- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-21
- Bylos Nr.
- 2A-968-265/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04536-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Irma Čuchraj, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- UAB „Vakarų laivynas“
- Ieškovas
- R. M.
- Trečiasis asmuo
- AB „Vakarų laivų gamykla“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei UAB „Vakarų laivynas“ dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo AB „Vakarų laivų gamykla“, bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Vakarų laivynas“ dėl drausminių nuobaudų skyrimo bei atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, negautų pajamų priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas nurodo, kad 2006-08-31 tarp jo ir atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas įmonėje ėjo direktoriaus pareigas. Teigia, kad generalinio direktoriaus A. Š. 2013-04-03 įsakymu Nr. 39⁴ jam buvo skirta drausminė nuobauda už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą - sumažinta 100 procentų kintamojo atlyginimo dalis. Pažymi, kad 2013-04-04 UAB „Vakarų laivynas“ akcininko valdyba nusprendė atšaukti ieškovą iš direktoriaus pareigų ir nutraukti su juo darbo sutartį nuo 2013 m. balandžio 8 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovui skirta drausminė nuobauda skirta dėl to, kad jis per pigiai pardavinėjo medieną ir taip įmonei padarė žalą.
Atsakovė UAB „Vakarų laivynas“ pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašo priteisti iš ieškovo R. M. atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ naudai 34 192,00 Lt žalos atlyginimo ir 1 026,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio. Priešieškinio faktiniu pagrindu nurodė ieškovo veiksmus, kurie tiesiogiai pažeidė atsakovės teisėtus interesus, o būtent, malkų pardavinėjimas ženkliai mažesne nei rinkos kaina ir pirkėjų išlaidų malkų transportavimui apmokėjimas iš atsakovės lėšų. Dėl minėtų ieškovo veiksmų atsakovė patyrė 34 192 Lt žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas ieškovo ieškinį tenkino visiškai ir panaikino UAB „Vakarų laivynas“ akcininko AB „Vakarų laivų gamykla“ 2013 m. balandžio 3 d. Įsakymo Nr. 39 papunktį 1.5., kuriuo buvo sumažinta kintamoji atlyginimo dalis; panaikino UAB „Vakarų laivynas“ akcininko AB „Vakarų laivų gamykla“ 2013 m. balandžio 4 d. sprendimo l dalį – atšaukti ieškovą R. M. iš direktoriaus pareigų ir nutraukti su juo darbo sutartį nuo 2013-04-08 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p.; panaikino UAB „Vakarų laivynas“ akcininko AB „Vakarų laivų gamykla“ 2013 m. balandžio 5 d. įsakymą Nr. 60A6-48-12-509 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“; pripažino 2006 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutarties nutraukimą su ieškovu R. M. neteisėtu ir nustatė, kad darbo sutartis su ieškovu R. M. nutraukta 2013 m. balandžio 8 d. pagal Darbo kodekso 124 straipsnio l dalies l punktą ir pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 bei 4 dalis. Priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. nesumokėtą kintamojo atlyginimo dalį – 3 000,00 Lt dydžio pinigų sumą; priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 36 000 Lt dydžio negautas pajamas; priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 18 000 Lt (neatskaičius mokesčių) dydžio išeitinę išmoką; priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį po 9 000 Lt nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 59 000 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-04-25 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės priešieškinį atmetė. Taip pat priteisė iš UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 13 470,65 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 1 770 Lt žyminio mokesčio iš UAB „Vakarų laivynas“ į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, savo įsakymais keisdama šalių darbo sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą (dalyje dėl papildomos atlygio dalies) ir taip faktiškai sumažindama ieškovo darbo užmokestį, turėjo iš anksto raštu įspėti ieškovą ir gauti šio rašytinį sutikimą. Kadangi atsakovė, pakeisdama šalių darbo sutartyje sulygtą darbo apmokėjimo sąlygą, nesilaikė nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, teismas pripažino, jog kintamoji atlyginimo dalis ieškovui sumažinta neteisėtai. Taip pat teismas nenustatė ieškovo neteisėtų veiksmų, kurie būtų pagrindas atleisti jį iš direktoriaus pareigų ir priteisti iš jo žalą. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti įrodymai dėl malkų kainos patvirtina gerų, rinkoje standartams atitinkančių, malkų kainą. Tuo tarpu ieškovas parduodavo medienos atliekas, užterštas pavojingomis cheminėmis medžiagomis, su vinimis ir kitais tvirtinimo elementais. Teismas vadovavosi liudytojų V. S., J. B., A. K., G. R., G. K., A. K., J. S., D. P. parodymais. Pastarieji pirko iš atsakovės medienos atliekas ir nurodė, kad jos buvo blogos kokybės, nepanašios į malkas, užterštos naftos produktais, vinimis. Teismas įvertino liudytojų parodymus, jog už didesnę nei 10 Lt kainą už kubinį metrą medienos atliekų nebūtų pirkę. Taip pat medienos jie nebūtų pirkę, jeigu įmonė medienos atliekų būtų nepristačiusi. Teismas konstatavo, kad kitų įrodymų, patvirtinančių, kad galimas kitas medienos atliekų utilizavimas, kuris būtų naudingas įmonei, atsakovė nepateikė. Teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad ieškovo nustatyta tvarka atliekamas medienos atliekų pardavimas atitinkamam pirkėjui yra naudingesnis nei utilizavimas sąvartyne. Dėl to, teismo vertinimu, ieškovas, tokiu būdu realizavęs medienos atliekas, siekė naudos įmonei – atsakovei. Duomenų, kad ieškovas būtų gavęs iš minėtų veiksmų tiesioginės naudos sau, atsakovė neįrodė. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovo parduodamų medienos atliekų kaina yra didesnė, nei kitų įmonių, vykdančių analogiškus medienos atliekų pardavimus. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atleidus ieškovą dėl netinkamo medienos atliekų utilizavimo, darant įmonei žalą, medienos atliekų utilizavimo tvarka būtų pasikeitusi. Esant nustatytų aplinkybių visetui teismas konstatavo, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovui paskirta nepagrįstai. Teismas, pripažinęs, kad darbo sutartis su ieškovu turėjo būti nutraukta pagal DK 124 straipsnio l dalies l punktą bei pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 bei 4 dalį - t.y. ne dėl ieškovo kaltės, iš atsakovės priteisė 18 000 Lt dydžio išeitinę išmoką. Teismas taip pat sutiko su ieškovo argumentu, jog šalys buvo susitarusios dėl įspėjimo terminų ir jam galiojo darbo sutarties 11 punkto nuostata, įpareigojanti įspėti ieškovą dėl darbo sutarties nutraukimo kai nėra jo kaltės. Teismas konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju įspėjimo terminas sudarė keturis mėnesius. Tuo būdu, ieškovą atleidus iš darbo nepasibaigus keturių mėnesių įspėjimo terminui, ieškovo negautas pajamas sudaro negautas atlyginimas už keturis mėnesius – 36 000 Lt (neatskaičius mokesčių).
Atsiliepimas
Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti priešingą sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog sumažinat kintamąją atlyginimo dalį ieškovui buvo būtina gauti jo sutikimą. Kaip nurodo atsakovė, kintamosios atlyginimo dalies buvo nuspręsta ieškovui nemokėti, kadangi jis pažeidė įstatų 4.3 punktą. Įsakymas Nr. 39 „Dėl kovo mėnesio rezultatų“ buvo priimtas visiškai teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis vidiniais įmonės teisės aktais ir tvarka nepažeidžiant DK reikalavimų bei tarp šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų. Apeliantė nurodo, kad šiuo įsakymu nebuvo pakeisti nei bazinės algos, nei kintamos algos dydžiai, šalių sulygti darbo sutartyje. Taip pat atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, rėmėsi tais pagrindais, kurie taikomi vertinant eilinio darbuotojo veiksmus. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovo, kaip vadovo, teisinį statusą darbovietėje. Dėl to ieškovui turi būti taikomi aukštesni reikalavimai vykdant darbo pareigas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo cituojama teismų praktika susijusi su darbuotojo ir darbdavio ginčais, o ne darbuotojo kaip įmonės vadovo. Taip pat apeliantė nurodo, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ieškovo kaltės faktą, kuris aktualus vertinant ieškovo teises, susijusias su išeitinėmis kompensacijomis. Pasak atsakovės, byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė turėjo pagrindą nebepasitikėti ieškovu dėl užfiksuotų akivaizdžiai įmonei nenaudingų sandorių. Būtent akcininkų pasitikėjimo praradimas ir lemia ieškovo kaltę. Dėl šios priežasties atsakovė turėjo pagrindą atleisti ieškovą iš darbo nemokant DK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos išeitinės išmokos. Taip pat atsakovė nesutiko ir su teismo sprendimo dalimi priteisti iš atsakovės ieškovui neturtinę žalą. Nurodė, kad įmonės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą įmonės vadovą, nepriklausomai nuo vadovo kaltės buvimo. Taigi ieškovui, kaip įmonės vadovui, turėjo būti žinomos ir suprantamos tokios jo atšaukimo iš pareigų galimybės, ir darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu neturėtų sukelti ypatingų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, o nepatogumai dėl darbo sutarties nutraukimo (naujo darbo paieška, mažesnis darbo atlygis naujoje darbovietėje ir pan.) turėtų būti vertinami kaip natūrali ir tikėtina pasekmė. Svarbi ir ta aplinkybė, kad ieškovas nepateikė jokių jo neturtinės žalos atsiradimą patvirtinančių įrodymų, taigi jis neįrodė, kad dėl atleidimo iš darbo jis patyrė neturtinę žalą. Apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos priešieškinis ieškovui buvo atmestas. Nurodo, jog teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir pritaikė materialines teisės normas spręsdamas klausimą dėl ieškovo civilinės atsakomybės. Atsakovės vertinimu, teismas neatsižvelgė į vieną iš svarbiausių bylos aplinkybių – ieškovo teisinį statusą. Teismas ieškovą prilygino paprastam darbuotojui, o tai iš esmės susiaurino jo atsakomybės ribas. Be to, atsakovė nurodo, kad teismas tendencingai vertino įrodymus, ignoravo liudytojų K. ir S. parodymus, jog jie malkas būtų pirkę ir po 15 litų už kubinį metrą.
Šalies argumentai
Ieškovas su atsakovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde numatytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Ieškovo vertinimu, jis tinkamai atliko įmonės direktoriaus pareigas ir buvo nepagrįstai atleistas iš darbo neišmokant jam su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB „Vakarų laivų gamykla“ atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, jog sutinka su atsakovės apeliaciniu skundu ir iš esmės nurodė analogiškus argumentus kaip ir atsakovė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Byloje iš esmės kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto ieškovo veiksmų vertinimo parduodant medienos atliekas ir kintamosios atlyginimo dalies sumažinimo pagrįstumo. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo veiksmų vertinimas parduodant medienos atliekas byloje turi esminę reikšmę, kadangi nuo to priklauso, ar ieškovui turi būti priteistos išmokos, kurių jis prašo, ir atlyginimo kintamoji dalis. Nuo ieškovo veiksmų teisėtumo priklauso ir priešieškinio reikalavimų pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju aplinkybių vertinimas, ar atsakovė turėjo teisę atleisti ieškovą iš darbo, ar ne, neturi teisinės reikšmės. Pagal formuojamą teismų praktiką pripažįstama, kad Akcinių bendrovių 37 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta absoliuti kompetentingų bendrovės valdymo organų, o jeigu jie bendrovėje nesudaromi, – visuotinio akcininkų susirinkimo teisė atšaukti bei atleisti iš pareigų jų išrinktą bendrovės vadovą bet kada ir nepriklausomai nuo to, ar yra bendrovės vadovo kaltė, ar ne. Kai nurodyti bendrovės organai įgyvendina šią teisę, pasibaigia su administracijos vadovu sudaryta darbo sutartis, nes pasibaigia jam duotas pavedimas. Tokiu atveju darbo sutartis pasibaigia specialiu pagrindu – pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-760/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007). Todėl įvertinus aplinkybę, kad atleistasis administracijos vadovas turėtų galimybę ateityje pasinaudoti socialinėmis garantijomis, susijusiomis su darbo sutartimi ir jos nutraukimu, įforminant darbo sutarties su juo nutraukimą turi būti nurodytas ir atitinkamas DK nustatytas darbo sutarties pasibaigimo pagrindas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pakeitė atleidimo iš darbo pagrindą.
Vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą: atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nepagrįstai pardavinėjo malkas mažesne nei rinkos kaina ir taip įmonei padarė žalos. Dėl to buvo atleistas iš įmonės direktoriaus pareigų. Apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visetą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, neįžvelgia teisinio pagrindo padaryti priešingos išvados. CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė neįrodė, kad ieškovas medienos atliekas pardavinėjo mažesne nei rinkos kaina. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, atsakovė aplinkybę, jog ieškovas medienos atliekas pardavinėjo mažesne nei rinkos kaina, grindė skelbimo portalo duomenimis, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tokia kaina pardavinėjamos geros būklės, chemikalais neužterštos malkos. Tuo tarpu kaip matyti iš atsakovės 2012-03-20 rašto „Dėl medienos atliekų utilizavimo sąnaudų“, 10 proc. medienos užteršta chemikalais, 70 proc. mediena su vinimis ir kitais tvirtinimo elementais, 20 proc. sulaužyta ir gabalinė mediena. Iš šio rašto taip pat matyti, jog medieną parduoti už tokią kainą, kokia pardavinėjo ieškovas, yra ekonomiškai naudingiau nei medienos atliekas utilizuoti sąvartyne. Be to, kaip matyti iš UAB „Vakarų metalgama“ elektroninio laiško, ji medieną pardavinėja po 5 Lt už m³, t. y. dvigubai pigiau nei ieškovo nustatyta kaina. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog medienos brangesne kaina nebūtų pirkę. Vien tik tai, kad kai kurie liudytojai nurodė, kad būtų pirkę medieną po 15 už m³, nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas iš esmės buvo neapdairus nustatydamas medienos kainą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie paneigtų šiuos ieškovui palankius įrodymus. Atsakovas neprašė skirti ekspertizės, kuri įvertintų šiuo metu turimų medžio atliekų kokybę ir nustatytų jų vertę. Vertinant ieškovo veiksmų teisėtumą šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog iki ieškovo priimto įsakymo „Dėl medienos atliekų pajamavimo tvarkos“ medienos atliekų apskaita iš viso nebuvo vedama. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad iki tol nebuvo aišku, kokia tvarka ir kokiomis kainomis buvo pardavinėjamos medienos atliekos. Be to, atsakovė teismui nepateikė įrodymų, kuriais remiantis padarė išvadas dėl netinkamos ieškovo kainos nustatymo, kai buvo priimtas sprendimas atleisti ieškovą iš darbo. Taip pat atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog po ieškovo atleidimo ji medienos atliekas pardavinėjo už skelbime nurodytą kainą – 50 Lt už m³. Esant šių aplinkybių visetui nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovas, nustatydamas medienos atliekų kainą, elgėsi neapdairiai ir taip padarė įmonei žalos. Nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo veiksmus, rėmėsi kaip eilinio darbuotojo, o ne įmonės vadovo standartu, vis dėlto byloje esančių įrodymų visuma neleidžia apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad ieškovas buvo neapdairus ir elgėsi nerūpestingai kaip įmonės vadovas. Pripažinus, jog ieškovo veiksmuose, už kuriuos jis buvo atleistas iš darbo, nėra jo kaltės, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 3 dalis ). Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovui kompensaciją už keturis mėnesius negautų pajamų forma. Šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte numatyta, jog nesant darbuotojo kaltės atsakovei galioja įspėjimo terminai, numatyti DK 130 straipsnyje. Kadangi ieškovas patenka į subjektų, kurie numatyti DK 129 straipsnio 4 dalyje, ratą, jis apie darbo sutarties nutraukimą nesant jo kaltei turėjo būti įspėtas prieš 4 mėnesius.
Taip pat atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kintamosios atlyginimo dalies sumažinimo ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios dalies sumažinimą susiejo su DK 120 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kuri reikalauja keičiant darbo sąlygas su darbo užmokesčiu gauti darbuotojo sutikimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju rėmėsi DK 120 straipsnio nuostatomis, tačiau tai iš esmės nekeičia procesinio rezultato – priteisti ieškovui sumažintą kintamąją atlyginimo dalį. Pagal tarp šalių sudarytos darbo sutarties nuostatas šalys susitarė, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys: pastovi mėnesio alga ir kintamoji mėnesinė priemoka už atsakomybę darbe per einamąjį laikotarpį, kuri gali būti sumažinta, padidinta arba nemokama AB „VLG“ generalinio direktoriaus sprendimu. Pažymėtina, jog šioje sutarties sąlygoje įtvirtintas darbo užmokesčio kintamosios dalies kitimas priklausomai nuo atsakomybės darbe. Ieškovas pieš pasirašydamas darbo sutartį sutiko, jog kintamoji dalis gali kisti priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių. Dėl to papildomai gauti darbuotojo sutikimo keičiant šią atlyginimo dalį atsakovė iš ieškovo neturėjo gauti. DK 34 straipsnio 1 punkte numatyta, kad darbo teisės ir pareigos gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti pagal šį Kodeksą ir kitus įstatymus, darbo sutartis, kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus, nors įstatymų ir nenustatytus, bet jiems neprieštaraujančius. Ši šalių numatyta darbo apmokėjimo tvarka, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neprieštarauja nei DK, nei darbo sutarties esmei, dėl to ja turi būti vadovaujamasi. Vis dėlto ši aplinkybė nereiškia, kad darbdavys be jokio faktinio pagrindo gali sumažinti kintamąją užmokesčio dalį. Kaip matyti iš vadovų, specialistų, tarnautojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatų, kintamosios dalies dydis susietas su atlikto darbo kiekiu, kokybe ir bendrovės veiklos rezultatais (t. 6, b. l. 74–81). Todėl darbdavys sumažinti kintamąją atlyginimo dalį gali tik tais atvejais, kai sumažėja darbo kiekis, kokybė arba bendrovės veiklos rezultatai. Tokiu atveju yra išlaikomas darbo santykių stabilumas ir apibrėžtumas, darbuotojas žino, kokiais atvejais kis jo atitinkama atlyginimo dalis. Kaip matyti iš įsakymo Nr. 39 „Dėl kovo mėnesio rezultatų“, atsakovė, ieškovui sumažindama kintamąją užmokesčio dalį, motyvavo dėl įstatytų 4.3 punkto pažeidimo. Šioje byloje pripažinus, jog ieškovo veiksmuose nėra jo kaltės ir minėtų įstatų punkto pažeidimo, jam negalėjo būti sumažinta kintamoji atlyginimo dalis.
Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai išsprendė bylą ta apimtimi, kiek iš atsakovės buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas ieškovui bei vidutinis mėnesinis darbo užmokestis po 9 000 Lt nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Šioje dalyje apeliacines instancijos teismas visiškai sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog įmonės organas turi teisę bet kada atšaukti jo išrinktą įmonės vadovą, nepriklausomai nuo vadovo kaltės buvimo. Taigi ieškovui, kaip įmonės vadovui, turėjo būti žinomos ir suprantamos tokios jo atšaukimo iš pareigų galimybės, todėl darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu neturėtų sukelti ypatingų dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, o nepatogumai dėl darbo sutarties nutraukimo (naujo darbo paieška, mažesnis darbo atlygis naujoje darbovietėje ir pan.) turėtų būti vertinami kaip natūrali ir tikėtina pasekmė. Neturinės žalos paskirtis - kaip įmanoma teisingiau kompensuoti dvasinius išgyvenimus, tačiau šie dvasiniai išgyvenimai, už kuriuos priteisiama neturtinė žala, turi būti susijusi su esminiais išgyvenimais, o ne menkais nepatogumais, kurie yra neišvengiami esant atitinkamomis aplinkybėmis, ir jų galima tikėtis, nors jie ir nemalonūs. Be to, kaip pagrįstai nurodo apeliantė, ieškovas nepateikė įrodymų, jog patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibūdinta CK 6.250 straipsnyje.
Taip pat pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnį. Šioje normoje, reglamentuojama atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sprendžiamas atsiskaitymo su atleidžiamu bendrovės vadovu klausimas, taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008). Aktualu tai, kad darbdavys yra įstatymo įpareigotas išmoką mokėti už visą uždelsimo atsiskaityti laiką. Kita vertus, nurodyta išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. ir kt. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; kt.) įvertinus konkrečios bylos faktines aplinkybes, proporcingumo ir teisingumo principų pagrindu. Aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalį, svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Įvertinus aplinkybę, jog ieškovas buvo įmonės vadovas ir jis galėjo bet kada būti atšauktas iš užimamų pareigų, taip pat įvertinus aplinkybes, dėl kurių jis buvo atleistas, bei atsižvelgiant į tai, kad ieškovas po atleidimo susirado kitą darbą, konstatuotina, jog minėtos normos tikslų būtų galima pasiekti ieškovui priteisiant vidutinį darbo užmokestį už du mėnesius, viso 18 000 Lt.
Esant nurodytų aplinkybių visetui yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalį, dėl to teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės ieškovui priteistas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis po 9 000 Lt (neatskaičius mokesčių) nuo 2013 m. balandžio 8 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, keistina priteisiant iš atsakovės ieškovui 18 000 Lt (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taip pat įvertinus aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.250 straipsnį priteisdamas iš atsakovės ieškovui 2 000 Lt neturtinę žalą, ši teismo sprendimo dalis naikintina ir ieškovo ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo atmestina.
Nepaisant to, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, tačiau įvertinus tenkintų reikalavimų dalį, konstatuotina, kad atsakovės didžioji dalis reikalavimų liko nepatenkinta. Dėl to ji privalo padengti visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalys). Kaip matyti iš PVM sąskaitos faktūros, ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 605 Lt. Ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.
Ieškinį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo tenkinti iš dalies. Iš atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. priteisti dviejų mėnesių vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką – 18 000 Lt. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 2 000 Lt neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vakarų laivynas“ ieškovui R. M. 605 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.
Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.