Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domus Rex“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bus išnagrinėtas skundas dėl antstolės veiksmų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacijos dalyką sudaro vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 510 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu skundą dėl antstolio veiksmų paduodantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžia CPK nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja S. P. pageidavusi, kad nagrinėjant jos skundą dėl antstolės N. Š. veiksmų būtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, remdamasi CPK 510 straipsnio 2 dalies nuostatomis vieną skundo egzempliorių pateikė apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas, tenkinęs pareiškėjos prašymą, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/00231 iki bus išnagrinėtas skolininkės S. P. skundas dėl antstolės veiksmų.

Apeliantas atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kurioje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, grindžia tuo, kad pareiškėjos skundas yra visiškai nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pats ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad antstolė N. Š. vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/00231 2012 m. kovo 1 d. patvarkymu priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti priėmė vykdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2012 m. vasario 22 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-10098 dėl 170 342,03 Lt skolos išieškojimo iš pareiškėjos S. P. Valstybinės mokesčių inspekcijos naudai (civilinės bylos Nr. 2-42806-866/2014, Nr. 2-17384-534/2015, Nr. 2-23192-871/2015). Tai, kad 2014 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjai tapo žinoma tiek apie nustatytą turto (½ dalies žemės sklypo, esančio adresu Monio g. 23, Daugirdiškių k., Semeliškių sen., Elektrėnų r., unikalus Nr. 7967-0004-0199) vertę, tiek apie tai, kuo remiantis buvo nustatyta būtent tokia turto vertė konstatuota Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi bei, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartimi, kuri pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Tai, kad informaciją apie areštuoto turto įvertinimą antstolė pateikė pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 10 d. priimdama patvarkymą, patikslinantį 2014 m. rugpjūčio 25 d. patvarkymą dėl areštuoto turto įvertinimo, kuriuo informavo, kad minėto turto kaina – 170 000 Lt, o minėtas antstolės patvarkymas išsiųstas pareiškėjai 2014 m. rugsėjo 11 d., konstatuota taip pat jau minėtoje įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartyje. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis įsiteisėjo, bylos šalims ji įgijo prejudicinę galią. Be to, iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad pareiškėja jau buvo pateikusi skundą dėl antstolių veiksmų, kuriame vėl buvo kvestionuojamas turto kainos pagrįstumas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje konstatavo, kad skolininko turtas įkainuotas laikantis teisės normų reikalavimų, skolininko teisės nepažeistos. Teismas pareiškėjos S. P. skundą dėl antstolės N. Š. veiksmų atmetė, nes konstatavo, kad skolininko turtas realizuojamas laikantis įstatymo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose.

Atsižvelgiant į tai, kad nutartys, kuriose konstatuota, kad pareiškėjai buvo pateikta informacija apie areštuoto turto įvertinimą, kokiu pagrindu turtas įvertintas, sudarytos sąlygos pareiškėjai pateikti motyvuotus prieštaravimus dėl turto vertės nustatymo, taip pat konstatuota, kad skolininko turtas realizuojamas laikantis įstatymo reikalavimą nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja bent preliminariai pagrindė savo skundo dėl antstolio veiksmų teiginius dėl jos netinkamo neinformavimo apie areštuoto turto įvertinimą ar kad jai nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti motyvuotus prieštaravimus. O tai, kad antstolė pranešimą dėl pirmųjų varžytynių surašė 2015 kovo 4 d., ir apie varžytynes specialiame interneto tinklalapyje www.evarzytynes.lt paskelbė 2015 m. kovo 4 d., t.y. jau praėjus minėtam 20 d. terminui nuo informacijos apie areštuoto turto įvertinimą išsiuntimo pareiškėjai dienos, matyti iš nagrinėjamoje byloje pateikto pranešimo (b. l. 6). Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, pareiškėjos skundas dėl antstolės veiksmų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi yra atmestas, pripažinus skundo argumentus nepagrįstais. Nors ši pirmosios instancijos teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau yra pagrindas spręsti, kad skundas preliminariai yra nepagrįstas. Kadangi nėra vienos iš sąlygų, nustatytų CPK 144 straipsnio 1 dalyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti tenkinamas.

Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartis naikintina, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Apeliantas pareiškė prašymą paskirti pareiškėjai S. P. 5 792 € baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. šios baudos skiriant sumokėti suinteresuotam asmeniui BUAB „Domus Rex“. Šį prašymą apeliantas grindžia argumentais, kad pareiškėja visais įmanomais būdais siekia vilkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, taip neleistinai paneigdama teismo sprendimo privalomumo ir vykdytinumo principus. Pažymėtina, kad remiantis CPK 95 str., baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti yra būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Šalims įstatymas numato teisę prašyti sustabdyti išieškojimą vykdymo procese (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taigi skolininkė, manydama, kad egzistuoja sąlygos CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos taikymui, turėjo procesinę teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjos piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, dėl to prašymas dėl baudos skyrimo skolininkei atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį panaikinti, pareiškėjos S. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Atmesti suinteresuoto asmens bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domus Rex“ prašymą dėl baudos skyrimo pareiškėjai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.