Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja Snieguolė Bielskienė Procesinio sprendimo kategorijos: 34.1.; 34.4.; 34.4.8.; 121.15; 121.18; 121.21

2011 m. birželio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. M. ieškinį atsakovui V. C., suinteresuotas asmuo notaras E. A., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė S. M. pareiškė ieškinį atsakovui V. C. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu ir prašė pripažinti negaliojančiu V. S. testamentą, surašytą 2006-06-06 Vilniaus m. 34 notaro biure, patvirtintą notaro E. A., registro Nr. ERN-2177. Nurodė, kad po tėvo V. S. mirties 2007-12-24 ji tapo vienintele įpėdine ir pradėjo naudotis po jo mirties likusiu butu, esančių (duomenys neskelbtini), ir tame bute buvusiais daiktais. 2008 m. balandžio mėn. sužinojo, kad tėvas prieš mirtį buvo surašęs testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko V. R. (pavardė po santuokos – C.), t.y. savo kaimynui iš 14 buto. Testamentas CK 1.80 str. 1 d. pagrindu pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes sudarytas pateikus negaliojantį asmens dokumentą.

Byloje nustatyta, kad V. S. 2006-05-16 Vilniaus m. 3 PK buvo parašęs pranešimą apie asmens tapatybę patvirtinančio dokumento praradimą, kuriame nurodė, kad 2006-05-16 jo bute buvo įvykdyta vagystė ir pavogtas pasas (II t. b.l. 76). Gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje 2006-05-17 V. S. pasas buvo paskelbtas negaliojančiu, tačiau vietoj minėto paso asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas jam nebuvo išduotas, ką patvirtina Viešosios policijos migracijos tarnybos 2008-04-30 raštas Nr.10-14-S-4964 (II t. b.l. 75). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tvirtindamas V. S. 2006-06-06 testamentą, notaras E. A. nurodė, kad buvo pateiktas V. S. pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 1997-05-26 Vilniaus 3 pasų poskyryje, t.y. tas asmens dokumentas, kuris pačio V. S. prašymu buvo oficialiai paskelbtas negaliojančiu. Notaras šios aplinkybės nepatikrino ir įrašė į testamentą negaliojančio dokumento duomenis. Teismas nurodė, kad vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu labiau tikėtina, jog 2006-06-06 testamentą pasirašė ne pats V. S., ką patvirtina ir 2009-12-30 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(3410)-ISI-10141 (II t. b.l. 217) ir 2008-09-02 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialiato išvada Nr. 11-1405(08) (II t. b.l. 96). Įvertinus dviejų ekspertizių rezultatus, paso pripažinimo negaliojančiu aplinkybes ir kitus byloje esančius įrodymus, CK 5.16 str. 2 d. pagrindu laikytina, kad V. S., sudarydamas vienašalį sandorį, kaip testatorius, neišreiškė savo tikrosios valios įstatymų nustatyta tvarka, todėl 2006-06-06 V. S. sudarytas, o notaro E. A. patvirtintas testamentas pripažintinas negaliojančiu (CK 5.15 str. 1 d., 5.16 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad 2006-06-06 V. S. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko atsakovui V. C.. Ieškovė S. M. kreipėsi į teismą prašydama 2006-06-06 V. S. testamentą pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), nes tvirtinant testamentą buvo pateiktas V. S. pasas, 2006-05-17 paskelbtas negaliojančiu. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino V. S. 2006-06-06 testamentą negaliojančiu, kadangi V. S., sudarydamas vienašalį sandorį, kaip testatorius, neišreiškė savo tikrosios valios įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas V. C. su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Savo nesutikimą atsakovas iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus.

Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Nagrinėjamu atveju ieškovė, teigdama, kad V. S. testamentas yra CK 1.80 str. 1 d. pagrindu pripažintinas negaliojančiu, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, nes sudarytas pateikus negaliojantį asmens dokumentą, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad V. S. testamentas iš tikrųjų buvo sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas. Tuo tarpu atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės reikalavimą ir teigdamas, kad testamentas yra galiojantis, turėjo įrodyti, kad testamentas buvo sudarytas nepažeidžiant imperatyvių įstatymo normų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 178 str. ir ginčo atveju teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

Pagal CPK 2 str. nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 str. nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 str., šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010, kt.).

Atsakovas V. C. apeliaciniame skunde teigia, kad aplinkybė, jog pasas, buvo pripažintas negaliojančiu, testamento pripažinimui niekiniu jokios reikšmės neturi, kadangi testatorius pats asmeniškai atvyko pas notarą, dalyvavo sudarant testamentą, jį pasirašė. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Šioje byloje svarbiausia nustatyti, ar 2006-06-06 testamente buvo išreikšta būtent V. S. tikroji valia, ar faktas, jog notaras, tvirtinęs testamentą, testatoriaus tapatybę nustatė remdamasis negaliojančiu pasu, turi įtakos testamento pripažinimui niekiniu.

Visuma byloje esančių įrodymų, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pagrindą teigti, jog 2006-06-06 V. S. testamentą pasirašė ne pats testatorius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai testamentą pripažino negaliojančiu. Pirma, testatoriaus V. S. pasas, kuriuo remdamasis notaras nustatė testatoriaus tapatybę, remiantis Vilniaus m. VPK 3 PK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyrius 2008-04-22 d. raštu Nr. 14-S-5877 2006-05-16 buvo pavogtas iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pagal Viešosios policijos migracijos tarnybos 2008-04-30 d. raštą Nr.10-14-S-4964 minėtas pasas 2006-05-17 V. S. prašymu buvo paskelbtas negaliojančiu. Antra, nors V. S. turėjo būti žinoma, jog jo pasas yra pripažintas negaliojančiu, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl paso ir socialinio draudimo pažymėjimo vagystės, tačiau, nepaisant to, atsiradus pavogtam pasui testatorius apie tai policijai nepranešė, o pasinaudojo juo sudarydamas 2006-06-06 testamentą, bei naujo asmens dokumento nepasidarė. Trečia, iš byloje esančių 2009-12-30 Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. 140-(3410)-ISI-10141 ir 2008-09-02 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialiato išvados Nr. 11-1405(08) aišku, jog yra didelė tikimybė, jog testamentą pasirašė ne pats V. S.. Ketvirta, notaras tvirtindamas testamentą pažeidė Notariato įst. 40 str., kadangi privalėjo atsisakyti atlikti prašomus testamento tvirtinimo veiksmus, nes testatoriaus asmens tapatybę nustatė remdamasis negaliojančiu piliečio pasu. Iš byloje esančių 2008-04-24 notaro E. A. apklausos protokolo ir 2009-03-30 notaro padėjėjos J. J. apklausos protokolo aišku, jog nei notaras, nei jo padėjėja, tikrinusi testatoriaus tapatybę, negali patvirtinti, jog 2006-06-06 V. S. testamentą pasirašė būtent V. S.. Tokio pobūdžio testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimas yra pakankamas pagrindas testamentą pripažinti negaliojančiu, kadangi visuma kitų aplinkybių sudaro pagrindą teigti, jog tokiu būdu nebuvo išreikšta tikroji testatoriaus valia. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagas (CPK 185 str.) mano, jog 2006-06-06 V. S. testamento surašymo ir tvirtinimo aplinkybės sudaro prielaidas abejoti, jog šiame testamente yra išreikšta būtent V. S. valia, todėl siekiant apginti teisėtus įstatyminių įpėdinių interesus 2006-06-06 V. S. testamentas buvo pagrįstai pripažintas negaliojančiu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių bei padarė motyvuotas išvadas dėl V. S. testamento negaliojimo, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Atsakovo V. C. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo V. C. priteistinos valstybės ir bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str., 98 str.) CPK 98 str. 2 d. nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 p. numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teisme sudėtingi teisės klausimai iš naujo sprendžiami nebuvo, todėl ieškovės S. M. prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme mažintina nuo 1000 Lt iki 500 Lt.

Iš atsakovo taip pat priteistina 9,85 Lt išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. C. 500 Lt ieškovei S. M. advokato pagalbos išlaidų ir 9,85 Lt valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinėje teismo instancijoje.