Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-11-11 · Administracinė byla Nr. A-502-1332-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-11
Bylos Nr.
A-502-1332-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini)
Kategorijos
  • 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-1332/2010Procesinio sprendimo kategorija 6.5; 6.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjui A. R.,atsakovo atstovui V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini), dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I

Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2009 m. balandžio 23 d. išvadą, nepatvirtinančią jo profesinio susirgimo (toliau – ir Išvada).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 9,5 metų, t. y. nuo 1997 m. rugsėjo mėnesio, dirbo vieninteliu uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė, trečiasis suinteresuotas asmuo) akmenskaldės operatoriumi. Teigė, jog kvalifikacinio pažymėjimo neturėjo, nors į šias pareigas buvo priimtas neterminuotam laikui. Pažymėjo, kad pagrindinės jo darbo funkcijos buvo darbas su akmenskaldės įrenginiu ir jo techninės būklės priežiūra. Akcentavo, jog, pagal tuometinę darbo tvarką, darbdavio nurodymu akmenskaldė nebuvo stabdoma. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindiniai darbo įrankiai – laužtuvai, kabliai, kastuvai – buvo geležiniai, 20–30 kg. svorio. Teigė, kad Bendrovė, nors ir privalėjo, saugių darbo sąlygų pareiškėjui neužtikrino.

Nurodė, jog Komisija konstatavo, kad pareiškėjo profesinės rizikos veiksniai, t. y. smulkinimas laužtuvu stambių, sušalusių žvyro gurvuolių, akmenų vartymas akmenskaldės žiaunose, yra nepastovūs, vienkartiniai. Pabrėžė, kad apie juos Komisija negali pateikti duomenų, tačiau nepaaiškino, dėl kokių priežasčių. Atkreipė dėmesį į tai, kad ji nurodė, jog „tokie nepastovūs profesinės rizikos veiksniai galėjo pagreitinti stuburo ligos vystymąsi, bet negalėjo būti tiesiogine ligos priežastimi“, ir vertino, jog pati Komisija pripažįsta, kad minėti profesinės rizikos veiksniai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, dėl ko jis susirgo profesine liga.

Teigė, kad jo ligos istorija buvo išnagrinėta neišsamiai ir neteisingai. Iš jos matyti, jog jis 1995 m. balandžio 5 d. lankėsi pas gydytoją, tačiau medicininis aprašas gydytojo nepasirašytas. Atkreipė dėmesį į tai, jog pateikiamo lapo viršuje įrašytas terminas „lumbalgija“, tačiau šiai diagnozei patvirtinti nebuvo atlikti jokie medicininiai tyrimai. Laikėsi pozicijos, kad Komisija neteisingai teigia, jog pareiškėjui skausmai stubure atsirado dar prieš įsidarbinant akmenskaldės operatoriumi. Pabrėžė, jog jam tarpslankstelinio disko išvarža, lumbopatija pirmą kartą buvo diagnozuotos, kai jis dirbo akmenskaldės operatoriumi Bendrovėje. Nurodė, jog ūminę lumbalgiją gali sukelti trauma, per didelio svorio kėlimas. Teigė, kad būtent tai jam ir atsitiko dirbant akmenskaldės operatoriumi. Pažymėjo, jog juosmeninės stuburo dalies diskų ligas sukelia ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos, o kaklinės ir juosmeninės stuburo dalių diskų ligas – ilgalaikis sunkus krovinių kėlimas ir nešimas. Akcentavo, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjui yra diagnozuotas ir sąnarių susirgimas, kuris išsivystė dėl mechaninės vibracijos. Atkreipė dėmesį į tai, jog sąnarių ligomis jis serga nuo 2006 m., ir manė, kad yra tikslinga atsakovą įpareigoti atlikti papildomą medicininių ir kitų, susijusių su profesiniu susirgimu, dokumentų nagrinėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą Išvadoje nurodytais motyvais.

Atsiliepime atsakovas papildomai paaiškino, kad pareiškėjo medicininėje dokumentacijoje nebuvo rasta duomenų apie tai, jog būtų buvęs užpildytas pranešimas apie nelaimingą atsitikimą darbe, kai, anot pareiškėjo, jam keliant sunkų svorį, prasidėjo ūmi lumbalgija. Teigė, jog sąnarių susirgimų Komisija negali pripažinti profesinėmis ligomis, nes į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1198 patvirtintą Profesinių ligų sąrašą (toliau – ir Sąrašas) sąnarių susirgimai neįtraukti.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovė papildomai paaiškino, kad sąnarių ir raumenų pažeidimai yra susiję su jo buvusiu darbu, nes nuo vibracijos drebėjo gretimi pastatai. Teigė, jog darbdavys akmenskaldę buvo išmontavęs, o kai sumontavo, pastatė ne ant guminių ratų, o ant gelžbetoninio pamato. Nurodė, kad dėl Bendrovėje daromų darbo saugos pažeidimų jis nei į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją, nei į jokią kitą instituciją nesikreipė, nes būtų buvęs atleistas iš darbo. Atkreipė dėmesį į tai, kad su akmenskalde jis dirbo ne po 5 val., o visą darbo dieną, t. y. 8 val.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad 1995 m. diagnozė „lumbalgija“ nėra pagrįsta jokiais objektyviais tyrimais, o sąnarių ligos apskritai nebuvo vertintos. Teigė, jog profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I-sios dalies pareiškėjas skųsti neturi teisės.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens Bendrovės atstovė paaiškino, kad akmenskaldė ir negalėjo būti ant guminių ratų, nes buvo stacionari, o jos operatoriaus darbo vieta – visiškai atskira. Teigė, jog visi galimi profesiniai veiksniai buvo išmatuoti, nustatytų normų neviršijo. Pažymėjo, kad vyko periodiniai pareiškėjo sveikatos patikrinimai: iš pradžių jis galėjo dirbti, vėliau buvo rekomenduoti svorio apribojimai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija, priimdama ginčijamą Išvadą, vertino pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, pildytą nuo pat jo gimimo. Jos galutinių diagnozių lape 1995 m. balandžio 5 d. buvo užfiksuota diagnozė „lumbago“, nurodyta diagnozę nustačiusios gydytojos pavardė. Anamnezėje nurodyta, jog pacientas tą dieną skundėsi strėnų, nugaros skausmais, kurie tęsiasi 2 savaites, nustatyta ta pati diagnozė „lumbago“. Pareiškėjas nuo 1997 m. liepos 13 d. iki 1997 m. liepos 25 d. buvo gydytas Alytaus rajono centrinės ligoninės vidaus ligų skyriuje, tačiau buvo kosultuotas ir neurologo, kuris pareiškėjui diagnozavo thoroco–lumbalgiją ir paskyrė atitinkamą gydymą. Pažymėjo, kad pareiškėjas dirba su 1977 m. pagaminta stacionaria akmenskalde, jo darbo vieta įrengta ant atskiro betoninio pagrindo ir nesisieja su pačiu agregatu, kuris valdomas pultu, kas nereikalauja didelių pastangų.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 28 punktu, 44 straipsnio 9–10 ir 12–13 punktais ir pažymėjo, kad 2007 m. kovo 7 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 07-09-023 I dalies bei jos 2007 m. kovo 21 d. papildymo Nr. 4644 nei darbdavio atstovas, nei darbuotojų atstovas (atstovai) saugai ir sveikatai teismui neskundė. Nukreipė į Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 24–25, 28–29, 31–32 punktus, Sąrašo 5.5 ir 5.19 punktus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1087 patvirtintų Profesinių ligų nustatymo kriterijų (toliau – ir Kriterijai) 6 ir 8 punktus ir padarė išvadą, kad atsakovo atliktas profesinės ligos priežasčių ir tyrimo tvarkos bei profesinės ligos nenustatymo pagrįstumo patikrinimas iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus. Sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas stuburo juosmeninės dalies skausminiu sindromu lumbalgija, torakolumbalgija sirgo dar 1997 m. liepos 13 d. – 1997 m. liepos 25 d., t. y. kai dirbo sargu, o įvertinus latentiškumą, susirgti šiomis ligomis jis galėjo dar 1992 m. Pirmosios instancijos teismas taip pat sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjo darbo pobūdis (nors ir leistinas normas nevirišijanti vibracija, sunkių įrankių kilnojimas) susirgimą galėjo paaštrinti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog profesine liga jis susirgo dirbdamas akmenskaldės operatotoriumi po 1997 m. rugsėjo mėnesio.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 ir 60 straipsnius, nes nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą apklausti liudytojus, kurie galėtų patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 5 dalį, nes skundžiamame sprendime nepasisakė dėl to, ar pareiškėjas turi teisę skųsti 2007 m. kovo 7 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr.07-09-023 I dalį bei jos 2007 m. kovo 21 d. papildymą Nr. 4644.Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas stuburo juosmeninės dalies skausminiu sindromu lumbalgija, torakolumbalgija galėjo susirgti dar 1992 m., nes neatsižvelgė į tai, kad iki 1997 m. rugsėjo mėnesio tokios diagnozės nebuvo patvirtintos medicininiais dokumentais. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su atsakovo padaryta išvada dėl profesinės ligos nepatvirtinimo.Pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad atsakovas pažeidė sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-37 patvirtintų Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų 27 punktą, kadangi laiku neišsiuntė Išvados.

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė nepateikė atsiliepimų į pareiškėjo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl Išvados teisėtumo ir pagrįstumo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija 2009 m. balandžio 23 d. vykusio posėdžio metu (Komisijos 2009 m. balandžio 23 d. posėdžio protokolas Nr. 6/2009; I t., b. l. 103-114) pareiškėjui profesinės ligos diagnozės nepatvirtino. Tokia Komisijos pozicija buvo įforminta 2009 m. gegužės 6 d. išvada dėl profesinės ligos Nr. S-(14.2)-285/118 (I t., b. l. 5-10). Pareiškėjas mano, kad tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog jam diagnozuoti stuburo susirgimai nėra jo darbo akmenskaldės operatoriumi Bendrovėje pasekmė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingu aspektu laikytina ta aplinkybė, jog pareiškėjui diagnozuoti du skirtingi stuburo susirgimai, t. y. juosmeninės stuburo dalies susirgimas (pagal Sąrašą būtų 5.19 punktas – juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos) ir kaklinės stuburo dalies susirgimas (pagal Sąrašą būtų 5.21 punktas – kaklinės ir juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikio sunkių krovinių kėlimo ir nešimo). Dėl to, jog pirmasis susirgimas nėra susijęs su pareiškėjo darbinėmis funkcijomis (ta prasme, kad ne jo dirbto darbo pobūdis išprovokavo šį susirgimą), teisėjų kolegijai, įvertinusiai byloje surinktą medžiagą, nekyla jokių abejonių, nes pirmieji įrašai apie jį buvo padaryti dar 1995 m., t. y. dar tada, kai pareiškėjas nedirbo akmenskaldės operatoriumi Bendrovėje. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teisėjų kolegija, darydama tokią išvadą, remiasi ne tik pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 1995 m. padarytu įrašu „lumbago“ (I t., b. l. 67), bet ir tolesniais gydytojų įrašais, iš kurių matyti, jog pareiškėjo sveikatos būklė šiuo aspektu nuo to laiko tik blogėjo (asmens sveikatos istorija; I t., b. l. 63-96). Taigi dėl šio pareiškėjo stuburo susirgimo tiek Komisija, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo darbas su akmenskalde galėjo turėti ir tikriausiai turėjo įtakos minėtam susirgimui progresuojant, tačiau nebuvo jo atsiradimo priežastimi.

Dėl antrojo pareiškėjo stuburo susirgimo, t. y. kaklinės stuburo dalies susirgimo, analogiško traktavimo teisėjų kolegijai kyla abejonių, ar buvo tinkamai ištirti nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai ir ar apskritai jų buvo surinkta pakankamai, idant būtų galima daryti išvadą, jog minėto susirgimo Komisija pagrįstai nelaikė profesinė liga. Iš į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjas skausmais kaklinėje stuburo dalyje skųstis pradėjo 2000 m. viduryje (I t. b. l. 76). Įvertinus Kriterijų 8.2 punkte numatytą 2 metų maksimalų latentinį periodą, galima teigti, jog šis susirgimas gali būti susijęs su pareiškėjo, kaip akmenskaldės operatoriaus, darbo pobūdžiu, tačiau pirmosios instancijos teismas to tinkamai neištyrė, nes konstatuodamas, jog šis susirgimas negali būti vertinamas kaip profesinė liga, jis jo neatskyrė nuo pirmojo pareiškėjo stuburo susirgimo, taigi atitinkamai netyrė ir pareiškėjo teiginių apie tai, jog jam aptarnaujant akmenskaldę tekdavo dirbti įvairius fizinius darbus, susijusius su sunkių krovinių kėlimu ir nešimu, t. y. jog jis per darbo dieną turėdavo rankiniu būdu iš po transporterių pašalinti apie 200 kg žvyro, jog jis turėdavo atnešti apie 4–5 kibirus vandens ir 2 kibirus druskos (kibiro svoris – 12–15 kg), jog jis kasdien atlikdavo tam tikrus darbus sunkiais metaliniais įrankiais (laužtuvu, kabliu ir pan.) (2009 m. vasario 9 d. papildomi paaiškinimai prie darbo eigos aprašymo (I t., b. l. 28-29); 2007 m. vasario 27 d. darbo eigos aprašymas (I t., b. l. 38-39)). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nesilaikė jam ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo darbo vieta Bendrovėje, kaip ir jo joje naudoti įrankiai, nėra išlikę, todėl nagrinėjamu atveju tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, įrodinėtinos ir liudytojų parodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.), taigi pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir apklausti liudytojais jo nurodomus asmenis.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė