Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-11-21 · Administracinė byla Nr. A-492-2281-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-21
Bylos Nr.
A-492-2281-13
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00295-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
ERGO Insurance SE
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
S. V., T. K.
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492 -2281/2013Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00295-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo (tretieji suinteresuoti asmenys S. V. ir T. K.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas ERGO Insurance SE, veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-7) 2013 m. kovo 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 2 436 litų patirtą žalą dėl netinkamos kelio priežiūros bei 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. gruodžio 23 d. su S. V. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas automobilis VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini). Šis automobilis, kurį 2010 m. balandžio 6 d. (galiojant draudimo sutarčiai), tamsiu paros metu vairavo T. K., įvažiavo į gatvės važiuojamojoje dalyje susiformavusią pilną vandens duobę, kuri nebuvo nei aptverta, nei pažymėta kelio ženklais. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau – ir Kauno apskr. VPK Kelių policijos valdyba) tirdama eismo įvykį nustatė, kad vairuotojas T. K. savo veiksmais Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) nepažeidė, todėl dėl eismo įvykio vairuotojo kaltės nėra. Trečiajam suinteresuotam asmeniui S. V. kreipusis į pareiškėją, buvo atlikti transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmai ir remiantis draudimo sutartimi, išmokėta 2 436 litų draudimo išmoka. Dėl šios priežasties pareiškėjas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263, 6.266 bei 6.1015 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį.

Taip pat nurodė, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punkte numatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintame Kelių priežiūros tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) numatyta, jog savivaldybės privalo užtikrinti vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros ir saugaus eismo sąlygas. Vadovaujantis visomis paminėtomis teisės normomis, Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir atsakovas) privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nuomone, pateiktų įrodymų visuma pagrindžia, jog atsakovas tinkamai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, todėl turi atlyginti dėl eismo įvykio patirtą žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 43-50) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat įtraukti į bylą atsakovu Lietuvos automobilių kelių direkciją prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Lietuvos automobilių kelių direkcija).

Pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kaip nurodomi automobilio sugadinimai susiję su kelyje susiformavusia duobe ir kodėl būtent tokio dydžio turtinė žala patirta. Pasak atsakovo, sprendžiant pareiškėjo skundo dėl žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjo nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Manė, jog vien kelio duobės užfiksavimo faktas dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą, nes nėra įrodyta, jog apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl automobilio kontakto su kelio duobe. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie automobilio nepriekaištingą būklę prieš eismo įvykį. Pareiškėjo skundas nepagrįstas, nėra pateikti tinkami rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų. Pažymėjo, jog pareiškėjo skundas yra klaidinantis, kadangi prie skundo pateiktame 2010 m. balandžio 6 d. Kauno apskr. VPK Kelių policijos valdybos nutarime (b. l. 22) užfiksuoti automobilio sugadinimai: „priekinis dešinės pusės ratas“, tačiau iš žalos sąmatos Nr. 321339 (b. l. 34) matyti, kad buvo atlikta daug daugiau automobilio remonto darbų, nesusijusių su užfiksuotu autoįvykiu, o pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai tariamai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas taip pat pažymėjo, jog KET numato vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti. Eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, kuomet automobilių srautas nėra didelis, o gatvė, kurioje įvyko eismo įvykis yra pakankamai plati, todėl, atsakovo nuomone, tai tik patvirtina, jog vairuotojas, būdamas atidus, atsargus, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo. Dėl šios priežasties atsakovas mano, kad žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio T. K. kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties.

Nurodė, kad Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnio 5 punkte nurodyta, jog finansiškai silpnesnių vietinių valdžios organų apsauga reikalauja, kad būtų įvestos finansinio sulyginimo procedūros ar lygiavertės priemonės, kurios pakoreguotų nelygių potencialių finansinių išteklių paskirstymą ir vietinei valdžiai tenkančias finansinės atsakomybės pasekmes. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. 2005 m. balandžio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimas Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, kurio 3 punktu nustatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo ir administravimo vykdytoja, yra Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri, vadovaujantis jos nuostatais rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos paramos lėšų gavimą ir naudojimą teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Atsakovas teigė, jog ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl tikslinga ją įtraukti byloje atsakovu. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes.

Dėl pareiškėjo prašymo priteisti 5 procentų dydžio palūkanas, atsakovas pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 64-68) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 2 076 litų turtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas konstatavo, jog atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, Kauno miesto savivaldybė yra tinkamas atsakomybėn traukiamas subjektas. Pabrėžė, kad Vietos savivaldos įstatyme kaip viena iš savivaldybėms priskirtų savarankiškų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Pažymėjo, jog kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką. Teismas, sistemiškai vertindamas teisės aktų, reglamentuojančių kelių valdymą bei priežiūrą, nuostatas, padarė išvadą, jog prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kilęs iš atsakovo veiklos viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57 straipsnis). Vertindamas automobilį vairavusio vairuotojo veiksmus, teismas konstatavo, jog administracinėje byloje nėra pakankamo pagrindo, objektyvių duomenų išvadai, kad pats trečiasis suinteresuotas asmuo, vairavęs transporto priemonę, pažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo bei KET nuostatas. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad konkreti kelio duobė (arba kelio atkarpa), kurioje buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka privalėjo nuolat vykdyti kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, todėl galėjo laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius bei užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui. Konstatavo, kad dėl kelio duobės buvo padaryta žala automobiliui, kurią privalo atlyginti kelio savininkas (valdytojas).

Teismas nustatė, kad tarp neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos kur buvo kelio duobė įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Ginčo atveju yra visos trys sąlygos, reikalingos deliktinei atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 straipsnis).

Teismas nustatė, jog atlikus detalią apgadinto automobilio VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) apžiūrą buvo surašytas transporto priemonės apžiūros defektų aktas, kuriame užfiksuoti automobilio apgadinimai (b. l. 36), kurie (išskyrus susijusius su galiniu ratu ir galiniu ratlankiu) atitinka policijos pareigūnų nustatytiesiems apgadinimams dešiniajame priekiniame rate (b. l. 24). Teismas nusprendė, jog byloje nepateikta patikimų įrodymų apie tai, jog galinėje dešinės pusės padangoje iššokęs gumbas ir deformuotas galinis dešinės pusės ratlankis susiję su 2010 m. balandžio 6 d. eismo įvykiu, todėl šie apgadinimai, kurių vertė 360 Lt (b. l. 34) nepagrįstai priskirti sugadinimams, atsiradusiems minėto eismo įvykio metu.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.37 ir 6.210 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis pareiškėjui iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73-79), kuriuo prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, turėjusias esminės reikšmės ginčo dėl tariamo eismo įvykio kilimui ir eigai, tinkamai neištyrė įrodymų tinkamumo, kuriais vadovaujasi skundžiamame sprendime, netinkamai taikė Lietuvos teismų suformuotą praktiką, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, jog byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių priežastinio ryšio buvimą tarp tariamo įvykio ir priteisiamos žalos. Atkreipia dėmesį į tai, jog nėra įrodyta, kad Transporto priemonės apžiūros-defektų akte Nr. TPA-24442 (b. l. 36) nurodyti sugadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, byloje nėra duomenų, jog transporto priemonė prieš eismo įvykį buvo tvarkinga. Teismas nepagrįstai nenagrinėjo fakto, jog iš eismo įvykio schemos nėra aišku į kurią duobę buvo įvažiuota ir, ar iš viso toks įvykis buvo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tariamas eismo įvykis įvyko 20.50 val., kuomet automobilių srautų judėjimas ne toks intensyvus, o vairuotojas, kaip rūpestingas ir atsakingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turėjo visas galimybes išvengti įvažiavimo į gatvės išdaužą. Pasak atsakovo, teismų praktikoje yra konstatuota, jog nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti važiuojamoje kelio dalyje esančios duobės, dalis atsakomybės tenka ir vairuotojui, o tokių duomenų šioje byloje nėra.

Atsakovas neginčija fakto, jog Kauno miesto savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą, tačiau mano, kad ji negali būti suabsoliutinta, kadangi tam skiriamas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą bei jų gavimą ir naudojimą įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija. Dėl šios priežasties, atsakovo nuomone, už Kauno miesto gatvių priežiūrą yra atsakinga ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija. Mano, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo klausimo dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos patraukimo atsakomybėn, kadangi ji yra atsakinga už lėšų skyrimą kelių priežiūrai ir tinkamą jų panaudojimą.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos. Kadangi Vietos savivaldos įstatyme nenumatyta palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, palūkanų dydis iš viso neturi būti skaičiuojamas.

Atsiliepime (b. l. 93-95) į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje, kuria tenkintinas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo palikti nepakeistą, dalyje dėl žalos atlyginimo sumos sumažinimo 360 litų panaikinti ir tenkinti pareiškėjo skundą pilna apimtimi.

Dar kartą pabrėžia, jog CK 6.266 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kelių savininkas atsako už žalą, padarytą dėl jo valdomo kelio trūkumų be kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Pareiškėjo nuomone, Kauno miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, pasireiškė kaip neveikimas, t. y. įstatyme numatytos pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, o taip pat saugaus eismo organizavimą nevykdymu. Pažymi, jog atsakovas neginčija, kad duobė, esanti kelio važiuojamojoje dalyje buvo ir ji nebuvo niekaip pažymėta. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, jog byloje nėra objektyvių duomenų, kad transporto priemonės vairuotojas būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, KET nuostatas, todėl vairuotojo veiksmuose nėra didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog iš eismo įvykio schemos nėra aišku į kurią duobę buvo įvažiuota, kadangi eismo įvykio schemoje (b. l. 23) aiškiai nurodoma ginčo duobė ties Pramonės prospekto pastatu Nr. 37, nurodant konkrečius išmatavimus. Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, yra priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

IV.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83-86), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą dalyje dėl žalos atlyginimo sumos sumažinimo 360 Lt ir priimti naują sprendimą priteisiant visą žalos atlyginimo sumą.

Nurodo, jog pateikė nukentėjusios transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) patirtos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus, kuriuose fiksuotų apgadinimų lokalizacija logiškai ir nuosekliai siejasi su Eismo įvykio vietos schemoje fiksuota kelio važiuojamoje dalyje buvusia duobe, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrįstų specialiomis techninėmis žiniomis, kurie paneigtų pareiškėjo pateiktus įrodymus, apsiribodamas tik bendro pobūdžio neiginiais. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apgadinimai susiję su galine dešinės pusės padanga ir galiniu dešinės pusės ratlankiu, nepagrįstai priskirti sugadinimams, atsiradusiems 2010 m. balandžio 6 d. eismo įvykio metu. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad šie apgadinimai nebuvo fiksuoti į eismo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų, tačiau, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog eismo įvykis įvyko 2010 m. balandžio 6 d. 20.50 val., kuomet jau yra tamsu, lyjant lietui, o esant tokioms sąlygoms, kelių policijos pareigūnų apgadintos transporto priemonės apžiūra yra tik paviršutiniška, dažniausiai fiksuojami tik ryškiausiai matomi apgadinimai. Šiuo atveju turi būti vertinama byloje esanti ekspertų grupės vadovo V. Paškevičiaus pažyma (b. l. 51), kurioje nurodoma, jog išanalizavus automobilio VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini) dešinės pusės važiuoklės sugadinimų pobūdį, jų lokalizaciją, konstatuotina, kad automobilis apgadinimus patyrė, įvažiavęs dešinės pusės ratais į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę.

Atsiliepimas

Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 97-100), kuriuo prašo pareiškėjo skundą atmesti pilna apimtimi.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad pareiškėjo teiginys dėl logiškos sekos, jog įvažiavus priekiniu ratu į duobę, būtinai įvažiuojama ir galiniu, niekuo nepagrįstas ir tėra apelianto prielaida, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nepateikta patikimų įrodymų apie tai, jog galinėje dešinės pusės padangoje iššokęs gumbas ir deformuotas galinis dešinės pusės ratlankis susijęs su 2010 m. balandžio 6 d. eismo įvykiu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėto savivaldybės neveikimo, atlyginimo.

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6. 249 straipsnis). Tačiau įstatymų numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali atsirasti net ir nesant teisės pažeidėjo kaltės. Taip nustatoma griežtoji (objektyvioji) atsakomybė. Vienas iš tokios atsakomybės atvejų yra numatytas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A442-330/2008).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies. Teismas nustatė visas sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir sprendė, kad atsakovas turi atlyginti pareiškėjui savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Dalį pareiškėjo prašomos atlyginti žalos teismas laikė nesusijusia priežastiniu ryšiu su atsakovo atliktais neteisėtais veiksmais (neveikimu).

Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nesutinka su teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr. pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad T. K., vairuodamas automobilį VW Golf v/n (duomenys neskelbtini), įvažiavo į nepažymėtą ir vandeniu užlietą duobę, esančią ties Pramonės pr. 37. Eismo įvykio pasėkoje automobilis VW Golf buvo apgadintas. Teismas taip pat nustatė, kad policijos pareigūnai įvykio vietoje betarpiškai apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę, eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Teismo vertinimu, šių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina patį eismo įvykio faktą. Remdamasis policijos pareigūnų nustatytais duomenimis ir eksperto G. Š. užfiksuotais transporto priemonės sugadinimais, teismas sprendė, kad transporto priemonės VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) apgadinimai, išskyrus galinės dešinės pusės padangos ir ratlankio apgadinimą, yra atsiradę dėl 2010 m. balandžio 6 d. įvykusio eismo įvykio. Nustatydamas dėl minėtų sugadinimų atsiradusios žalos dydį, teismas rėmėsi byloje esančiais „Audatex“ kompiuterinės sistemos atliktais skaičiavimais. Teismas sprendė, jog atsakovas nevykdė teisės aktų nustatytos pareigos nuolat tikrinti kelio dangos būklę, nežinojo apie duobę, nesiėmė priemonių kelio dangos būklei pataisyti ir suremontuoti, todėl jis yra atsakingas už žalą, padarytą automobiliui įvažiavus į kelyje esančią duobę.

Remdamasis CK 6.1015 straipsniu, nustatančiu, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens bei atsižvelgdamas į tai, kad transporto priemonė VW Golf v/n (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta ir draudikas – pareiškėjas UADB „ERGO Lietuva“, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo transporto priemonės savininkui 2 436 Lt draudimo išmoką, teismas sprendė, jog pareiškėjas turi teisę reikalauti atsakovo atlyginti žalą.

Patikrinusi bylą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Teismas rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, kuri leido daryti pagrįstą išvadą, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Paminėtų teisės normų analizė lemia išvadą, kad būtent Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už tinkamą gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis priežiūrą, ir nėra pagrindo teigti, kad dalį atsakomybė turėtų prisiimti Kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir/ar Kelių policija.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti nurodyti teisės aktai. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens T. K. valdytas automobilis įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, dėl ko buvo apgadintas. Važiuojamoji kelio dalis kėlė pavojų eismo saugumui, tačiau atsakingas asmuo neatliko jokių veiksmų, dėl kurių būtų išvengta galimų neigiamų pasekmių: neapribojo eismo kliūties zonoje, nepažymėjo kliūties ar pan.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti byloje surinktų įrodymų (ar jų dalies), patvirtinančių priežastį ryšį ir žalos dydį, patikimumu ir jais nesiremti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo teiginys, kad T. K., būdamas pakankamai atsargus ir atidus, turėjo visas galimybes išvengti eismo įvykio yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, įvyko 2010 m. balandžio 6 d. apie 20.50 val., t. y. tamsiu paros metu, duobė buvo pilna vandens. Kelių policijos valdybos 2010 m. balandžio 6 d. nutarime konstatuota, kad kelių eismo taisyklių pažeidimo vairuotojo veiksmuose nenustatyta. Byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti automobilį vairavusio asmens didelį neatsargumą. Atsakovo teiginiai, kad T. K., vairuodamas automobilį, buvo nepakankami atsargus ir atidus, grindžiami tik prielaidomis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei kilti ir pareiškėjui padarytos žalos dydį. Pažymėtina, jog pareiškėjas nesutikimą su teismo nustatytu turtinės žalos dydžiu grindžia tik savo subjektyviu situacijos vertinimu bei savo specialisto išvadomis (b. l. 51). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodyti duomenys nėra pakankami tam, kad leistų paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad transporto priemonės galinio dešinio rato sugadinimai atsirado dėl 2010 m. balandžio 6 d. eismo įvykio. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismui nepateikti jokie objektyvūs įrodymai (nepriklausomo specialisto išvada), nereiškiamas prašymas rinkti naujus įrodymus, todėl pareiškėjo argumentas dėl netinkamai nustatyto turtinės žalos dydžio laikytinas nepagrįstu.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nepagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostatas. Nagrinėjamu atveju CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostata yra aktuali tik tuo aspektu, kiek joje nustatytas procesinių palūkanų dydis. Tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756 2195/2010; 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir priteisė jam iš atsakovo 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir naikinti šį sprendimą pareiškėjo bei atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArtūras DrigotasArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė