- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-05-11
- Bylos Nr.
- 2S-558-823/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pirm.), Artūras Šumskas, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Suinteresuotas asmuo
- K. B., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Pareiškėjas
- S. T.
- Kategorijos
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 103.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės, teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės (pranešėja) ir Artūro Šumsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens K. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. T. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, K. B. dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. T. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisę nustatantys dokumentai: 1979 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutartis, kurioje nurodyta, kad T. M. K. dovanoja savo sūnui P. T. 39/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus miesto Spalio rajono teismo 1980 m. balandžio 24 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-301-80 pagal ieškovo T. M. K. ieškinį, 1980 m. kovo 5 d. turto padalijimo sutartis, pagal kurią 73/100 dalys ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruota kaip M. T. nuosavybė priklauso 1986 m. kovo 13 d. mirusiam M. T. (M. T. ), kurio vardas ir pavardė nurodytuose dokumentuose nesutampa su jo mirties liudijime AA Nr. 389042 nurodytu vardu ir pavarde. Taip pat prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. T. priėmė 1986 m. kovo 13 d. mirusio tėvo M. T. palikimą t.y. 73/100 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdamas jį valdyti.
Suinteresuotas asmuo K. B. 2008 m. gruodžio 22 d. pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinio pareiškimą, kuriuo prašė teismo įpareigoti pareiškėją S. T. atlaisvinti jam priklausančias 27/100 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, netrukdyti suinteresuotam asmeniui naudotis jam priklausančia pastato dalimi, priteisti iš pareiškėjos 12716 Lt nesumokėto nuomos mokesčio už priverstinę daikto nuomą, atstatyti (patvirtinti) ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, A. T. valdymo faktą (viso pastato iki 2001 m. lapkričio 14 d., o 73/100 dalių nuo 2001 m. lapkričio 14 d. iki 2002 m. kovo 31 d.), sudaryti prielaidas Valstybės įmonės Registrų centras 2008 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2.2 punkto įrašo „1970” ištaisymui į įrašą „1963”, bei 4.4 punkto įrašo „M. T. “ ištaisymui į įrašą „A. T. “, grąžinti ir nustatyti (atstatyti) suinteresuoto asmens teisę priimti palikimą į likusį A. T. turtą – ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 73/100 dalis, nelaikyti terminų praleistais, juos atstatyti ar pratęsti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. sausio 14 d. nutartimi nustatė suinteresuotam asmeniui terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad K. B. nėra nurodęs ieškinio kainos, nors reiškia turtinį reikalavimą, neišdėstęs savo nuomonės dėl sprendimo už akių priėmimo jei byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį, nenurodęs, ar byla bus vedama per advokatą. Be to, ieškinio reikalavimai tikslintini, nurodant, ar teismo prašoma patvirtinti nekilnojamojo daikto valdymo faktą, ar atstatyti, ar suinteresuotas asmuo teismo prašo grąžinti, nustatyti, ar atstatyti jam teisę priimti palikimą. Taip pat tikslintinas reikalavimas sudaryti prielaidas Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ištaisymui. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo prašymas atstatyti terminą palikimui priimti nagrinėtinas Alytaus rajono apylinkės teisme, nes iš pateikto mirties liudijimo matyti, kad A. T. mirė Alytaus rajone, Dauguose.
Šalies argumentai
2009 m. vasario 10 d. K. B. pateikė teismui patikslintą pareiškimą, kuriuo prašė:
Žemesnės instancijos teismas
1) patikslintą pareiškimą nagrinėti su teismui pateiktu 2008 m. gruodžio 22 d. ieškinio pareiškimu ir prie jo pridėtais rašytiniais įrodymais;
2) atleisti K. B. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų;
3) netinkamas pradines šalis pakeisti tinkamomis šalimis - ieškovu K. B. ir atsakove S. T;
4) imtis reikalingų priemonių palikimui apsaugoti bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išspręsti ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą;
5) įpareigoti S. T. atlaisvinti K. B. priklausančias 27/100 dalis ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje netrukdyti jam naudotis minėto pastato 27/100 dalimis;
6) priteisti iš S. T. nesumokėtą nuomos mokestį už priverstinę daikto nuomą bent už tris metus, iš viso 5385,60 Lt.
7) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. T. nuo 1961 m. lapkričio 24 d. iki pat savo mirties 2002 m. kovo 31 d. nuolat gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal gyvenamąją vietą nustatančius dokumentus: 2001 m. kovo 19 d. testamentą, 2001 m. rugsėjo 1 d. sutartį su žemės sklypo su pastatais perdavimo - priėmimo aktu, 2001 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. 14, 2002 m. balandžio 2 d. mirties įrašą Nr. 1357, namų knygos įregistravimo asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) lapų 10 ir 11 įrašą 1, 1963 m. birželio 23 d. pareiškimą;
8) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisinę reikšmę turintys veiksmai dėl palikimo turi būti atlikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, pagal palikimo atsiradimo vietą - pagal palikėjos A. T. paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą;
9) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teisę nustatančiais registro įrašais bei 1987 m. rugsėjo 9 d., 1988 m. kovo 23 d. ir 1989 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pastatų teisinei registracijai atlikti išvadomis ir 1988 m. kovo 28 d., 1989 m. liepos 19 d., 1989 m. rugpjūčio 7 d., 1990 m. gruodžio 28 d. pažymėjimais notarui, Namų valdos apskaitos kortele, Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro planu, nekilnojamojo turto registratorius Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras nustatė A. T. vardu asmeninės nuosavybės teisių atsiradimą ir pasekmes į ūkinio pastato, pažymėto plane 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje 61/100 dalį ir 39/100 dalis, nustatyti jai priklausiusio, K. B. paveldėtino, turto palikimo į 73/100 dalis ūkinio pastato 21l p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsiradimo faktą, atnaujinti ne dėl jo kaltės praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti, jį pratęsti;
10) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teritorinis nekilnojamojo turto registratorius, viešo registro tvarkytojas M. T. vardu niekada nebuvo įregistravęs nuosavybės teisių atsiradimo ir teisių perėjimo pasekmių, nebuvo nustatęs juridinio fakto ir daiktinės nuosavybės teisės į ūkinį pastatą 211 p ne tik iki jo mirties 1986 m. kovo 13 d., ne tik iki jo sūnaus P. T. mirties 1990 m. liepos 23 d., bet iki pat neteisėto išvestinio dokumento 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 10/100074 išrašymo;
11) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. balandžio 25 d. sprendimas nustatė preziumuojamą pagal įstatymus ir nepaneigtą bendra tvarka aplinkybę, jog P. T. 1979 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 4-9757 pagrindu įgijo nuosavybės teises į 39/100 dalis gyvenamojo namo be ūkinių pastatų, t.y. nuosavybės teisės į ūkinį pastatą niekada neturėjo, todėl niekiniai yra įrašai apie tai, kad P. T. vardu nustatytas asmeninės nuosavybės teisių atsiradimas ir pasekmės į ūkinio pastato, pažymėto plane 2Ilp, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje 39/100 dalis, esantys 1987 m. rugsėjo 9 d., 1988 m. kovo 23 d. ir 1989 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pastatų teisinei registracijai atlikti išvadose bei 1988 m. kovo 28 d., 1989 m. liepos 19 d., 1989 m. rugpjūčio 7 d., 1990 m. gruodžio 28 d. pažymėjimuose notarui, Namų valdos apskaitos kortelėje;
12) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. T. negali paveldėti P. T. ūkinio pastato, pažymėto plane 211 p, pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2006 m. balandžio 25 d. sprendimą, kuris nustatė preziumuojamą pagal įstatymus ir nepaneigtą bendra tvarka aplinkybę, jog „prašymo įregistruoti S. T. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje netenkinti atsisakant įregistruoti S. T. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą - 39/100 dalis ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, t.y. P. T. 1979 m. gruodžio 29 d. dovanojimo sutarties, reg. Nr. 4-9757, pagrindu įgijo nuosavybės teises į 39/100 dalis gyvenamojo namo be ūkinių pastatų, todėl S. T. 1991 m. vasario 22 d. paveldėjimo teisės liudijimo reg. Nr. 1-980, pagrindu negalėjo paveldėti ūkinio pastato. Be to, pateiktas 1980 m. balandžio 24 d. teismo sprendimas Nr. 2-301-80 nustato tik naudojimosi gyvenamuoju namu lA2 p ir ūkiniu pastatu 211 p, esančiu (duomenys neskelbtini), Vilniuje tvarką, bet nenustato nuosavybės teisės dalių minėtus nekilnojamuosius daiktus“;
13) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pagal Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro planą ūkinis pastatas, pažymėtas plane 211 p, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje 1962 metais jau egzistavo, o pagal 1964 m. kovo 27 d. turto pasidalinimo sutartį reg. Nr. 1-3933 A. T. pradėjo jį faktiškai oficialiai valdyti, naudoti ir eksploatuoti;
14) kritiškai vertinti neteisėtus išvestinius dokumentus: 2001 m. rugpjūčio 22 d. pažymą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos Nr. 10/101417, 2001 m. lapkričio 14 d. pažymėjimą apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos reg. Nr. 10/204641, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. gegužės 29 d. ir 2008 m. gruodžio 12 d. bei kitus oficialius dokumentus, juose esantį neteisėtą bei neteisingą įrašą apie M. T. vardu tariamai turėtą nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, pažymėtą plane 211 p, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.
15) priteisti iš S. T. bylinėjimosi išlaidas;
Šalies argumentai
16) S. T. pareiškimus atmesti, jos paaiškinimus vertinti kritiškai;
Žemesnės instancijos teismas
17) atmesti S. T. pareiškimą, atsisakyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Vilniaus miesto Spalio rajono teismo 1980 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. 2-301-80 pagal ieškovo T. M. K. ieškinį, bei 1980 m. kovo 5 d. sutartį (registro Nr. 5-1475), pagal kurią 73/100 dalys ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje įregistruota kaip M. T. nuosavybė priklauso M. T. Atsisakyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. T. priėmė M. T. palikimą, t.y. 73/100 dalis ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nes paminėtas nekilnojamasis daiktas P. T. nepriklausė;
18) Dėl sprendimo už akių priėmimo spręsti teismo nuožiūra, bylos nenagrinėti nedalyvaujant K. B. ;
19) Sudaryti sąlygas teismui pateikti pridedamų dokumentų originalus;
20) Grąžinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. nutarties originalą.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė priimti suinteresuoto asmens K. B. ieškinio 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 reikalavimus. Nurodė, kad 7 reikalavimą atsisakoma priimti, nes tokio juridinio fakto nustatymas nesukurs pareiškėjui subjektinių teisių. 9, 10, 11 ir 13 reikalavimus buvo atsisakyta priimti kaip patvirtintus kitais teisės aktų nustatytais reikiamos galios dokumentais, o 8 bei 12 reikalavimus - kaip patvirtintus įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) normomis, reglamentuojančiomis teritorinį teismingumą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) normomis, reglamentuojančiomis asmenų teisę paveldėti. K. B. ieškinio reikalavimai Nr. 5, 6 ir 15 buvo priimti nagrinėti teisme su S. T. pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad likę K. B. reikalavimai yra procesinio pobūdžio, todėl nutartyje dėl ieškinio pareikimo priėmimo teismas apie juos nepasisakė.
Atsižvelgdamas į Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymą SPP-2 Nr. 0069491 pirmosios instancijos teismas iš dalies atleido K. B. nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, t.y. įpareigojo sumokėti 50 Lt žyminio mokesčio. Teismas taip pat nusprendė, kad nėra tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. spręsti ūkinio pastato 211 p saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą, nes nėra pagrindo teigti, kad nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo K. B. prašo:
Žemesnės instancijos teismas
1) pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą nagrinėti visus K. B. reikalavimus;
2) panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį dalyje „prašymas nagrinėtinas Alytaus rajono apylinkės teisme t.y. pagal palikimo atsiradimo vietą – palikimo atsiradimo vieta laikoma paskutinė nuolatinė palikėjo gyvenamoji vieta, o iš mirties liudijimo matyti, kad A. T. Mirė Dauguose, Alytaus rajone“ ir vietoje to nustatyti (įrašyti), „prašymus priimti ir teisinę reikšmę turinčius veiksmus dėl palikimo atlikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme pagal palikimo atsiradimo vietą – pagal palikėjos A. T. paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, o 2002 m. balandžio 2 d. mirties įrašu nustatyta, kad A. T. paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), Vilniuje”;
Žemesnės instancijos teismas
3) visiškai atleisti K. B. nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo;
4) pareiškėjos S. T. 2007 m. sausio 2 d. patikslintą pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, o jei jis priimtas – jos 1 ir 2 reikalavimus palikti nenagrinėtus;
5) grąžinti K. B. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. nutarties originalą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) pirmosios intancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 139 straipsnio normas ir atsisakė priimti suinteresuoto asmens K. B. 7, 8, 9, 10, 11, 12 ir 13 reikalavimus, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėja S. T. būtų pateikusi teismui prašymą atsiimti patikslintą pareiškimą. Teismas ginčijama nutartimi nustatytų reikalavimų netaikė pareiškėjos S. T. 2007 m. sausio 2 d. patikslintu pareiškimu dėl juridinių faktų nustatymo pareikštų reikalavimų atžvilgiu. Pareiškėjos 1 ir 2 reikalavimai yra patvirtinti pačios pareiškėjos pateiktais dokumentais. Teismas privalėjo pareiškėjos S. T. 1 ir 2 reikalavimus atsisakyti priimti kaip nenagrinėtinus teisme, o jei jie buvo priimti – bylą dėl šių reikalavimų nutraukti;
2) teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti 7 ir 8 ieškinio reikalavimus, kaip nustatytus įstatymais. 2009 m. sausio 14 d. neskundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad suinteresuoto asmens reikalavimas atnaujinti terminą palikimui priimti nagrinėtinas Alytaus rajono apylinkės teisme pagal palikėjo paskutinę gyvenamąją vietą. Teismas neįvertino suinteresuoto asmens paaiškinimo, kad A. T. iki mirties nuolat gyveno (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2009 m. sausio 14 d. nutarties pirmosios instancijos teismas nepanaikino, todėl, ginčijama nutartimi atsisakydamas priimti ir nagrinėti 7 ir 8 reikalavimus, pirmosios instancijos teismas užkirto kelią šiuos reikalavimus nagrinėti Vilniaus mieto 2 apylinkės teisme, tuo pažeisdamas CPK normas, reglamentuojančias teritorinį teismingumą.
3) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti 9 ir 11 reikalavimus, nes nors teisės aktų nustatytais reikiamos galios dokumentais patvirtinta, jog A. T. įgijo nuosavybės teisę į 61/100 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tačiau kiti vėlesni išvestiniai dokumentai nepatvirtina šio juridinio reikšmę turinčio fakto, todėl jais neteisėtai formaliai buvo faktiškai nusavinta A. T. asmeninės nuosavybės teisė į ūkinį pastatą.
4) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti 10 reikalavimą, nes kitais dokumentais nėra patvirtinta, kad teritorinis nekilnojamojo turto registratorius, viešo registruoto tvarkytojas M. T. vardu niekada nebuvo įregistravęs nuosavybės teisių į ūkinį pastatą. Išvestiniu dokumentu – 2001 m. rugpjūčio 8 d. pažyma, buvo padaryta esminė klaida – nuosavybės teisė į 73/100 pastato įrašyta M. T. vardu, todėl apeliantas negalėjo įgyti ar paveldėti A. T. priklausiusio jos valdyto viso pastato;
5) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti 13 reikalavimą, nes jokiais dokumentais nėra patvirtinta, kad ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1962 m. vasario 17 d. jau egzistavo, 1963 m. rugpjūčio 22 buvo inventorizuotas, o pagal 1964 m. kovo 27 d. turto padalijimo sutartį Nr. 1-3933 A. T. pradėjo ūkinį pastatą faktiškai valdyti, naudoti ir eksploatuoti. Vėlesniame išvestiniame dokumente yra padaryta klaida nurodant statybos pabaigos metus. Teismas nenurodė ir neišvardijo kuriais kitais teisės aktais yra nustatyti teisingi, juridinę reikšmę turintys faktai, tuo pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. gruodžio 29 nutarimo Nr. 56 nuostatas.
6) pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas tik iš dalies atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliantas yra neįgalus asmuo, kuriam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis taip yra valstybės socialiai remtinas asmuo, esantis sunkioje turtinėje padėtyje, todėl privalo būti visiškai atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartyse administracinėse bylose Nr. AS-438-79/2008 ir AS-438-81/2008 konstatavo, kad K. B. privalo būti atleistas nuo žyminio mokesčio.
7) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones t.y. atsisakė spręsti ūkinio pastato saugojimo, valdymo bei naudojimo klausimą. Pareiškėja S. T. savavališkai užgrobė visą ūkinį pastatą, neleidžia juo naudotis, todėl yra tikimybė, kad ji gali gadinti ar keisti nekilnojamojo daikto kokybę. Be to, S. T. laipioja, laužo ūkinio pastato stogo dangą, ant stogo sukrovė teršiantį aplinką, ekologiškai kenksmingą asbestinio šiferio laužą.
8) pirmosios instancijos teismas neišsprendė apelianto reikalavimų grąžinti jam Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. nutarties originalą bei netinkamas pradines šalis pakeisti tinkamomis – ieškovu K. B. ir atsakove S. T. .
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja S. T. prašo atskirąjį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje yra įstatymų nustatyta tvarka padavęs atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties. Vadovaujantis CPK 338, 320 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, patikrina apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde pateiktus argumentus. Apelianto atskirajame skunde reiškiamas reikalavimas iš dalies panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį, taip pat reikalavimas pareiškėjos S. T. 2007 m. sausio 2 d. patikslintą pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, o jei jis priimtas – jos 1 ir 2 reikalavimus palikti nenagrinėtus, susiję ne su šioje byloje ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, o su kitomis toje pat byloje priimtomis pirmosios instancijos teismo nutartimis, dėl kurių apeliantas nėra padavęs atskirojo skundo įstatymų nustatyta tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismo negali būti nagrinėjami. Apeliacinis procesas paminėtų atskirojo skundo reikalavimų dalyje nutraukiamas (CPK 338 straipsnis, 315 straipsnio 5 dalis, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad, vadovaujantis CPK 334 straipsniu, atskirieji skundai dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis byla nėra išsprendžiama iš esmės, gali būti paduodami tik tuo atveju, jei tokia galimybė tiesiogiai numatyta CPK, arba jei ši nutartis užkerta kelią tolimesnei bylos eigai. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, tačiau argumentai dėl šių nutarčių neteisėtumo ir nepagrįstumo gali būti išdėstomi skunde dėl procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės (CPK 334 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl atsisakymo nagrinėti suinteresuoto asmens reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus pagrįstumo
CPK 444 straipsnio 1 dalyje, 445 straipsnyje nustatyta, kad procesine juridinių faktų nustatymo tvarka teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, jei pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Asmenų prašomi nustatyti faktai, neatitinkantys nurodytų juridinių faktų požymių, teismo negali būti nustatomi, o tokio pobūdžio reikalavimus pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtinus teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
CPK 445 straipsnio nuostata, kad juridinių faktų teisminis nustatymas galimas tik tuo atveju, jei pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų, reiškia ir tai, kad tuo atveju, kai dokumentai, patvirtinantys tam tikrą faktinę aplinkybę, egzistuoja, tačiau, suinteresuoto asmens manymu, juose nurodyta informacija neatitinka tikrovės, juridinių faktų nustatymo procesinė tvarka siekiant paneigti šių dokumentų turinį negali būti taikoma. Priklausomai nuo konkrečios situacijos ir dokumento pobūdžio, paminėti dokumentai (ar jų įrodomoji reikšmė) suinteresuoto asmens gali būti ginčijami įprasta ieškinio teisenos tvarka, prašant teismo pripažinti atitinkamus dokumentus negaliojančiais, įrodinėjimo procese remiantis byloje surinktų rašytinių įrodymų turinio prieštaravimais, arba kreipiantis į dokumentus išdavusį asmenį prašant ištaisyti atitinkamas klaidas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo atsisakymas priimti suinteresuoto asmens reikalavimus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl šių faktinių aplinkybių neatitikimo CPK44 straipsnio 1 dalyje ir CPK 445 straipsnyje nustatytiems juridinių faktų požymiams neatima iš suinteresuoto asmens galimybės remtis šiomis aplinkybėmis teismui pateikiamuose procesiniuose dokumentuose ar žodiniuose pasisakymuose teismo posėdžių metu, atsikertant į pareiškėjo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, jei, suinteresuoto asmens manymu, šios faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjo prašymo pagrįstumą (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Juridinių faktų nustatymo procesinė tvarka taip pat negali būti taikoma siekiant paneigti teismų priimtų procesinių sprendimų išvadas, kadangi teismų procesiniai sprendimai gali būti tikrinami ir vertinami tik proceso įstatymų nustatyta instancine tvarka aukštesnės instancijos teismo.
Vadovaujantis CPK 444 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas gali nustatyti tik tuos juridinius faktus, kurie tiesiogiai sukuria, keičia ar pabaigia su tokiu prašymu besikreipiančio asmens materialines teises. Faktas, kuris tiesiogiai nesukelia pareiškėjui nurodytų pasekmių, juridinių faktų nustatymo procesine tvarka negali būti nustatinėjamas.
Įvertinusi suinteresuoto asmens K. B. 2009 m. vasario 10 d. patikslintu pareiškimu pirmosios instancijos teismui pareikštus reikalavimus, kuriuos buvo atsisakyta priimti ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiais reikalavimais prašomos nustatyti faktinės aplinkybės neatitinka CPK44 straipsnio 1 dalyje ir CPK 445 straipsnyje nurodytų juridinių faktų požymių, ir todėl pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė šiuo reikalavimus priimti.
Pareiškėjo 2009 m. vasario 10 d. patikslintu pareiškimu pirmosios instancijos teismui pareikštas 7 reikalavimas – „nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. T. nuo 1961 m. lapkričio 24 d. iki pat savo mirties 2002 m. kovo 31 d. nuolat gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal gyvenamąją vietą nustatančius dokumentus: 2001 m. kovo 19 d. testamentą, 2001 m. rugsėjo 1 d. sutartį su žemės sklypo su pastatais perdavimo - priėmimo aktu, 2001 m. lapkričio 27 d. pažymą Nr. 14, 2002 m. balandžio 2 d. mirties įrašą Nr. 1357, namų knygos įregistravimo asmenų, gyvenančių (duomenys neskelbtini) lapų 10 ir 11 įrašą 1, 1963 m. birželio 23 d. pareiškimą“ pagal savo pobūdį yra nesutikimas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutarties motyvuojamosios dalies išvada, kad A. T. paskutinė gyvenamoji vieta buvo Dauguose, Alytaus rajone. Šį savo teiginį, kaip matyti iš pačios pareikšto prašymo formuluotės, suinteresuotas asmuo K. B. grindžia atitinkamais dokumentais - 2001 m. kovo 19 d. testamentu, 2001 m. rugsėjo 1 d. sutartimi su žemės sklypo su pastatais perdavimo - priėmimo aktu, 2001 m. lapkričio 27 d. pažyma Nr. 14 ir kt. Taigi, suinteresuoto asmens prašoma nustatyti aplinkybė pirmiausia neatitinka CPK 445 straipsnyje nurodyto požymio, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti prašomą nustatyti faktą patvirtinančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašomo nustatyti juridinio fakto nustatymas nesukeltų pareiškėjui teisinių pasekmių, kadangi A. T. gyvenimas konkrečioje gyvenamoje vietoje su suinteresuoto asmens K. B. materialinėmis teisėmis nėra tiesiogiai susijęs. Apelianto argumentas, kad šio fakto nustatymas reikalingas siekiant jam pareikšti reikalavimą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo būtent Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetamas kaip nepagrįstas, nes galimybė kreiptis į konkretų teismą susijusi ne su materialinėmis suinteresuoto asmens teisėmis, o su teismingumo taisyklėmis, nustatančiomis teismams priskirtinų bylų paskirstymą teismų sistemos viduje. Procesinė suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia šio asmens galimybės kreiptis į konkretų teismą – ši teisė turi būti įgyvendindama laikantis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Esant ginčui dėl konkretaus reikalavimo teismingumo, šis ginčas sprendžiamas proceso įstatymų nustatyta tvarka – jei atitinkamo procesinio dokumento (ieškinio pareiškimo, skundo ar prašymo) priėmimo klausimą sprendžiantis teismas mano, kad šis reikalavimas teismingas kitam teismui, jis nutartimi atsisako reikalavimą priimti (CPK 443 straipsnis, 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šis procesinis pirmosios instancijos teismo sprendimas procesinį dokumentą pateikusio asmens iniciatyva gali būti peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo, jei procesinį dokumentą pateikęs asmuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada (CPK 137 straipsnio 5 dalis). Taigi, ta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo K. Bakšys nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartyje pateikta išvada dėl konkretaus reikalavimo teismingumo, nesudaro jam galimybės prašyti teismine tvarka nustatyti juridinį faktą, paneigiantį šią išvadą, kadangi, kaip jau minėta, teismų procesinių sprendimų kontrolei taikoma speciali procesinė tvarka, o juridinių faktų nustatymo procesine tvarka teismų procesiniai sprendimai negali būti paneigiami.
Nors šiuo atskiruoju skundu apeliantas iš esmės skundžia ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį teismingumo nustatymo dalyje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad skundas dėl atitinkamos pirmosios instancijos teismo nutarties turi būti teismui paduodamas CPK nustatyta tvarka ir terminais. Nesilaikant proceso įstatymų nuostatų paduotas atskirasis skundas negali inicijuoti apeliacinio proceso. Apelianto reikalavimas dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutarties dalies panaikinimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos, nagrinėjančios įstatymų nustatyta tvarka paduotą atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties, negali būti svarstomas.
Su paminėtu suinteresuoto asmens reikalavimu neatsiejamai susijęs ir 8 patikslinto pareiškimo reikalavimas – „nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad teisinę reikšmę turintys veiksmai dėl palikimo turi būti atlikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, pagal palikimo atsiradimo vietą - pagal palikėjos A. T. paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą“. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad teismas, kuriame turi būti atliekami veiksmai dėl palikimo priėmimo, yra įsakmiai nurodytas įstatyme – CK 5.4 ir 5.50 straipsniuose, todėl ši aplinkybė juridinių faktų nustatymo tvarka negali būti nustatinėjama. Tuo tarpu kuris iš Lietuvos Respublikoje veikiančių apylinkės teismų yra kompetentingas nagrinėti konkretų reikalavimą turi būti nustatoma procesine teismingumo klausimų sprendimo tvarka, o ne juridinių faktų nustatymo tvarka.
Atskirajame skunde apeliantas pripažįsta, kad jo patikslintame pareiškime reiškiamais 9 ir 11 reikalavimais prašomas nustatyti faktines aplinkybes patvirtina teisės aktų nustatyti reikiamos galios dokumentai, tačiau pirmosios instancijos teismo atsisakymo priimti šios reikalavimus pagrįstumą ginčija tuo, kad tarp byloje esančių dokumentų egzistuoja turinio prieštaravimai, atsiradę nekilnojamojo turto registratoriui padarius atitinkamą klaidą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CPK 445 straipsniu, juridiniai faktai teismo gali būti nustatomi tik tuo atveju, jei juos patvirtinančių dokumentų apskritai nėra, o ne tuomet, kai pareiškėjas nesutinka su į bylą pateiktų dokumentų, patvirtinančių tam tikrus faktus, turiniu. Rašytinių bylos įrodymų turinio prieštaravimai bylą nagrinėjančio teismo turi būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, o suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su tam tikrų į bylą pateiktų dokumentų turiniu, turi teisę juos ginčyti, žodžiu ar raštu išdėstydamas savo argumentus bylą nagrinėjančiam teismui. Klaidos nekilnojamojo turto registratoriaus išduotuose dokumentuose taip pat gali būti taisomos įstatymų nustatyta tvarka pagal suinteresuoto asmens kreipimąsi į registratorių, bei skundžiant teismui registratoriaus veiksmus, tačiau ne juridinių faktų nustatymo procesine tvarka. Analogiškai spręstinas ir 13 suinteresuoto asmens patikslinto pareiškimo reikalavimas, kadangi, kaip matyti iš paties atskirojo skundo, poreikį nustatyti atitinkamą juridinį faktą pareiškėjas grindžia klaidomis atitinkamuose nekilnojamojo turto registratoriaus išduotuose dokumentuose. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 13 patikslinto pareiškimo reikalavimu prašomas nustatyti faktas suinteresuotam asmeniui K. B. jokių materialinių teisių tiesiogiai nesukelia.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsisakymu priimti jo patikslinto pareiškimo 10 reikalavimą, savo nesutikimą argumentuodamas tuo, kad kitais dokumentais nėra patvirtinta, jog teritorinis nekilnojamojo turto registratorius, viešo registruoto tvarkytojas M. T. vardu niekada nebuvo įregistravęs nuosavybės teisių į ūkinį pastatą, priešingai – vėlesniu išvestiniu dokumentu nuosavybės teisė į 73/100 pastato įrašyta M. T. vardu. Tai reiškia, kad egzistuoja dokumentai, patvirtinantys faktą, priešingą apelianto prašomam nustatyti juridiniam faktui, o apeliantas juridinių faktų nustatymo procesine tvarka bando šiuos dokumentus nuginčyti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į CPK 445 straipsnio nuostatas, esant dokumentui, patvirtinančiam tam tikrą faktą, šis dokumentas negali būti ginčijamas prašant teismo nustatyti juridinį faktą, priešingą faktui, patvirtintam atitinkamu dokumentu. Nesutikdamas su atitinkamo dokumento turiniu pareiškėjas gali savo argumentus išdėstyti bylą nagrinėjančiam teismui, arba ginčyti šį dokumentą bendra ieškinio teisenos tvarka.
Atskirajame skunde apeliantas iš esmės nepateikia argumentų, kodėl nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi dalyje dėl atsisakymo priimti jo patikslinto pareiškimo 12 reikalavimą. Įvertinusi šio reikalavimo turinį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo reikalavimu iš esmės prašoma atmesti pareiškėjos S. T. pareiškimą pirmosios instancijos teismui, t.y. šis reikalavimas pagal savo pobūdį yra ne kas kita, kaip atsikirtimas į pareiškėjos pareiškimą. Pagal savo pobūdį jis neatitinka aplinkybių, kurios gali būti teismo nustatomos kaip juridiniai faktai, požymių, nes, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmenų teisė paveldėti yra reglamentuojama teisės aktų nuostatomis, o konkretaus asmens teisė paveldėti konkretų turtą yra teisminio ginčo dalykas ir turi būti analizuojama nagrinėjant bylą iš esmės. Atsisakymas priimti 12 pareiškėjo reikalavimą neatima iš pareiškėjo teisės šiame reikalavime dėstomas faktines aplinkybes naudoti kaip atsikirtimus į pareiškėjos pareiškimą nagrinėjant bylą iš esmės.
Atskiruoju skundu apeliantas taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį apelianto prašymą atmeta kaip nepagrįstą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas suinteresuoto asmens prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tuo atveju, jei nustato, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškęs asmuo turi pateikti teismui įrodymus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas, t.y. kad dėl kito byloje dalyvaujančio asmens veiksmų kyla būsimo teismo sprendimo galimo neįvykdymo rizika. Be to, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra prevencinė priemonė, taikoma bylos nagrinėjimo laikotarpiui, šių priemonių taikymas negali iš esmės išspręsti byloje kilusio ginčo.
Ginčijama Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartimi yra priimtas nagrinėti suinteresuoto asmens K. B. reikalavimas įpareigoti S. T. atlaisvinti K. B. priklausančias 27/100 dalis ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, netrukdyti jam naudotis minėto pastato 27/100 dalimis, priteisti iš S. T. nesumokėtą nuomos mokestį už priverstinę daikto nuomą. Taigi suinteresuoto asmens prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė iš esmės sutampa su jo pirmosios instancijos teismui pareikštu reikalavimu, pritaikius šią priemonę suinteresuoto asmens reikalavimas būtų patenkintas dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o tai neatitiktų laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje 2009 m. vasario 13 d. nutartyje taip pat pagrįstai pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad nesiėmus suinteresuoto asmens K. B. prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas jo reikalavimo įpareigoti S. T. atlaisvinti 27/100 dalis ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, netrukdyti K. B. naudotis minėto pastato 27/100 dalimis ir priteisti iš S. T. nesumokėtą nuomos mokestį patenkinimas, t.y. galimai palankaus K. B. būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Atskirajame skunde dėstomi teiginiai, susiję su savavališku 27/100 dalių ūkinio pastato 211 p, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užėmimu, yra teiginiai, grindžiantys suinteresuoto asmens K. B. pirmosios instancijos teismui pareikšto reikalavimo pagrįstumą, ir todėl teismo gali būti vertinami tik nagrinėjant bylą iš esmės bei priimant galutinį procesinį sprendimą, o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu. Apelianto teiginys, kad S. T. gadina jam priklausančio ūkinio pastato kokybę, nepatvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taps neįmanoma ar sunku įpareigoti S. T. atlaisvinti 27/100 ūkinio pastato dalis, ar priteisti iš jos nesumokėtą nuomos mokestį, t.y. nepagrindžia apelianto prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama 2009 m. vasario 13 d. nutartimi suinteresuoto asmens K. B. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė pagrįstai.
Dėl apelianto prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo
Apeliantas nesutinka su ginčijamos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutarties dalimi, kuria teismas iš dalies atleido jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, motyvuodamas tuo, kad yra neįgalus asmuo, kuriam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros poreikis taip yra valstybės socialiai remtinas asmuo, esantis sunkioje turtinėje padėtyje, todėl privalo būti visiškai atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Be to, Lietuvos vyriausias administracinis teismas savo nutartyse administracinėse bylose Nr. AS-438-79/2008 ir AS-438-81/2008 yra konstatavęs, kad apeliantas privalo būti visiškai atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Atleidimą nuo žyminio mokesčio civilinėse bylose reglamentuoja CPK 83 straipsnio 3 dalis, kuri, kitaip nei atitinkama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostata, reglamentuojanti atleidimą nuo žyminio mokesčio administracinių teismų nagrinėjamose bylose, galimybės teismui visiškai atleisti civilinėje byloje dalyvaujantį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo nenumato. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, teismas gali atleisti byloje dalyvaujantį asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atsižvelgdamas į šio asmens turtinę padėtį, tik iš dalies. Taigi apelianto prašymas visiškai atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo negali būti tenkinamas, nes tai pažeistų civilinio proceso įstatymų reikalavimus. Dėl skirtingo bylų proceso administraciniuose ir bendrosios kompetencijos teismuose teisinio reglamentavimo, įsiteisėję administracinių teismų sprendimai atleidimo nuo žyminio mokesčio administracinėse bylose klausimais nėra privalomi civilines bylas nagrinėjantiems teismams. Nagrinėdamas suinteresuoto asmens K. B. prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio už paduodamą ieškinio pareiškimą pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo turtinę padėtį, ir priėmė atitinkamą procesinį sprendimą laikydamasis proceso teisės normų reikalavimų. Naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį šioje dalyje nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 338 straipsniu, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Apeliacinį procesą pagal K. B. atskirąjį skundą dalyje dėl reikalavimo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartį, taip pat reikalavimo pareiškėjos S. T. 2007 m. sausio 2 d. patikslintą pareiškimą atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, nutraukti.
Likusioje dalyje atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.