- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-12
- Bylos Nr.
- A-502-713-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centras ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracija, J. B.
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centras ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui, tretieji suinteresuoti asmenys – Utenos apskrities viršininko administracija ir J. B., dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Belvilis“ (toliau – ir Bendrovė; pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras; atsakovas) Utenos filialo (toliau – ir Utenos filialas; atsakovas) 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (5.10/2090/04)S-423 „Dėl klaidos ištaisymo“ (toliau – ir 2007 m. birželio 22 d. sprendimas);
2) panaikinti Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 282 (toliau – ir sprendimas Nr. 282);
3) įpareigoti Utenos filialą išregistruoti daiktines teises į Bendrovei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinant žymas: Nr. 6.1 – kiti servitutai (tarnaujantis daiktas): leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu S-3; Nr. 6.2 – kelio servitutas (tarnaujantis daiktas): leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2; ir Nr. 6.3 – kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas): užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu S-1, kurios plotis 5 m.
4) priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad Utenos filialas, pastebėjęs klaidingus duomenis ir remdamasis Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Utenos AVA) 2006 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 13-16884 (toliau – ir sprendimas), 2007 m. birželio 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo Nekilnojamojo turto registre Bendrovei nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravo 3 servitutus.
Vertino, kad Utenos filialas, priimdamas 2007 m. birželio 22 d. sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 33 straipsnio 2 dalį, kadangi jo veiksmai negali būti laikomi techninės klaidos ištaisymu. Vertino, kad Utenos filialas ginčijamą sprendimą priėmė viršydamas savo įgaliojimus ir neturėdamas prašymo iš asmenų, turinčių teisę pateikti prašymą dėl kitų daiktinių teisių įregistravimo. Nurodė, kad į Nekilnojamojo turto registrą buvo nepagrįstai įrašytos trys naujos, iki tol jame neįregistruotos žemės sklypo daiktinės teisės. Laikėsi nuomonės, kad toks Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas pažeidžia Bendrovės nuosavybės teises į įsigytą nekilnojamąjį daiktą, nes Bendrovė sklypą įsigijo be jokių servitutų, reiškiančių tam tikrus suvaržymus. Pažymėjo, kad taisant Nekilnojamojo turto registro duomenis, registro tvarkytojas 2007 m. birželio 22 d. sprendimu neturėjo teisės pakeisti nustatytų faktų, šalių teisių ir pareigų, jų turinio ar realizavimo sąlygų.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.10 punktu ir nurodė, jog Utenos AVA sprendimu nustatyti servitutai turėjo būti įregistruoti ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 1 d., ir kadangi tai nebuvo padaryta, o terminas šiam veiksmui atlikti pasibaigė, pareiškėjui neatsirado jokių teisių ir pareigų, susijusių su minėtais servitutais.
Teigė, kad 2007 m. birželio 22 d. sprendimas yra neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalis), todėl Komisija, palikusi šį sprendimą galioti, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą Nr. 282. Tvirtino, jog Komisijos argumentas, kad pareiškėjas, pirkdamas žemės sklypą, žinojo ar turėjo žinoti apie ginčo žemės sklypui nustatytus servitutus, nes iš jo plano, pridėto prie 2006 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, matyti, jog perkamam žemės sklypui nustatyti konkretūs servitutai, yra nesuderinamas su Registro įstatymo 4 straipsniu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsniu.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad pastebėjus Nekilnojamojo turto registre klaidingus duomenis, 2007 m. birželio 22 d. sprendimu jie buvo ištaisyti: žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruoti trys servitutai. Nurodė, kad taisant Nekilnojamojo turto registro duomenis, buvo atsižvelgta į Bendrovei priklausančio žemės sklypo dokumentus, esančius Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, kuriuose buvo aiškiai nurodyti duomenys apie nustatytus servitutus. Teigė, jog iš V. K. prašymų matyti, kad suinteresuotas asmuo nustatyta tvarka prašė įregistruoti E. K. nuosavybės teises ir kitas daiktines teises, t. y. servitutus, tačiau buvo padaryta klaida ir servitutai nebuvo įregistruoti.
Atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovė žemės sklypą įgijo pagal 2006 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kurios priedas buvo žemės sklypo planas, ir tvirtino, kad pareiškėjas privalėjo susipažinti su visais dokumentais, tarp jų – ir Utenos AVA sprendimu, bei pasidomėti, kokiu pagrindu žemės sklypo plane yra nurodyti duomenys apie servitutus. Nurodė, kad pagal minėtos pirkimo-pardavimo sutarties 3 punktą Bendrovė perėmė visas naudojimosi žemės sklypu sąlygas ir minėtu Utenos AVA sprendimu nustatytus servitutus. Teigė, kad nėra teisės aktų, numatančių sąlygą, jog servituto registracija privalo būti atlikta per tris mėnesius nuo atitinkamo sprendimo priėmimo, tokios sąlygos nėra įrašytos ir Utenos AVA sprendime. Pažymėjo, kad Registrų centras neturėjo teisės revizuoti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, jo pareiga yra, atsižvelgus į tokio sprendimo duomenis, nustatyti, kokiam žemės sklypui ir kokia daiktinė teisė yra taikoma.
Atsiliepimas
Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas teigė, jog sprendimas Nr. 282 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 89 straipsnis).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVA atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotų duomenų klaidą pastebėjo Utenos AVA, todėl ir ėmėsi iniciatyvos, jog ši klaida būtų ištaisyta. Laikėsi nuomonės, kad Utenos filialo atliktas servitutų įregistravimas laikytinas klaidos ištaisymu, kadangi Utenos AVA sprendimas, kurio pagrindu servitutai buvo įregistruoti, tebėra galiojantis ir nėra pakeistas. Nurodė, kad CK nenustato terminų servituto įregistravimui, be to, tokios sąlygos nėra įrašytos ir į Utenos AVA sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Bendrovės įsigytam žemės sklypui servitutai buvo nustatyti administraciniu aktu. Pabrėžė, jog Utenos AVA, sprendimu nustatydama servitutus, atstovavo visuomenei, tuo pačiu užtikrindama ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), užsiimančios kaimo turizmo veikla, interesus, t. y. užtikrindama UAB (duomenys neskelbtini) lankytojams galimybę prieiti prie ežero, naudotis keliu. Teigė, kad apie egzistuojančius servitutus pareiškėjas negalėjo nežinoti, nes neatskiriama pirkimo-pardavimo sutarties dalis yra žemės sklypo planas, kuriame buvo pažymėti servitutai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog Utenos filialas, pateikdamas 2007 m. birželio 22 d. sprendimą, pareiškėjui pranešė, kad, pastebėjus Nekilnojamojo turto registre klaidingus duomenis ir vadovaujantis Registro įstatymo 33 straipsniu bei atsižvelgiant į Utenos AVA sprendimą, buvo ištaisyti registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys apie Nekilnojamojo turto registre įregistruoto ginčo sklypo kitas daiktines teises. Kartu su 2007 m. birželio 22 d. sprendimu buvo pateiktas ir 2007 m. birželio 22 d. pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, kuriame nurodoma, jog Bendrovei priklausančiam 0,22 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytos daiktinės teisės – trys servitutai, o duomenų apie servitutus įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą juridiniu pagrindu nurodė Utenos AVA sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą Nr. 282, kuriuo paliko galioti Utenos filialo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą, nurodydama, kad Utenos filialas, ištaisydamas Nekilnojamojo turto registro duomenis apie Bendrovei priklausančiam sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatytus servitutus, pagrįstai rėmėsi Utenos AVA sprendimu.
Pažymėjo, kad žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Bendrovė įsigijo pagal 2006 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su E. K. E. K. nurodytą sklypą pagal 2006 m. rugsėjo 9 d. paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo po savo sutuoktinio E. K. mirties. Utenos AVA sprendimu E. K. nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam du sklypus: 0,88 ha ploto žemės sklypą Nr. 660-1 ir 0,22 ha ploto miško sklypą Nr. 660-2, esančius Molėtų rajone, Luokesos seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime. Šio sprendimo 3 punkte miškų ūkio paskirties sklypui Nr. 660-2 buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nurodytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 VI, XXVI, XXIX, XLIX skyriuose, ir trys servitutai: 1) užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu S-1, kurios plotis 5 m ir plotas 0,04 ha; 2) leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2, servituto plotas 0,03 ha; 3) leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu S-3, servituto plotas 0,03 ha. Minėti apribojimai yra nurodyti ir 2006 m. birželio 27 d. parengtame sklypo Nr. 660-2 ribų paženklinimo-parodyme akte bei jo abrise, Utenos AVA sprendimo priede, t. y. miško sklypo Nr. 660-2 plane, parengtame pagal Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 16-469 patvirtintą Luokesos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad E. K., gavusi Utenos AVA sprendimą ir laikydamasi Tvarkos 118 punkto reikalavimų, per savo įgaliotą atstovą kreipėsi į Utenos filialo padalinį Molėtuose, prašydama Nekilnojamojo turto registre įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti E. K. nuosavybės teises į 0,22 ha ploto miško sklypą Nr. 660-2 bei jam nustatytus tris servitutus, pateikdama šiam registro tvarkytojui minėtą sprendimą. Atkreipė dėmesį į tai, jog iš 2006 m. rugpjūčio 28 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre matyti, kad Utenos filialas nesilaikė Registro įstatymo 11 straipsnio bei Registro nuostatų 33 punkto reikalavimų ir į Nekilnojamojo turto registrą neįregistravo duomenų apie sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) įgaliotos valstybės institucijos sprendimu nustatytus servitutus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Utenos filialui, atliekančiam jam pavestas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas, į Nekilnojamojo turto registrą įrašius ne visus jam nustatyta tvarka pateiktus duomenis, jame įrašyti duomenys apie nekilnojamojo turto daiktines teises tapo neišsamūs, ir jie viešame registre buvo įrašyti ir nustatyta tvarka teikiami suinteresuotiems asmenims iki 2007 m. birželio 22 d.
Nukreipė į Registro įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro duomenis draudžiama taisyti tik tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, jog toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Nurodė, kad Utenos filialas Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis ištaisė, kai gavo žodinį Utenos AVA pranešimą apie tai, jog Nekilnojamojo turto registre nėra įrašyti duomenys apie sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Utenos AVA sprendimu nustatytus servitutus. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad papildyti minėto Nekilnojamojo turto registro įrašo duomenys, nurodyti 2007 m. birželio 22 d. pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, atitiko nurodytos valstybės institucijos priimto sprendimo (kuris pagal Registro įstatymo 22 straipsnį yra daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo teisinis pagrindas) duomenis, taip pat ir anksčiau Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus Utenos filialui perduotų 0,22 ha ploto miško sklypo Nr. 660-2 abriso ir kadastro duomenis. Konstatavo, jog po Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atlikto Nekilnojamojo turto registro duomenų papildymo registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys apie Bendrovei nuosavybės teisėmis priklausantį sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) tapo visiškai išsamūs.
Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straispnio 9 punktu ir pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, jog Utenos filialui iki 2007 m. birželio 22 d. atlikto Nekilnojamojo turto registro įrašo duomenų papildymo būtų buvę pateikti dokumentai, patvirtinantys CK 4.135 straipsnio 1 dalyje numatytus servituto pasibaigimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atliktas techninės klaidos taisymas nepažeidė teisių į nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Padarė išvadą, jog Utenos filialo atliktas registro duomenų papildymas apie įgaliotos valstybės institucijos sprendimu nustatytus servitutus užtikrino teisę prieiti prie ežero, naudotis keliu ne tik trečiajam suinteresuotajam asmeniui J. B. priklausančios UAB (duomenys neskelbtini) kaimo turizmo sodybos klientams, bet ir gretimų žemės sklypų savininkams, kitiems asmenims. Pripažino nepagrįstais pareiškėjo ir jo atstovės argumentus, jog Nekilnojamojo turto registro įrašo duomenų papildymas pažeidė Bendrovės teises ir kad servitutai buvo įregistruoti praleidus Taisyklių 16.10 punkte nustatytą terminą.
Vertino, jog 2006 m. rugsėjo 14 d. sudarydama žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, Bendrovė, elgdamasi kaip apdairus, atsargus ir rūpestingas civilinio sandorio dalyvis, turėjo galimybę susipažinti tiek su Utenos filialo 2006 m. rugsėjo 11 d. išduotais pažyma ir pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą, tiek ir su Utenos AVA sprendimu bei prie jo pridėtu perkamo žemės sklypo planu, kuriuose buvo nurodyti visi duomenys apie įgyjamam turtui nustatytus servitutus. Be to, minėtos sutarties 3 punkte sandorio dalyviai numatė sąlygą, kad žemės sklypo pirkėjas įsipareigoja perimti buvusias specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, servitutus ir ūkinės paskirties veiklos apribojimus bei kitus įsipareigojimus. Vertino, kad tokia sutarties sąlyga visiškai atitinka CK 4.111 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog, pasikeitus tarnaujančio ar viešpataujančio daikto nuosavybės teisių subjektui, nustatytas servitutas išlieka.
Atsižvelgęs į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodikos 36 punktą, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.1 punktą, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Utenos AVA sprendimas laikytinas administraciniu aktu, nustačiusiu Nekilnojamojo turto registre įregistruotus servitutus.
Nurodė, kad CK normos nenumato termino žemės servituto įregistravimui Nekilnojamojo turto registre bei kad tokio termino nenumato Atkūrimo įstatymo ir jo įgyvendinimą reglamentuojančios Tvarkos nuostatos. Pažymėjo, jog Utenos AVA sprendime nėra įrašytos sąlygos, kad per 3 mėnesius nuo jo priėmimo servitutas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog servitutams, nustatytiems specialiųjų teisės normų numatytu administraciniu aktu, t. y. apskrities viršininko sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo netaikytinos Taisyklių 16.10 punkto nuostatos.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų visiškai patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys išsamiais pripažįstami tik tuo atveju, jei jie atitinka Utenos AVA sprendime įrašytus duomenis, prieštarauja Registro įstatymo 4 straipsniui ir CK 4.262 straipsniui.
2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog Utenos filialui 2007 m. birželio 22 d. priėmus ginčijamą sprendimą, registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys tapo išsamūs.
3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog Registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalis savo prasme apima ir neišsamių Nekilnojamojo turto registro duomenų papildymą.
4. Laikosi pozicijos, jog apibrėžiant „techninės klaidos“ sąvokos turinį, pagal analogiją galima taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl teismo sprendime padarytų netikslumų ištaisymo (2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2004, Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 16 punktas).
5. Nukreipia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-1020/2003 ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Utenos filialo veiksmai, kuriais tariamai buvo ištaisyta techninė klaida, nepažeidė teisių į nekilnojamąjį turtą turėtojų ar trečiųjų asmenų interesų.
6. Vertina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tais atvejais, kai servitutas yra nustatomas vadovaujantis Taisyklėmis, jų 16.10 punkto nuostatos nėra taikomos, nes apskrities viršininko sprendime nėra įrašyta atitinkama sąlyga dėl servituto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre termino.
Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVA atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su apelianto teiginiu, jog Registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalis neapima ir neišsamių Nekilnojamojo turto registro duomenų papildymo, ir pabrėžia, kad Registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog gali būti papildyti neišsamūs duomenys, jeigu į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kuriais remiantis jie buvo įrašyti. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad visi netikslūs, klaidingi ir neišsamūs duomenys, kurie neatitinka dokumentų, kurių pagrindų šie duomenys buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto registrą, laikytini techninėmis klaidomis. Atkreipia dėmesį, jog nors pareiškėjas teigia, kad neginčija Utenos AVA sprendimo, apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kodėl šis administracinis aktas laikytinas neteisėtu. Vertina, kad Taisyklėse nustatytas 3 mėnesių terminas servitutui įregistruoti nėra ir negali būti naikinamasis, todėl nesukelia tokių pasekmių, kokias nurodo pareiškėjas, t. y. nėra prarandama teisė įregistruoti daiktines teises. Nurodo, kad Utenos AVA sprendimu nustatyti servitutai nėra pasibaigę jokiais pagrindais.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad apie ginčo žemės sklypui nustatytų servitutų egzistavimą pareiškėjas žinojo dar šio sklypo įsigijimo metu. Akcentuoja, jog absurdiška teigti, kad klaidingai užregistravus daiktines teises, jos išnyko. Nurodo, jog Utenos AVA sprendimas Registrų centrui buvo pateiktas ir užregistruotas nepažeidus Taisyklių 16.10 punkte nustatyto 3 mėnesių termino. Tai, kad dėl Registrų centro klaidos, jis buvo užregistruotas klaidingai, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo praleistas minėtas terminas.
Atsakovai Registrų centras ir Utenos filialas atsiliepimų į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, jog V. K. ir apeliantas 2006 m. rugsėjo 14 d. sudarė ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (b. l. 40-42). Kaip matyti iš Utenos filialo 2006 m. rugsėjo 11 d. pažymos apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre Nr. 44-1297107 (b. l. 55-56) bei Utenos filialo 2006 m. rugsėjo 11 d. pažymėjimo apie nekilnojamjo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (b. l. 57-58) skilčių „Kitos daiktinės teisės“, jose įrašų nėra (atsižvelgiant į tai, jog V. K. ginčo žemės sklypą paveldėjo (b. l. 59) bei 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo kreipusis į teritorinį registratorių su prašymais ginčo žemės sklypui įregistruoti servitutus (b. l. 91-93), Registro nuostatų 33 punkto nuostata, jog kai registruojamos daiktinės teisės asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal apskričių viršininkų administracijų pateiktus dokumentus, registro tvarkymo įstaiga atitinkamame nekilnojamojo daikto registro įraše įrašo požymį „daiktinės teisės neįregistruotos”, nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma).
CK 4.262 straipsnyje nustatyta, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Panašią nuostatą įtvirtina ir Registro įstatymo 4 straipsnis: visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. CK 4.124 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog apeliantas, turėdamas galimybę susipažinti ir su kitais dokumentais dėl ginčo žemės sklypo (ne tik pirmiau nurodytais Utenos filialo pažyma ir pažymėjimu), galėjo ir privalėjo suvokti, kad minėtam žemės sklypui yra nustatyti 3 servitutai. Taip pat pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.111 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai konstatavo, kad minėtos pirkimo-pardavimo sutarties 3 punktu pirkėjas (apeliantas) įsipareigojo perimti inter alia ginčo žemės sklypo servitutus, nes kaip matyti iš pirmiau minėtos CK 4.124 straipsnio 2 dalies nuostatos, nagrinėjamo sandorio sudarymo metu jie nebuvo įregistruoti: pardavėjai V. K. jie nesukėlė jokių teisių ar pareigų, taigi ir pirkėjui (apeliantui) negalėjo sukelti.
Registrų įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Nagrinėjamu atveju ginčo žemės sklypui 3 servitutai Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti teritorinio registratoriaus (Utenos filialo) iniciatyva.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-1020/2003 buvo konstatuota, jog būtina sąlyga techninio pobūdžio klaidų taisymo procedūrai atlikti yra fakto, kad toks ištaisymas nepažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, konstatavimas; tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad prašomas Nekilnojamojo turto registro duomenų ištaisymas gali pažeisti teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus, taisymo procedūra negalima.
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius, savo iniciatyva ginčo žemės sklypui Nekilnojamojo turto registre įregistruodamas 3 servitutus, pažeidė Registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes jo taikyta techninės klaidos ištaisymo procedūra sukėlė pasekmes Bendrovės nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą apimčiai. Be to, toks teritorinio registratoriaus veiksmas nelaikytinas techninės klaidos ištaisymu, nes Utenos filialas ginčijamu 2007 m. birželio 22 d. sprendimu ne ištaisė prieš tai buvusį registro įrašą, o ginčo žemės sklypui įregistravo tris naujas savarankiškas daiktines teises (3 servitutus) (Registro įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 14 straipsnis, 22 straipsnio 1 punktas).
Atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog Utenos filialo 2007 m. birželio 22 d. sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų pagrindu. Tuo pačiu naikintinas ir Komisijos sprendimas Nr. 282. Taip pat Utenos filialas, Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinant atitinkamas žymas, įpareigotinas išregistruoti daiktines teises (servitutus) į Bendrovei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, apelianto prašymas dėl patirtų teismo išlaidų atlyginimo priteisimo nebus nagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Belvilis“ skundą tenkinti: valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2007 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (5.10/2090/04)S-426 „Dėl klaidos ištaisymo“ bei valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2007 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą Nr. 282 panaikinti ir valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialą įpareigoti išregistruoti daiktines teises į pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Belvilis“ nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinant žymas: Nr. 6.1 – kiti servitutai (tarnaujantis daiktas): leisti kitiems asmenims ribotai naudotis sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu S-3; Nr. 6.2 – kelio servitutas (tarnaujantis daiktas): leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 4 m pločio esamu keliu, plane pažymėtu indeksu S-2; ir Nr. 6.3 – kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas): užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie paviršinio vandens telkinio apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu S-1, kurios plotis 5 m.
Sprendimas neskundžiamas.