- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-22
- Bylos Nr.
- 2A-142-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andžej Maciejevski (pran.), Virginija Volskienė
- Ieškovas
- G.A.
- Atsakovas
- K. K., G. Ž.
- Kategorijos
- 21.4.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. A. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėjė byloje pagal ieškovo G. A. ieškinį atsakovams K. K. ir G. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir apsimestinio sandorio pasekmių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas G. A. kreipėsi į teismą, prašydamas atstatyti ieškinio senaties terminą ir pripažinti negaliojančia 1993 m. kovo 26 d. Vilniaus 3 notarų biure sudarytą sutartį tarp jo ir atsakovo K. K. dėl 4000,00 JAV dolerių paskolos ir laikyti ją sutartimi, sudaryta 1993 m. kovo 26 d. tarp atsakovų K. K. ir G. Ž. Nurodė, kad pagal minėtą sutartį skola turėjo būti grąžinta iki 1993 m. gegužės 26 d. Siekiant užtikrinti minėtos sutarties įvykdymą, 1993 m. kovo 26 d. buvo sudaryta įkeitimo sutartis, pagal kurią buvo įkeisti tretiesiems asmenims priklausantys butai. 1994 m. birželio 16 d. Vilniaus miesto 3 notarų biuro notarė R. R. išdavė vykdomąjį įrašą pagal 1993 m. kovo 26 d. kredito sutartį dėl 40400,00 Lt sumos išieškojimo iš ieškovo. Dėl įkeistų butų Ukmergės rajono apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla bei atsakovo atžvilgiu Ukmergės rajono apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla. Ieškovas nurodė, kad atsakovai turėjo bendrą biznį. Atsakovas K. K. žinojo, jog paskolos sutartį sudarė su G. Ž. statytiniu, todėl sudaryta sutartis buvo apsimestinis sandoris. Jis pridengia kitą sandorį, kuris turėjo būti sudarytas tarp atsakovų. Ieškovas nurodė, jog įkeitė savo ir savo tėvų butus, tačiau žinodamas realią padėtį, jis to būtų nedaręs. Pabrėžė, jog tik 2008 m. rugsėjo 25 d. jis gavo iš antstolės D.Kaniauskienės kontoros raginimą sumokėti ieškovui 40400 Lt. Tačiau eilę metų atsakovas K. K. nereikalavo pinigų, o pinigai ieškovui, pasirašant sutartį, perduoti nebuvo. 1993 m. kovo 26 d. sutartyje nėra nurodytas pinigų gavimo momentas ir jį patvirtinantis įrašas, nors paskolos sutartis yra realinė ir pinigų perdavimas yra būtina sutarties sąlyga. Ieškovas nurodė, kad apsimestinio sandorio šalys negali panaudoti apsimestinio sandorio sudarymo fakto prieš sąžiningus asmenis, kurie, nežinodami, kad sandoris fiktyvus, įgyja pagal kitą sandorį teises iš asmens, kuriam tos teisės pagal fiktyvų sandorį nepriklauso.
Atsiliepimas
Atsakovas K. K. atsiliepimu su ieškovo ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškovu buvo sudarytos dvi paskolos sutartys ir abi jos buvo sudarytos paties ieškovo prašymu ir jo naudai. Pinigai buvo sumokėti, sutartys buvo patvirtintos notarine tvarka, tai patvirtino sudarytų sandorių teisėtumą. Pinigų perdavimo faktas buvo konstatuotas ir įsiteisėjusiame 2002-03-27 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendime. Ieškovas klaidingai nurodė, kad atsakovas nereikalavo pinigų, kadangi negrąžinus paskolos nustatytu terminu, jis kreipėsi dėl vykdomųjų dokumentų išdavimo, 1994-06-16 jie buvo išduoti ir iš karto pateikti antstoliams vykdyti. Taip pat vykdomojoje byloje esantys turto arešto aktai bei kiti dokumentai buvo ieškovo pasirašyti. Ieškovo ginčijamas sandoris buvo sudarytas 1993 metais, todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 84 str. ieškiniams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo taikomas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė dar prieš įsigaliojant 2000 m. LR CK. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nėra senyvo amžiaus, turi vidurinį išsilavinimą, visi sandoriai buvo sudaryti notarinėje kontoroje, notaro akivaizdoje, sandorio šalių veiksnumas buvo patikrintas, notaras šias sutartis patvirtino, kaip teisėtas, be to, ieškovas sudarė ne vieną tokio pobūdžio sandorį. Todėl prašė ieškovo ieškiniui taikyti ieškinio senatį.
Atsakovas G. Ž. ieškinį pripažino, nurodė, kad pinigus jis iš ieškovo ėmė. Jis ieškovu pasitikėjo kaip giminaičiu. Tuo metu buvo išvykęs į užsienį, negalėjo pasirašyti dokumentų. Pinigai iš atsakovo K. K. buvo gauti jo verslui, kuris nepavyko
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 34,35 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas K. K. visą eilę metų nereikalavo iš jo grąžinti pinigų pagal ginčo sutartį. Iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad vykdymo procesas buvo pradėtas 1994 m., atsakovui K. K. pateikus antstolių kontorai 1994-06-16 išduotą Vykdomąjį įrašą. Vykdant šį vykdomąjį įrašą, 1994 m. birželio mėn. buvo areštuotas ieškovo butas ir jis tai žinojo. 2002-03-27 Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendime dėl butų įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kur ieškovas G. A. buvo atsakovu, buvo konstatuota, kad butus, priklausančius ieškovams nuosavybės teise, įkeitė G. A. savo skolinio įsipareigojimo užtikrinimui, ieškovas šios aplinkybės neginčijo (b.l.82-83). Ieškovo teiginius, kad jis apie reikalaujamą grąžinti paskolą sužinojo tik 2008-09-25, paneigė ir 2006-05-02 antstolės Kaniauskienės siūlymas sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas (b.l. 80) bei ta aplinkybė, kad jis dėl tos pačios sutarties ir vykdomųjų įrašų panaikinimo kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, kur 2007-03-30 šiuo klausimu buvo priimtas teismo sprendimas. Ieškovas, būdamas viena iš sudaryto sandorio šalių, žinojo esmines sandorio sąlygas, t.y. kad jis iš K. K. pasiskolino 4000 JAV dolerių, kuriuos privalo grąžinti iki 1993-05-26. Todėl bet koks apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo suprasti, jog jo teisė, jei pinigų jis negavo, buvo pažeista. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovo reikalavimams pareikšti prasidėjo nuo ginčo sandorio sudarymo, t.y. nuo 1993-03-26. Ginčo sutartis buvo sudaryta 1993-03-26, t.y. iki įsigaliojant naujajam Civiliniam kodeksui, todėl buvo taikytos 1964 m. Civilinio kodekso normos. Ginčo atvejui teismas taikė 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. nustatytą bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą. Kadangi ieškovui ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 1993-03-26, atitinkamai ieškinio senatis pasibaigė 1996-03-26. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei pagal bylos aplinkybes būtų nustatyta, kad 1994 m. birželio mėnesį buvo pareikalauta skolos grąžinimo, ieškininės senaties terminą skaičiuojant nuo 1994 m. birželio mėnesio, ieškininės senaties terminas buvo seniai pasibaigęs. Teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad ieškovas ieškiniu į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, o įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo atnaujinti ieškovui ieškinio senaties terminą, nes jis buvo praleistas be svarbių priežasčių, kokių nors svarbių ar reikšmingų priežasčių jo atnaujinimui ieškovas nenurodė.
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą ir pripažinti negaliojančia 1993-03-26 Vilniaus 3-ajame notarų biure sudarytą sutartį tarp ieškovo ir atsakovo K. K. dėl 4000 JAV dolerių paskolos ir laikyti ją sutartimi, sudaryta tarp atsakovų tarpusavyje. Nurodo, jog Ukmergės rajono apylinkės teismas 2008-10-10 nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinį, Vilniaus apygardos teismas nutartimi įpareigojo priimti ieškinį, o Ukmergės rajono apylinkės teismas ieškinį išnagrinėjo ta pačia teismo sudėtimi. Teismas turėjo išankstinį nusistatymą dėl šios bylos išsprendimo, nes vadovavosi teismų sužinojimo principu. Pažymėjo, jog teismas, nagrinėdamas bylą, akcentavo klausimą, ar buvo paskola duota, ar buvo mokėti pinigai ir kada apeliantas sužinojo apie savo pažeistas teises. Todėl teismas nukrypo nuo ieškinyje nurodyto ieškinio pagrindo ir dalyko, nesiaiškino apsimestinio sandorio sudarymo pagrindų, tikrosios asmenų valios sandorio sudarymo metu ir tuo nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas nustatydamas, jog buvo praleistas ieškininės senaties terminas ir nėra pagrindo jo atstatyti, neteisingai nustatė ieškininės senaties termino pradžią, tuo pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką. Taip pat neteisingai aiškino ir pritaikė LR CK 1.130str. 3d. – jeigu, teismui išnagrinėjus bylą ir ieškinį atmetus, yra galimybė reikšti tam pačiam atsakovui tapatų arba tapačiam prilygintiną reikalavimą, tačiau grindžiant nauju pagrindu (tokiu atveju ieškiniai nebus tapatūs), tai ieškinio senatis prasidės iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėjo, jog apeliantas reiškė ieškinį „dėl paskolos sutarčių ir vykdomųjų raštų panaikinimo“ atsakovui K. K. Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką ieškinio senatis prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2007-04-29, todėl ieškinio senatis prasidėjo 2007-06-29. Nurodė, jog teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė LR CK 6.193 str. reikalavimą, nesirėmė sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Teismas turėjo atsižvelgti į paskolą kaip realinę sutartį (LR CK 6.870str. 2d.), kuriai pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) objektas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog teismas, nustatęs, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti dėl to, kad ginčijama paskolos sutartis yra kitam sandoriui pridengti sudarytas sandoris, pripažindamas ginčijamą sandorį (paskolos sutartį) nesudarytu, turi taikyti LR CK 1.87 str. l d. nuostatą, jog tokiam sandoriui taikomos taisyklės, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje.
Atsiliepimas
Atsakovas K. K. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Nurodė, jog dėl teismo sudėties ieškovas turėjo teisę pateikti motyvuotą prašymą dėl teisėjo nušalinimo ir nušalinti teisėją LR CPK nustatyta tvarka, tačiau šia teise nepasinaudojo ir neprašė nušalinti teisėjos. Pažymi, jog ieškovas, prašydamas atstatyti ieškinio senaties terminą, pats pripažįsta, kad yra praleidęs ieškinio senaties terminą, tačiau ieškinyje nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis buvo praleistas, todėl pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra. Nesutinka su ieškovo motyvais, jog sandoris buvo apsimestinis, kadangi byloje atsakovas G. Ž. nurodė, jog pinigus paėmė iš ieškovo. Kitų įrodymų ieškovas, jog pinigų iš atsakovo K. K. negavo, nepateikė. Sutarties turinys buvo aiškus, suprantamas ir atitiko šalių valią. 2002-03-27 Ukmergės rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatavo, jog ieškovas pasiskolino didelę pinigų sumą, o pagal LR CPK 182 str. 2 p. nereikia dar kartą įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiame teismo sprendime. Mano, jog apeliantas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, kreipdamasis į teismą dėl to paties dalyko.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas K. K. 1993-03-26 sudarė paskolos sutartį, patvirtintą notaro, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovui 4000 JAV dolerių iki 1993-05-26 (b.l.6). Šalys taip pat buvo susitarusios, kad nustatytu terminu negrąžinus ieškovui paskolos, jis mokės atsakovui 3 procentų baudą už kiekvieną dieną. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui nustatytu terminu negrąžinus minėtos paskolos, atsakovo K. K. reikalavimu notarė 1994-06-16 išdavė vykdomąjį įrašą dėl 40400 Lt sumos išieškojimo iš ieškovo (b.l.8). Ieškovas ginčija minėtą 1993-03-26 paskolos sutartį, kaip apsimestinį sandorį, kuriuo buvo pridengtas kitas tikrasis sandoris, t.y. paskolos sutartis tarp atsakovų K. K. ir G. Ž.. Be to, prašo atstatyti jam ieškinio senatį. Atsakovas prašo ieškovo ieškinį atmesti, kaip pateiktą praleidus ieškinio senatį.
Kadangi byloje yra ginčijama 1993 metais sudaryta sutartis, todėl byloje turi būti taikomos tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK normos tiek dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, tiek dėl sandorių negaliojimo pagrindų (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymas Nr.VIII-1864) 4 str. 1 d., 9 str. 1 d.).
Ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 84 str. 1 d. nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal minėto LR CK 86 str. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Beje, iš esmės analogišką nuostatą numato ir šiuo metu galiojančio LR CK 1.127 str. 1 d.. Be to, pagal 1964 m. LR CK 83 str. 1 d. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą, tačiau pagal minėto LR CK 85 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimui (tokias pačias taisykles numato ir galiojančio LR CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kaip jau minėta, tiek 1964 m. LR CK 86 str., tiek galiojančio LR CK 1.127 str. 1 d. normos ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu arba turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Iki teisės pažeidimo (objektyviojo momento) ieškinio senaties termino eiga apskritai negali prasidėti. Siekdamas tinkamai įvertinti ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris ir yra pradinis išeities taškas nustatant konkrečią ieškinio senaties termino eigos pradžią pagal subjektyviuosius kriterijus. Galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu taip pat gali būti laikoma diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, tačiau savo teiginiams pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (LR CPK 178 str.).
Ieškovas byloje nurodo, kad pinigų pagal 1993-03-26 paskolos sutartį iš atsakovo K. K. negavo. Minėtoje sutartyje (sutarties 1 p., b.l.6) nurodoma, kad ieškovas pasiskolino iš atsakovo 4000 JAV dolerių sumą, t.y. tokia sutarties sąlygos formuluotė reiškia, kad ieškovas pinigus sutarties pasirašymo metu jau yra gavęs ir sandoris yra įvykęs. Ieškovas, teigdamas, kad pinigų pagal minėtą sutartį negavo, o juos gavo iš atsakovo K. K. kitas atsakovas G. Ž., jau sutarties sudarymo metu suvokė, kad šis sandoris neatitinka tikros šalių valios ir tuomet suvokė ir turėjo suvokti, kad skolą pagal šią sutartį teks jam grąžinti, jeigu ji nebūtų grąžinta sutartyje nustatytu terminu. T.y. jau sutarties sudarymo metu jis turėjo suvokti, kad sandoris pažeidžia jo teises. Kad atsakovas K. K. šią sutartį laiko galiojančia ir įgyvendina pagal ją savo reikalavimo teisę į ieškovą, ieškovas sužinojo jau 1994 m. birželio mėn. (b.l.84), pasirašydamas antstolės surašytą turto arešto aktą, vykdant išieškojimą pagal 1994-06-16 vykdomąjį įrašą, išduotą ieškovo ginčijamos sutarties pagrindu. Be to, 2009-04-21 vykusio teismo posėdžio metu (b.l.92) ieškovas pripažino, kad jau 1993 metais suprato, kad ginčijama 1993-03-26 sutartis yra apsimestinis sandoris. Taigi, iš byloje esančių įrodymų visumos darytina išvada, kad ieškovas apie savo pažeistas teises, t.y. kad ginčijama 1993-03-26 sutartis pažeidžia jo teises, ieškovas sužinojo jau 1993 metais. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas, kaip apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo, žinodamas, kad, anot jo, jis pinigų negavo, turėjo jau tuomet suprasti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškovas turėjo pakankamą išsilavinimą suprasti, kad pagal 1993-03-26 sutartį jam kils pareiga grąžinti sutartyje nurodytą pinigų sumą, todėl turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Vadovaudamasi minėtais motyvais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui ieškinio senaties termino eiga ginčyti 1993-03-26 sutartį prasidėjo nuo ginčijamos sutarties sudarymo dienos ir baigėsi 1996-03-26. Kadangi senaties terminas pasibaigė iki 2001-07-01, todėl jis neprasitęsė (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Kadangi atsakovas K. K. prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (1964 m. LR CK 90 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad jam ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-03-30 įsiteisėjimo dienos, nes, kaip nurodo ieškovas, ieškinio pareiškimas Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nutraukė ieškinio senatį. 1964 m. LR CK 89 str., galiojančio LR CK 1.130 str. nustato, o ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apelianto cituojamoje 2009-04-29 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-137/2009 m. yra konstatavęs, kad ieškinio senaties terminas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, jeigu jis dar nepasibaigęs. T.y. pasibaigus ieškinio senaties terminui, jis negali būti nutraukiamas, priešingu atveju ieškovui būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti savo teisėmis bei būtų paneigta ieškinio senaties terminų paskirtis ir tikslai. Ieškovas ieškinį dėl 1993-03-26 sutarties panaikinimo, kaip tariamo sandorio, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikė jau pasibaigus ieškinio senaties terminui, ką konstatavo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007-03-30 sprendimu, todėl ieškovui negali būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas iš naujo nuo minėto Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšti reikalavimai yra tapatūs tik iš dalies, nes skiriasi tiek reikalavimas, tiek pagrindas. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.
Pagal ginčui taikytino 1964 m. LR CK 90 str. 2 d. teismas, pripažinęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, turi ginti pažeistą teisę, t.y. ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas, jeigu jis praleistas dėl svarbios priežasties (galiojančio LR CK 1.131 str. 2 d.). Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino aplinkybes, ar ieškovo ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios. Kaip minėta aukščiau, 1994 m. birželio mėn. antstolės surašytas turto arešto aktas patvirtina, kad ieškovui jau tuomet tapo žinoma ir jis turėjo suvokti, kad atsakovas K. K. ėmėsi realių veiksmų, siekdamas išieškoti skolą pagal 1993-03-26 sutartį, nes buvo išduotas vykdomasis įrašas ir buvo imtasi priverstinio vykdymo veiksmų. Visą tą laiką iki ieškinio pareiškimo teisme ieškovas, manydamas bei žinodamas apie savo teisių pažeidimą, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, galėdamas, bet neginčydamas 1993-03-26 sutarties teisme. Antra vertus, vien ta aplinkybė, kad išieškojimo procesas užtruko ar kad tam tikrą laiko tarpą skolos nebuvo reikalaujama, esant nurodytoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto senaties termino. Atsakovas nagrinėjamu atveju taip pat galėjo tikėtis, kad ieškovas nebeginčys 1993-03-26 sutarties. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą labai ilgą ir todėl neprotingą laiko tarpą, įrodymų apie tai, kad jis neturėjo objektyvios galimybės per visą tą laiką pareikšti ieškinį dėl ginčo sutarties nuginčijimo, nepateikė. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškovui ieškinio senaties termino.
Pagal 1964 m. CK 90 str. 1 d. ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškinyje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo pagal suformuotą teismų praktiką nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas, atnaujinti jam pagrindo nėra, o atsakovas prašo taikyti senatį, pagrįstai šiuo pagrindu ieškinį atmetė bei nepasisakė dėl ieškovo materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jo atžvilgiu išankstinį nusistatymą, t.y. jog teismas buvo šališkas, remdamasis tuo, kad teismas ta pačia sudėtimi buvo atsisakęs priimti jo ieškinį. Toks apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Pagal LR CPK 65 str. 1 d. ir 71 str. 1 d. teisėjui draudžiama pakartotinai dalyvauti bylos nagrinėjime, jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje, t.y. jeigu teisėjas jau yra anksčiau pasisakęs byloje dėl ginčo esmės. Ieškinio priėmimo stadijoje, spręsdamas klausimą dėl ieškinio priėmimo, teisėjas nepasisako dėl ginčo esmės, nes nevertina ieškinio pagrįstumo. Todėl panaikinus aukštesnės instancijos teismui teisėjo nutartį dėl atsisakymo priimti ieškinį, LR CPK nedraudžia tam pačiam teisėjui vėliau nagrinėti bylą iš esmės. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo 2008-10-10 nutartį atsisakyti priimti ieškovo ieškinį panaikino apeliacinės instancijos teismas, neįrodo bylą nagrinėjančios teisėjo šališkumo. Kitokių LR CPK 65-66 str. numatytų bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo pagrindų ieškovas neįrodė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepasinaudojo LR CPK suteikta jam teise pareikšti bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimą. Byloje esantys duomenys, skundžiamo teismo sprendimo motyvai taip pat nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusios teisėjos nešališkumu. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, atmetami kaip neturintys teisinės reikšmės ginčui.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtus motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos 9,95 Lt dydžio procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. A. (a/k (duomenys neskelbtini)) 9,95 Lt (devynis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.