- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-08
- Bylos Nr.
- I-4388-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04949-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Margarita Stambrauskaitė, Ernestas Spruogis, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos ambasadai Indijos Respublikoje
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Margaritos Stambrauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ambasadai Indijos Respublikoje dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. A. (A. A.) (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas I. U. R. K. (I. U. R. K.) (2015 m. birželio 21 d. įgaliojimas (b. l. 5–6)), kreipėsi į teismą su 2015 m. spalio 12 d. skundu, kuriame prašo (b. l. 1–3):
1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 256 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir sprendimas Nr. 256);
1.2. įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir atsakovė, ir Ministerija) priimti teigiamą sprendimą dėl prašymo išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką ir savo verslo vykdymui.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesutinka su sprendimu Nr. 256, nes pareiškėjo prašymas išduoti vizą vertintas neteisingai, nepakankamai įvertinti pateikti dokumentai ir pokalbis su pareiškėju, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas yra verslininkas iš (duomenys neskelbtini), jis siekia plėsti savo verslą Lietuvos Respublikoje, 2015 m. liepos 31 d., laikydamasis Lietuvos Respublikos įstatymų, įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) (kodas (duomenys neskelbtini).), yra šios Bendrovės 100 proc. akcijų savininkas. Siekdamas palengvinti įregistravimo procesą, pareiškėjas direktoriumi paskyrė savo atstovą, kurį planuoja atleisti atvykęs į Lietuvos Respubliką.
2.2. Pareiškėjas 2015 m rugsėjo 8 d. kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos (D) gavimo, kad galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti savo verslą, su prašymu išduoti vizą atsakovui pateikė šiuos dokumentus: užpildytą paraiškos formą, paso originalą, Bendrovės steigimo aktą ir kitus dokumentus, sveikatos draudimą, apgyvendinimo Vilniuje įrodymą, turimų lėšų patvirtinimą (daugiau kaip 14 000 Eur), kelionės maršrutą ir tvarkaraštį, verslo planą, lydraštį, paaiškinantį aplinkybes, tačiau Ambasada sprendime Nr. 256 atsisakė išduoti vizą.
2.3. Šioje byloje taikytinas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), jo 17 straipsnio 5 dalis, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 45 straipsnio 2 dalis.
2.4. Pareiškėjas pateikė Ambasadai visus tikslus ir buvimo sąlygas įrodančius dokumentus, tačiau Ambasada jų tinkamai nesuprato, lydraštyje paaiškino atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, tačiau Ambasada neatkreipė į tai dėmesio. Pareiškėjas yra realus verslininkas (duomenys neskelbtini) ir jo tikslas – išplėsti savo verslą Lietuvos Respublikoje – visiškai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 8 d. dalyvavo pokalbyje ir nesukėlė abejonių dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką, tiksliai atsakė į visus klausimus.
2.5. Pareiškėjas skundžiamą sprendimą gavo 2015 m. rugsėjo 28 d., todėl prašo teismą apskundimo terminą skaičiuoti nuo 2015 m. rugsėjo 28 d.
II
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 20–25).
1. Dėl faktinių aplinkybių
1.1. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į Ambasadą dėl Lietuvos nacionalinės vizos gavimo, pateikė specialios formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d., prašoma buvimo trukmė – 365 dienos, nurodė, kad dabartinė profesinė veikla – verslininkas, kelionės tikslas – verslas, lėšas gyvenimui padengs pats pareiškėjas grynaisiais, su prašymu pateikė Lietuvoje įsigytos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo dokumentus. Tą pačią dieną, 2015 m. rugsėjo 8 d. Ambasadoje su pareiškėju atliktas pokalbis-interviu, kuris vyko per vertėją, nes pareiškėjas nekalba anglų kalba; teigė, kad jo įmonė Lietuvoje prekiaus (duomenys neskelbtini) pagamintais drabužiais, Bendrovę įkūrė įgaliotas asmuo I. I. R. K., su kuriuo pareiškėjas susipažino internetu ir už konsultavimo paslaugas sumokėjo 2 000 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų jo dabartinę veiklą buvimo valstybėje (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
1.2. Pareiškėjas prašyme išduoti vizą šeiminę padėtį nurodė, jog yra nevedęs, nepateikė jokių dokumentų, įrodančių tamprų ryšį su buvimo valstybe, t. y. nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinančius dokumentus, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinančius dokumentus ir pan. Pareiškėjas nepateikė jo apgyvendinimą (vietą, sąlygas) pagrindžiančių dokumentų: pareiškėjo pateiktas Lietuvos edukologijos universiteto bendrabučio-svečių namų 2015 m. liepos 28 d. raštas Nr. 13.06-283 nepatvirtina apgyvendinimo sąlygų (rašte pranešama, kad pareiškėjas rezervavo vietą bendrabutyje-svečių namuose nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d., bet rezervacija neapmokėta).
1.3.. Ministerijos konsulinis pareigūnas, Ambasados darbuotojas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas yra jaunas, nekvalifikuotas asmuo, niekur į užsienį nebuvo išvykęs, pokalbio metu identifikuoti veiklos modeliai neatitinka įmonės dokumentuose (įstatuose ir valstybės įmonės Registrų centro duomenyse) nustatytų veiklų, kad nepateikė jokių dokumentų, įrodančių tamprų ryšį su buvimo valstybe, kad pateiktas banko sąskaitos paskutinio mėnesio išrašas liudija, jog buvo atlikta vienintelė operacija – įnešta apie 11 000 Eur, tačiau šios sumos nepakanka išpirkti visas įkurtos bendrovės akcijas, juolab, vystyti verslą Lietuvoje, 2015 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą Nr. 256 atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą, nes pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų.
2. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, konsulinis pareigūnas vadovavosi šiomis teisės normomis ir teismų praktika: Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodeksą (Šengeno sienų kodeksas) 5 straipsnio 1 dalies c punktu; Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (toliau – ir Konvencija), jos 5 straipsnio d punktu, 38 straipsniu; Lietuvos Respublikos įstatymu Konsuliniu statutu, jo 10 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsniu; Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamente (EB) Nr. 810/2009 patvirtintu Vizų kodeksu; Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ (toliau – ir Tvarka), be kita ko, Tvarkos 6.2.2, 7.5 punktais; Įstatymu, jo 2 straipsnio 10 ir 33 dalimis, 6 straipsniu, 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsniu; Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2013 m. gruodžio 12 d. prejudiciniu sprendimu byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika: administracinėmis bylomis Nr. A822-184/2014, Nr. A822-73/2014, Nr. A858-619/2014, Nr. A858-421/2014.
3. Nurodytas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti išduoti vizą. Europos Sąjungos (toliau – ir ES) bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų, nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis, priimdamas arba jau priėmęs dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
4. Remiantis bylos medžiaga darytina išvada, kad Ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas neteisus teigdamas, kad jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip ES šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai lėšų vykimui ir gyvenimui numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis surinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Nagrinėjamoje byloje svarstomu atveju, konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo, konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, negu oficialiai deklaravo pareiškėjas, ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos rizika.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 8 d. prašyme išduoti nacionalinę vizą, be kita ko, pasirašytinai nurodė: jis yra (duomenys neskelbtini)pilietis, nevedęs; dabartinė veikla – verslas, jo darbdavys (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini); valstybė, į kurią vykstama – Lietuva, pagrindinis kelionės tikslas – verslas; numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2015 m. spalio 1 d., numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2016 m. sausio 30 d., numatoma buvimo trukmė – 365 dienos; kviečiančio asmens nėra; gyvenimui skirtos lėšos – grynieji pinigai; taip pat pasirašytinai patvirtino, kad tiek, kiek jam žinoma, visi pateikti yra teisingi ir išsamūs, kad žino, jog dėl melagingų pareiškimų jo prašymas gali būti atmestas arba jau suteikta viza – panaikinta, o jis pats gali būti patrauktas atsakomybėn pagal Lietuos Respublikos teisės aktus (prašymas (b. l. 27–29), taip pat žr. atsiliepimą (b. l. 20–25)). Su prašymu pareiškėjas pateikė: galiojantį kelionės dokumentą (pasą), kelionės sveikatos draudimo dokumentą, bendrabučio rezervaciją patvirtinanti dokumentą (b. l. 31), oro bilietų rezervaciją patvirtinanti dokumentą, banko sąskaitos išrašą ir banko pažymą, Lietuvoje įsigytos Bendrovės dokumentus (steigimo aktą (b. l. 33–34), įstatus (b. l. 35–36), išrašą iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų bazės (b. l. 37–38), patvirtinimą dėl banko sąskaitos būklės Lietuvoje (b. l. 39)), verslo planą ir laišką, adresuotą Ambasadai (b. l. 11–12).
2. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 8 d. laiške Ambasadai, be kita ko, nurodė: jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, šiam tikslui neseniai įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ su 28 000 Eur ir yra vienintelis Bendrovės akcininkas, turintis 100 proc. akcijų; jis turi daugiau kaip 14 000 Eur, skirtų būsimų darbuotojų darbo užmokesčiams ir kitoms išlaidoms, kol verslas nepradės generuoti pajamų; į Lietuvos Respubliką ketina vykti tam, kad pradėtų Bendrovės verslą: atleis savo advokatą ir paskirs save direktoriumi, perims banko sąskaitą, pradės biuro veiklą, įregistruos Bendrovę Sodroje ir VMI, organizuos darbo pokalbius su kompetentingais darbuotojais, susitars su jais dėl darbo termino ir suteiksiu atitinkamus įgaliojimus, reikalingus vykdyti Bendrovės veiklą; jis keliaus į Lietuvos Respubliką įvairiomis progomis, kai tik bus poreikis koordinuoti, kontroliuoti Bendrovės veiklas; jo verslo veikla nereikalauja leidimo laikinai gyventi gavimo; remiantis įstatymais, tam , kad jis galėtų gauti leidimą laikinai gyventi, jis turi vykdyti Bendrovės veiklą ne mažiau kaip 6 mėn., sprendimo priėmimas Vilniuje trumpiausiai trunka 2 mėnesius, reklama, kompetentingų darbuotojų paieška ir veiklos pradžia gali užtrukti apie mėnesį, visa tai yra priežastys kreiptis dėl ilgalaikės vizos; jis yra įstatymus gerbiantis (duomenys neskelbtini) pilietis, niekada neturėjo problemų su (duomenys neskelbtini) policija, yra sveikas ir neturi sveikatos sutrikimų, daugelį metų vykdė šeimos verslą (duomenys neskelbtini), visada sąžiningai vykdo įsipareigojimus, atsakingai padaro darbus laiku, visada laiku moka mokesčius (b. l. 11–12).
3. Remiantis Bendrovės steigimo aktu, pareiškėjas (steigėjas), veikiantis per jam atstovaujantį įgalioto attovą I. U. R. K. (I. U. R. K.) (atstovas), 2015 m. liepos 8 d. įsteigė Bendrovę, kurios buveinė – duomenys neskelbtini, įstatinis kapitalas – 28 000 Eur, akcijos nominali vertė ir emisijos kaina – 10,00 Eur, akcijų skaičius – 2 800, pradinis įnašas – 7 000 Eur, įmokamas į Bendrovės kaupiamąją sąskaitą ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 1 d., likusi dalis – 21 000 Eur – apmokama pinigais ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 1 d.; Bendrovės direktoriumi išrinktas I. U. R. K. (I. U. R. K.); Bendrovės steigimo metu Bendrovės steigimo išlaidas apmoka steigėjo atstovas, šias išlaidas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Bendrovės įregistravimo Juridinių asmenų registre (toliau – ir JAR) Bendrovė kompensuoja pagal steigimo išlaidas patvirtinančius dokumentus (b. l. 33–34).
Remiantis JAR išrašu, Bendrovė įregistruota 2015 m. liepos 31 d., buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), įstatinis kapitalas – 28 000 Eur, akcijos nominali vertė – 10,00 Eur, akcijų skaičius – 2 800; Bendrovės vadovas – direktorius I. U. R. K. (I. U. R. K.), Bendrovės akcininkas – pareiškėjas A. A. (A. A.); kontaktinė informacija: telefonas – (duomenys neskelbtini), elektroninis paštas – (duomenys neskelbtini) (b. l. 13–14, 37–38).
4. Remiantis Bendrovės įstatais, Bendrovė, nepažeisdama įstatymų, gali užsiimti bet kokia ūkine komercine veikla, tame tarpe, bet neapsiribojant: didmeninė ir mažmeninė prekyba maisto, gėrimų ir tabako gaminiais; maitinimo ir gėrimu teikimo veikla; gėrimų pardavimo vartoti vietoje veikla; švietimas; konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla; sandėliavimas ir transportui būdingų paslaugų veikla; nekilnojamo turto pirkimas ir pardavimas; nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas; nuoma ir išperkamoji nuoma (b. l. 35–36). Tokia Bendrovės veikla nurodyta ir JAR (b. l. 13–14, 37–38).
5. 2015 m. liepos 28 d. rašte, adresuotame Vilniaus rajono 1-ajam notarų biurui, klientų vadybininkė patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) 2015 m. liepos 9 d. atidaryta Bendrovės kaupiamoji sąskaita, į kurią įstatiniam kapitalui suformuoti 2015 m. liepos 24 d. įmokėta 7 499,65 Eur (b. l. 39).
6. Lietuvos edukologijos universiteto bendrabutis-svečių namai 2015 m. liepos 28 d. rašte Nr. 13.06-283 „Dėl rezervacijos patvirtinimo“, adresuotame Ambasadai, patvirtino, kad pareiškėjas rezervavo vietą Lietuvos edukologijos universiteto bendrabutyje-svečių namuose 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 1 d., rezervacija neapmokėta (b. l. 31).
7. Ambasada, išnagrinėjusi pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 8 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą, pateiktus dokumentus, atsižvelgusi į pokalbį-interviu su pareiškėju, vadovaudamasi Įstatymo 10 straipsniu ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 32 straipsnio 1 punktu, 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą Nr. 256 atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, kadangi pareiškėjo tikslų pagrindimas yra nepakankamas, nutarė apie priimtą sprendimą ir jo apskundimo tvarką informuoti pareiškėją, įteikiant standartinę formą (b. l. 30). Šiame sprendime Ambasados patarėjas, be kita ko, nurodė:
7.1. 2015 m. rugsėjo 8 d. į Ambasadą kreipėsi pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, su prašymu išduoti daugkartine nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 30 d., prašoma buvimo trukmė – 365 d. Pareiškėjas pateikė šiuos dokumentus: prašymą išduoti nacionaline vizą, galiojantį kelionės dokumentą (pasą), kelionės sveikatos draudimo dokumentą, bendrabučio rezervaciją patvirtinantį dokumentą; oro bilietų rezervaciją patvirtinantį dokumentą; banko sąskaitos išrašą ir banko pažymą; Lietuvoje įsigytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus (steigimo aktą, įstatus, išrašą iš Registrų centro, patvirtinimą dėl banko sąskaitos būklės Lietuvoje), verslo planą ir laišką, adresuotą Ambasadai.
7.2. Ambasadoje su pareiškėju atliktas interviu, pokalbio metu pareiškėjas bendravo per vertėją, išreiškė viltį nuvykęs į Lietuvą išmokti anglu kalbą. Pareiškėjas interviu metu teigė, kad jo įmonė Lietuvoje prekiaus (duomenys neskelbtini) pagamintais drabužiais (kaip ir nurodyta pateiktame verslo plane), tačiau įstatuose nustatytos veiklos kitokios. Pasak pareiškėjo, Bendrovę įkūrė įgaliotas asmuo Inamas I. R. K. (I. U. R. K.), su kuriuo pareiškėjas susipažino internetu ir už konsultavimo paslaugas sumokėjo 2 000 Eur, jo atstovas paskirtas ir įmonės vadovu. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie pagristų jo dabartinę veiklą. Banko sąskaitos mėnesio išraše pateikta 1 mln. (duomenys neskelbtini) (apie 11 000 Eur), kurių įnešimas į sąskaitą – vienintelė atlikta operacija. Pareiškėjas kreipimosi dėl vizos metu yra apmokėjęs tik dali Bendrovės akcijų, t. y. 7 000 Eur, ir įsipareigojęs likusius 21 000 Eur apmokėti iki 2016 m. liepos 1 d. (akcijų skaičius – 2 800, akcijų vertė – 10 Eur), kurių pagal pateiktus dokumentus neturi.
7.3. Nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus vizai pastebėta, jog: pareiškėjas yra jaunas, nekvalifikuotas (nepateikė jokių mokslo baigimo ar darbo patirtį pagrindžiančių dokumentų), anksčiau niekada nebuvo išvykęs į užsienį (išskyrus Indiją); interviu metu identifikuoti veiklos modeliai neatitinka Bendrovės dokumentuose (įstatuose ir išraše iš Registrų centro) nustatytu veiklų; pateiktas banko sąskaitos paskutinio mėnesio išrašas, kuriame atlikta vienintelė operacija – įnešta 1 mln. (duomenys neskelbtini) (apie 11 00 Eur), abejotina ar tiek lėšų pakaktų verslo steigimui ir vystymui Lietuvoje, nekalbant, kad jų net nepakanka išpirkti visoms akcijoms, ką pareiškėjas įsipareigoja padaryti iki 2016 m. liepos 1 d.; pareiškėjas visiškai nekalba angliškai, ką galima įvardyti kaip rimtą kliūtį verslo vystymui.
8. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 28 d. pasirašytinai įteiktas Ambasados 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 256 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą“, kuriame nurodyta, kad atsisakoma pareiškėjui išduoti prašomą vizą, kadangi pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo ir sąlygų (b. l. 8–9).
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. 256 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (b. l. 8-9) yra teisėtas ir pagrįstas.
2. Vizų (taip pat ir nacionalinių vizų) išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-421/2014, 2014 m. sausio 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1/2014, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-4046-756/2015 ir kt.).
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą (t. y. visoje valstybių narių teritorijoje galiojančią vizą), nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama. Taip pat vizą išduoti atsisakoma, jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Atkreiptinas dėmesys, kad, be kita ko, vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ III skyriaus pirmojo skirsnio nuostatos. Minėto įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų (1 punktas), arba norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (2 punktas). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro bei užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtinto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. balandžio 28 d.) 80 punkte numatyta, kad nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas priima sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (9 priedas); su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą. LVAT yra pažymėjęs, kad minėta nuostata reiškia tai, jog priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, tačiau nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes (žr., LVAT 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2613-822/2015, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-4046-756/2015).
Kita vertus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12) išaiškino, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Vizų kodekso nuostata, kad sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad patį sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti, nes šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-421/2014, 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A756-35/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) V skirsnyje ,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“ nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Todėl reikia ypatingo budrumo bendraujant su „rizikos grupėms“ priklausančiais asmenimis, bedarbiais, neturinčiais nuolatinių pajamų ir t. t. Tuo pačiu tikslu svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį. Taip pat galima reikalauti papildomų patvirtinamųjų dokumentų, dėl kurių sutarta vietos konsulinio bendradarbiavimo srityje, jei toks bendradarbiavimas vykdomas. Diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga taip pat turi pasitelkti vietos konsulinį bendradarbiavimą, kad sustiprintų savo pajėgumus nustatant padirbtus ar suklastotus dokumentus, pateikiamus kaip patvirtinamieji dokumentai su kai kuriais prašymais išduoti vizą. Jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba dėl pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda. Pagal šio skirsnio 2.2 punktą diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga priima sprendimus remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būtų pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizai (žr., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-619/2014).
3. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo skundo teiginius, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o todėl skundžiamas sprendimas, esą, priimtas neįsigilinus ir „nesupratus“ pateiktų duomenų. Pasak pareiškėjo, jis Ambasadai pateikė visus būtinus dokumentus ir todėl jo prašymas išduoti nacionalinę vizą turėjo būti tenkinamas. Teismas pabrėžia, kad vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant ir Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją. Tik įvertinęs visumą faktinių aplinkybių kompetentingas subjektas priima atitinkamą sprendimą, o prašymą pateikusį asmenį informuoja naudodamas aptartą standartinę formą. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju išvardintų nuostatų, Ambasadai priimant ginčo sprendimą, buvo laikytasi tinkamai.
Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 22d. sprendimas Nr. 256 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą priimtas motyvuojant tuo, kad „užsienietis užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų“ (b. l. 8-9). Ši aplinkybė atitinka Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje (taip pat Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnio 1 dalies 2 papunktyje) nustatytą atsisakymo išduoti vizą pagrindą. Su atsisakymu išduoti vizą pareiškėjas supažindintas 2015 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 8-9) pateikiant jam 2015 m. rugsėjo 22 d. standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumentą.
Nors nagrinėjamu atveju minėtoje standartinėje formoje nuoroda daroma tik į Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 19 straipsnį (nenurodant atitinkamos šio straipsnio dalies), šis trūkumas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (jos toliau bus aptariamos šiame teismo procesiniame sprendime), konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu. Tokia išvada neprieštarauja šios kategorijos bylose administracinių teismų formuojamai praktikai (žr., pvz., LVAT 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2613-822/2015, 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A-4046-756/2015). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad standartinės atsisakymo išduoti vizą formos dokumento (b. l. 8-9) detalūs motyvai išdėstyti atskirame lape (b. l. 30). Teismas atkreipia dėmesį, kad jame aiškiai ir argumentuotai nurodoma, jog nagrinėjant A. A. (A. A.) pateiktus dokumentus vizai pastebėta, kad pareiškėjas yra jaunas, nekvalifikuotas (nepateikė jokių mokslo baigimo ar darbo patirtį pagrindžiančių dokumentų), anksčiau niekada nebuvo išvykęs į užsienį (išskyrus Indiją); interviu metu identifikuoti veiklos modeliai neatitinka Bendrovės dokumentuose (įstatuose ir išraše iš Registrų centro) nustatytu veiklų; pateiktas banko sąskaitos paskutinio mėnesio išrašas, kuriame atlikta vienintelė operacija – įnešta 1 mln. duomenys neskelbtini (apie 11 00 Eur), abejotina ar tiek lėšų pakaktų verslo steigimui ir vystymui Lietuvoje, nekalbant, kad jų net nepakanka išpirkti visoms akcijoms, ką pareiškėjas įsipareigoja padaryti iki 2016 m. liepos 1 d.; pareiškėjas visiškai nekalba angliškai, ką galima įvardyti kaip rimtą kliūtį verslo vystymui. Vadinasi, Lietuvos Respublikos ambasada Indijos Respublikoje priėmė argumentuotą, pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis, kurias tiskliai teisiškai įvertino, sprendimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Šiuo konkrečiu atveju Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo teismas nenustatė.
4. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovę Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją priimti teigiamą sprendimą dėl prašymo išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką ir savo verslo vykdymui yra išvestinis, todėl, palikus nepakeistą Lietuvos Respublikos ambasados Indijos Respublikoje 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 256 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. (A. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.