Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-210-135/2012

Teisėjas Alfredas Vilbikas Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00829-2011-0

2012 m. balandžio 5 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. Š. ir E. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio. Skundžiamu nuosprendžiu Ž. Š. pripažintas kaltu pagal LR BK 187 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dviem) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2 ir 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2011-06-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trims) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką Ž. Š. įskaitytas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2011-05-30 01.30 val. ir suėmimo laikas nuo 2011-05-31 15.00 val. iki nuosprendžio paskelbimo bei iš dalies atlikta pagal 2011-06-22 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį bausmė.

Nuosprendžiu E. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 24 str. 6 d., 187 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dviem) metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., paskirta bausmė subendrinta su 2011-01-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas sudedant, pridedant prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dveji) metai 3 (trys) mėnesiai, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką E. G. įskaitytas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2011-05-30 01.30 val. ir suėmimo laikas nuo 2011-05-31 15.00 val. iki nuosprendžio paskelbimo.

Bausmės pradžia Ž. Š. ir E. G. nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2012-01-16.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pripažintas ir V. D., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neapskųstas.

Nuosprendžiu priteista iš Ž. Š., V. D. ir E. G. solidariai atlyginti nukentėjusiajai 2500,00 Lt turtinės žalos ir 1500 Lt neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. nuteistas už tai, kad visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, o E. G. ir V. D. nuteisti už tai, kad padėjo visuotinai pavojingu būdu sugadinti svetimą turtą.

Tai yra, Ž. Š., V. D. ir E. G. nuteisti už tai, kad bendrininkaudami, visuotinai pavojingu būdu – padegant, sugadino 2500 Lt vertės svetimą turtą – nukentėjusiajai V. R. priklausantį automobilį, tai yra, 2011-05-30 apie 01.32 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme, V. D. ir E. G. žinant, kad Ž. Š. ruošiasi padegti nukentėjusiosios V. R. automobilį, E. G. parodžius Ž. Š., kuris automobilis priklauso nukentėjusiajai V. R., V. D. atnešus talpą su degamuoju skysčiu - benzinu, o Ž. Š., apipylus degamuoju skysčiu – benzinu, padegė nukentėjusiajai V. R. priklausantį automobilį Mitsubishi Lancer, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stovėjusį (duomenys neskelbtini) namo kieme, tuo padarydami jai 2500 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji E. G. ir Ž. Š. ir jų gynėjai prašė jų apeliacius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo Ž. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 str., teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę dėl padėjimo padaryti nusikaltimą, numatytą LR BK 187 str. 2 d., teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jo kaltė padarius šį nusikaltimą yra įrodyta, mano, kad už šį nusikaltimą jis nuteistas nepagrįstai.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė nekeliančią abejonių išvadą, kad E. G. padėjo Ž. Š. padaryti nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą ir tai, kad apeliantas yra nuteistas nepagrįstai, neatitinka byloje surinktų bei teismo ištirtų įrodymų visetui.

Pagal LR BK 187 str. 2 d., baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Pagal baudžiamąjį įstatymą, padėjėju pripažįstamas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus (Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d.).

Nuteistasis Ž. Š. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog įvykio dieną kelis kartus skambino E. G. telefonu, prašė pažiūrėti, ar namo kieme stovi R. R. priklausantis automobilis VW Golf. E. G. jam paskambino ir pasakė, kad kieme yra automobilis VW Golf, tada jis su V. D. taksi automobiliu nuvyko į degalinę, nusipirko ir į plastikinį butelį prisipylė benzino, taip pat nusipirko plastikinį butelį alaus, tuo pačiu taksi jie nuvyko pas E. G.. E. G. juos pasitiko kieme, jie pasivaikščiojo kieme, bet automobilio VW Golf kieme nebuvo, tada visi trys nuėjo į E. G. butą ir ten gėrė alų, išgėrę alų vėl išėjo į kiemą ir E. G. parodė automobilį Mitsubishi Lancer, kuris priklausė R. R. mamai, po to jie vėl sugrįžo į E. G. butą, o vėliau išėję į kiemą padegė R. R. mamai priklausantį automobilį, po padegimo vėl nuėjo į E. G. butą, ten kvėpinosi, kad neužsiuostų benzinas. Ž. Š. taip pat nurodė, jog tai, kad reikia padegti R. R. priklausantį automobilį, jis E. G. buvo sakęs anksčiau, o E. G. padėtą plastikinį butelį su benzinu jo buto virtuvėje prie šaldytuvo turėjo matyti. Pažymėjo, kad ėjimo į kiemą tikslas buvo padegti automobilį VW Golf, tačiau jo neradus, buvo padegtas automobilis Mitsubishi Lancer (1 t. 114, 125-127 b.l., 2 t. 189-190 b.l.).

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog 2011-05-29 Ž. Š. E. G. skambino 11 kartų, o E. G. Ž. Š. skambino 2 kartus (2 t., 36 b.l.).

Nuteistasis V. D. ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad degalinėje jis padėjo Ž. Š. prisipilti benzino į plastikinį butelį, butelį benzino už švarko užsikišo jis, po to jie taksi automobiliu nuvyko pas E. G.. Pas E. G. bute jis butelį su benzinu išsitraukė ir pasidėjo, išgėrę alų jie visi trys išėjo į kiemą su tikslu padegti automobilį VW Golf, neradę automobilio, sugrįžo į E. G. namus, parūkę išėjo į kiemą antrą kartą, benziną V. D. nešėsi su savimi, vėl neradus automobilio VW Golf, E. G. parodė automobilį Mitsubishi Lancer, tada Ž. Š. paėmė iš jo benziną ir apipylė tą automobilį bei žiebtuvėliu jį padegė. Nurodė, kad tuo metu jis su E. G. stovėjo maždaug už trijų metrų, sulaikyti Ž. Š. nemėgino ir jam nieko nesakė, po to visi greitu žingsniu nuėjo į laiptinę, sugrįžę į E. G. namus kvėpinosi, kad panaikinti benzino kvapą (1 t., 72-73, 87-89 b.l., 2 t., 190 b.l.).

Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu ir pats E. G. pripažino, kad įvykio naktį jis su Ž. Š. ir V. D. vaikščiojo po kiemą ir ieškojo R. R. automobilio, tačiau jo nerado, jam buvo žinoma, jog Ž. Š. norėjo padegti R. R. automobilį, nes R. R. liudijo prieš jį byloje, taip pat parodė, jog padegti automobilio nekliudė (2 t. 153-154 b.l.).

Liudytojai R. B. ir J. P. teismo metu patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad 2011-05-30 nakties metu grįžinėjo iš miesto, sustojo ties namu, esančiu Gegužių g. 54, pasikalbėti, netrukus pamatė prabėgančius tris asmenis, kurie įbėgo į kiemą, bėgdami asmenys juokėsi, po to pamatė prie 58 namo degantį automobilį. Liudytojas J. P. parodė, kad tarp bėgančių vyrų buvo ir E. G., kurį jis pažino (1 t. 25-26, 27, 31-33 b.l., 2 t., 154-155 b.l.).

Taigi, iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nors E. G. pats tiesiogiai ir nepadegė automobilio, tačiau žinodamas, kurie automobiliai priklauso nukentėjusiajai ir apie tai pasakydamas Ž. Š., ir žinodamas, kokiu tikslu Ž. Š. ieško R. R. priklausančio automobilio, bei eidamas kartu su nuteistaisiais į kiemą ieškoti automobilio, tokiais savo veiksmais palengvino galimybę Ž. Š. padaryti nusikalstamą veiką, todėl E. G. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip padėjimas visuotinai pavojingu būdu sugadinti svetimą turtą (LR BK 24 str. 6 d. ir 187 str. 2 d.). Pažymėtina, kad netgi apeliaciniame skunde nuteistasis neneigia, jog jo Ž. Š. telefonu klausė, ar stovi R. R. priklausantis automobilis prie namo ir, jei automobilis stovėtų, tai jis (Ž. Š.), atvyktų, o E. G., norėdamas atsigerti alaus, pamelavo, jog automobilis yra. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog E. G. buvo žinoma priežastis dėl ko, Ž. Š. domisi R. R. priklausančiu automobiliu, tačiau informacijos suteikimą Ž. Š. E. G. skirtingai vertina baudžiamojo įstatymo prasme, įvardindamas tai, kaip atsidūrimą netinkamu laiku netinkamoje vietoje.

Teismas, vertindamas kaltinamųjų Ž. Š., V. D., E. G., liudytojų parodymus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. E. G. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, teismas motyvuotai atmetė kaip neįtikinamus, kadangi turėjo pagrindą jais abejoti ir nesiremti, nes jiems prieštaravo kiti byloje esantys įrodymai. E. G. parodymus paneigiantys kaltinamųjų Ž. Š. ir V. D., liudytojų R. B. ir J. P. parodymai papildė vieni kitus ir sutapo esminėse detalėse. Duomenų apie tai, kad nuteistieji Ž. Š. ir V. D. kalbėtų netiesą bei siektų nekaltai apkalbėti E. G., byloje nėra. Todėl, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, įrodymų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad E. G. teisme duotais parodymais bei apeliacinio skundo argumentais siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų LR BK yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Kaip nurodyta BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Įvertinusi skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvus E. G., kolegija daro išvadą, kad skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (apysunkis nusikaltimas), kaltės formą (tyčinis nusikaltimas), nuteistojo asmenybę (teistas 7 kartus, nusikalto neatlikęs bausmės už ankstesnį nusikaltimą, baustas administracine tvarka, nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, charakterizuojamas teigiamai, vedęs), padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo aplinkybes, taip pat į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Tačiau iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog E. G. veiksmai naikinant svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu nebuvo aktyvūs, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, kas, teismo nuomone, duoda pagrindą skirtį nuteistajam bausmę, kuri gerokai mažesnė nei įstatymo nustatytas bausmės vidurkis. Iš bylos medžiagos matyti, kad pasakydamas Ž. Š., jog kieme yra jį dominantis automobilis, nors minėto automobilio tuo metu nebuvo, E. G. labiau siekė, jog Ž. Š. atvyktų pas E. G. dėl to, kad atsivežtų alaus, o ne tam, kad būtų sunaikintas R. R. priklausantis turtas. Teisėjų kolegijos nuomone, E. G. paskyrus trumpesnę laisvės atėmimo bausmę nei paskyrė pirmosios instancijos teismas bus įgyvendinta bausmės paskirtis – apriboti galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl nuosprendžio dalis dėl E. G. paskirtos bausmės keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nuteistasis Ž. Š. apeliaciniame skunde savo kaltės neginčija, tačiau nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

Susipažinęs su baudžiamąja byla ir skundu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmė už padarytą nusikaltimą nuteistajam Ž. Š. paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 str. nurodytą bausmės paskirtį. BK 56 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę ir pirmosios instancijos teismas, parinkdamas Ž. Š. laisvės atėmimo bausmės rūšį, šios nuostatos nepažeidė, kadangi skundžiamu nuosprendžiu Ž. Š. pripažintas recidyvistu. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, stadiją, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę vieną lengvinančią ir vieną sunkinančią aplinkybę.

Teismas įvertino tai, kad Ž. Š. padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą nuosavybei, kad jis nusikalto būdamas teistas, dėl ko pripažintas recidyvistu, baustas administracine tvarka, nedirbantis, charakterizuojamas teigiamai, jo atsakomybę lengvina tai, jog jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, sunkina, tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vedęs. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido manyti, kad tik Ž. Š. paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir realiai ją atlikus bus užtikrintas bausmės paskirties įgyvendinimas. Ž. Š. parinkęs tinkamą bausmės rūšį, teismas, nustatydamas jos dydį, nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, kadangi skyrė dviejų metų laisvės atėmimo bausmę, kuri žymiai mažesnė negu BK 187 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkis (BK 187 str. 2 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 2 metai 6 mėnesiai 15 dienų).

Apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimą bei augina du vaikus, nesudaro bausmės švelninimo pagrindo, kadangi, kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimą skirdamas bausmę įvertino, todėl papildomai į tai atsižvelgti nėra pagrindo. Taip pat pažymėtina, jog iš Ž. Š. teistumų skaičiaus akivaizdu, kad jis nėra linkęs laikytis įstatymų bei visuotinai priimtinų elgesio normų, šeimos turėjimas jo taip pat neskatina gyventi pagal visuomenei priimtas taisykles.

Kolegija nepagrįstu laiko ir tą Ž. Š. apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas Ž. Š. skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes, pažeidė bausmių bendrinimo taisykles ir jam paskirtas bausmes atskirais nuosprendžiais turėjo bendrinti bausmių apėmimo būdu.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. nuostatas ir šiuo nuosprendžiu Ž. Š. pagal BK 187 str. 2 d. paskirtą bausmę pagrįstai bendrino su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-06-22 nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, prie šios bausmės, kaip prie griežtesnės, iš dalies pridėdamas pagal BK 187 str. 2 d. paskirtą bausmę. Kolegija pažymi, kad nuteistojo teiginys, jog bausmės turėjo būti bendrinamos griežtesne bausme apimant švelnesnę, prieštarauja BK 63 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko tik tuomet, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (1 p.), arba padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 str. ar 11 str. (2 p.), arba už vieną nusikalstamą veiką paskirta 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos (3 p.). Iš priimtų nuosprendžių matyti, kad padaryti nusikaltimai ir paskirtos bausmės nesudarė sąlygų bendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtų bausmių apėmimo būdu. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas įvertino bei pritaikė tinkamai ir nuteistajam Ž. Š. paskyrė teisingą, savo rūšimi ir dydžiu aiškiai ne per griežtą bausmę, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d., 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1, 2 p., 331 str.,

nusprendė:

nuteistojo Ž. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo E. G. pakeisti:

E. G., pripažintam kaltu pagal BK 24 str. 6 d., 187 str. 2 d., paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., subendrinti paskirtą bausmę su 2011-01-31 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies sudedant, pridedant prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktos bausmės dalį, ir galutinę bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.