjo lėšų žemės sklypui nusipirkti, pinigų nesiskolino, miško nekirto. Apeliaciniame skunde atsakovas dėsto argumentus dėl liudytojų parodymų, parko dydžio, faktinio žemės savininko siekdamas suklaidinti teismą. Apelianto samprotavimai apie tai, kad duodamas sutikimus tvarkyti sklypus, steigti parką, atlikti valymus, kirtimus, miško sodinimą, jis nesuteikė ieškovui valdymo teisės, yra teisiškai nepagrįsti, nes reikalavimo grąžinti žemę L. S. nuosavybėn atsakovas nepareiškė. Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties klausimas teisinę argumentaciją apribojant tik CK 6.16 str. yra atmestinas. Teismo sprendimas priimtas remiantis 1964 m. CK normomis, bylos nagrinėjimo ribos neleidžia tenkinti apelianto reikalavimų dėl ieškinio senaties. Be to, ieškinio senaties terminas yra nutrūkęs, nes atsakovė pripažino savo prievolę.
Motyvuojamoji dalis
Apelianto atsakovo L. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Ieškovas V. M. nurodė, kad 1997-01-28 vienu metu buvo sudaryta 11 žemės pirkimo – pardavimo sandorių dėl žemės sklypų, esančių G. kaime pirkimo, kuriuos įgijo, siekdamas įkurti sovietinių skulptūrų parką. Tame tarpe buvo sudaryta 1997-01-28 pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas L. S. įgijo iš pardavėjo V. S. ½ miškų ūkio paskirties 20,43 ha sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 1997-01-28 pirkimo pardavimo sutartis, kuria atsakovas L. S. įgijo iš pardavėjo J. J. miškų ūkio paskirties žemės 5,65 ha sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visi žemės sklypų pirkėjai 1997-02-10 pasirašė sutikimus, kad ieškovas tvarkytų įgytą žemę, steigtų parką ir atliktų kitus veiksmus su jų vardu įgytu mišku savo nuožiūra, o taip pat 1998-08-13 notaras patvirtino sutikimus, kad įgytame miške būtų įrengta speciali sovietmečio skulptūrų ekspozicija (t. 1 l. 7-27). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į sandorių sudarymo tikslus (sovietmečio skulptūrų parkui steigti), šalių elgesį po sandorių sudarymo (atsakovas L. S. nenaudojo nupirktų žemės sklypų savo reikmėms, nereiškė pretenzijų dėl pažeidžiamų savininko teisių), aplinkybę, kad už perkamą žemę sumokėjo ieškovas, sandorius pripažino apsimestiniais dalyje dėl pirkėjo ir žemės sklypus priteisė ieškovui.
Įvertinusi pirmosios instancijos teismo civilinėje byloje nustatytus faktus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie nėra pakankami teismo padarytoms išvadoms pagrįsti; įrodytomis laikomos aplinkybės, kai jas patvirtinančių duomenų civilinėje byloje nėra. Kai nėra civilinėje byloje pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti vienokias ar kitokias išvadas, laikytina, kad nėra atskleista bylos esmė. Kai pagal byloje pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apskųstasis pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Ieškovas sandorį prašo pripažinti negaliojančiu dėl to, kad jis nuo sudarymo momento buvo apsimestinis, t.y. turėjo abiejų šalių valios ydą. Tokiu atveju reikia pateikti įrodymus, patvirtinančius tuos tikslus, kokių siekė sandorio šalys. Ieškovas teigė, kad jis siekė įkurti sovietinių skulptūrų parką, todėl buvo reikalingi miško sklypai. Tačiau civilinėje byloje nėra pateikti įrodymai, kad ginčo žemės sklypai buvo panaudoti parko kūrimui, nėra nei parko nuostatų, nei planų bei kitokių duomenų, kurie patvirtintų, kuriuos ir kokio dydžio sklypus užima parkas; nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad parką siekė įkurti vienas ieškovas, o ne kartu su kitais sklypų pirkėjais.
Įrodinėdamas aplinkybę, kad už žemės sklypus pardavėjams mokėjo ieškovas, jis teigė, kad atsakovas neturėjo lėšų. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tik šias aplinkybes – kad atsakovas L. S. neturėjo lėšų ir vertino. Tačiau liko neatskleista, ar pats ieškovas turėjo lėšų visų šių sklypų įsigijimui, nes ši aplinkybė nebuvo tiriama, nėra jo to meto pajamas patirtinančių objektyvių duomenų.
Spręsdamas dėl senaties termino taikymo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi prievolinius santykius reglamentuojančia teisės norma – CK 6.16 str., kuri numato, kad vienam bendraskoliui pripažinus savo pareigą kreditoriui, pasekmės - senaties termino nutrūkimas – atsiranda ir kitam bendraskoliui. Ieškinys gi yra pareikštas ne dėl prievolės įvykdymo, bet dėl apsimestinio sandorio negaliojimo, todėl sprendžiant dėl senaties termino taikymo, turi būti įrodinėjama, ar atsakovas L. S. savo elgesiu po sandorių sudarymo pripažino faktą, kad nupirktų žemės sklypų savininku yra kitas asmuo – ieškovas, ir kokiais veiksmais tai pasireiškė. Nagrinėjamoje byloje svarbu atriboti, ar ieškovas įgytus žemės sklypus valdė kaip jų tikrasis savininkas, ar tai atliko kitų asmenų pavedimu, kitokiais pagrindais, kiek tai truko, kaip valdymas pasireiškė; ar apeliantas po sandorių sudarymo, sutikimo davimo 1997-1998 m. yra pareiškęs kokiu nors būdu savo valią dėl sklypų naudojimo ir tvarkymo tikslų, reiškęs prieštaravimus, reikalavęs ataskaitų iš ieškovo, apskritai domėjęsis įgytu turtu. Tik nustačius aukščiau aptartas aplinkybes, galima būtų spręsti, kada ieškovo teisė buvo pažeista, ar ieškovo reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu yra suėjęs senaties terminui. Vien ta formali aplinkybė, kad sklypas visą laiką buvo įregistruotas atsakovo L. S. vardu, negali būti vertinama kaip senaties termino pabaigą lemianti prielaida, nes sprendžiant dėl apsimestinio sandorio negaliojimo, yra reikšminga kaip ir kokiu būdu buvo realizuojama tikroji sandorio šalių valia, ir tik šalies tikrosios valios pažeidimas sudaro pagrindą ginti pažeistą teisę ir kreiptis į teismą su ieškiniu. Nuo to momento, kai buvo pažeistas ieškovo kaip tikrosios sandorio šalies teisė valdyti ir naudotis žemės sklypais kaip savo nuosavybe, turėtų būti skaičiuojamas senaties terminas. Pareiga nagrinėjamo ginčo atveju įrodyti, kad ieškovo teisė buvo pažeista anksčiau, negu jis teigia, atitenka asmeniui, reikalaujančiam taikyti senatį.
Kitas prieštaravimas byloje, kurio nepašalino pirmosios instancijos teismas, tai faktas, kad dalis žemės sklypų pirkėjų pripažino ieškovo teisę į nupirktų žemės sklypų nuosavybę ir perdavė jam pirkėjo teises. Teismo sprendime nurodyta, kad taip padarė G. Š. , R. K., tačiau šiuos faktus patvirtinančių objektyvių duomenų civilinėje byloje nėra, todėl teismo nustatytos aplinkybės niekuo nepagrįstos (neįrodytos). Neaišku - kada, kokiu būdu tie veiksmai buvo atlikti. Tokius savo teiginius, reikšmingus vertinant bylos aplinkybių visumą, privalėjo įrodyti ieškovas.
Remiantis aukščiau aptartais argumentais, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nenustatė visų reikšmingų aplinkybių byloje, liko neatskleista bylos esmė, tai galėjo lemti neteisingo sprendimo priėmimą. Dėl to Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimas naikintinas ir civilinė byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Druskininkų miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.