Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-23 · Administracinė byla Nr. I1-2934-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-23
Bylos Nr.
I1-2934-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01045-2020-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Ernestas Spruogis (pirm.)
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-2934-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01045-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 7 700 Eur už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn. pabaigos, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad patalpose buvo neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

2.1. Įstaigoje nebuvo pareigūno iškvietimo sistemos (aliarmo mygtuko), todėl buvo sunku prisikviesti pareigūną.

2.2. Drausmės grupės uždaroje kameroje buvo per mažas langas.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 11–16).

1. Dėl ieškinio senaties

Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. kovo 16 d. ir šią skundo dalį atmesti. Šiuo atveju turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui tariamai jo patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. lapkričio mėn. pabaigos.

Atsiliepimas

2. Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjas šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka kitoje įstaigoje, todėl Vilniaus PN negali pateikti tikslių duomenų, kokias laikotarpiais ir kuriose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas. Tačiau net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos ir kamerų tipo patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų, kamerų tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Taip pat Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

3. Dėl pareigūnų iškvietimo sistemų

Visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau kamerose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas. Kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrina nuteistųjų saugumą. Šiuo metu, siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, kamerų tipo patalpose esantys radijo taškai ir pareigūnų iškvietimo sistemos yra sumontuotos į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, tokiu būdu radijo taškų ir pareigūnų iškvietimo sistemų gadinimas nuteistiesiems yra apsunkintas.

4. Dėl langų dydžio kamerų tipo patalpose, apšvietimo, ventiliacijos.

Visose Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

5. Dėl neturtinės žalos

Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

III

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

3. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus PN jis buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn. pabaigos. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN teismui pateikė 2020 m. kovo 16 d. (spaudas ant voko (b. l. 3)), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. (spaudas ant voko), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. kovo 16 d. iki 2017 m. lapkričio mėn. pabaigos (pareiškėjas nekonkretizavo datos, o atsakovė nepateikė tikslių duomenų, t. y. nenuginčijo pareiškėjo teiginių).

4. Pareiškėjas skundžiasi, jog jam trūko gyvenamojo ploto patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Vilniaus PN taip pat nurodė, jog bendrabučių tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Tai reiškia, kad vienam nuteistajam tenka apie 3,2 kv. m ploto. Šias aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Be to, įstaigos dienotvarkė neįpareigojo nuteistųjų, kurie nebuvo laikomi kamerų tipo patalpose, visą laiką būti savo kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nekonkretizavo, kuriose patalpose (kamerose) jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, skundų (prašymų) įstaigos administracijai neteikė, o dėl netinkamų sąlygų kreipėsi tik nagrinėjamoje byloje, praėjus beveik 3 metams nuo kalinimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareikėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su per mažu gyvenamųjų patalpų plotu, nėra nustatytas.

5. Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko ir dėl to jam galimai grėsė pavojus. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės, tai yra žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Be to, Vilniaus PN atsiliepime nurodė kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos (tačiau patys nuteistieji sistemas gadina). Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Pareiškėjo teigimu, drausmės grupės patalpoje buvo per mažas langas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.9 punkte nustatyta, jog kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

7. Kaip jau buvo minėta, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 7 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis