Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. K. (toliau – Pareiškėja) skundą dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

2014-09-11 Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas Pareiškėjos skundas, kuriuo ji prašė pradėti baudžiamąjį procesą ir baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 155 str. 1 d. Skundžiama nutartimi teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal Pareiškėjos skundą motyvuojant tuo, jog susiklostę santykiai nėra baudžiamosios teisės dalykas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412¹ str. 1 d. nustatyta, kad gavęs nukentėjusiojo skundą <...> teisėjas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 409 str. 4 d. įtvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BPK 407 str., atliekamas bendra tvarka, jeigu nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nėra žinomas.

Skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, nes manė, kad R. G. aiškiai nepadarė veikos, turinčios BK 155 str. 1 d. požymių. Teismas nurodė, kad tarp Pareiškėjos ir R. G. susiklosčiusi situacija neturėtų būti kriminalizuojama, kadangi tokie santykiai priklauso tarnybinės atsakomybės sričiai. Su tokia apylinkės teismo išvada visiškai sutinka ir aukštesnysis teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse taip pat yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011). Kasacinės instancijos teismas dėl baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo kriterijų bei nepagrįsto veikų kriminalizavimo yra pasisakęs daugelyje savo nutarčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-161/2012, 2K-160/2013). Tokia teismų praktika, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai kriminalizuojami neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisinga, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog Pareiškėja yra pareigūnė, kuri vadovauja vienam iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato skyriui, o R. G. dirba šiame skyriuje tyrėju ir yra pavaldus būtent Pareiškėjai. Pagal Pareiškėjos nurodomas aplinkybes, ji, 2014-05-28 apie 8 val. atliko tiesiogines pareigas pareigūnų susirinkimo metu, kuomet buvo įžeista R. G. kitų pareigūnų akivaizdoje. Ji nurodo, kad šio susirinkimo metu R. G. pasakė, kad neatliks jam paskirtų funkcijų, trenkė durimis, pasakė necenzūrinius žodžius bei išėjo. Be to, R. G., anot Pareiškėjos, ir anksčiau yra ją įžeidęs, išreikšdamas nepasitenkinimą, kad jam vadovauja moteris. Taigi visi pirmiau išdėstyti duomenys rodo, kad tarp Pareiškėjos ir R. G. nesutarimas kilo judviejų darbo vietoje, kada jie abu vykdė savo darbines funkcijas. Pats nesutarimo pobūdis, kaip galima suprati iš pačios Pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kilo būtent dėl darbinių funkcijų vykdymo, t. y. R. G. atsisakė vykdyti jam duodamus nurodymus. Be to, įvykis įvyko kitų kolegų akivaizdoje, kurie tuo metu taip pat buvo darbo vietoje ir vykdė darbines funkcijas. Atsižvelgdamas į tai, aukštesnysis teismas sprendžia, jog tarp Pareiškėjos ir R. G. konfliktas kilo darbinėje aplinkoje ir dėl klausimų, susijusių su darbinių funkcijų vykdymu. Tai leidžia pagrįstai manyti, kad šis konfliktas yra išimtinai darbinio pobūdžio, dėl ko apylinkės teismas skundžiama nutartimi visiškai pagrįstai konstatavo, jog tokie tarp bendradarbių kilę nesutarimai neturėtų būti sprendžiami baudžiamosios teisės instrumentais. Be to, pati Pareiškėja nurodo, kad tokie R. G. veiksmai nėra pavieniai, kad jie yra sistemingi ir tęsiasi jau kurį laiką, nuolatos demonstruojant priešišką nusistatymą prieš ją kaip vadovę, moterį bei asmenį. Tai rodo, kad Pareiškėjai toks jai pavaldaus pareigūno elgesys nėra naujas ir nežinomas. Priešingai, aplinkybę, jog šis pareigūnas jai prieštarauja bei priešgyniauja, Pareiškėja žino kurį jau laiką. Ji taip pat žino, kad jos ir R. G. tarpusavio santykiai nėra draugiški. Atsižvelgiant į tai galima spręsti, kad Pareiškėjos nurodoma situacija yra pakankamai ilgų tarpusavio nesutarimų pasekmė, kuri nėra jai nauja ir netikėta, dėl ko Pareiškėjos reakciją prašant pradėti privataus kaltinimo procesą šiuo konkrečiu atveju galima vertinti kaip pernelyg sureikšmintą.

Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, taip pat sprendžia, jog skundžiamoje nutartyje, priešingai nei nurodo Pareiškėja, visiškai pagrįstai nurodyta, jog susiklostę santykiai patenka į Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos Respublikos pareigūnų etikos kodekso reguliavimo sritį, pagal kurį šio teisės akto nuostatų laikymasis yra kiekvieno pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei, kompetentingų pareigūnų sprendimu, tarnybinę atsakomybę. Nors ir sutiktina su Pareiškėjos argumentu, kad šio teisės akto nuostatos nenumato itin konkrečių aplinkybių bei sankcijų, tačiau jos įpareigoja pareigūnus atitinkamai elgtis. Atsižvelgiant į tai, kompetentingi subjektai, gali vertinti, ar pareigūno veiksmai buvo tinkami, ir imtis atitinkamų priemonių. Iš Lietuvos Respublikos pareigūnų etikos kodekso turtinio matyti, kad jis išties reglamentuoja ir policijos pareigūnų tarpusavio santykius bei profesinės etikos reikalavimus vadovaujančiam pareigūnui, dėl ko išimtinai darbinio pobūdžio konfliktas tarp Pareiškėjos ir R. G. patenka būtent į šio teisės akto reguliavimo sritį, o tokie tarpusavio konfliktai visų pirma turėtų būti sprendžiami tarnybinės atsakomybės rėmuose. Papildomai pažymėtina tai, kad Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, jog ji R. G. yra diskriminuojama dėl lyties, nėra vertinamos, kadangi aukštesnysis teismas neturi įgaliojimų nagrinėti tokio pobūdžio klausimų.

Kartu aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Pareiškėjos skunde nurodomi argumentai dėl nepakankamo aplinkybių išsiaiškinimo apylinkės teismui priimant skundžiamą nutartį yra atmetami, kaip nepagrįsti. Matyti, jog priimant skundžiamą nutartį išties iš policijos komisariato nebuvo išsireikalauta duomenų apie įvykusį tarnybinį patikrinimą. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų visiškai pakanka išvadai, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, daryti bei tuo pagrindu atsisakyti priimti Pareiškėjos skundą. Taigi Pareiškėjos nurodomų duomenų neišsireikalavimas apylinkės teismui nesutrukdė priimti pagrįstą ir teisėtą nutartį. Vien tai, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis nėra palanki Pažeidėjai, neleidžia spręsti, kad ji yra neteisėta ir nepagrįsta, ar priimta neįsigilinant į pateiktą medžiagą. Be to, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą, apylinkės teismas visiškai pagrįstai netenkino kitų Pareiškėjos nurodomų prašymų, kaip pavyzdžiui, apklausti nurodomus liudytojus, kadangi susiklosčiusi situacija, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog būtent šis kilęs konfliktas baudžiamosios teisės priemonėmis neturi būti sprendžiamas. Kartu pažymėtina, jog vien tai, kad Pareiškėja, kaip ji pati nurodo, jaučiasi įžeista, atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, neduoda pagrindo spręsti, jog dėl to besąlygiškai turėtų būti pradedamas baudžiamasis procesas.

Be to, šiuo atveju atkreiptinas jos dėmesys į tai, kad savo garbę ir orumą Pareiškėja pilnai gali ginti ir civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2. 24 str.).

Esant tokioms aplinkybėms skundą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju apylinkės teismas pagrįstai atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal Pareiškėjos skundą, o apylinkės teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį. Naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Pareiškėjos R. K. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.