- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-20
- Bylos Nr.
- eI3-142-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01071-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė (pirm.), Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- E. V., K. V.
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro, VĮ Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- A. S.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. V. ir K. V. skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., A. S. ir A. S. dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. CSPR-118 dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas, ir panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimus (įformintus registro įrašais), kuriais buvo patikslinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenys 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu. Nors skundo reikalavime nurodyti tik 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimai, tačiau iš skundo turinio matyti, jog skundžiami VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimai, įforminti registro įrašais, todėl netikslus jų nurodymas skundo reikalavime laikytinas rašymo apsirikimu.
Pareiškėjai skunde bei teismo posėdžio metu, taip pat pareiškėjų atstovė teismo posėdyje nurodė, jog 2018 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2306 ir 2019 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 310 pagrindu jie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo negyvenamąją patalpą – kavinę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kavinė, Patalpos, ginčo patalpos). Sudarius pirkimo–pardavimo sutartį dėl Patalpos su rūsiu įsigijimo, paaiškėjo, jog VĮ Registrų centre nėra identifikuota, kuri rūsio patalpa yra priskirta pareiškėjų nuosavybės teise priklausančioms Patalpoms. VĮ Registrų centras 2018 m. lapkričio 26 d. informavo pareiškėją K. V., jog rūsio po gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), nėra.
Pažymėjo, kad, pareiškėjams susipažinus su archyviniais dokumentais, paaiškėjo, jog ginčo patalpoms, kai jos priklausė buvusiai savininkei, buvo priskirta rūsio patalpa Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra kitame pastate, adresu (duomenys neskelbtini). Rūsio patalpa Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruota minėto pastato dviejų butų bendraturčių A. S., A. S. ir A. S. nuosavybe neteisėto 2016 m. lapkričio 11 d. pastato savininkų susitarimo pagrindu 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimais (įformintais registro įrašais).
Nurodė, jog pareiškėjai 2019 m. kovo 8 d. kreipėsi į Komisiją, prašydami atnaujinti terminą minėtų spendimų apskundimui ir panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimus, kuriais buvo patikslinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenys. 2019 m. balandžio 15 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. CSPR-118, kuriuo atnaujino terminą minėtų registro įrašų apskundimui, tačiau netenkino pareiškėjų prašymo dėl jų panaikinimo motyvuodama tuo, kad kaip priklausinys Nekilnojamojo turto registre gali būti registruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas, bei tuo, kad pareiškėjai neįrodė rašytiniais įrodymais, kad jiems nuosavybės teise priklausančioms Patalpoms yra priskirtas rūsys.
Tvirtino, jog ginčo situacija susidarė dėl gyvenamųjų namų, esančių adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), išskirtinės statybų konstrukcijos: registro numeriu (duomenys neskelbtini) užregistruoti trys namai, pradėti statyti vienu metu (1910 m.), jiems suteikti atskiri adresai, tačiau dviejų gyvenamųjų namų laikančiosios konstrukcijos yra susijungusios. Dėl statybinės konstrukcijos susidarė tokia situacija, jog po pastatu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriame suformuotos trys gyvenamosios patalpos, yra įrengtos net šešios rūsio patalpos, o po pastatu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriame yra suformuotos keturios patalpos, nėra įrengta nė viena rūsio patalpa. Nurodė, jog statybų metu buvo suplanuota, jog visos keturios patalpos, esančios pastate adresu (duomenys neskelbtini), turės po vieną rūsį, o pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpoms bus priskirti du rūsiai.
Pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjų ir jų atstovės teigimu, įrodo notariškai patvirtinta 2018 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2306, 2019 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktas Nr. 310, archyviniai pastatų kadastro apskaitos duomenys ir kiti dokumentai. 1968 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto gyv. namų (duomenys neskelbtini) vidaus dujotiekio projekte rūsio patalpos pažymėtos identifikaciniais numeriais: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų nuomone, esant tokiam žymėjimui bei duomenims, kad šiame plane užfiksuoti tiek gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), tiek gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini) patalpoms priskirti rūsiai, akivaizdu, jog pareiškėjams nuosavybės teise priklausančioms Patalpoms (iki rekonstrukcijos buvo butu Nr. 1) priskirtina rūsio patalpa Nr. 47-1, kuri po 2016 m. spalio 4 d. atliktų kadastrinių matavimų žymima kaip rūsio patalpa Nr. R-5/6.17 kv. m. Be to, Patalpoms priskirtina ir bendrojo naudojimo patalpos Nr. R-1/9.49 kv. m (koridoriaus) 1/6 dalis, nes būtent per šią patalpą patenkama į rūsius.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teigė, jog, atsižvelgiant į pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), statybos metus ir išskirtinę konstrukciją, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl daugiabučių namų konstrukcijų įtakos bendrosios dalinės nuosavybės teise naudojamiems objektams, Komisija, priimdama 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. CSPR-118, neturėjo teisės vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje numatyta, jog kaip buto ar patalpos priklausinys Nekilnojamojo turto registre gali būti registruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Tvirtino, jog įstatymai atgal negalioja, o šių gyvenamųjų namų statybos metais (1910 m.) tokio teisinio reglamentavimo, draudžiančio rūsio patalpas įrengti po gretimu pastatu, nebuvo (nurodė, jog Kaune yra ne vienas toks nekilnojamojo turto objektas), todėl sprendimas grindžiamas nagrinėjamu atveju netaikytinomis teisės normomis.
Pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, pažeidžia jų nuosavybės teises ir teisėtus lūkesčius, prieštarauja teisėtumo, teisinio apibrėžtumo principams, jų turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl turi būti panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovė valstybės įmonė Registrų centras (toliau – ir atsakovė, Registrų centras) atsiliepime bei jos atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko.
Nurodė, jog Registrų centras neturi dokumentų, kurie patvirtintų, kad Kavinei priklausanti rūsio patalpa yra pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), todėl Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas, 2016 m. gavęs trečiųjų suinteresuotų asmenų 2016 m. prašymus patikslinti buto Nr. 3 ir buto Nr. 2 kadastro ir registro duomenis, 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu (sprendimas įformintas registro įrašu) patikslino buto Nr. 2 kadastro ir registro duomenis, t. y. bendraturčių 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu įrašė identifikuotas rūsio patalpas (duomenys neskelbtini), ½ dalį bendrojo naudojimo patalpos R-1 į buto Nr. 2 aprašymą ir įregistravo A. S. nuosavybės teises į nurodytų rūsio patalpų dalį, 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu (sprendimas įformintas registro įrašu) įregistravo A. S. nuosavybės teises į nurodytų rūsio patalpų dalį ir 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu (sprendimas įformintas registro įrašu) patikslino buto Nr. 3 kadastro ir registro duomenis, t. y. 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu įrašė identifikuotas rūsio patalpas R-2, R-3, R-4, ½ dalį bendrojo naudojimo patalpos R-1 į buto Nr. 3 aprašymą ir įregistravo A. S. nuosavybės teises į nurodytas rūsio patalpas.
Tvirtino, jog 2 ir 3 butų kadastro ir registro duomenų pakeitimui buvo pateikti tinkami dokumentai (prašymai, visų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimas dėl rūsio patalpų pasidalinimo, butų kadastro duomenų bylos) ir jų pakako Nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimui.
Pažymėjo, jog Registrų centras neneigia, kad pareiškėjams priklauso rūsio patalpos, tačiau jos nėra identifikuotos, t. y. nėra aišku, kokiu adresu jos yra ir kokiais indeksais pažymėtos planuose, kokio ploto ir kita. Pareiškėjai neįrodė, jog jų nurodyta rūsio patalpa R-5 (6,17 kv. m) yra pastate, esančiame (duomenys neskelbtini).
Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas savo kompetenciją, turi teisę atlikti tik nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą. Kaip buto ar patalpos priklausinys Nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų. Prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime, taip pat trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Nurodė, kad atsakovės priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų (dokumentų), jog jie turi nuosavybės teises į rūsio patalpas, esančias po gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini).
Pažymėjo, jog pareiškėjų turimos patalpos yra kitame pastate, todėl nurodomos rūsio patalpos negali būti jų priklausinys. Trečiųjų suinteresuotų asmenų žiniomis, istoriškai gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo pradėti statyti tuo pačiu metu. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pradėtas statyti tik pabaigus statyti gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (kuris pradėtas statyti 1910 m.). Šių dviejų namų statyba iš anksto nebuvo niekaip susijusi jokiais techniniais, konstrukciniais, funkciniais sprendimais ar ryšiais, o tuo labiau priklausiniu (rūsiu) paskirstymu, nėra įėjimo iš vieno į kitą, pastatų pamatai yra atskiri. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Administracinėje byloje kilo ginčas dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2016 m. lapkričio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimų, įformintų registro įrašais, kuriais buvo patikslinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, kadastro ir registro duomenys minėto nekilnojamojo turto bendraturčių 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu dėl rūsio patalpų įregistravimo viešame registre ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. CSPR-118 dalies, kuria atmestas pareiškėjų skundas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai notariškai patvirtintos 2018 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties ir 2019 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo akto Nr. 310 pagrindu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – kavinę (patalpas 1-1 (3,89 kv. m), 1-2 (1,95 kv. m), 1-3 (33,61 kv. m), 1-4 (2,26 kv. m), 1-5 (22,20 kv. m), 1-6 (10,77 kv. m). Pirkimo dokumentuose nurodyta ir jų pagrindu viešame registre įregistruota, jog nekilnojamasis daiktas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate 1A2p, yra su rūsiu.
Bylos duomenimis, pareiškėjai su 2019 m. kovo 8 d. skundu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, nurodydami, jog pareiškėjams tapo žinoma, kad teritorinis registratorius yra neteisėtai įregistravęs jiems priklausančio rūsio patalpas namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams, prašydami panaikinti VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimus, kuriais gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių susitarimo 2016 m. lapkričio 11 d. pagrindu buvo įregistruotos rūsio patalpos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkams. Su pareiškėjų skundu Komisijai buvo paduotas 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjų prašymas atnaujinti terminą paduoti skundui dėl pirmiau minėtų sprendimų panaikinimo.
Šioje byloje ginčijamu Komisijos 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. CSPR-118 buvo atnaujintas terminas skundui dėl teritorinio registratoriaus ir kadastro tvarkytojo 2016 m. lapkričio 30 d. (dviejų sprendimų) ir 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo, įformintų registro įrašais, paduoti, pareiškėjų skundas dėl minėtų sprendimų panaikinimo atmestas.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog tarp gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 bendraturčių 2016 m. lapkričio 11 d. buvo sudarytas ir notariškai patvirtintas susitarimas, kurio pagrindu bendraturčiai gyvenamajame name 10A2p (unikalus Nr(duomenys neskelbtini)) susitarė pasidalyti jame esančias rūsio patalpas (1 buto savininkas į rūsio patalpas nepretendavo).
VĮ Registrų centro Kauno filialui buvo pateiktas A. S. 2016 m. lapkričio 23 d. prašymas Nr. 12968828, A. S. 2016 m. gruodžio 5 d. prašymas Nr. 13076743 ir A. S., atstovaujamos M. S., 2016 m. lapkričio 24 d. prašymas Nr. 12981645 dėl nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų pakeitimo, prie prašymų pateiktas bendraturčių 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimas dėl rūsio patalpų pasidalinimo, 2016 m. spalio 4 d. butų kadastro duomenų bylos, 2016 m. lapkričio 11 d. ir 2016 m. lapkričio 23 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą. Viešo registro duomenys (2019 m. gegužės 14 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai) patvirtina, jog pagal Registrų centrui pateiktus duomenis buvo patikslinti butų Nr. 2 ir Nr. 3 kadastro ir registro duomenys. Teritorinio registratoriaus 2016 m. lapkričio 30 d., 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimais, įformintais registro įrašais, 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu butui Nr. 2 priskirtos ir viešame registre A. S. ir A. S. vardu nuosavybės teise įregistruotos rūsio patalpos R-5 (6,17 kv. m), R-6 (5,34 kv. m), R-7 (9,76 kv. m) ir ½ dalis bendrojo naudojimo patalpos R-1. Teritorinio registratoriaus 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu, įformintu registro įrašu, buvo patikslinti buto Nr. 3 kadastro ir registro duomenys, 2016 m. lapkričio 11 d. Susitarimo pagrindu įregistruojant viešame registre rūsio patalpas R-2 (6,41 kv. m), R-3 (6,51 kv. m), R-4 (6,61 kv. m) ir ½ dalį bendrojo naudojimo patalpos R-1 A. S. nuosavybės teise.
Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojo funkcijas, teises ir pareigas reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) nuostatos.
Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įgyvendindamas savo kompetenciją, turi teisę atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, t. y. minėtų teisių paviešinimą registre, kuriame kaupiami duomenys bei gali būti naudojami prieš trečiuosius asmenis (Registro įstatymo 1 straipsnis, Kadastro įstatymo 1 straipsnis). Pagal Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas Nekilnojamojo turto registro tvarkymo nuostatas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2914/2012).
Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo teisiniai pagrindai numatyti Kadastro įstatymo (ginčui aktuali nuo 2016-05-01 iki 2020-01-01 galiojusi redakcija) 12 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai. Pažymėtina, jog toje pačioje teisės normoje įtvirtinta, kad kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo Kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.
Kadastro tvarkytojo teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti reglamentuoja Kadastro įstatymo 14 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog Kadastro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; 4) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio Įstatymo reikalavimų.
Pagal Registro įstatymo 29 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos; 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios; 5) nesumokėtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytas registravimo mokesčio avansas; 6) prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; 7) įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre; 8) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą; 9) jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.
Pareiškėjai skunde ir teismo posėdžio metu nenurodė teisės aktuose įtvirtintų atsisakymo įregistruoti daiktines teises pagrindų ir aplinkybių.
Konkrečiu atveju rūsio patalpos buvo įregistruotos viešame registre trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai. Byloje nėra ginčo, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., A. S. ir A. S. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 2 ir 3 butai gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnis nustato nuosavybės teisių įgijimo pagrindus. CK 4.82 straipsnio 1 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu.
Nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimą reglamentuoja Registro įstatymo (ginčui aktuali nuo 2015-11-01 iki 2020-01-01 galiojusi redakcija) 10 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta, jog Nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą. Nekilnojamojo daikto priklausinių įrašymo į nekilnojamojo turto registrą tvarką ir duomenų turinį nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai (1 dalis). Kaip buto ar patalpos priklausinys Nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas (2 dalis).
Konkrečiu atveju byloje nėra ginčo, jog skundžiamais sprendimais (registro įrašais) įregistruotos rūsio patalpos yra tame pačiame statinyje ((duomenys neskelbtini)), jos yra kitos patalpos (ne butai), dėl jų įregistravimo teritoriniam registratoriui buvo pateiktas Kadastro įstatymo 12 straipsnio 3 punkte numatytas dokumentas – rašytinis sandoris, t. y. gyvenamojo namo bendraturčių 2016 m. lapkričio 11 d. susitarimas dėl rūsio patalpų identifikavimo ir pasidalijimo po atliktų paprastojo remonto darbų, kartu su juo Kadastro tvarkytojui buvo pateikti bendraturčių prašymai įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (Kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalis), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kadastro ir registro duomenų tvarkytojas turėjo pagrįstą ir teisėtą pagrindą skundžiamais sprendimais, įformintais registro įrašais, įregistruoti viešame registre rūsio patalpas nuosavybės teise tretiesiems suinteresuotiems asmenims.
Teismas pažymi, jog pareiškėjai nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad teritorinis registratorius, įregistruodamas daiktines teises tretiesiems suinteresuotiems asmenims, ar Komisija, nagrinėjusi jų skundą, būtų padarę teisės normų, reglamentuojančių daiktinių teisių registravimo pagrindų, įregistravimo tvarkos, skundų nagrinėjimo procedūros pažeidimus. Tvirtino, jog Komisijos sprendimas grindžiamas nagrinėjamu atveju netaikytinomis teisės normomis (Registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi), tačiau teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją, negali sutikti su tokiais argumentais, nes atsakovė tinkamai pritaikė teisės normą, reglamentuojančią ginčo teisinius santykius, kuri galiojo trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymų pateikimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, jog Registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad kaip buto ar patalpos priklausinys Nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis asmenų daiktas. Ši įstatymo nuostata apibrėžia ne asmenų daiktines teises, kaip jas reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, o tik tvarką, kuria remdamasis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas privalo įrašyti duomenis į viešą registrą. Ją Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas taiko tuo metu, kai atlieka turto registro tvarkymo veiksmus, o ne taiko atgal, reguliuodamas daiktinius santykius, susiklosčiusius iki šio įstatymo įsigaliojimo, kaip nurodė pareiškėjai. Ši įstatymo nuostata nepaneigia daikto, nesančio tame pačiame name ar pastate galimybės būti kito daikto priklausiniu (susijusio funkciniu ryšiu), o reiškia, kad, jeigu nekilnojamasis daiktas yra ne tame pačiame statinyje, kuriame yra butas ar patalpos, tai toks savarankiškas daiktas turi būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas bei registruojant daiktines teises į jį. Taip pat ši įstatymo nuostata reiškia, kad neidentifikuotas nekilnojamasis asmenų daiktas gali būti įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip buto ar patalpos priklausinys tik tuo atveju, jeigu jis yra tame pačiame statinyje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų nurodyta rūsio patalpa nėra savarankiškas daiktas, ji yra kitame pastate nei Kavinė, t. y. pastate (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė, priimdama ginčijamus sprendimus dėl pakeitimų Nekilnojamojo turto registre, neturėjo teisės vadovautis Registro įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi.
Pareiškėjai skundžiamų sprendimų nepagrįstumą ir neteisėtumą iš esmės grindė aplinkybėmis, jog ginčo rūsio patalpos (jų dalis) priklauso jiems nuosavybės teise dėl to, kad Kavinės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje buvo nurodytas rūsys, teritorinio registratoriaus įregistruotas viešame registre, taip pat įrodinėjo gyvenamųjų namų statybos specifika, kad abu namai gretimi, sujungti, pastatyti vieno savininko, kad buvusi savininkė naudojosi ginčo rūsių patalpomis, kad gretimo namo bendraturčių susitarimas, kurio pagrindu įregistruotos daiktinės teisės, yra neteisėtas, kad rūsio buvimą patvirtina archyvinėje kadastro duomenų byloje išlikę ir kiti dokumentai.
Nagrinėjant administracinę bylą, nustatyta, jog nors 2018 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 2306 nurodyta, kad įsigyjamos Kavinės patalpos su rūsiu, tačiau nei pirkimo dokumentuose, nei (duomenys neskelbtini) archyvinėje kadastro duomenų byloje nėra dokumentų, kuriuose rūsio patalpos būtų identifikuotos (nurodytas jų plotas, žymėjimas). Šios aplinkybės pareiškėjams jau buvo išdėstytos VĮ Registrų centro Kauno filialo 2018 m. lapkričio 26 d. sprendime Nr. (3.4.5.) KAS-1343, kurio jie neskundė.
Byloje nepaneigta, jog ginčo pastatai istoriškai jų statybos ir konstrukcijos požiūriu yra susiję, tai įrodo archyviniai dokumentai kadastro bylose.
Pažymėtina, jog pagal į bylą pateiktus duomenis (abiejų pastatų plano duomenis kadastro byloje) nustatyta, kad ginčo pastatus jungia bendra sienos dalis, tačiau jie viešame registre įregistruoti ir funkcionuoja kaip atskiri savarankiški nekilnojamojo daikto objektai, turintys skirtingas žymas (pastatas (duomenys neskelbtini) pažymėtas 1A2p, o pastatas (duomenys neskelbtini) pažymėtas 10A2p). Byloje neginčijamai nustatyta, jog rūsio (rūsių) po gyvenamuoju namu 1A2p, esančiu (duomenys neskelbtini), nėra, rūsiai yra po (duomenys neskelbtini), pastatu (10A2p) esančiais butais.
Pareiškėjai remiasi 1953 metais pastatų vidaus ploto eksplikacijoje (duomenys neskelbtini) užfiksuotais duomenimis apie negyvenamąją patalpą (5,18 kv. m rūsys), 1964 m. pastatų vidaus ploto eksplikacijoje (duomenys neskelbtini) adresu (pagal patikslintus Adresų registro duomenis, tai (duomenys neskelbtini) buvęs adresas) užfiksuotais duomenimis apie 51,40 kv. m ploto rūsį, tačiau minėtuose dokumentuose nurodytas žymėjimas (Statybos raidė 2A1p), šiuo indeksu kadastro archyviniuose dokumentuose (planuose) buvo žymimas pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), todėl jie nepatvirtina pareiškėjų skundo pagrįstumo.
Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog nuosavybės teisės į ginčo patalpas viešame registre buvo registruotos 1992 m. liepos 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu Nr. 25-576 pagal 1991 m. gegužės 28 d. Privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 L. I. vardu (po pavardės pakeitimo L. H.), iš kurios pareiškėjai jas įsigijo. 1997 m. gruodžio 30 d. Individualaus statinio priėmimo aktas patvirtina, jog ginčo butas buvo rekonstruotas į Kavinę, kurios bendras plotas 74,67 kv. m. 1998 m. sausio 9 d. L. H. atstovai pateikė prašymą Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Kauno filialui įregistruoti ginčo patalpas. Minėtos privatizavimo sutarties ir Statinio priėmimo naudoti akto pagrindu buvo įregistruotos 74,64 kv. m ginčo patalpos viešame registre. Ginčo patalpų rekonstravimo ir teritoriniam registratoriui pateiktuose dokumentuose jokių duomenų apie rūsio patalpas (jų faktinę buvimo vietą, plotą, žymėjimą) nėra.
Pareiškėjai skunde teigia, kad visi gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo pradėti statyti 1910 m., jų laikančiosios konstrukcijos yra susijungusios į vientisą nekilnojamojo turto objektą ir būtent dėl statybinės konstrukcijos susidarė tokia situacija, jog po pastatu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriame suformuotos trys gyvenamosios patalpos, yra įrengtos net šešios rūsio patalpos, o po pastatu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriame yra suformuotos keturios patalpos, nėra įrengta nė viena rūsio patalpa. Pareiškėjų manymu, tai reiškia, kad statybų metu buvo suplanuota, jog visos keturios patalpos, esančios pastate adresu (duomenys neskelbtini), turės po vieną rūsį, o pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpoms bus priskirti du rūsiai. Teismo vertinimu, šie argumentai nėra susiję su teritorinio registratoriaus veiksmais, tačiau susiję su daiktinėmis teisėmis ir jų vertinimu, dėl kurių nagrinėjamoje byloje ginčas nėra sprendžiamas.
Šioje byloje taip pat nenagrinėjamas ginčas dėl 2018 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo, teritorinio registratoriaus veiksmų, atliekant sutarties teisinę registraciją, todėl pareiškėjų argumentai dėl sutarties, kurioje buvo nurodyta Kavinė su rūsiu, įregistravimo viešame registre nenagrinėjami.
Teismas pažymi, jog administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylas dėl individualių administracinių aktų teisėtumo, t. y. vykdančiam viešojo administravimo subjekto kontrolę, yra pavesta nagrinėti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veikla) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str.). Kadastro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą (Kadastro įstatymo 4 str. 2 d.). Nei Kadastro tvarkytojas, sprendžiantis klausimą dėl kadastro duomenų įrašymo, nei administracinis teismas, tikrinantis Kadastro tvarkytojo veiksmų ir sprendimų teisėtumą, negali spręsti ginčo dėl daiktinių teisių į statinį. Jeigu tarp suinteresuotų asmenų kyla ginčas dėl daiktinių teisių į statinius, jis gali būti inicijuojamas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, 2014 m. vasario 6 d. administracinėje byloje Nr. A602-488/2014).
Kadangi nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas ginčas dėl daiktinių teisių, o tik dėl kadastro tvarkytojo ir teritorinio registratoriaus veiksmų, pareiškėjų argumentai, kad buvusiai ginčo patalpų savininkei buvo leista naudotis rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini) pastate (naudojimosi rūsiu faktą patvirtino ir byloje apklausta liudytoja M. J. Š.), neįrodo skundo reikalavimų pagrįstumo. Dėl tų pačių aplinkybių skundžiamų sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo neįrodo ir pareiškėjų pateiktas 1968 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto Gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) vidaus dujotiekio projektas.
Įvertinusi visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiami sprendimai yra priimti kompetentingo subjekto, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, jų nustatyta tvarka, Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. CSPR-118 dalis, kuria atmestas pareiškėjų skundas, yra tinkamai motyvuota, atitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, pagrįsta ginčui taikomų teisės aktų ir faktinės situacijos vertinimu, išvada padaryta atsižvelgus į viešosios teisės principus bei suformuotą teismų praktiką, atsakovės kompetenciją, todėl skundžiamų sprendimų panaikinimui nėra teisinio pagrindo. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas, taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnyje įtvirtinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei tvarka. Jame numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Konkrečiu atveju pareiškėjui K. V. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 2.1(NTP-19-T-5388-18987) pagrindu buvo skirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, tačiau skundą atmetus nėra pagrindo valstybei priteisti teisinės pagalbos išlaidų pagal į bylą pateiktus duomenis dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.
Iš trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Juris Consultus“ 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. lapkričio 7 d. teisme buvo gauti prašymai, kuriais nurodoma, jog A. S. iš viso patyrė 1865,37 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašoma jas priteisti.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.
Teisėjų kolegija, vertindama, ar nagrinėjamu atveju tretieji suinteresuoti asmenys turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pažymi, kad, atmetus skundą, teismo sprendimu apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, todėl jie turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos). Nagrinėjamu atveju taikytinos teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusios Rekomendacijų nuostatos (nuo 2015 m. kovo 20 d.).
Trečiojo suinteresuoto asmens išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, be to, į šią sumą nėra įtrauktos išlaidos už atstovavimą teismo posėdyje, į bylą pateikta išsami jų detalizacija bei apmokėjimą patvirtinantys dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą, pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes, įvertinus trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovų suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant jiems teisines paslaugas šioje byloje, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, darytina išvada, jog išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos iš pareiškėjų trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S., kuris apmokėjo šias išlaidas minėtai advokatų profesinei bendrijai.
Užbaigus bylą nagrinėti iš esmės, 2020 m. balandžio 10 d. buvo gautas trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Juris Consultus“ prašymas priteisti A. S. patirtas 2077,12 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti kartu su išlaidas pagrindžiančiais įrodymais.
Nuo 2018 m. gruodžio 29 d. įsigaliojusi ABTĮ 41 straipsnio 1 dalies redakcija (priimta 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XIII-1833) numato, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad bendrijos „Juris Consultus“ 2020 m. balandžio 10 d. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo gautas jau po bylos išnagrinėjimo pabaigos (išėjus teismui priimti sprendimo), byla išnagrinėta iš esmės 2020 m. kovo 5 d. teismo posėdyje, nėra teisinio pagrindo jo tenkinimui, todėl prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų E. V. ir K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. iš E. V. ir K. V. iš kiekvieno po 932,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Trečiojo suinteresuoto asmens A. S. 2020 m. balandžio 10 d. teisme gauto prašymo dėl 2077,12 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.