Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Jurgitos Mačionytės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. J. (D. J.) ir prokurorės Dainos Dilbienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, uždraustos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. kaltintas tuo, kad 2015 m. kovo 7 d., apie 22.00 val., adresu (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, dėl chuliganiškų paskatų sumušė D. J., suduodamas smūgį kumščiu į veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, jis su bendrininkais nukentėjusiajam D. J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 16 smūgių, dėl ko nukentusiajam buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, t. y. kraujosruva dešinio smilkinio srityje, poodinė kraujosruva kaktos kairėje, odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, dešiniame skruoste, dešiniame ir kairiame žanduose, dešinės ausies vijoklio nugariniame paviršiuje nusitęsianti į kaklą, kraujosruva dešinės akies junginėje, viršutinio žandikaulio bei kairėje danties vainikų nuskilimai, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešinėje bei kairėje plaštakoje, dešinio kelio projekcijoje, - šie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nosies kaulų lūžio sužalojimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl nosies kaulų lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Dėl šių veiksmų G. L. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. 2016 m. liepos 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu G. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Nuosprendyje teismas nurodė, kad G. L. neprisipažino dėl nusikalstamos veikos padarymo, kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, kuriuos teismas vertino kritiškai, kadangi nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus. Byloje liko niekuo nepaneigtas kaltinamojo paaiškinimas, kad jis pas nukentėjusįjį buvo vienas ir sudavė vienintelį smūgį nukentėjusiajam, kaip atsaką už suduotą smūgį. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad kas nors matė G. L. su dar 3 asmenimis įvykio vietoje. Teismas nurodė, kad byloje nesurinkta įrodymų, jog G. L. iš chuliganiškų paskatų kartu su nenustatytais asmenimis padarė ne mažiau 16 trauminių poveikių nukentėjusiajam, taip nesunkiai sutrikdydami jo sveikatą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis D. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį ir priimti G. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti G. L. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę ir patenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamojo nurodomi įvykiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi nukentėjusysis negalėjo patvirtinti, jog dalyvavo sumušant kaltinamojo brolį, kadangi tuo metu miegojo pas I. Š.. Kaltinamasis pas nukentėjusįjį atėjo ne vienas, o dar su trimis pažįstamais, kurių tyrimo metu nepavyko nustatyti. Kaltinamasis teigia, kad atėjo pas nukentėjusįjį išsiaiškinti, kas sumušė jo brolį, tačiau pasišalino iš įvykio vietos, nesulaukęs iškviestų policijos pareigūnų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai nuosprendyje yra iškraipyti. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai įvertino nukentėjusiojo parodymus kritiškai, kadangi nukentėjusiojo blaivumas įvykio metu nebuvo tikrintas, nors jis neneigia vartojęs alkoholį, tačiau dėl netrumpo laiko, kurį pramiegojo, alkoholis nepadarė įtakos nukentėjusiojo atminčiai ar įvykių eigos vertinimui. Taigi vien VšĮ VUL Žalgirio klinikos asmens ambulatorinio gydymo statistinėje kortelėje užfiksuotas alkoholio kvapas nepaneigia gebėjimo atpasakoti įvykius, be to, nukentėjusysis yra įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinamasis nebuvo nuoseklus, pasakodamas, kas kam pirmasis sudavė smūgius, ir savo prieštaravimų teisme paaiškinti negalėjo. G. L. nurodomo smūgio jam į šoną nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, o D. J. padarytus sužalojimus nustatė VTMT specialistas, surašęs išvadą. Dėl to teismas nepagrįstai kaltinamojo smurtinius veiksmus laikė atsaku į tariamą nukentėjusiojo smūgį. Apeliantas nurodo, kad nėra pagrindo tikėti, jog jis buvo sumuštas kitų asmenų po G. L. suduoto smūgio, kadangi tai paneigia faktas, jog jis iškvietė policiją ir greitąją medicinos pagalbą iškart po G. L. ir jo bendrų užpuolimo. Nukentėjusysis teigia, kad aplinkybė, jog jis ir kiti asmenys yra kaltinami kitoje baudžiamojoje byloje pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nepaneigia G. L. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė Daina Dilbienė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir G. L. pripažinti kaltu padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, paskirti G. L. 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą 2 metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones ir įpareigojimus: be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, paskirti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių G. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiojo parodymus kritiškai, motyvuodamas tuo, kad D. J. buvo neblaivus. Nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje buvo nuoseklūs, nukentėjusysis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o kaltinamojo parodymai – keitėsi, tačiau teismas kaltinamojo parodymų prieštaringumo nevertino. Prokurorė nurodo, kad nuo to momento, kai nukentėjusysis išbėgo iš laiptinės į kiemą šauktis pagalbos, praėjo labai trumpas laiko tarpas, todėl negali būti jokių abejonių kad šio laikotarpio intervale jį būtų galėję sumušti kokie nors kiti asmenys. Prokurorė teigia, kad gynybos versiją, jog G. L. įvykyje dalyvavo vienas, paneigia byloje esantys duomenys. G. L. parodymų nenuoseklumas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tai tik jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Vien tai, kad G. L. su bendrininkais policijos pareigūnai nerado nusikaltimo vietoje ar šalia jos, nepaneigia, kad D. J. sumušė G. L. su trim bendrininkais. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Dėl šios priežasties kaltinamojo gynėjo teiginiai, kad G. L. turėtų atsakyti tik už vieno smūgio sudavimą nukentėjusiajam prieštarauja bendrininkavimo instituto esmei, tačiau šių duomenų teismas nevertino. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad kaltinamojo G. L. brolis R. L. nukentėjusiajam grasino dėl kreipimosi į policiją, nurodydamas, kad jei šis kreipsis į policiją, pareiškimą parašys ir R. L., kuriame nurodys, kad D. J. jį sumušė. R. L. teiginiai pasitvirtino ir teisiamajame posėdyje, kuriame jis, atsakydamas į prokuroro klausimą, nurodė, kad jis skambino nukentėjusiajam ir žinojo, kad jo brolis G. L. buvo „susikabinęs“ su D. J.. R. L. D. J. skambino tam, kad nebūtų pretenzijų iš pastarojo pusės dėl brolio G. L. veiksmų. R. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad „nepavyko susitaikyti, todėl aš kreipiausi į policiją“. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis, jo atstovė ir prokurorė – apeliacinius skundus tenkinti.

Dėl byloje ginčijamų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo

Prokuroro ir nukentėjusiojo apeliaciniai skundai yra tenkintini iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatų kylančios pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nebūti pasyviu proceso stebėtoju, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikė kaltinamąjį G. L. teisinantiems duomenims, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo parodymus ir iš esmės nevertino jokių kitų byloje surinktų duomenų bei nesiėmė pareigos būti aktyviam, aiškinantis svarbias bylai aplinkybes ir šalinant kilusias abejones. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir teisingumo principus, bei BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, ir šie pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtus pažeidimus sąlygojo visiškai paviršutiniškas, neišsamus ir nekokybiškas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nebuvo atlikti visi, netgi elementarūs ir tokio pobūdžio bylose visuomet atliktini tyrimo veiksmai (pvz. neatlikta įvykio vietos apžiūra ir neužfiksuoti jokie nusikalstamos veikos pėdsakai, kraujo dėmės ir pan., nenustatyti asmenys, skambinę Bendrajam pagalbos centrui tuojau pat po nusikalstamos veikos padarymo ir neišreikalautas šio skambučio garso įrašas; neapklausti visi galimi nusikalstamos veikos liudytojai; nesiimta jokių veiksmų, siekiant nustatyti visus nusikalstamą veiką padariusius asmenis ir apsiribota tik įtarimais tam asmeniui, kurį tiesiogiai įvardijo nukentėjusysis, nesiimta veiksmų nustatant vieno iš kaltininkų telefono buvimo vietą prieš nusikalstama veiką, jos metu ir netrukus po to, nenustatyti šio asmens telefoniniai ryšiai ir jų laikas prieš nusikalstamą veiką ir kt. Byloje taip pat visiškai atmestinai surašytas kaltinamasis aktas, kuriame ne tik netiksliai nurodyta inkriminuojama veika, bet ir nėra jokių argumentų dėl inkriminuojamų ir ikiteisminio tyrimo metu ginčytų aplinkybių, be perrašytų visiškai priešingų kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų, nenurodyti jokie kiti duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas ir pan. Ikiteisminio tyrimo metu padaryti esminiai proceso teisės pažeidimai, turint omenyje Konstitucijoje įtvirtintą aktyvų teismo modelį, nors ir itin apsunkina galimybes vėliau nustatyti nusikalstamos veikos aplinkybes, teismo darbą bei prailgina bylos nagrinėjimą, neatleidžia teismo nuo pareigos, pačiam imtis visų būtinų veiksmų, siekiant priimti teisingą teismo nuosprendį, t. y. neapsiriboti vien tik formaliu ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu ir nominalia išvada apie nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios seka vien iš prokuroro surašyto kaltinamojo akto. Šias teismo išvadas sąlygoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje nurodoma, kad „Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams; <...>“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Kaip jau minėta byloje, apklaustas išteisintasis G. L. ir nukentėjusysis D. J., kurių parodymais buvo grindžiamas kaltinimas, laikėsi skirtingų pozicijų: G. L. iš esmės teigė, jog 2015 m. kovo 7 d., vėlai vakare, po mamos skambučio ir pranešimo apie jo brolio R. sumušimą ir išvežimą į ligoninę, vienas nuvyko pas liudytoju byloje apklaustą I. Š., kur laiptinėje sutiko nukentėjusįjį D. J. ir sudavė jam vieną atsakomąjį smūgį į veidą, o po to iš minėtos vietos išėjo. Priešingai nei G. L., nukentėjusysis D. J. tvirtino, kad išėjęs iš savo draugo I. Š., laiptinėje sutiko keturis vaikinus, tarp kurių buvo ir G. L.. Pastarieji po žodžių „šitas“ jį sumušė, pirmą smūgį į veidą sudavė G. L., vėliau visi jį mušė rankomis ir kojomis; po sumušimo jis dalies aplinkybių nepamena, bet pamena, jog išbėgo į lauką ir sustabdęs automobilį paprašė iškviesti greitąją pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymus vertino kritiškai, nes šis buvo neblaivus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra paneigta G. L. nurodyta įvykių versija, nes įvykio aplinkybių ir G. L. bei kitų trijų asmenų niekas nematė. Tokios išvados kontekste pirmosios instancijos teismas, be jokių argumentų, iš esmės remdamasis tik kaltinamojo parodymais, kaip neginčijamą aplinkybę konstatavo, kad kaltinamasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam kaip atsaką į pastarojo smūgį.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks įrodymų vertinimas nebuvo galimas, nes nebuvo paremtas išsamiu bylos aplinkybių tyrimu. Visų pirma, vertinant nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymus, teismas turėjo pastebėti, kad kaltinamojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, priešingai nei nukentėjusiojo parodymai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoseklūs. Taigi daryti išvadas, remiantis vien kaltinamojo teisme duotais parodymais , kuriuos paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir to paties G. L. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo galima. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamasis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam kaip atsaką į pastarojo smūgį, nors ikiteisminio tyrimo metu G. L. teigė visiškai priešingai: „duris atidarė vaikinas, kurio nepažįstu. Aš jį mačiau pirmą kartą, jo veidas nebuvo sumuštas, jokių žymių nesimatė, jis buvo akivaizdžiai neblaivus, kaip vėliau sužinojau tai buvo D. J.. Aš jo paklausiau, ar jis buvo su I., kai mano brolis R. buvo mušamas, jis atsakė, kad taip. Aš tada pasakiau, kad jis su savo draugais sumušė mano brolį R. ir sudaviau jam į veidą vieną smūgį kumščiu, mes susistumdėme ir jis man sudavė vieną smūgį į šoną, ir aš išėjau.“ (t. 1 b.l. 40). Pirmosios instancijos teismas, apklausdamas kaltinamąjį G. L., pagarsino šiuos G. L. parodymus, tačiau be pagrindo pasitikėjo kaltinamojo paaiškinimu, kad šis davė kitokius parodymus tyrėjai nei buvo užfiksuoti protokole, kad tyrėja jam žadėjo ištaisyti atitinkamus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir pan. (t. 1 b.l. 144).Apeliacinės instancijos teisme tiek G. L., tiek nukentėjusysis D. J. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes. Tikrinant G. L. parodymus apie jo ir nukentėjusiojo suduotų smūgių eiliškumą, apeliacinės instancijos teisme liudytoja buvo apklausta tyrėja V. Č.. Pastaroji, papasakodama apie nagrinėjamoje byloje atlikto ikiteisminio tyrimo eigą, nurodė, kad G. L. tyrimo pabaigoje pakeitė parodymus ir tvirtino, jog nukentėjusysis pirmas sudavė jam smūgį. Atsakydama į kolegijos klausimus, liudytoja kategoriškai atmetė galimybę taisyti protokolą po to, kai jis pasirašomas. Pastaroji nurodė, kad niekada ir jokiam proceso dalyviui nėra žadėjusi ateityje pataisyti protokolą, nes to padaryti neįmanoma. Pasak jos, parodymus davęs asmuo pastabas gali įrašyti į protokolą po to, kai jį perskaito. Atsakydamas į tai, išteisintasis nurodė visiškai naujas aplinkybes, tvirtindamas, kad jam pasirašyti buvo pateiktas tuščias lapas, ir pažadėta, kad vėliau bus pataisyti parodymai (t. 2 b.l. 55). Liudytoja V. Č. tokias aplinkybes kategoriškai paneigė, be to, tai prieštarauja ankstesniems G. L. paaiškinimams ir visiškai atitinka liudytojos V. Č. pradinę poziciją bei byloje esančius procesinius dokumentus, liudijančius apie tai, kad G. L. pakeitė savo poziciją tik vėlesnėje tyrimo stadijoje. Taigi liudytojos V. Č. parodymai iš esmės paneigia galimybę pripažinti patikimais G. L. teisme duotus parodymus. Priešingai nei išteisintasis, nukentėjusysis D. J. apie esmines bylos aplinkybes pasakojo visiškai nuosekliai. Jis nuo pat tyrimo pradžios iki paskutinės jo apklausos apeliacinės instancijos teisme nuosekliai teigė, kad buvo sumuštas ne vieno G. L., bet viso keturių asmenų:

iš policijos pareigūno N. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad taip jis nurodė tuojau pat po įvykio atvykusiems policijos patruliams (t. 1. b.l. 6); iš byloje gautos ir ištirtos specialisto išvados matyti, kad taip jis nurodė bendraudamas su jį gydžiusiais bei apžiūrėjusiais medikais (gydytojos A. J. apžiūros metu nukentėjusysis teigė, kad jį užpuolė nepažįstami (duomenys neskelbtini) laiptinėje; gydytojos O. K. surašytoje gydymo statistinėje kortelėje nurodyta „pasak paciento, apie 22-23 val. 2015- 03-07 buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, prarado sąmonę“ (t. 1. b.l. 20-21); taip jis nurodė 2015 m. kovo 12 d. protokole - pareiškime apie nusikalstamą veiką (t. 1 b.l. 3), apklausų metu ikiteisminio tyrimo metu (t.1. 29; 32; 35), pirmosios instancijos teisme (t.1 b.l. 145) ir apeliacinio proceso metu.

Nukentėjusiojo parodymus visiškai atitinka ir byloje atlikta specialisto išvada, kuri objektyviai patvirtina nukentėjusiojo nurodyto sužalojimo būdo galimybę, nes specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimai padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasėkoje (t.1 b.l. 19-22).Pirmosios instancijos teismas nesirėmė nukentėjusiojo parodymais ir tą grindė nukentėjusiojo neblaivumu įvykio metu. Visgi iš bylos medžiagos visiškai akivaizdu, kad nukentėjusiojo neblaivumas netrukdė jam prisiminti esminių to vakaro aplinkybių iki jo sumušimo bei tuojau pat po to, kai atgavo sąmonę po sumušimo. Tai netrukdė nukentėjusiajam susistabdyti pravažiuojantį automobilį ir išsikviesti pagalbą, papasakoti apie esmines įvykio aplinkybes į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams ir vėliau jį apžiūrėjusiems medikams. Nukentėjusysis labai aiškiai ir nuosekliai teigė, kad po jo sumušimo dėl suduotų smūgių skaičiaus kažkuriam laikui prarado sąmonę ir būtent dėl to negali tiksliai pasakyti, kiek laiko po jo sumušimo praėjo iki to momento, kai jis išėjo iš laiptinės į lauką ir išsikvietė pagalbą. Iš liudytojo I. Š. parodymų matyti, kad nukentėjusysis tą vakarą buvo išgėręs, tačiau, pasak liudytojo „buvo kiek prasimiegojęs ir išėjo negirtas“. Be to, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad D. J. tiksliai prisiminė aplinkybes iki jo išėjimo iš I. Š. gyvenamosios patalpos (šie parodymai visiškai atitinka ir liudytojo I. Š. parodymus), kad atgavęs sąmonę, nepaisant neblaivumo, galėjo į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams nurodyti jo sumušimo aplinkybes (tą atspindi policijos pareigūno N. P. tarnybinis pranešimas, kuriame, beje, net neužsimenama apie D. J. neblaivumą, nors nurodoma apie jo sveikatos būklę ir nusikalstamos veikos aplinkybes (t.1 b.l. 6)). Vien tik aplinkybė, kad įvykio vietoje policijos pareigūnai nerado nei G. L., nei kitų asmenų, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusysis meluoja, ir kad G. L. ir (ar) kiti asmenys ten nebuvo. Priešingai, byloje nėra ginčo, kad G. L. buvo įvykio vietoje, tą pripažįsta ir pats G. L., todėl kiti asmenys, lygiai taip pat kaip ir nerastas G. L., iš įvykio vietos galėjo pasišalinti. Kaltinamasis savo gynybą grindžia versija, kad byloje nustatytus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti kažkas kitas, nes pats išteisintasis pripažįsta sudavęs jam tik vieną smūgį. Šią versiją apeliacinės instancijos teismas atmeta ir tokią poziciją grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

iš bylos medžiagos matyti, kad iki nukentėjusiojo ir G. L. susitikimo, D. J. ir jo veidas nebuvo sumuštas ar sužalotas (tą nuosekliai pasakojo ne tik pats nukentėjusysis, bet ir G. L., be to, šias aplinkybes apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir liudytojas I. Š.); iš byloje surinktų duomenų matyti, kad nuo G. L. susitikimo su D. J. iki pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką praėjo labai trumpas laiko tarpas (informacija policijoje apie nusikalstamą veiką gauta 22 val. 15 min. (t. 1 b.l. 5); G. L. iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), galėjo išvažiuoti ne anksčiau nei 20 val. 30 min. arba vėliau, nes jis aiškintis dėl brolio sumušimo išvažiavo po to, kai jam apie brolio sumušimą ir išvežimą į ligoninę pranešė mama (t.1 b.l. 143), o R. L. į ligoninę buvo pristatytas 20 val. 30 min. (t. 2 b.l. 41); pasak G. L. nuo namų iki įvykio vietos jis važiavo apie 15 - 20 min. (t.2 b.l. 36), taigi anksčiausiai įvykio vietoje jis galėjo atsirasti tik apie 20 val. 45 min. arba dar vėliau, jei iš namų būtų išvykęs tuo pat metu, kai jo brolis buvo atvežtas į ligoninę; pats kaltinamasis teigė, kad konfliktas su D. J. įvyko tarp 21 val. ir 22 val. (t. 1 b.l. 143); G. L. pirmosios instancijos teisme nurodytas konflikto su D. J. laikas yra tarp 21 val. ir 22 val., tad jis atitinka ir nukentėjusiojo pirmosios apklausos metu nurodytą laiką – apie 22 val. (t. 1 b.l. 29), be to, nukentėjusysis teigė, kad pagalbą po jo sumušimo išsikvietė ne iš karto, kad kuriam laikui buvo netekęs sąmonės, o išėjęs į lauką automobilį, kuriuo važiavę žmonės paskambino pagalbos, stabdė 7 - 8 minutes (kaip minėta policiją pranešimą gavo 22 val. 15 min.)); nukentėjusysis, siekdamas nepagrįstai apkaltinti G. L. ir kitus asmenis, galėjo kategoriškai tvirtinti, kad tuojau pat po jo sumušimo jis išsikvietė pagalbą ir daugiau jokių kitų asmenų nesutiko; visgi tokios taktikos nukentėjusysis nesilaikė ir nuosekliai teigė, kad buvo netekęs sąmonės bei negali pasakyti, kiek laiko praėjo nuo jo sumušimo iki išėjimo į lauką, taigi nesiekė iškreipti parodymų taip, kad galėtų įtikinamai pagrįsti G. L. kaltę; G. L. prieštaringai ir neįtikinamai tvirtina, kad po jo brolio sumušimo vyko aiškintis brolio sumušimo aplinkybių vienas, nors tuo pačiu teigė žinojęs, kad brolio sumušimo vietoje renkasi mėgstantys išgerti ir neaišku ką vartojantys asmenys, kad mama jam papasakojo, jog brolį sumušė trys asmenys ir pan. (t. 2 b. l. 34-35); lygiai taip pat neįtikinamai G. L. pasakojo, kad tuojau po to, kai jam į šoną sudavė smūgį nukentėjusysis, jis sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą ir tuo konfliktas tiesiog baigėsi, jis išėjo iš laiptinės ir paliko D. J. stovintį, kad galbūt jį sumušė kiti asmenys ar D. J. draugai; iš liudytojo I. Š. ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad kitą dieną ir vėliau po įvykio jie bandė aiškintis, kas sumušė D. J., kas buvo kartu su G. L., bet niekada tarpusavyje nesvarstė, kad D. J. galėjo sumušti liudytojas I. Š. ar bet kokie kiti nei kartu su G. L. buvę asmenys; nukentėjusiojo ir liudytojo I. Š. parodymus iš esmės patvirtina ir byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad kaltinamojo G. L. brolis R. L., kaip tą pats nurodė apklaustas teisme, skambino D. J., siekdamas susitaikyti ir išvengti baudžiamojo persekiojimo prieš brolį G. L. ne už bet ką, o už to paties nukentėjusiojo D. J. sumušimą (t. 1 b.l. 175-176); iš visiškai nuoseklių nukentėjusiojo parodymų aiškiai matyti, kad sąmonės jis neteko ne dėl kažkieno kito veiksmų, o dėl G. L. ir su juo buvusių kitų trijų vaikinų vartoto intensyvaus smurto;laikantis G. L. nurodomos versijos, po G. L. suduoto vieno smūgio į skruostą, nukentėjusysis tiesiog liko stovėti, o jis iš įvykio vietos pasišalino, nors čia atvyko iš mamos žinodamas, kad brolį sumušė I. Š..

Apeliacinio proceso metu G. L. ir gynyba teigė, kad įvykio vieta buvo per maža, kad tokioje vietoje nukentėjusiojo negalėjo sumušti 4 žmonės, tačiau tiek nukentėjusiojo, tiek kaltinamojo pateiktos foto nuotraukos, ypač nuotraukos, kuriose aiškiai matomas patalpų mastelis ir jose esančių žmonių kojos (t. 2 b.l.47, 100), taip pat liudytojo I. Š. parodymai apie įvykio vietos dydį teismui sudaro pagrindą atmesti tokius teiginius ir daryti tvirtą išvadą, jog tokiame plote, laiptinėje, penki asmenys, įskaitant nukentėjusįjį, tikrai galėjo būti. Teismas atmeta ir kitas gynybos keltas abejones, susijusias su konflikto metu turėjusiu kilti triukšmu, kurio niekas negirdėjo, kad niekas negirdėjo, jog nukentėjusysis būtų šaukęs ar kvietęs pagalbos, tad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas kitoje vietoje. Šių klausimų kontekste teismas pastebi, kad nors įvykio vieta byloje nebuvo apžiūrėta, teisminio nagrinėjimo metu iš liudytojų parodymų nustatyta, jog konfliktas vyko bendrabutyje, ne greta gyvenamųjų patalpų ir buto, iš kurio išėjo nukentėjusysis, bet laiptinės dalyje, atskirtoje durimis nuo koridoriaus, iš kurios patenkama į atskiras gyvenamąsias patalpas. Pasak liudytojo I. Š., nuo konflikto vietos reikėjo praeiti virtuvę, o jo gyvenamųjų patalpų durys buvo tik ketvirtos nuo koridoriaus pradžios. Be to, liudytojas I. Š. nurodė, kad laiptinės durys į aukšto koridorių buvo rakinamos, išeinant iš koridoriaus jos atsidaro be rakto, tačiau norint grįžti reikia rakto, pasibelsti (t. 2 b.l. 53). Nukentėjusysis, apklaustas dar iki šių liudytojo nurodytų aplinkybių nuosekliai tvirtino, kad konfliktas įvyko jau išėjus iš koridoriaus į laiptinę. Susitikimo su nukentėjusiuoju būtent laiptinėje faktą patvirtino ir kaltinamasis. Pasak nukentėjusiojo, smurtas jo atžvilgiu buvo pradėtas vartoti be jokių kalbų, tik kažkam pasakius „šitas“, o jam nurodžius, kad galbūt apsirikta. Nukentėjusysis teigė, kad pradėjus jį mušti, jis spėjo užsidengti veidą, o vėliau patyrė šoką, prarado sąmonę ir nepamena, kaip išėjo iš laiptinės. Iš visų šių duomenų apie smurto vartojimo aplinkybes ir nusikaltimo vietą, teismas daro išvadą, kad kiti bendrabutyje buvę žmonės galėjo negirdėti nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto, kad nukentėjusysis po sąmonės praradimo galėjo nesugebėti grįžti į koridorių pro užrakintas duris, kad iš nukentėjusiojo parodymų nekyla jokių abejonių, jog smurtas buvo vartotas ne kažkur kitur, o būtent laiptinėje, kurioje susitikimo su nukentėjusiuoju faktą pripažino ir kaltinamasis. Teismas pastebi, kad vien aplinkybė, jog niekas negirdėjo, kas vyko laiptinėje, neleidžia daryti išvados, kad joje nebuvo jokio įvykio. Pagal išteisintojo nurodomą įvykių versiją, nukentėjusysis ir kaltinamasis toje pačioje vietoje kalbėjosi aiškiai daugiau, be to, buvo susistumdymas, suduoti smūgiai, tačiau to taip pat niekas negirdėjo. Byloje išteisintojo gynėjas teigė, kad G. L. negalėjo išsakyti nukentėjusiojo nurodytų žodžių „šitas“, nes nedalyvavo konflikte sumušant jo brolį. Visgi teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai taip pat nepaneigia nukentėjusiojo parodymų. Atvirkščiai, tai tik patvirtina nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą bei tai, kad be G. L. įvykio vietoje buvo ir kiti asmenys, kurie dalyvavo, matė ir (ar) žinojo apie G. L. brolio R. L. sumušimo aplinkybes ir jo sumušimo vietoje buvusius asmenis (D. J. tvirtino, kad išėjęs iš I. Š. buto po R. L. sumušimo matė koridoriuje daug žmonių, taigi jis irgi galėjo būti matomas). Ikiteisminis tyrimas šiuo aspektu buvo aiškiai neišsamus, posėdyje apklausta tyrėja iš esmės pripažino, kad kiti nusikalstamą veiką galimai padarę asmenys iš esmės net nebandyti nustatyti, nes kokie tai asmenys nenurodė nei kaltinamasis, nei nukentėjusysis (t. 2 b.l. 54-55).Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant nukentėjusiojo D. J. sumušimo ir G. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. J. parodymais, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti ir šiame nuosprendyje jau aptarti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai ir specialisto išvada. Pagal kaltinamajame akte inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, G. L., veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, sumušė D. J., tokiomis aplinkybėmis: pradžioje G. L. sudavė smūgį kumščiu į D. J. veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, kartu su kitais bendrininkais nukentėjusiajam D. J. rankomis ir kojomis sudavė dar ne mažiau kaip 16 smūgių. Iš kaltinimo seka, kad tokiu būdu iš viso nukentėjusiajam buvo suduota ne mažiau kaip 17 smūgių. Visgi iš specialisto išvados matyti, kad visi nustatyti sužalojimai buvo padaryti mažiausiai 16 trauminių poveikių pasėkoje (t. 1 b. l. 22). Iš bylos medžiagos pripažįstant, kad pirmąjį smūgį nukentėjusiajam į veidą sudavė būtent G. L., o ne kiti kartu su juo buvę asmenys, po šio smūgio G. L. ir kitų trijų asmenų suduotų smūgių skaičius, turint omenyje specialisto išvadoje nurodytą mažiausią bendrą nukentėjusiajam padarytų trauminių poveikių skaičių, tikslintinas, nurodant, kad jų buvo ne mažiau kaip 15. Toks kaltinimo patikslinimas nekeičia kaltinimo esmės, nes bendras inkriminuotame kaltinime nurodytas nukentusiajam suduotų smūgių skaičius nesikeičia – nukentėjusiajam buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, kurių padariniai detaliai nurodyti specialisto išvadoje. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas G. L. buvo pareikštas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, laikantis nuostatos, kad nukentėjusysis D. J. buvo sumuštas dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – reiškia, kad veiką kaltininkas padarė dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba kai kaltininkas elgiasi visai be dingsties, arba panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tik nustačius, kad nesunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas yra chuliganiškos paskatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37/2014). Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog G. L. įvykio vietoje atsidūrė ne atsitiktinai, o kaip jis pats nurodė, siekdamas išsiaiškinti dėl jo brolio sumušimo (t.1 b.l. 143). Apeliacinės instancijos teisme G. L. teigė, jog buvo emociškai susijaudinęs ir važiavo sužinoti, už ką sumušė jo brolį (t. 2 b.l. 35). Nors G. L. neigia važiavęs kartu su kitais asmenimis ir kad sudavė inkriminuotą smūgių skaičių, jis iš esmės pripažino, kad sutikus D. J., bandė išsiaiškinti, kas sumušė jo brolį. Tokį nukentėjusiojo atžvilgiu vartoto smurto motyvą visiškai atitinka ir nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis teigė, kad prieš jam suduodant smūgius, kažkas iš asmenų pasakė žodį “šitas” (t. 2 b.l. 32). Tai leidžia daryti išvadą, kad įvykio vietoje G. L. atsidūrė ir smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo, vedinas susierzinimo ir pykčio dėl jo brolio sumušimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. kovo 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2008). Atsižvelgdama į tai ir atkreipdama dėmesį į aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje D. J. atžvilgiu vartojamo smurto niekas nematė bei negirdėjo, chuliganiškų paskatų motyvas iš kaltinimo yra šalintinas (teismas pastebi, kad G. L. savo kaltę neigė visiškai, neigė kartu su kitais asmenimis padaręs inkriminuotus sužalojimus, todėl toks kaltinimo apimties susiaurinimas ir patikslinimas, kuris lemia ir veikos perkvalifikavimą, švelnina jo teisinę padėtį, bet nekeičia jo gynybos, todėl galimas). Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai daromą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta prieš tai, G. L. su kitais, nenustatytais asmenimis, į įvykio vietą atvyko vedinas susierzinimo ir pykčio dėl jo brolio sumušimo. Iš patikimais pripažintų nukentėjusiojo parodymų nustatyta, kad G. L. su kitais asmenimis veikė kartu, pamačius nukentėjusįjį, kažkas iš asmenų pasakė „šitas“, kartu vartojo smurtą ir tai rodo, kad visi asmenys veikė bendrininkaudami, vieninga tyčia, suvokdami savo veiksmų bendrumą, pavojingą smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pobūdį ir norėdami taip veikti.Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė šias pripažintas įrodytomis aplinkybes: G. L., 2015 m. kovo 7 d., apie 22.00 val., namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, veikdamas kartu su dar trimis ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, sumušė D. J., t. y. sudavė smūgį kumščiu į veido sritį, o nukentėjusiajam nukritus ant grindų, jis su bendrininkais nukentėjusiajam D. J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 15 smūgių, dėl ko nukentėjusiajam viso buvo padaryta ne mažiau 16 trauminių poveikių, t. y. kraujosruva dešinio smilkinio srityje, poodinė kraujosruva kaktos kairėje, odos nubrozdinimas kairio smilkinio srityje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, kairės akies apatiniame voke, dešiniame skruoste, dešiniame ir kairiame žanduose, dešinės ausies vijoklio nugariniame paviršiuje nusitęsianti į kaklą, kraujosruva dešinės akies junginėje, viršutinio žandikaulio bei kairėje danties vainikų nuskilimai, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešinėje bei kairėje plaštakoje, dešinio kelio projekcijoje, - šie sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat nosies kaulų lūžio sužalojimas, dėl kurio D. J. sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pašalinus iš kaltinimo chuliganiškas paskatas, nustatyta veika kvalifikuotina pagal BK BK 138 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Spręsdamas G. L. skirtinos bausmės klausimą, teismas įvertina tai, kad jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmę. Kaltinamojo G. L. atsakomybę sunkina tai, kad jis veiką padarė bendrininkų grupėje. G. L. yra jauno ir darbingo amžiaus asmuo, kuris nepaisant turėto ir išnykusio teistumo už 2007 m. metais padarytą nusikalstamą veiką, kurią įvykdė dar būdamas itin jauno amžiaus, vėliau nebuvo teisiamas ir dėl to nėra charakterizuojamas vien neigiamai. Iš bylos duomenų matyti, kad G. L. yra vedęs, turi dvejų metų amžiaus nesiekiantį sūnų ir yra dirbantis asmuo. Teismas įvertina, kad jo poelgis nagrinėjamoje byloje buvo impulsyvus ir atsitiktinis, paskatintas pykčio dėl jo brolio sumušimo, po kurio jis atsidūrė ligoninėje. Visos aukščiau aptartos aplinkybės, nors ir nepašalina G. L. padarytos veikos pavojingumo, nesumažina jo kaltės, tačiau leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo interesai dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, neskyrus jam bausmės, susijusios su fiziniu izoliavimu nuo visuomenės, bet paskyrus 1 metų ir 6 mėnesių trukmės laisvės apribojimą su nusikalstamą veiką atitinkančiais įpareigojimais: pareiga atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Dėl civilinių ieškinių

Baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius pateikė Vilniaus teritorinė ligonių kasa ir nukentėjusysis D. J.. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 621,46 EUR civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės žalos, teikiant nukentėjusiajam D. J. gydymo paslaugas. Žalos dydis pagrindžiamas teismui pateiktais dokumentais apie nukentėjusiojo gydymą (t. 1, b. l. 10-14), todėl priteistinas.Nukentėjusysis D. J. pareiškė civilinį ieškinį 9055,14 EUR sumai, kuris tenkintinas iš dalies. Ieškiniu prašoma priteisti turtinė žala – 1055,14 EUR, susideda iš: išlaidų gydymui - 249,38 EUR, bylinėjimosi išlaidų - 500 EUR ir negautų pajamų - 305,76 EUR; neturtinė žala – 8000 EUR.Nukentėjusiojo nurodomos gydymo ir su tuo susijusios išlaidos pagrįstai vertinamos kaip turtinė žala. Šios išlaidos pagrįstos dokumentais ir išlaidas atspindinčiais kasos kvitais (t.1 b.l. 113-120), dėl kurių teismui, turint omenyje ir bendrą patirtų gydymo išlaidų dydį, nekyla abejonių, tad šioje dalyje ieškinys pilnai tenkintinas.Nukentėjusiojo nurodomos bylinėjimosi išlaidos negali būti pripažintos kaip nusikalstama veika padaryta turtinė žala. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (CK 6.249 straipsnis). Pagal BPK 104 ir 106 straipsnių nuostatas nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokatui, kuris dalyvavo byloje kaip jo atstovas, gali būti pripažintos proceso išlaidomis, todėl ieškinys dėl atitinkamos turtinės žalos šioje dalyje negali būti tenkinamas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo nurodomos negautos pajamos siejamos su negautu darbo užmokesčiu ir buvo realiai galimos, jei jo atžvilgiu nebūtų padaryta nusikalstam veika ir nukentėjusysis būtų galėjęs dirbti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nusikalstamos veikos padarymo metu D. J. dirbo UAB „V. p.“ ir darbe nebuvo nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. balandžio 8 d., t. y. 23 darbo dienas. Iš darbo sutarties matyti, kad darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti valandinį darbo užmokestį - 1,82 EUR (t. 2 b.l. 121). Civiliniame ieškinyje nurodytas darbo užmokesčio apskaičiavimas, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiojo nurodytą patikslinimą, jog darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 22 val., per savaitę dirbant 48 valandas, yra teisingas ir pagrįstas (3 savaitės (21 diena) x 48 val. x 1,82 EUR = 262,08 EUR; 2 dienos (po 12 val.) x 1,82 EUR = 48,68 EUR; 262,08 EUR + 48,68 EUR= 305,76 EUR), todėl tenkintinas pilnai. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis, vertinant nukentėjusiojo patirtų neigiamų pasekmių mastą ir pobūdį bei vyraujančią teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose. Teismas, kiekvienu atveju nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala - į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities aspektu. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė fizinės sveikatos neigiamus padarinius. Teismas įvertina, kad nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, patirtas nosies kaulų lūžis, dėl ko išgyvenimai tuojau pat po sužalojimo neabejotinai buvo. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad padariniai, kuriuos patyrė nukentėjusysis, nėra iš esmės pakeičiantys nukentėjusiojo gyvenimo kokybę ateities aspektu. Teismo vertinimu, nukentėjusiojo nurodyti argumentai apie: pablogėjusią gyvenimo kokybę; nerimą dėl sveikatos ateityje; iki šiol juntamus išgyvenimus, baimę, kad jis niekada pilnai neatsistatys ir nepasveiks; negalės dirbti su fiziniu krūviu susijusį darbą; kad iki sužalojimo jis buvo fiziškai sveikas žmogus, o dabar kamuojamas slegiančių minčių, prastos nuotaikos, baimės dėl ateities ir pan. yra deklaratyvūs, būdingi visiškai kitokio pobūdžio byloms. Teismas ne viename teismo posėdyje apklausdamas nukentėjusįjį įsitikino, kad nurodyti padariniai anaiptol neatspindi nukentėjusiojo būklės, tad nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytas visas neturtinės žalos dydis laikytinas neįrodytu. Atsižvelgiant į tai, teismas mažina neturtinę žalą iki 800 EUR, kuri šioje konkrečioje situacijoje pagal nukentėjusiojo patirtus sužalojimus ir gydymo laiką yra pakankama patirtos žalos kompensacija.

Dėl proceso išlaidų

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovui, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Nukentėjusįjį tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atstovavo advokatė Loreta Guižauskienė. Pagal byloje pateiktus dokumentus, atspindinčius patirtas teisines išlaidas, civilinio ieškinio surašymas buvo įvertintas 300 EUR, atstovavimas pirmosios instancijos teisme - 200 EUR; atstovavimas apeliacinės instancijos teisme - 300 EUR. Teismas įvertina tai, jog daugiausiai klausimų kėlusius nukentėjusiojo reikalavimus teismas iš esmės pripažino pagrįstais ir sumažino tik priteisiamos neturtinės žalos dydį. Reikalavimas dėl neturtinės žalos dydžio buvo plačiausiai aptartas civiliniame ieškinyje, tačiau tą pagrindžiantys argumentai nebuvo pripažinti pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažįsta pagristomis tik 100 EUR išlaidas už civilinio ieškinio surašymą. Nukentėjusiojo prašymas dėl proceso išlaidų už nukentėjusiojo interesų atstovavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažintinas pagrįstu visa apimtimi (200 EUR + 300 EUR = 500 EUR), nes nukentėjusysis ir jo atstovė aktyviai ir konstruktyviai dalyvavo tiriant įrodymus ir toks procesinių išlaidų dydis yra protingas ir teisingas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nukentėjusiojo D. J. ir prokurorės Dianos Dilbienės apeliacinius skundus tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendį, kuriuo G. L. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. L. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 ir 5 punktais, įpareigoti G. L. per vienerius metus atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir per vienerius metus ir penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti 70 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Priteisti iš G. L. nukentėjusiajam D. J.: 1055, 14 EUR - turtinei žalai atlyginti; 800 EUR - neturtinei žalai atlyginti; 600 EUR – proceso išlaidų, teisinėms paslaugoms apmokėti.

Priteisti iš G. L. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 621, 46 EUR turtinei žalai atlyginti.

G. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti - panaikinti ir išaiškinti, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų; 3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vadovaujantis BPK 257 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžio nuorašą dėl šio nuosprendžio 11 -12 pastraipose konstatuotų baudžiamojo proceso teisės pažeidimų išsiųsti Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai.