- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-24
- Bylos Nr.
- A-662-988-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- M. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. D. (B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. (B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. D. (B.) skundu (b. l. 11-13) ir patikslintu skundu (b. l. 2-4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (15/5-2) 1U-39 „Dėl Izraelio Valstybės pilietės M. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ atidedant išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą.
Paaiškino, jog sprendimas priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjos sveikatos būklę ir šeiminę padėtį, taip pat į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo apskųstas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2008 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. l0-14-SP3-25, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota per 15 dienų išvykti iš Lietuvos Respublikos, teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo atsakovą bylą išnagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą. Ji nubausta už tai, kad 2007 m. spalio 17 d. teisėtai, turėdama galiojantį iki 2013 m. gegužės 25 d. Izraelio Valstybės pilietės pasą Nr. 9881127, atvyko į Lietuvos Respubliką ir čia 2007 m. gruodžio 27 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. Z. B., tačiau nustatytu terminu neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" (toliau - ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalį. Nurodė, kad sprendimas neadekvatus padarytam pažeidimui, nepagrįstai riboja pareiškėjos teises į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą bei prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 daliai. Pabrėžė, kad Įstatymo 128 straipsnis nustato, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Pareiškėja ir jos sutuoktinis yra vieniši, senyvo amžiaus bei ligoti asmenys, todėl tik gyvendami kartu jie gali vienas kitu pasirūpinti, o sprendimas neatitinka Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyvos Nr.203/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą" nuostatų. Pareiškėja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatyta tvarka padavė prašymą Migracijos tarnybai dėl laikino leidimo gyventi išdavimo dėl šeimos susijungimo, ji taip pat kreipėsi į Izraelio konsulinį skyrių Rygoje dėl naujo paso, kuriame būtų įrašyta jos nauja, gauta sudarius santuoką, pavardė. Pažymėjo, kad su Izraeliu jos nesieja jokie socialiniai, ekonominiai ar kitokie ryšiai. Sužinojusi, kad ją siekiama išsiųsti į Izraelį, kur šiuo metu nėra likę gyvo nei vieno jai artimo žmogaus, dėl didelės nervinės įtampos patyrė insultą. Nurodė, kad gailisi padariusi pažeidimą. Pažymėjo, kad jos buvimas Lietuvoje negali sukelti grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 22-23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad nuolat Izraelyje gyvenanti Izraelio pilietė M. D., į Lietuvos Respubliką teisėtai atvyko 2007 m. spalio 17 d., tačiau joje buvo laikotarpį, viršijantį buvimo be vizos laiką, todėl Migracijos tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. lO-14-SP3-25 buvo įpareigota iki 2008 m. kovo 12 d. išvykti. Pareiškėja šį įpareigojimą apskundė teismui bei prašė sustabdyti jo vykdymą. Teismas 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi minėtą prašymą atmetė, todėl pareiškėja privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau šio įpareigojimo neįvykdė. Nurodė, kad Departamentas įvertino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes (teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą) ir atsižvelgė į tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai; 2007 m. gruodžio 27 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu R. Z. B.; Lietuvos Respublikoje gyvenantys M. D. sūnus V. D. ir dukra L. R. Migracijos tarnybai pateikė prašymus išsiųsti jų motiną iš Lietuvos Respublikos; M. D. gyvena sutuoktiniui priklausančiame bute Vilniuje. Pažymėjo, kad Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Izraelio Valstybę, nagrinėjamu atveju nenustatė ir nusprendė M. D. netaikyti Įstatymo 133 straipsnyje numatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Pabrėžė, kad pareiškėja galėtų gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, tačiau ji Lietuvoje turi būti teisėtai. Pažymėjo, kad M. D. klaidingai teigia patyrusi insultą, nes iš ligos epikrizės matyti, kad pareiškėja dėl patirto insulto į ligoninę pateko 2008 m. sausio 30 d., o sprendimas priimtas tik 2008 m. gegužės 10 d., be to, užsieniečio sveikatos būklė nėra priežastis neišsiųsti jo iš Lietuvos Respublikos, ši aplinkybė gali būti tik pagrindas sustabdyti sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymą, jei užsieniečiui reikia suteikti būtinąją medicinos pagalbą, kurios suteikimo reikalingumą patvirtina sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 52-53) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog Migracijos tarnyba 2008 m. vasario 19 d. gavo pareiškėjos vaikų L. R. ir V. D. prašymus, kuriuose nurodė, kad jų motina, atvykusi į Lietuvos Respubliką sudarė fiktyvią santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu ir gyvena jam nuosavybės teise priklausančiame bute, bet, neturėdama sveikatos draudimo, ji nuolat reikalauja iš jų pinigų gydymui, todėl prašė suteikti pagalbą legalizuojant jų motinos buvimą arba išsiųsti ją į Izraelį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja nuo 2008 m. sausio 18 d. gyvena Lietuvoje neteisėtai, taip pat nustatyta, kad, būdama Lietuvos Respublikoje teisėtai, pareiškėja nepateikė Migracijos tarnybai prašymo dėl leidimo laikinai gyventi vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio l dalies 3 punkto pagrindu, nors skunde teigia kitaip. Tokio prašymo ji negalėjo pateikti, nes, pakeitusi pavardę, turėjo pasikeisti Izraelio piliečio pasą. Nuo 2008 m. sausio 18 d., būdama Lietuvos Respublikoje neteisėtai, pareiškėja pateikti dokumentų negali, nes, vadovaujantis Įstatymo 28 straipsnio 2 ir 3 dalimis, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje, o būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės būti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Nurodė Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, kuri nustato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos iki 3 mėnesių per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar į kitą Šengeno valstybę dienos. Kadangi, įgyvendindama savo teises, pareiškėja privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tretysis suinteresuotas asmuo, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 6 punktu, 2008 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 10-14-SP3-25, pareiškėją įpareigojo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2008 m. kovo 12 d. Atkreipė dėmesį, jog medicininės pažymos, patvirtinančios, kad pareiškėjos sveikatos būklė yra sunki ir dėl tokios būklės negalima keliauti ar kad jai reikalinga gydytojų priežiūra Lietuvoje, pateiktos nebuvo. Pareiškėja 2008 m. kovo 12 d. šį įpareigojimą apskundė teismui bei prašė sustabdyti jo vykdymą, tačiau teismas 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi jos prašymą atmetė. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 126 straipsnio 1 dalimi, 2008 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Departamentą su teikimu spręsti užsienietės išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą. Pažymėjo, kad pareiškėjos teiginys, jog, sužinojusi, kad ją siekiama išsiųsti į Izraelį, dėl didelės nervinės įtampos 2008 m. sausio 30 d. patyrė insultą ir buvo gydoma ligoninėje iki 2008 m. vasario 14 d., yra klaidingas, nes Vilniaus miesto migracijos tarnyboje pareiškėjos vaikų prašymai buvo gauti tik 2008 m. vasario 19 d., o faktas, kad užsienietė gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai buvo nustatytas tik patikrinus jos pasą, t. y. 2008 m. vasario 26 d. (b. l. 52-53).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir Departamento sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad skundžiamas sprendimas grindžiamas užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarką reglamentuojančio įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Nurodė Įstatymo 11 straipsnį ir pažymėjo, kad 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001 II priedo sąraše nurodytų trečiųjų šalių piliečiams netaikomas šio straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas (t. y. reikalavimas, kad I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiai, kirsdami valstybių narių išorines sienas, privalo turėti vizą) ne ilgesniam kaip trijų mėnesių bendros trukmės buvimui. Pabrėžė, kad į II priedo „Bendras sąrašas, nurodytas 1 straipsnio 2 dalyje" I-ją dalį „Valstybės" yra įtrauktas Izraelis. Teismas nurodė Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1-4 punktus, 3 dalį, 133 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 28 straipsnio 2 ir 3 dalis, Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyvos Nr. 2003/86/EB „Dėl teisės į šeimos susijungimą“ 1 straipsnį, 2 dalies a ir d punktus bei priėjo prie išvados, kad Departamento sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra teisėtas. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas yra išvestinis iš Tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 10-14-SP3-25 „Dėl Izraelio pilietės M. D. (B.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ ir ginčas dėl jo teisėtumo nėra pasibaigęs. Pažymėjo, kad pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos šiuo metu negali būti vykdomas pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl pagrindo atidėti skundžiamą sprendimo vykdymą nėra.
III.
M. D. (B.) apeliaciniu skundu (b. l. 83-84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 248 ir 252 straipsnius, nes vadovavosi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens ketinimais, atliktais veiksmais bei priimtais sprendimais, paremtais jos santuokai priešiškai nusiteikusių vaikų skundų pagrindu. Pažymėjo, kad teismas nekreipė dėmesio į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 19 d. sprendimu buvo panaikintas Tarnybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimas ir ji įpareigota priimti naują sprendimą. Tačiau Tarnyba naujo sprendimo nepriėmė ir pateikė tik negaliojantį Departamento 2008 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. (15/5-2)1U-39. Apeliantės teigimu, teismas priėmė sprendimą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 4 ir 8 straipsnių, Įstatymo ir Europos Tarybos 2001 m. kovo 15 d. reglamento Nr. 539/2001 nuostatų. Pabrėžia, kad Departamento ir teismo priimti sprendimai yra neadekvatūs jos padarytam pažeidimui, jie nepagrįstai riboja jos teises į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 daliai. Atkreipia dėmesį į Įstatymo 128 straipsnį, nustatantį, kad priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93-94) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad M. D. (B.) į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, tačiau buvo laikotarpį, viršijantį buvimo be vizos laiką, todėl, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikoje pareiškėja buvo neteisėtai. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 3 d. nutartimi atmetė M. D. (B.) prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą, todėl pareiškėja privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pabrėžė, kad nebuvo nustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į Izraelio Valstybę. Atkreipia dėmesį, kad užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje. Kadangi pareiškėja nuo 2008 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi būdama Lietuvos Respublikoje pateikti negali.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 91-92) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Informuoja, kad 2008 m. vasario 25 d. Migracijos valdyboje buvo nustatyta, kad Izraelio pilietė M. B. (D.) į Lietuvos Respubliką atvyko 2007 m. spalio 17 d. ir nuo 2008 m. sausio 18 d. gyvena Lietuvoje neteisėtai, pasibaigus bevizio buvimo laikui. Būdama Lietuvos Respublikoje teisėtai pareiškėja nepateikė Migracijos valdybai prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Migracijos valdyba, priimdama sprendimą, atsižvelgė į pareiškėjos garbingą amžių. Pažymi, jog M. B. (D.) nepateikė medicininės pažymos, patvirtinančios, kad jos sveikatos būklė yra sunki ir dėl jos negalima keliauti ar kad jai reikalinga gydytojų priežiūra Lietuvoje. Pabrėžia, kad 2008 m. balandžio 3 d. teismas atmetė pareiškėjos prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą, todėl ji privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Informuoja, kad 2008 m. birželio 19 d. teismas administracinėje byloje Nr. III-28-662/2008 priėmė sprendimą panaikinti Migracijos valdybos 2008 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 10-14-SP3-25, kuriuo M. B. (D.) įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos. 2008 m. liepos 2 d. šis teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008-05-10 sprendimo Nr. (15/5–2)1U–39 „Dėl Izraelio Valstybės pilietės M. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 23 straipsnyje apibrėžti kriterijai, kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Šio straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo be vizos laiką. Europos Tarybos 2001 m. kovo 15 d. reglamento Nr. 539/2001, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, 1 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nepažeidžiant 8 straipsnio 2 dalies, II priede išvardytų trečiųjų šalių piliečiams 1 dalyje nurodytas reikalavimas netaikomas, jeigu bendra jų buvimo trukmė neviršija trijų mėnesių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame priede nurodytas ir Izraelis. Taigi Izraelis priskiriamas prie valstybių, kurios piliečiai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir neturėdami Lietuvos Respublikos vizos, tačiau jų buvimo trukmė Lietuvos Respublikoje yra ribojama – negali viršyti trijų mėnesių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Izraelio Valstybės pilietė M. D. (B.) į Lietuvos Respubliką atvyko 2007-10-27 teisėtai, tačiau nuo 2008-01-18 ji Lietuvos Respublikoje jau buvo pasibaigus bevizio režimo buvimo laikotarpiui, t. y. neteisėtai. Šio fakto tiek skunde pirmosios instancijos, tiek apeliaciniame skunde apeliacinės instancijos teismams neginčija ir pati pareiškėja.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnyje reglamentuoti užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose įtvirtinta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos (1 punktas), jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (2 punktas), kai jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai (3 punktas) bei priimtas sprendimas jį išsiųsti iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/ 40/ EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo (4 punktas).
Nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos 2008-02-26 sprendimu Nr. 10–14–SP3–25 „Dėl Izraelio pilietės M. D. (B.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ pareiškėja buvo įpareigota per 15 dienų – iki 2008-03-12 išvykti iš Lietuvos Respublikos į pilietybės valstybę. Tačiau ji šio įpareigojimo nustatytu terminu neįvykdė, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Aplinkybių, draudžiančių grąžinti užsienietį į kilmės valstybę, nenustatyta (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnio 1 ir 2 dalys).
Pareiškėja M. D. (B.) apeliaciniame skunde nurodo, kad priimtas sprendimas nepagrįstai riboja jos teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, jos socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Kaip matyti iš Migracijos departamento 2008-05-10 sprendimo Nr. (15/5–2)1U–39 „Dėl Izraelio Valstybės pilietės M. D. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, Izraelio Valstybės pilietei M. D. atvykti į Lietuvos Respubliką nėra uždrausta (2 punktas). Tai reiškia, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, šias aplinkybes įvertino, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kitas apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 19 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos 2008–02–26 sprendimą Nr. 10–14–SP3–25 „Dėl Izraelio pilietės M. D. (B.) įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“ ir įpareigojo atsakovą bylą išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą, taip pat atmestinas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Migracijos tarnybos apeliacinį skundą, minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos M. D. (B.) skundą atmetė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-671/2009).
Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. B. (D.) apeliacinį skundą atmesti.