Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2-ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus 2-iesiems pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimų, sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas. Nagrinėjamoje byloje ginčijamais Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. balandžio 26 d., 2007 m. gegužės 2 d. ir 2007 m. gegužės 4 d. nutarimais pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos (uždarymas į baudos izoliatorių atitinkamai 7, 2 ir 10 parų) už tą patį tik skirtingu metu padarytą pažeidimą - atsisakymą vykdyti administracijos nurodymą dėl persikėlimo į paskirtą būrį. Nutarimuose nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus. Bausmių vykdymo kodeksas nustato, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai ikiteismine tvarka skundžiami aukštesniam pagal pareigas pareigūnui – Kalėjimų departamento direktoriui (Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalis). Pagal šio Kodekso 143 straipsnio 9 dalies nuostatas nuteistasis jam paskirtą nuobaudą turi apskųsti per penkias dienas nuo jos paskyrimo. Pareiškėjas Pataisos namų direktoriaus 2007 m. balandžio 26 d., 2007 m. gegužės 2 d. ir 2007 m. gegužės 4 d. nutarimais jam paskirtas nuobaudas apskundė vienu 2007 m. gegužės 6 d. surašytu skundu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog Kalėjimų departamento 2007 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr.2S-1744 dalis, kuria nuspręsta pareiškėjo skundo dėl 2007 m. balandžio 26 d. nutarimu jam paskirtos nuobaudos iš esmės nenagrinėti, kadangi pareiškėjas skundą padavė praleidęs įstatymu nustatytą terminą, yra pagrįsta ir teisėta. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento 2007 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr.2S-1744 turinį, taip pat pagrįstai nusprendė, kad atsakovas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ir nepriėmė sprendimo dėl skundo dalies, kuria pareiškėjas skundė Pataisos namų direktoriaus 2007 m. gegužės 4 d. nutarimu jam paskirtą nuobaudą, todėl pagrįstai įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl šiuo nutarimu paskirtos nuobaudos pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad Bausmių vykdymo kodeksas dėl pataisos įstaigų vadovų priimtų sprendimų numato privalomą ikiteisminę tvarką, o ja nagrinėjamu atveju yra tinkamai ir pilnai pasinaudota tik dėl 2007 m. gegužės 2 d. nutarimu paskirtos nuobaudos, nagrinėjamoje byloje iš esmės turėjo būti tikrinamas tik šiuo nutarimu paskirtos nuobaudos paskyrimo pagrįstumas ir teisėtumas.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Šio Kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Įstatymu numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų nesilaikymą nuteistiesiems gali būti skiriamos įstatymu numatytos nuobaudos (Bausmių vykdymo kodekso 142,143 straipsniai). Bausmių vykdymo kodekse nėra nurodyta, jog nuteistasis privalo vykdyti tik teisėtus pataisos įstaigos arba pareigūno reikalavimus. Tokia teisės normos konstrukcija nėra atsitiktinė. Ji turi būti aiškinama kartu su šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintu teisėtumu principu, reiškiančiu, jog bausmės vykdymo įstaigos ir jų pareigūnai gali veikti tik įstatymų numatytais būdais ir priemonėmis (pasielgus priešingai, kyla atsakomybė pagal įstatymus). Pagal šį teisinį reglamentavimą nuteistasis, abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu neteisėtus veiksmus ar sprendimus įstatymais nustatyta tvarka.

Siekiant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tikslų yra numatytas laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų atskiras (izoliuotas) laikymas vienų nuo kitų pagal šiuo įstatymu nustatytus kriterijus. Pataisos įstaigos administracija, siekdama šioje įstatymo normoje numatytų tikslų ir vadovaudamasi minimais kriterijais, esant reikalui, gali nuteistuosius atitinkami pergrupuoti duodant jiems atitinkamus nurodymus, tarp jų – nurodymą persikelti į kitas gyvenamąsias patalpas. Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus pagrįstai nustatė, kad 2007 m. gegužės 2 d. nutarimu pareiškėjui nuobauda (uždarymas į baudos izoliatorių 2 paroms) už atsisakymą vykdyti pataisos įstaigos administracijos nurodymą atlikti bausmę nurodytame būryje, paskirta pagrįstai. Pažeidimas pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą kvalifikuotas teisingai. Nors nutarime nėra nuorodų į poįstatyminius teisės aktus, tačiau pažeidimo esmė aprašyta aiškiai, pareiškėjas dėl įtariamo pažeidimo yra pateikęs rašytinį paaiškinimą, taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė žinoti už kokio konkretaus reikalavimo nesilaikymą jam skiriama nuobauda, nebuvo pažeista. Apelianto argumentas, jog jam pateiktas kaltinimas nekonkretus, laikytinas nepagrįstu. Bausmių vykdymo kodekso normos, nustatančios nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką, taip pat nuobaudos – uždaryti nuteistąjį į baudos izoliatorių - vykdymo tvarką (Bausmių vykdymo kodekso 143,144 straipsniai) reikalauja, kad prieš skiriant nuobaudą nuteistasis turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti ir apsiginti, patikrinta nuteistojo sveikata gydytojui nutarime skirti nuobaudą pažymint, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo rašytinis paaiškinimas pateiktas. 2007 m. gegužės 2 d. nutarime skirti nuobaudą gydytojo įrašyta, kad A. Č. atlikti paskirtą nuobaudą gali. Nutarimas priimtas kompetentingo pareigūno. Procedūrinių pažeidimų, kurie suteikti pagrindą panaikinti nutarimą, nenustatyta. Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, jog tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl šiuo nutarimu paskirtos nuobaudos panaikinimo, nėra pagrindo.

Pareiškėjas prašė teismą įpareigoti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorių skirti jam izoliaciją pataisos namų kameros patalpose dėl svarbių priežasčių (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis). Teismas šį pareiškėjo reikalavimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatyta, jog 2008 m. gruodžio 12 d. pasibaigus laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui pareiškėjas buvo išleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų į laisvę. Atsižvelgdama į šią faktinę aplinkybę teisėjų kolegija pasisako tik tuo aspektu, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė šį pareiškėjo reikalavimą.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje numatytas nuteistojo izoliavimas nuo kitų nuteistųjų perkeliant į kamarų tipo patalpas yra išimtinė priemonė ir ji gali būti taikoma tik tuo atveju, kai atitinkamas priežastis negalima pašalinti kitais būdais (pav., perkeliant nuteistąjį į kitas gyvenamąsias ne kamerų tipo patalpas). Pagal šio Kodekso 142 straipsnio nuostatas laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas yra numatytas kaip nuobauda (perkėlimas šio Kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka nuobauda nelaikomas), šiose patalpose laikomiems nuteistiesiems galioja atitinkamai griežtesnis režimas, atitinkantis drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas (Bausmių vykdymo kodekso 86,145 straipsniai). Todėl perkėlimas į kamerų tipo patalpas ne nuobaudos skyrimo atveju, esant svarbioms priežastims, galimas tik kaip išimtinė aplinkybė administracijos nustatytam neilgam laikui (pav., esant pagrįstų duomenų, jog gresia pavojus nuteistojo gyvybei ar sveikatai). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymuose Pataisos namų administracijai, taip pat skunduose Kalėjimų departamentui dėl jo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų taikant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostatas nurodė įvairias priežastis (nesutarimus su kitais nuteistaisiais, kitų nuteistųjų rūkymą, nepasitenkinimą kai kuriomis buities detalėmis), nors teismui akcentuojama, jog šie prašymai buvo teikiami siekiant izoliavimo nuo rūkančių nuteistųjų. Pažymėtina, kad šios aplinkybės pripažinimas įrodyta pats savaime nelaikytinas pagrindu taikyti nerūkančiam nuteistajam Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtinę priemonę, nes galimi kiti sprendimo būdai.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose, taip pat šio straipsnio 2 dalyje išvardyti nuteistųjų atskiro laikymo pataisos įstaigose kriterijai yra privalomieji. Bausmių vykdymo kodekso 4-5 dalys numato papildomus kriterijus, kuriuos pataisos įstaigos administracija, esant galimybei, gali taikyti suskirstydama laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius. Rūkančių nuteistųjų atskyrimas nuo nerūkančių Bausmių vykdymo kodekse neišskirtas nei tarp privalomųjų, nei tarp papildomų nuteistųjų suskirstymo kriterijų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo laikymas kartu su kitais nuteistaisiais ar paskyrimas į atitinkamą būrį pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytus kriterijus savaime nepažeidžia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų: Europos kalinimo taisyklių 18.6 punkto nuostatų, pagal kurias apgyvendinti kartu derėtų tik tuos kalinius, kurie yra tinkami gyventi kartu; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, kur nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Kad buvo pažeisti pareiškėjo atžvilgiu Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatyti nuteistųjų suskirstymo į tam tikras grupes ir laikymo Pataisos namuose kriterijai byloje duomenų nėra. Pagal tarptautinę teisę kankinimu laikomas tyčinis stipraus fizinio skausmo ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja, kitokiu nežmonišku elgesiu pripažįstamas tyčinis, trunkantis tam tikrą laiką fizinių ar dvasinių kančių sukėlimas nukentėjusiajam, kuris yra suimtas arba kurį kaltininkas kontroliuoja. Nagrinėjamos bylos kontekste nėra duomenų apie tai, kad Pataisos namų administracija atliko pareiškėjo atžvilgiu kokius nors tyčinius neteisėtus veiksmus, kuriuos galima būti vertinti žiauriu ar nežmonišku elgesiu ir dėl to priteisti neturtinę žalą.

Bausmių vykdymo kodeksas rūkyti nuteistiesiems pataisos įstaigose nedraudžia. Todėl Bausmių vykdymo kodeksą įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais nuteistiesiems nėra nustatytas draudimas rūkyti. Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose patalpose. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigų gyvenamosios patalpos šio įstatymo taikymo prasme yra bendros gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegijos vertinimu, rūkančių ir nerūkančių nuteistųjų vienodų sveikatos ir gerovės sąlygų pataisos įstaigose užtikrinimas galimas per atitinkamais teisės aktais nustatytus režimo reikalavimus, taip pat, remiantis Europos kalinimo taisyklių 18.6 punktu, nuteistųjų rūkymas ar nerūkymas gali būti vertinamas kaip papildomas nuteistųjų suskirstymo į atitinkamas apgyvendinimo grupes kriterijus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad draudimas rūkyti Vilniaus 2-ųjų pataisos namų gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse koridoriuose, laiptinėse, poilsio ir darbo vietose yra privalomai įtvirtintas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 3-4 patvirtintos Vilniaus 2-ųjų pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėse (4 punkte). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalis įpareigoja nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, taigi ir aptariamų Vidaus tvarkos taisyklių 4 punktu nustatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose. Šį bausmės atlikimo režimo reikalavimą pažeidimus, gali būti skiriamos nuobaudos (Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalis). Tai leidžia daryti išvadą, jog aptarta Vidaus tvarkos taisyklių nuostata nustačius režimo reikalavimą, draudžiantį nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose patalpose Vilniaus 2-se pataisos namuose yra įgyvendinamas Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimas. Už Vidaus tvarkos taisyklių vykdymo kontrolę yra atsakingi įgalioti Pataisos namų administracijos pareigūnai, apie galimus šio draudimo pažeidimus nuteistieji (taigi ir pareiškėjas) galėjo pranešti įstaigos administracijai.

Apelianto argumentai, kad jis dėl kitų nuteistųjų rūkymo ne kartą kreipėsi į Pataisos namų administraciją, Kalėjimų departamentą, taip pat į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą patys savaime nėra įrodymas, kad atsakovo veiksmai dėl pareiškėjo apgyvendinimo atitinkamose gyvenamosiose patalpose buvo neteisėti ir kad tose patalpose iš tiesų buvo rūkoma. Minėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas nenustato privalomojo ar papildomo kriterijaus atskirti rūkančius nuteistuosius nuo nerūkančių. Todėl Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracija neturėjo įstatymu nustatytos pareigos atskirti pareiškėją nuo rūkančių nuteistųjų. Kai kuriuose byloje esančiuose A. Č. pareiškimuose Pataisos namų administracijai (2006 m. gruodžio 19 d., 2007 m. sausio 3 d., 2007 m. vasario 5 d., 2007 m. birželio 2 ir 5 d.) ir skunduose Kalėjimų departamentui (2006 m. gruodžio 26 d., 2007 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 6 d.) prašant jam taikyti Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nuostatas ir perkelti į kamerų tipo patalpas, minima eilė priežasčių, kuriomis grindžiamas šis prašymas, tarp jų minimas kitų asmenų rūkymas, tačiau šiuo aspektu pareiškimai nekonkretūs. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kituose tuo pačiu laikotarpiu rašytuose pareiškimuose dėl rūkymo nesiskundžiama, o 2007 m. vasario 15 d. pareiškime Kalėjimų departamento direktoriui A. Č. nurodo, jog rūkymo problema išspręsta (gyvenamojoje patalpoje niekas nerūko), tačiau jis prašosi perkeliamas į kamerų tipo patalpas. Pažymėtina, kad 2007 m. balandžio 23 d. – gegužės 4 d. laikotarpio (šiuo laikotarpiu A. Č. buvo skirtos nuobaudos už pataisos įstaigos administracijos reikalavimo dėl paskyrimo į atitinkamą būrį nevykdymo) pareiškimuose atsisakymo atlikti laisvės atėmimo bausmę Pataisos namų administracijos paskirtose gyvenamosiose patalpose, pareiškėjas dėl negalimumo gyventi 6-ame ir 4-ame nenurodė, kad atsisako persikelti dėl kitų nuteistųjų rūkymo ir dėl to kylančios grėsmės jo sveikatai, kaip yra teigiama teismui. Tik viename pareiškime (2007 m. gegužės 2 d.), nenurodydamas konkretaus laiko, pareiškėjas užsimena, jog jis praeityje yra pareiškęs pastabas dviems nuteistiesiems dėl jų rūkymo gyvenamojoje patalpoje. Apeliantas remiasi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. kovo 8 d. pažyma, kurioje nėra duomenų apie tai, jog padėtis buvo tiriama vietoje, tačiau atkreiptas Vilniaus 2-ųjų pataisos namų administracijos dėmesys į tai, jog rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymas vienoje kameroje gali pažeisti Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus ir pasiūlyta imtis atitinkamų priemonių. Minėta, kad Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2007 m. sausio 11 d. įsakymu Nr.3-4 patvirtintose Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytas draudimas nuteistiesiems rūkyti gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose leidžia daryti išvadą, jog Pataisos namai savo kompetencijos ribose Seimo kontrolieriaus rekomendaciją įvykdė. Pataisos namų 2007 m. gegužės 4 d. tarnybinio tyrimo išvadoje įvertinus medžiagą dėl A. Č. 2007 m. balandžio 23 d.- gegužės 4 d. laikotarpio atsisakymų atlikti laisvės atėmimo bausmę administracijos paskirtose gyvenamosiose patalpose, 6-ojo būrio 413-osios ir 4-ojo būrio 301-osios gyvenamųjų patalpų nuteistųjų paaiškinimus bei Vidaus tyrimų tarnybos turimus duomenis buvo konstatuota, jog šiuose būriuose A. Č. šiuo metu pavojus negresia, izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų (Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis) pagrindo nėra, atsisakymai atlikti laisvės atėmimo bausmę administracijos paskirtose patalpose nepagrįsti, rekomenduota įstaigos psichologų konsultacija. 2007 m. liepos 19 d. Seimo kontrolieriaus pažymoje Nr.4D-2007/2-55 „Dėl A. Č. skundo prieš Vilniaus 2-ius pataisos namus“ nurodyta, jog pareiškėjo skundas buvo patikrintas vietoje (be išankstinio įspėjimo nuvykus į 2-ius pataisos namus, apžiūrėjus pareiškėjo gyvenamąją patalpą, išklausius nuteistuosius ir administraciją) ir konstatuota, jog gyvenamojoje patalpoje visiškai nebuvo juntamas tabako dūmų kvapas, pokalbio su nuteistaisiais ir administracija buvo nustatyta, jog rūkoma lauke, pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu tiek dėl kitų nuteistųjų rūkymo, tiek dėl prašymo perkelti į kamerų tipo patalpas Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. 2007 m. liepos 19 d. Seimo kontrolieriaus pažymos išvadose, remiantis tyrimo medžiaga konstatuota, jog Pataisos namų administracija, atsižvelgusi į pareiškėjo nusiskundimus, ne kartą jį perkėlė iš vienos gyvenamosios patalpos į kitą, tačiau tai pareiškėjo vis tiek netenkindavo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo skirti jam izoliaciją taikant Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalį, netenkino pagrįstai.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai, procesinės teisės normų pažeidimų, kurie suteiktų pagrindą išvadai, jog dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, nenustatyta (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), tenkinti apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.