- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-476-823/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Neringa Švedienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- M. P., M.
- Ieškovas
- N. P., N.
- Advokatai
- Jurijus Kovalenka, Aida Martinaitienė
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės,
dalyvaujant atsakovui M. P. , atsakovo atstovui advokatui Jurijui Kovalenkai, ieškovei N. P., ieškovės atstovei advokatei Aidai Martinaitienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. P. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovui M. P. dėl turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė N. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, prašydama atidalinti jai priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Ragožiškių kaime, Šalčininkų rajone dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu M. P. tokiu būdu: 1) ieškovei nuosavybės teisėmis priteisti pastatą – kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) atsakovui nuosavybės teisėmis priteisti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat priteisti M. P. 5577,50 Lt kompensaciją, o atsakovą įpareigoti atlyginti N. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad santuoka su atsakovu M. P. buvo nutraukta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. liepos 12 d. sprendimu, teismui patvirtinus sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Visas santuokoje įgytas nekilnojamasis turtas, esantis Ragožiškių kaime, Šalčininkų rajone, tarp jo ir paminėti statiniai, buvo padalintas ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis, be to, ieškovei atiteko 100 procentų UAB „Ragožiškės“ akcijų. Ši įmonė registruota ir veikia kavinės pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovės manymu, atidalijant nekilnojamąjį turtą, kavinės pastatas turi atitekti jai, o gyvenamasis namas ir visi ūkiniai pastatai bei viralinė su kiemo rūsiu - atsakovui M. P. Savo pasirinkimą N. P. motyvavo tuo, kad pajamos iš kavinės yra vienintelis ieškovės pragyvenimo šaltinis taip pat už šias lėšas ji išlaiko jų su atsakovu nepilnametį sūnų M. P. N. P., kaip įmonės savininkė ir direktorė, yra sudariusi elektros energijos tiekimo į kavinės pastatą ir buitinių atliekų išvežimo sutartis, įmonė už kavinės pastatą moka nekilnojamojo turto mokestį, yra apdraudusi kavinės pastatą. Kavinės pastatas ieškovės iniciatyva buvo nuolat remontuojamas, buvo atliktas kapitalinis remontas, t.y. pakeista santechnika, sudėtos naujos grindys, langai. N. P. pažymėjo, kad 2006 m. susituokė su G. P., gyvena jam priklausančiame bute, o gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais Ragožiškių kaime visiškai nesinaudoja. Jos siūlomu būdu atidalijus nekilnojamuosius pastatus natūra, nebūtų padaryta žala pastatų paskirčiai. Kavinės pastato atidalinti natūra be neproporcingos žalos pastato paskirčiai neįmanoma, nes pastato plotas mažas, tinkamas tik vienai kavinei. Kavinės pastato kaina pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytą vidutinę rinkos vertę yra 31200 Lt, o gyvenamojo namo kartu su visais ūkiniais pastatais, viraline ir kiemo rūsiu – 20045 Lt. Jeigu ieškovei būtų priteistas kavinės pastatas, tuomet ji turėtų sumokėti M. P. pusės pastato vertės dydžio kompensaciją, t.y. 15600 Lt. Priteisiant atsakovui gyvenamąjį namą su priklausiniais, M. P. turėtų N. P. sumokėti 10022, 50 Lt kompensaciją. Pritaikius abipusį užskaitymą, ieškovė atsakovui privalėtų sumokėti 5577, 50 Lt kompensaciją.
Atsiliepimas
Atsakovas M. P. pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą, kuriame prašė N. P. ieškinio reikalavimus atmesti. Nurodė, kad remiantis 2001 m. spalio 24 d. dovanojimo sutartimi, žemės sklypas, ant kurio yra visi dalijami nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl jis sutinka sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už jai priklausančią pastatų dalį, o visas dalijamas turtas natūra turėtų atitekti jam.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimu N. P. ieškinį tenkino ir iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei priteisė pastatą – kavinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui M. P. - gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiemo rūsį, unikalus (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nutarė iš ieškovės atsakovui M. P. priteisti 5577,50 Lt kompensaciją, o atsakovą įpareigojo atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsniu, kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek tai galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Iš to darytina išvada, kad bendraturčiams nesusitarus dėl bendro turto atidalijimo būdo, teismas privalo atidalyti kiekvieno bendraturčio dalį pagal jo ieškinį. Pirmiausia svarstytina galimybė padalinti daiktą natūra ir tik nustačius, kad toks padalijimo būdas padarys neproporcingos žalos daikto paskirčiai, turi būti svarstoma galimybė kompensuoti vienam iš bendraturčių jo daikto dalį pinigais. Ieškovė ir atsakovas yra 13 nekilnojamųjų daiktų bendrasavininkiai, jiems priklauso po ½ kiekvieno iš šių daiktų dalį. Du iš minėtų daiktų – gyvenamasis namas bei kavinės pastatas, yra pagrindiniai, o visi kiti – priklausiniai. Pagrindinių daiktų tikslinė naudojimo paskirtis yra skirtinga: namo – gyvenamoji, kavinės pastato – maitinimo. Visų ūkinių pastatų, viralinės ir kiemo rūsio paskirtis yra pagalbinio ūkio, t. y. visi minėti daiktai yra gyvenamojo namo priklausiniai. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl turto dalių atidalijimo būtinumo bei dėl atidalijimo būdo, nes jos sutinka, kad nėra jokios galimybės padalinti minėtų daiktų natūra be neproporcingos žalos šių daiktų paskirčiai. Be to, nei viena iš šalių nepateikė teismui daiktų atidalijimo natūra projekto. Tokiu būdu, nepateikus teismui kitų turto atidalijimo variantų, turi būti svarstomas ieškovės pasiūlyto turto atidalijimo projekto pagrįstumas. Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į bendraturčių teises ir teisėtus interesus, įvertinti kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, taip pat užtikrinti, kad kompensacija pinigais būtų teisinga, t. y. kad ji atitiktų daikto rinkos kainą.
Vertindamas šalių poreikį dalijamiems daiktams pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į faktiškai susiklosčiusią naudojimosi nekilnojamaisiais daiktais tvarką ir nurodė, kad atsakovas iš esmės neprieštarauja ieškovės pasiūlytam gyvenamojo namo su priklausiniais atidalijimo variantui. Daugiausia ginčų tarp šalių kilo dėl kavinės pastato atidalijimo, nes kiekviena iš šalių pageidauja įgyti nuosavybės teisę į visą pastatą, kitai šaliai jo dalį kompensuojant pinigais. Pirmosios instancijos teismo nuomone, kavinės pastatas ieškovei yra labai reikšmingas, nes iš jo valdymo gaunamos pajamos yra vienintelis ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko pragyvenimo šaltinis. Atsakovas po santuokos nutraukimo šiuo pastatu nesinaudojo, neprisidėjo prie jo išlaikymo. Šis pastatas jam nėra toks reikšmingas kaip ieškovei, nes teisme atsakovas pareiškė, kad turi savo verslą ir iš kavinės pastato jokių pajamų negauna. Be to, pirmosios instancijos teismo manymu, būtina atsižvelgti į tai, kad perduodamas ieškovei visas savo UAB “Ragožiškės” turėtas akcijas atsakovas iš esmės sutiko, kad ieškovė viena valdys kavinės pastatą ir juo naudosis. Tokiu būdu, pripažinus ieškovei nuosavybės teisę į visą kavinės pastatą, atsakovo teisėms ir teisėtiems interesams nebus padaryta neproporcinga žala. Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, kavinės pastato rinkos vertė sudaro 31 200 Lt, todėl ieškovė už šio pastato dalį atsakovui turi sumokėti 15 600 Lt kompensaciją. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas už gyvenamojo namo su priklausiniais dalį ieškovei turi sumokėti 10 022, 50 Lt kompensaciją, pritaikius abipusį užskaitymą, ieškovė turi sumokėti atsakovui 5 577, 50 Lt kompensaciją. Tokia atidalijamų daiktų vertė yra pagrįsta Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų dėl šios vertės nepagrįstumo, todėl yra pagrindas remtis nurodyta daiktų verte apskaičiuojant priteistinos atsakovui kompensacijos dydį.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad, nors žemės sklypo, ant kurio yra dalijami nekilnojamieji daiktai, priklausomybė yra svarbi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, tačiau tai negali paneigti visų kitų anksčiau nurodytų argumentų, kurie sprendžiant šį ginčą yra svaresni. Įstatymai numato nemažai būdų, kaip šalys gali išspręsti klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu, tačiau tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą atsakovas įgijo jau po santuokos nutraukimo su ieškove, tai yra kai ieškovė jau buvo visų daiktų, esančių šiame žemės sklype, bendrasavininkė, todėl perduodant šį sklypą atsakovo nuosavybėn turėjo būti atsižvelgta ir į jos teises bei teisėtus interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. P. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – N. P. ieškinį atmesti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, priimtas pažeidžiant materialinės ir proceso teisės normas bei atsakovo nuosavybės teises. Žemės sklypas, ant kurio yra visi statiniai, nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovė neturi teisės naudotis šia žeme, todėl tolimesnė kavinės UAB „Ragožiškės“ veikla atsakovui priklausančiame žemės sklype yra negalima. Ieškovė privalo gauti leidimą, norėdama eksploatuoti stovėjimo aikštelę, įvažiavimą, vandentiekį, kanalizaciją ir elektros energiją kavinės tikslams. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, pažeidė nuosavybės įgijimo pagrindus numatytus CK 4.47 straipsnyje, ir žemės sklypo savininko teises, įtvirtintas CK 4.40 straipsnyje. Ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 270 straipsnio reikalavimų, nes aprašomojoje teismo sprendimo dalyje nėra ieškovo, atsakovo ir jų atstovų paaiškinimų santraukų, todėl iš motyvuojamosios teismo sprendimo dalies neaišku, kuo remdamasis teismas pripažino kavinės pastatą esant pagrindiniu pastatu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė CK 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes nekilnojamojo turto atidalijimas natūra šiuo atveju negalimas, todėl, ginant atsakovo kaip žemės savininko teises, atidalijimas galimas tik sumokant kompensaciją ieškovei arba iškeldinant pastatą su kavine iš atsakovui priklausančio žemės sklypo. Ieškovė yra ne Lietuvos Respublikos pilietė, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išaiškino, kad įstatymai numato nemažai būdų, kaip šalys gali išspręsti klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu, nenurodydamas konkretaus įstatymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. P. prašo apeliacinį skundą atmesti, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog atsakovui M. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, ant kurio stovi atidalinti pastatai, nėra reikšminga ar galinti lemti bendrąja daline nuosavybe valdytų statinių atidalinimo būdą. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovė neturi teisės eksploatuoti įvažiavimo, aikštelės, vandentiekio, kanalizacijos ir elektros energijos kavinės tikslams neturėdama atsakovo leidimo. Ieškovės nuomone šią teisę ji turi tiek kaip UAB „Ragožiškės“, įregistruotos ir veikiančios kavinės pastate, akcininkė ir direktorė, tiek kaip pastatų dalies savininkė. Be to, atsakovas, manydamas, kad ieškovės naudojimasis įvažiavimu, aikštele ir komunikacijomis, pažeidžia jo teises, galėjo kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, tačiau to nepadarė. Ieškovė taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, nes ieškovės ir atsakovo paaiškinimų santrauka sprendime yra pateikta, o tai, kad kavinė, kaip ir gyvenamasis namas, yra pagrindiniai daiktai, o visi kiti statiniai – priklausiniai, patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas - Registrų centro išrašas. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino turto atidalijimo būdui parinkti reikšmingas bylos aplinkybes. Teismui patenkinus ieškinio reikalavimus, daiktai buvo atidalinti be neproporcingos žalos jų paskirčiai, toks atidalijimas labiausiai atitinka ir pastatų išsidėstymą žemės sklype, nes gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais yra vienoje sklypo dalyje, o kavinė – kitoje.
Motyvuojamoji dalis
II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinio proceso paskirtis - laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. CPK nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylas neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, reiškia, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, antra, apskųsto teismo sprendimo (apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinį skundą apeliantas grindžia tuo, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia jo, kaip žemės sklypo, ant kurio randasi atidalyti nekilnojamieji daiktai, savininko interesus, be to, šio sprendimo išvados yra prieštaringos ir neatitinkančios bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ieškovei ir atsakovui priklausančių nekilnojamųjų daiktų (pastatų) atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimas. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai pažymėjo, kad naudojimasis atsakovui priklausančiu žemės sklypu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o žemės sklypo, ant kurio randasi ieškovei ir atsakovui bendrosios nuosavybės teise priklausantys pastatai, teisinė priklausomybė nėra argumentas, vienareikšmiškai lemiantis atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė, kad šalys naudojimosi žemės sklypu klausimą turi spręsti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovei, kaip ginčo pastatų bendrasavininkei, ir iki atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimo išsprendimo teisme negalėjo būti trukdoma patekti į jai nuosavybės teise priklausančius pastatus, t.y. šiuo aspektu naudotis atsakovui nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Ginčijamu sprendimu palikus ieškovės nuosavybėje vieną iš ginčo pastatų, atsakovo, kaip žemės sklypo savininko, teisės nėra suvaržomos labiau, nei jos buvo suvaržytos iki turto atidalijimo, todėl atsakovo argumentas, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia jo, kaip žemės sklypo savininko, teises, negali būti pripažintas pagrįstu. Atsakovo argumentas, susijęs su ieškovės pilietybe, teisėjų kolegijos taip pat atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas, nes galiojantys įstatymai nenumato jokių su pilietybe susijusių apribojimų nustatant žemės savininko daiktinių teisių suvaržymus (pvz.: servituto teisę) arba naudojimosi žemės sklypu tvarką, be to, kaip jau minėta, naudojimosi atsakovui priklausančiu žemės sklypu tvarkos ir būdo nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl tos pačios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su ieškovei priklausančios kavinės veikla jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kadangi atsakovas ieškinio dėl kavinės veiklos nutraukimo nėra pareiškęs, ir šis klausimas nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose, susijusiose su atidalijimu iš bendrosios nuosavybės, yra pažymėjęs, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias. Kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vertina šalių ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį (ar priešieškinyje) nurodytus atidalijimo būdus ir argumentus, pagrindžiančius tokio atidalijimo būdo pasirinkimą, ir priima sprendimą dėl atitinkamo atidalijimo būdo, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas. Teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai vadovavosi išdėstytomis nuostatomis, ir pagrįstai ieškovės pasiūlytą turto atidalijimo būdą pripažino priimtinesniu, t.y. ieškovės ieškinį patenkino.
CK 1.5 straipsnio 1 dalyje civilinių teisinių santykių subjektams, taip pat ir bendraturčiams, tiek valdant, naudojant ir disponuojant nuosavybės teisės objektu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), tiek reikalaujant atidalyti iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), yra nustatyta pareiga elgtis ir veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Vieno iš bendraturčių siekimas maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitų bendraturčių interesus, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Jei bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Atsižvelgdama į išdėstytus principus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ieškovei priteistas kavinės pastatas ilgus metus naudojamas veikloje, kuri yra ieškovės ir jos nepilnamečio vaiko pagrindinis pajamų šaltinis, tuo tarpu atsakovas ypatingo intereso šiam pastatui bylos nagrinėjimo metu neįrodė, su jo darbine veikla šis pastatas nėra susijęs ir iki ieškinio pareiškimo teisme dienos atsakovo veiklai nebuvo naudojamas. Atsakovo teismui pateikiami argumentai susiję ne su jo ypatingu interesu gauti kavinės pastatą natūra, bet su nepageidavimu, kad atsakovei priklausantis pastatas liktų jam priklausančiame žemės sklype. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo požiūris į bendraturčių santykius, siekiant turto atidalijimu patenkinti vien savo interesus, pasiliekant natūra visus bendrosios nuosavybės teise turimus nekilnojamuosius daiktus, o ieškovei išmokant tik piniginę kompensaciją, nepaisant tradiciškai susiklosčiusio kavinės pastato naudojimo būdo, prasilenkia su CK 1.5 ir 4.75 straipsniuose įtvirtintais principais, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai šiuo atsakovo siūlymu nesivadovavo. Apelianto argumentas, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas ieškovei šiuo atveju yra vienintelis teisiškai įmanomas turto atidalijimo būdas, teisėjų kolegijos pripažįstamas nepagrįstu, nes, kaip jau minėta anksčiau, žemės sklypo, ant kurio randasi dalijami pastatai, priklausomybė atsakovui neatima iš ieškovės galimybės šiuos pastatus (jų dalis) valdyti nuosavybės teise. Taip pat teisiškai nepagrįstu pripažintinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas galėjo tenkinti ieškovės ieškinį tik tuo atveju, jei kavinės pastatas būtų ieškovės gyvenamoji vieta, nes teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai turto atidalijimo atveju reikalauja įvertinti šalių interesų pusiausvyrą, todėl nustačius, kad kavinės pastatas naudojamas ir reikalingas ieškovės veiklai, esančiai jos pagrindiniu pajamų šaltiniu, o atsakovo veiklai nebuvo ir nėra naudojamas, teismui atsiranda pakankamas pagrindas patenkinti ieškovės reikalavimą priteisti jai kavinės pastatą natūra.
Apelianto argumentai, kad ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados yra prieštaringos, ir neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra formalūs, dėstomi neįsigilinus į ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, arba sąmoningai jį iškraipant. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei viena iš šalių nepateikė teismui ginčo daiktų atidalijimo natūra projekto, priešingai nei teigia apeliantas, neprieštarauja tolimesniam teismo teiginiui, kad teismas vertins ieškovės pasiūlyto atidalijimo projekto pagrįstumą, kadangi iš ginčijamo teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog pirmuoju atveju kalbama apie ieškovei ir atsakovui priklausančių nekilnojamųjų daiktų padalijimą natūra, priteisiant jiems po ½ dalį kiekvieno iš bendrosios nuosavybės teise priklausančių daiktų (tokio projekto teismui neteikė nei ieškovė, nei atsakovas), o antruoju – apie ieškovės ieškinyje pasiūlytą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą, priteisiant šalims natūra skirtingus nekilnojamuosius daiktus ir sumokant atsakovui kompensaciją pinigais. Atsižvelgiant į CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, taip pat vienas kitam neprieštarauja pirmosios instancijos teismo teiginys, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl turto atidalijimo būtinumo ir atidalijimo būdo (abi šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu sutiko, kad natūra padalinti joms nuosavybės teise priklausančių nekilnojamųjų daiktų, kiekvienai iš šalių priteisiant po ½ šių daiktų dalį, nėra galimybės be neproporcingos žalos šių daiktų paskirčiai – tą pažymėjo ginčijamame sprendime pats pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu apeliantas apeliaciniame skunde pateikia tik atitinkamo pirmosios instancijos teismo sprendimo sakinio dalį) ir teiginys, kad atsakovas nesutinka su ieškovės pasiūlytu turto atidalijimo variantu (priteisti šalims skirtingus nekilnojamojo turto objektus, sumokant atsakovui piniginę kompensaciją). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad tiek gyvenamasis namas, tiek kavinės pastatas, yra pagrindiniai daiktai (t.y. daiktai, kurie pagal CK 4.12 straipsnį gali būti savarankiškais teisinių santykių objektais), o kiti dalintini statiniai - gyvenamojo namo priklausiniai, t.y. antraeiliai daiktai (CK 4.13 straipsnis), ir pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę vertindamas ieškovės pasiūlytą turto atidalijimo būdą (Žr. pvz. : Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Priešingai nei teigia apeliantas, ši pirmosios instancijos teismo išvada dėl dalijamų nekilnojamųjų daiktų prigimties įstatymo nuostatų nepažeidžia.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinos advokato atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Ieškovė prašo priteisti 3000 Lt advokato pagalbos išlaidų. Šis prašymas tenkintinas iš dalies. Ieškovei iš atsakovo priteistina 1320 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, ieškovės atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį, jos darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, neviršijant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo M. P., a/k (duomenys neskelbtini) ieškovės N. P., a/k (duomenys neskelbtini) naudai 1320 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.