Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio ( pranešėjas ) teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Evaldo Vanago,

gynėjams advokatams Sigitui Lukauskui, Rolandui Vaitekūnui, Artūrui Balčiūnui, Andriui Gudžinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. ir A. P. išteisinti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., G. G. išteisintas pagal BK 284 str. 1 d., nenustačius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

T. K., A. P. ir G. G. buvo kaltinami tuo, kad 2005 m. birželio 5 d. apie 17 val., veikdami bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, Panevėžyje, , viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, kartu su nusikaltimo bendrininkais šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, metaliniais strypais ir mediniais pagaliais suduodami nenustatytą kiekį smūgių T. K. į įvairias kūno vietas, šiam nuo smūgių nugriuvus ant žemės, A. P. metaliniu strypu sudavus ne mažiau kaip 3 smūgius T. K. į galvos sritį, T. K. peiliu apie 3 – 4 kartus smogus T. K. į nugaros sritį, G. G. su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis pakėlus T. K. nuo žemės, nutempus ir įsodinus į automobilį „M. B.“, buvusį prie Ateities g.12 namo, Panevėžyje, bei išvežus iš įvykio vietos, A. P. ir T. K. nesunkiai sutrikdė T. K. sveikatą ir kartu su G. G. pažeidė viešąją tvarką.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras prašo teismo nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo :

G. G. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams ir 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėti dalį neatliktos 2002-03-18 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir 2003-10-13 to paties teismo nutartimi perkvalifikavus veiką paskirtos bausmės, ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 2 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteisti : pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 metams, ją atliekant pataisos namuose.

A. P. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteisti : pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 4 metams, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas neįvertino visų bylos duomenų, todėl nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismo išvada, kad liudytojo R. D. parodymai prieštaringi ir vieninteliai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, yra nepagrįsta. Tai, jog liudytojas ikiteisminio tyrimo metu teigė įvykį matęs sėdėdamas automobilyje, o teisme – išlipęs iš automobilio, nėra esminis prieštaravimas jo parodymuose. Teismas nepagrįstai atmetė visus šio liudytojo parodymus, nors neginčijamai nustatyta, kad liudytojas buvo įvykio vietoje, įsidėmėjo dalį šį nusikaltimą padariusių asmenų ir tai nuosekliai tvirtino viso proceso metu. Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai abejojo liudytojo parodymais dėl to, kad jis, pranešdamas apie įvykį telefonu policijos komisariato budėtojui ir surašydamas tarnybinį pranešimą, neįvardijo išteisintųjų pavardžių, nes teisminio nagrinėjimo metu liudytojas paaiškino, kad po įvykio peržiūrėjęs kartoteką ir tik galutinai įsitikinęs, kad nusikaltime dalyvavo išteisintieji A. P., G. G. ir T. K., nurodė jų pavardes liudytojo apklausos metu. Teismo išvada, kad teisminio nagrinėjimo metu liudytojas R. D. nurodė įvykio vietoje atpažinęs visus tris išteisintuosius ir apie tai pranešęs policijos budinčiajam, neatitinka bylos aplinkybių, nes liudytojas niekuomet neteigė budinčiam pareigūnui įvardijęs visus išteisintuosius.

Teismas nepagrįstai abejojo tuo, kad R. D. nepateikė jokių duomenų apie toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu M. D. sužalojusius asmenis, nes M. D. buvo sužalotas ne prie Ateities g. 12, kaip T. K., o prie 10 namo, todėl R. D. nematė šio įvykio. Parodymas atpažinti iš nuotraukų liudytojui R. D. atliktas nepažeidžiant BPK 192 str. nuostatų, nes įtariamieji tuo metu nebuvo sulaikyti. Liudytojo R. D. parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vietoje rasti liudytojo nurodyti nukentėjusiojo T. K. daiktai ir jo žalojimo įrankis, teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nustatyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atitinka liudytojo nurodytus, telekomunikacijų paslaugų tiekėjo duomenys, iš kurių matyti, kad išteisintajam A. P. priklausančiu telefonu buvo naudojamasi nusikaltimo darymo vietoje jo metu ir toje vietoje, į kurią po nusikaltimo buvo nuvežtas nukentėjusysis. Teismas nesiaiškino prieštaravimų tarp pastarųjų duomenų ir išteisintojo A. P. parodymų, kad jis nebuvo įvykio vietoje ir jų neaptarė nuosprendyje.

Teismas nuosprendyje vadovavosi liudytojų K. R. ir K. R. teisme duotais parodymais ir nevertino jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, neatsižvelgė į tai, kad pirminiai šių liudytojų parodymai apie nukentėjusįjį sumušusių asmenų amžių, duoti iš karto po įvykio, yra patikimesni už praėjus daugiau nei metams po įvykio teisme duotus parodymus.

Liudytojai I. G. ir G. L. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nukentėjusįjį užpuolusių asmenų neįsidėmėjo ir negali atpažinti, tačiau teisme kategoriškai tvirtino, kad išteisintųjų įvykio vietoje nebuvo, todėl, prokuroro nuomone, teismas negalėjo vadovautis šių liudytojų parodymais. Liudytojas M. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė jį užpuolusių asmenų nematęs, tačiau teisme pakeitė parodymus ir teigė, kad vieną iš užpuolikų jis atpažino, tačiau tai nebuvo nei vienas iš išteisintųjų, todėl šio liudytojo parodymai taip pat nelaikytini patikimais.

Nukentėjusysis T. K., apklaustas iš karto po įvykio, nurodė negalintis atpažinti jį sumušusių asmenų, tačiau vėlesnėse apklausose teigė atsimenantis šiuos asmenis ir galintis juos atpažinti. Parodžius nukentėjusiajam atpažinti visus išteisintuosius, jis jų neatpažino, tą patį patvirtino teisme. Tačiau teismas visiškai nevertino nukentėjusįjį po įvykio apklaususio pareigūno R. L. parodymų, kad T. K. buvo sąmoningas ir nurodė neatpažinęs jį sumušusių asmenų, o ligoninėje vienas iš nusikaltime dalyvavusių asmenų jam atsilygino. Nukentėjusįjį buvus normalios būsenos patvirtino ir liudytojas gydytojas A.R. P..

Apeliantas daro išvadą, kad nukentėjusysis T. K., liudytojai M. D., I. G., G. L., po nusikaltimo atsisakę rašyti pareiškimus policijai ir teigę niekam pretenzijų neturintys, nėra suinteresuoti nusikaltimo ištyrimu, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Teismas nepagrįstai visus bylos įrodymus vertino tik išteisintųjų naudai, neatsižvelgė į išteisintuosius kaltinančius įrodymus ir padarė neteisingas išvadas dėl šių asmenų nedalyvavimo nusikaltime.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismas nuosprendžiu pripažino, kad nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai neginčijamų A. P., T. K. ir G. G. dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką įrodymų. Prokuroras, apeliaciniame skunde nesutikdamas su teismo pasirinktu įrodymų vertinimu, tokių įrodymų taip pat nepateikė.

Teismo išvada, jog išteisintiesiems kaltinamajame akte pateikti kaltinimai iš esmės buvo grindžiami liudytojo R. D. parodymais ir išteisintųjų parodymo atpažinti iš fotonuotraukų protokolų duomenimis, yra teisinga. Liudytojo R. D. parodymai apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Jis parodė, kad prie Ateities g. 12 namo grupė jaunuolių mušė lazdomis bei strypais ir spardė ant šono pargriautą T. K.. Mušusiųjų grupėje jis pažino tris asmenis : T. K. badė nukentėjusįjį į peilį panašiu daiktu, A. P. laikė prie nukentėjusiojo galvos metalinį strypą, o G. G. padėjo įtempti nukentėjusįjį į automobilį. Šiais liudytojo parodymais teismas rėmėsi nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo faktą, todėl skundo argumentas, kad teismas atmetė visus liudytojo R. D. parodymus, yra nepagrįstas. Tačiau šio liudytojo parodymuose apie aplinkybes, kurioms esant jis atpažino nusikalstamas veikas padariusius asmenis, yra esminių prieštaravimų. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, R. D. parodė, kad visus tris išteisintuosius: A. P., G. G. ir T. K. jis pažįsta kaip ne kartą atvesdintus į Panevėžio m. VPK budėtojų dalį bei anksčiau teistus asmenis, jų daromą nusikalstamą veiką stebėjo sėdėdamas savo automobilyje ( 2 t., 19 – 21 b. l. ). Iš šių parodymų galima daryti išvadą, kad R. D. įvykio vietoje matė jam anksčiau gerai pažįstamus asmenis, kurių vardus ir pavardes žinojo. Tačiau duodamas parodymus teisme, R. D. paneigė šią savo parodymų dalį, nurodydamas, kad įvykio vietoje atpažino tik A. P., o kitus du išteisintuosius – G. G. ir T. K. atpažino tik peržiūrėjęs kartotekas po įvykio. Aplinkybę, kad liudytojas nepažino visų išteisintųjų įvykio vietoje, patvirtina ir jo rašytas tarnybinis pranešimas, kuriame jis nenurodė nei fakto, kad nukentėjusįjį sumušę asmenys jam pažįstami, nei šių asmenų pavardžių ar kitų anketinių duomenų ( 2 t., 18 b. l. ). Be to, liudytojas teisme patikslino įvykio pradžioje buvęs automobilyje, paskui, norėdamas aiškiau matyti įvykio eigą, išlipęs iš automobilio.

Asmens parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų yra ikiteisminio tyrimo veiksmas, kuris turi būti atliekamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, laikantis BPK 194 str. normų, reglamentuojančių šio veiksmo darymo tvarką. R. D., tiesiogiai stebėjęs nusikalstamos veikos aplinkybes, procese įgijo liudytojo statusą. Tokiu atveju jis nebegalėjo tame pačiame procese dalyvauti kaip ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atliekantis ikiteisminio tyrimo veiksmus, nes taip pažeidžiamas proceso nešališkumo principas. Tačiau liudytojas R. D., pradinėje proceso stadijoje atpažindamas asmenis iš kartotekų ir taip rinkdamas duomenis apie nusikalstamą veiką galimai padariusius asmenis, tuo pačiu metu atliko ir tyrimą vykdančio pareigūno funkcijas. Kadangi parodymo atpažinti iš kartotekų metu informacija apie nusikaltimą padariusius asmenis buvo gauta ne pagal BPK reikalavimus, o R. D., apklaustas liudytoju ir įvardindamas įtariamuosius, rėmėsi būtent tokia informacija, jo apklausos protokole esantys duomenys apie šiuos asmenis kelia abejonių dėl jų objektyvumo. Tikrinant pradiniame bylos tyrimo etape gautus duomenis ir parodant liudytojui R. D. atpažinti G. G., A. P. ir T. K. pagal jų nuotraukas, taip pat nebuvo tiksliai laikomasi BPK 191 str. numatytų reikalavimų. BPK 191 str. 2 d. nurodyta, kad atpažįstantis asmuo prieš parodymą atpažinti turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias tą asmenį jis gali atpažinti. Liudytojas R. D. davė išsamius parodymus apie nukentėjusįjį T. K. sužalojusių asmenų veiksmus įvykio vietoje, tačiau jis nebuvo apklaustas apie atpažintinų asmenų individualius bruožus. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokoluose užfiksuoti liudytojo parodymai, kad jis asmenį atpažįsta iš veido bruožų, yra bendro pobūdžio teiginys, taikytinas bet kurioje situacijoje, kai rodoma asmens veido nuotrauka. Todėl šio parodymo atpažinti metu gauti rezultatai negali būti laikomi patikimu įrodymų šaltiniu. Vertinant parodymo atpažinti iš nuotraukų rezultatus, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad šis tyrimo veiksmas buvo atliekamas pakartotinai, nes atpažintinus asmenis liudytojas R. D. jau matė peržiūrėdamas kartotekas. Tokiu atveju negalima tiksliai nustatyti, ar liudytojas atpažino nusikaltimo metu matytus asmenis, ar asmenis, kuriuos matė kartotekose, todėl ir dėl šios priežasties atpažinimo iš nuotraukų rezultatai negali būti laikomi patikimais. Liudytojas R. D. teisme parodė, jog vieną išteisintųjų – A. P. – jis atpažino iš karto įvykio vietoje, tačiau negalėjo motyvuotai paaiškinti, kodėl iš karto po įvykio rašytame tarnybiniame pranešime nenurodė šio asmens pavardės. Įvertinus tai, kad proceso metu liudytojas keitė parodymus dėl kitų dviejų išteisintųjų atpažinimo laiko, nesant parodymo atpažinti iš kartotekų protokolų, nėra galimybių patikrinti, kuriuos išteisintuosius liudytojas atpažino šio tyrimo veiksmo metu, liudytojo parodymai apie įvykio vietoje atpažintą A. P. negali būti laikomi patvirtinančiais išteisintojo buvimą nusikaltimo vietoje.

Apeliantas nurodo, kad liudytojo R. D. parodymus apie nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes patvirtina kiti įrodymai – įvykio vietos apžiūros protokolas ir teismo medicinos specialistų išvados, tačiau šiuose įrodymuose nėra jokių duomenų apie nukentėjusįjį sužalojusius asmenis. Telekomunikacijų paslaugų tiekėjų duomenys, kuriais nustatyta, kad išteisintajam A. P. priklausančiu abonento numeriu buvo naudojamasi nusikaltimo darymo laikotarpiu nusikaltimo vietoje ir toje vietoje, į kurią po nusikaltimo išvežtas nukentėjusysis, yra netiesioginis įrodymas, kuris tiesiogiai nepatvirtina išteisintojo dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme. Šiuo įrodymu galėtų būti patvirtinami liudytojo R. D. parodymai apie A. P. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, tačiau kadangi liudytojo parodymai nėra patikimi, šio įrodymo nepakanka tvirtinti, kad nukentėjusįjį sužalojo A. P.. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai R. L. ir M. A. davė parodymus apie konkrečių abonentų veikimo vietas įvykio metu, tačiau byloje nėra tikslių ir neginčijamų duomenų, kokiais telefono aparatais ir kokių mobiliojo ryšio operatorių paslaugomis nuteistieji naudojosi įvykio dieną, nes jie buvo sulaikyti ne iš karto, o po kelių dienų.

Prokuroro prašymu apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas R. R. nurodė, jog telefonu paskambinęs R. D. sakė, jog įvykio vietoje girdėjo žodžius „Paltanke, baik“, tačiau pats R. D. parodymų apie tai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nedavė.

Nukentėjusysis T. K. proceso metu davė konkrečius parodymus apie savo sužalojimo aplinkybes. Pagal nukentėjusiojo parodymus, prie Ateities g. 12 namo jį pavijo grupė jaunuolių, vienas jų pagaliu trenkė į kojas ir jį pargriovė ant šono, kitas dūrė į nugaros ir sėdmenų sritį, trečias ragino kitus jį tempti, kitų jį spardžiusių neįsidėmėjo, nes tuo metu gulėjo užsidengęs galvą, po to jį nunešė į automobilį ir išvežė iš įvykio vietos ( 1 t., 143 – 144 b. l. ), savo parodymus patvirtino teisminio nagrinėjimo metu ( 3 t., 159 – 161 b. l. ). T. K. parodymai atitinka liudytojo R. D. parodymus apie nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes: nukentėjusysis buvo pargriautas ant šono, badomas peiliu, mušamas ir spardomas, po to nutemptas į automobilį ir išvežtas. T. K. išsamiai apibūdino tris jį pargriovusį, jam dūrusį ir nunešusį į automobilį asmenis ( 1 t., 143 – 144 b. l. ), tačiau atliekant G. G., A. P. ir T. K. parodymą atpažinti iš vaizdo įrašų kartotekų ir šių asmenų parodymą atpažinti, nukentėjusysis parodė, kad tarp jam parodytųjų tų asmenų, apie kuriuos jis davė parodymus, nėra ( 1 t., 146, 149 – 151, 153 – 155, 157 –159 b. l. ), teismiamajame posėdyje, kuriame dalyvavo visi trys išteisintieji, nukentėjusysis patvirtino, kad tarp jų nėra jį sumušusių asmenų. Tokie nukentėjusiojo parodymai nesuteikia jokio pagrindo daryti išvadą apie išteisintųjų dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

Prokuroras, apeliaciniame skunde kritikuodamas nukentėjusiojo T. K. parodymų patikimumą, teigia, kad abejonių kelia faktas, jog nukentėjusysis, apklaustas tuoj po įvykio, teigė neįsidėmėjęs jį sumušusių asmenų ir nenorėjo, kad dėl šio įvykio būtų atliekamas tyrimas. Tačiau tiek vėlesnėje apklausoje, tiek teismo posėdyje nukentėjusysis paaiškino tokį savo elgesį ir nurodė, kad pirminiai jo parodymai, duoti ligoninėje, yra netikslūs, nes tuo metu negalėjo prisiminti visų įvykio aplinkybių dėl stipraus sumušimo ir patirto psichologinio streso; vėliau, pagerėjus sveikatos būklei, nuvyko į policijos komisariatą ir davė išsamius parodymus. Tai, kad T. K. iš karto po įvykio neprisiminė įvykio aplinkybių, patvirtina įrašas jo gydymo stacionare istorijoje (1 t., 89 b. l. ). Apeliacinio skundo teiginys, esą T. K. pirminėse apklausose nuosekliai pasakojo visas nusikaltimo aplinkybes, neatitinka byloje esančių nukentėjusiojo 2005 m. birželio 5 d. ir birželio 8 d. apklausų turinio. Iš šių apklausų matyti, kad jis jokių nusikaltimo detalių nenurodė ( 1 t., 139 – 141 b. l. ). Nukentėjusįjį gydęs liudytojas A.R. P. teigė negalintis tiksliai nurodyti, kuriuo metu T. K. pradėjo prisiminti įvykio aplinkybes, liudytojo parodymai apie nukentėjusiojo sveikatos būklę nėra konkretūs, nes tos pačios apklausos metu jis nurodė du priešingus teiginius: kad T. K. galėjo viską prisiminti ir kad jis kai kurių įvykio aplinkybių po patirtos traumos galėjo neprisiminti. Remiantis tokiais parodymais negalima daryti jokių vienareikšmiškų išvadų apie gerą nukentėjusiojo sveikatos būklę po įvykio, kaip teigiama apeliaciniame skunde. Nukentėjusysis teisme kategoriškai paneigė jį apklaususio pareigūno R. L. parodymus, jog jis pareigūnui pasakojęs apie pas jį į ligoninę atvykusį ir jam žalą atlyginusį nusikaltime dalyvavusį asmenį, nukentėjusiojo apklausos protokole, kurį surašė R. L., ši aplinkybė nenurodyta ( 1 t., 141 – 142 b. l. ), todėl teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymų patikimumą, pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymais.

Liudytojas M. D., buvęs su nukentėjusiuoju įvykio vietoje, parodė, kad įsidėmėjo vieną jį ir nukentėjusįjį užpuolusį asmenį ir apibūdino šio asmens požymius. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu pateikus liudytojui atpažinti išteisintuosius ( 1 t., 180, 187 – 189 b. l. ), nei teisiamajame posėdyje liudytojas tarp jų neatpažino dalyvavusio nusikaltime asmens. Taigi liudytojo M. D. parodymai taip pat nepatvirtina nei vieno išteisintųjų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Ikiteisminio tyrimo metu iš karto po nusikaltimo apklaustas liudytojas nurodė, kad neįsidėmėjo jį mušusių asmenų, tačiau sekančios apklausos metu detaliai paaiškino nusikaltimo aplinkybes, o teisiamajame posėdyje M. D. paaiškino, kad po įvykio dėl patirto išgąsčio pirmosios apklausos metu negalėjo duoti tikslių parodymų. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu liudytojas buvo patyręs nesunkų sveikatos sutrikdymą, o jo vėliau duoti parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo. Todėl apelianto argumentas, kuriuo abejojama išteisintųjų parodymo atpažinti rezultatų patikimumu, nes M. D. pirmosios apklausos metu nurodė neįsidėmėjęs jį užpuolusių asmenų, yra nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo kitaip vertinti nuosprendyje išdėstytus liudytojų parodymus, susieti juos su kitais bylos duomenimis, pirmiausia su liudytojo R. D. parodymais. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kitų bylos liudytojų parodymuose nėra jokių informatyvių duomenų apie išteisintųjų dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

Liudytojas K. R. viso proceso metu, o liudytoja K. R. – ikiteisminiame tyrime parodė pro Ateities g. 12 namo penkto aukšto langą matę kieme apie 25-30 metų amžiaus vyrus, lazdomis ar strypais mušusius ir nutempusius į automobilį nepažįstamą jaunuolį. Tačiau teismo posėdyje abu liudytojai, turėdami galimybę įvertinti ne tik išteisintųjų amžių, bet ir kitus požymius, neatpažino nei vieno iš jų. Todėl netgi įvertinus aplinkybę, kad liudytojų K.ir K. R. pirminiai parodymai apie nukentėjusįjį mušusių asmenų amžių iš esmės atitinka išteisintųjų amžių, liudytojams neatpažinus išteisintųjų, šių parodymų negalima vertinti kaip kaltinančių išteisintuosius. Apeliantas teisingai nurodo, kad liudytojos K. R. parodymai apie nukentėjusįjį mušusių asmenų amžių ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skyrėsi – teisme ji nurodė, kad šie asmenys buvo žymiai vyresni. Tačiau skundo argumentas, kad teismas nevertino liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, yra nepagrįstas. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad teismas paskelbė liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o liudytoja, atsakydama į proceso dalyvių klausimus, paneigė ikiteisminio tyrimo metu davusi parodymus, kad nukentėjusįjį mušę 25 - 30 metų asmenys, teigdama, kad jos parodymai užrašyti neteisingai. Esant šiems prieštaravimams, teismas rėmėsi liudytojos parodymais, duotais teisme, ir jais vadovavosi nuosprendyje. Toks įrodymų vertinimas neprieštarauja BPK nustatytoms įrodymų vertinimo taisyklėms. Beje, apeliacinės instancijos teismo posėdyje šie liudytojai taip pat neatpažino išteisintųjų kaip prievartą prieš nukentėjusįjį vartojusių asmenų.

Liudytojai I. G. ir G. L. nematė paties nusikaltimo įvykio, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis T. K. ir liudytojas M. D., todėl nedavė jokių konkrečių parodymų apie sužalojimo aplinkybes ir šią veiką padariusius asmenis. Liudytojai parodė, kad Ateities g. 10 namo kieme jaunuoliams išdaužus jų automobilio ,,VW Golf“ stiklus, jie skubiai išvyko iš kiemo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. G. apibūdino stiklą išdaužusio vyro bruožus: apie 25 metų amžiaus ( teisiamajame posėdyje patikslino, kad amžiaus apie 20 m.), vidutinio kūno sudėjimo, apie 1,8 m ūgio ( 2 t., 5 – 6 b. l., 3 t., 155 b. l. ). Teisiamajame posėdyje liudytojas teigė, jog išteisintųjų tarpe to asmens nėra. Todėl apeliacinio skundo argumentas, jog šis liudytojas negalėjo tvirtinti nematęs išteisintųjų dėl tos priežasties, kad neįsidėmėjęs jokio įvykio vietoje buvusio asmens požymių, yra nepagrįstas. Be to, byloje nėra įrodymų, kad liudytojo automobilio stiklus daužė išteisintieji, todėl tai, kad liudytojas teigė jų nematęs prie savo automobilio, tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia išteisintųjų kaltę sužalojus T. K.. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad liudytojo I. G. parodymai nebuvo pagrindiniai, kuriais teismas grindė savo išvadas. Liudytojas G. L. teisiamajame posėdyje nedavė parodymų, kad tarp išteisintųjų nėra automobilį apgadinusio asmens ( 3 t., 155 b. l. ), todėl apeliacinio skundo argumentas apie minėto liudytojo parodymų prieštaringumą taip pat nepagrįstas.

Apelianto teiginys, jog nukentėjusysis T. K. ir liudytojai M. D., I. G., G. L. nėra suinteresuoti nusikaltimo ištyrimu, todėl davė išteisintiesiems palankius parodymus, yra įrodymais nepagrįsta prielaida. Byloje nėra jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie nukentėjusiojo ir liudytojų motyvus duoti išteisintiesiems palankius parodymus, tokių įrodymų nenurodė ir prokuroras. Proceso metu nukentėjusysis ir liudytojai parodė, kad išteisintieji yra jiems nepažįstami asmenys, išteisintieji patvirtino, kad nukentėjusiojo nepažįsta. Aplinkybė, kad nukentėjusysis ir liudytojai M. D. bei I. G. pirmųjų apklausų metu nurodė nenorintys, kad dėl įvykio būtų pradėtas baudžiamasis procesas, nesuteikia pagrindo daryti išvadą apie jų suinteresuotumą siekti išteisintiesiems palankios proceso baigties, nes vėlesnėse apklausose nukentėjusysis ir liudytojai davė išsamius parodymus, apibūdino nusikalstamą veiką padariusius asmenis ir dalyvavo atliekant išteisintųjų parodymus atpažinti.

Konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas ir BPK 44 str. 6 d., garantuoja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusius teismo nuosprendžiu. Tai reiškia, jog nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. BPK 20 str. 3 d. nustato, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Prokuroro siūlymas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nesant patikimų įrodymų, patvirtinančių išteisintųjų kaltę, padarius nusikalstamą veiką, vieniems įrodymams suteikiant pranašumo, o kitus nepagrįstai atmetant, prieštarauja BPK 20 str. 5 d. išdėstytai sampratai apie įrodymų vertinimą, todėl nėra priimtinas.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.