Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Geomoras“ administratorės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. nutarties, priimtos dėl 2005 m. liepos 19 d. kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Geomoras“ bankroto byloje Nr.B2-163-538/2005.

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB ,,Geomoras“ administratorė 2005 m. rugpjūčio 4 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, prašydama panaikinti 2005 m. liepos 19 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nutarimus bei skelbti įmonės likvidavimo procedūrą (t. 1, b. l. 186). Nurodė, jog minėtas kreditorių susirinkimas įpareigojo ją kreiptis į VĮ ,,Regitra“ Klaipėdos filialą dėl automobilių, nupirktų per UAB ,,VB Lizingas“, įregistravimo, pateikti prašymą teismui dėl minėtų automobilių arešto bei paduoti pareiškimą prokuratūrai dėl keturių automobilių pasisavinimo ir buvusių įmonės vadovų R. B. ir A. A. nusikalstamų veikų pagal BK 183 straipsnio antrąją dalį, tai yra įpareigojo imtis priemonių surasti, jų nuomone, įmonei priklausantį turtą, kreiptis buvusių įmonės vadovų veiksmų įvertinimo. Administratorė teigė, jog įmonė minėtomis mašinomis naudojosi lizingo pagrindu, o prieš iškeliant bankroto bylą dėl finansinių sunkumų nustojo mokėti privalomas kasmetines įmokas ir taip pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl lizingo sutartys buvo nutrauktos, o automobiliai grąžinti. Administratorės manymu, minėti kreditorių reikalavimai nepagrįsti, o dėl jų vykdymo gali būti vilkinamas bankroto procesas ir atsirasti papildomų išlaidų.

Teismo nutartis nepagrįsta, nes teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie tai, kad koks nors suinteresuotas šios bylos baigtimi asmuo būtų pasiūlęs sudaryti taikos sutartį, o nesant tokių įrodymų, nebuvo jokio pagrindo atidėti įmonės likvidavimo klausimo sprendimą. Be to šio klausimo sprendimo užvilkinimas realiai tik padidina bylos sąnaudas, kurių padengimui kreditoriai neskyrė lėšų, taigi, pati administratorė kaip fizinis asmuo privalo dėti savo asmenines lėšas renkant dokumentus, naudojant elektrą, popierių ir kt. Teismo posėdžio metu kreditorių susirinkimo pirmininkas G. S., kuris nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. buvo šios įmonės advokatu, nepateikė jokių įrodymų apie esamą turtą bei klaidino teismą dėl nesamo turto buvimo, tai yra prie bankrutuojančios įmonės turto priskyrė juridinių bei fizinių asmenų turtą, nes teigė, kad UAB ,,VB Lizingas“ priklausantys automobiliai, kurias UAB ,,Geomoras“ naudojosi, yra šios bendrovės nuosavybė. Taigi, netinkamai taikomos materialinės teisės normos, reguliuojančios lizingo sąvokas (CK 6.567, 6.568, 6.574 str.)Teismas nepagrįstai teigia, kad surastas ne visas bendrovės turtas, nes nėra įvardintas nė vienas turto objektas, kuris buvo įmonės balanse ar apskaitoje, bet nebuvo pateiktas administratoriui iškėlus bankroto bylą. Negalima ieškoti to, kas niekada nepriklausė bendrovei. Be to tokiais nepagrįstais reikalavimais yra tik vilkinamas bankroto procesas bei tai gali lemti papildomų išlaidų atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir, atmesdamas BUAB ,,Geomoras“ administratorės skundą dėl BUAB ,,Geomoras“ kreditorių 2005 m. liepos 19 d. susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 302 str., 263 str. 1 d.).

Kaip žinoma, pagal CPK pirmojo straipsnio pirmosios dalies nuostatas, bankroto bylos nagrinėjamos pagal minėto kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Toks specialus įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja minėtojo įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 3 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų ir yra susijęs su bankrutuojančios bendrovės kreditorių susirinkimo turimomis teisėmis bei pareigomis. Pagal ĮBĮ 23 straipsnio 15 punktą kreditorių susirinkimas gali siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Tačiau pradėti šią procedūrą yra galima tik tuomet, kai patikrinti bendrovės sandoriai, pritaikytos visos priemonės, skirtos turtui surasti, konstatuota, jog nustatytas visas bendrovės turtas ir visos skolos, o jų santykis kreditorių susirinkimui duoda pagrindą išvadai, jog bendrovė yra bankrutavusi ir dėl to likviduotina.

Iš minimo kreditorių susirinkimo 2005 m. liepos 19 d. protokolo Nr. 4 (t. 1, b. l. 180) matyti, jog buvo svarstyti klausimai dėl buvusių bendrovės administracijos vadovų veiklos įvertinimo bei įmonės likvidavimo. Kreditorių susirinkimas laikė, kad dar neišspręsti visi klausimai, susiję su bendrovės sandoriais, tarp jų ir dėl bendrovės turėto turto, kad yra būtina ištirti buvusių administracijos vadovų veiklą valdant bendrovę, taip pat vykdant automobilių lizingo sandorius, būtina atlikti kitus veiksmus. Tuo tarpu iš šio protokolo matyti, kad administratorė, atsiskaitydama susirinkimui, nepatvirtino, jog šias aplinkybes yra ištyrusi. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą, administratorius įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad ši pareiga apima ir sandorių vykdymo bei pasibaigimo patikrinimą. Visi susirinkime dalyvavę kreditoriai pasinaudojo įstatyme įtvirtinta teise spręsti dėl įmonės likvidavimo ir vienbalsiai nutarė atidėti įmonės likvidavimo klausimo sprendimą trims mėnesiams.

Administratorė atskirajame skunde teigia, jog kreditoriai, priimdami šiuos nutarimus piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Iš tiesų, sprendžiant šį klausimą yra svarbu turėti omenyje bankroto proceso ypatumus, kurie kyla dėl paties įmonių bankroto teisės instituto esmės ir tikslų. Bankroto įstatymo normos, tai iš esmės viešosios teisės normos, vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą, nedelsiant pašalinti iš apyvartos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios savo veiklos ir tapo nemokūs. Šios funkcijos gali būti įvykdytos tik tuomet, jeigu bankroto procedūros bus vykdomos griežtai laikantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, kurie šiame specialiajame įstatyme yra įgyvendinti nustatant tikslius ir glaustus terminus atskiroms bankroto procedūroms atlikti, tiksliai reglamentavus šio proceso dalyvių teises bei pareigas, teisių bei pareigų įgyvendinimo tvarką, pagrįstą visų kreditorių lygybės, skolininko bei kreditorių interesų pusiausvyros principu. Todėl nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ypač svarbu ir tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys, šiuo atveju, kreditorių susirinkimas, savo teisėmis naudotųsi sąžiningai (CPK 7, 8 str.). Tačiau, įvertinus tai, kas minėta anksčiau, darytina išvada, jog bendrovės kreditorių skundžiami nutarimai negali būti traktuojami kaip piktnaudžiavimas savo teisėmis (CPK 185 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog bendrovės likvidavimo klausimo nagrinėjimas atidėtas apibrėžtam trijų mėnesių laikotarpiui.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad administratorės skundas atmestinas (CPK 302 str., 263 str. 1 d. Teisėjų kolegija šią teismo nutartį palieka nepakeistą, o atskirąjį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.