Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. R. M., gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nutarties, kuria V. R. M. buvo pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, taikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi V. R. M., būnant nepakaltinamam padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Skundžiama nutartimi apylinkės teismas V. R. M. pratęsė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis toje pačioje įstaigoje. Teismas nutartyje nurodė, kad jo psichikos būklė išlieka nepakankamai stabili, jis nėra kritiškas padarytai veikai ir savo ligai, jo socialinis pavojingumas nėra sumažėjęs.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Priverčiamųjų medicinos priemonių rūšys, jų taikymo pagrindai ir sąlygos numatyti BK 98 straipsnyje. BK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. BK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. To paties straipsnio 3 dalyje teigiama, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. BK 98 straipsnio 6 dalyje, be kita ko, numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Pagal BK 98 straipsnio 7 dalį, jeigu priverčiamąsias medicinos priemones taikyti asmeniui nebūtina, taip pat jeigu teismas panaikina šių priemonių taikymą, asmuo gali būti teismo perduodamas giminaičių ar kitų asmenų globai ar rūpybai ir kartu jam gali būti nustatomas medicininis stebėjimas.

6. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės skundo argumentais, kad sprendžiant klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stabėjimo sąlygomis, pakeitimo į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, esminėmis ar lemiamomis yra skunde nurodomos aplinkybės, kad asmuo, kuriam taikoma tokia priemonė, turi šeimos narį, kuris galėtų juo pasirūpinti, kad šis asmuo turi, kur gyventi, ir kad jam jau pakankamai ilgai yra taikomas toks gydymas bei šiuo metu nėra aktyvių psichotinių simptomų. Priverčiamosios medicinos priemonės taikymo esmė yra ta, kad bet kuri tokia priemonė taikoma iki tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Ambulatorinį stebėjimą įstatymas leidžia taikyti asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja.

7. Viena iš priverčiamųjų medicinos priemonių paskirčių yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Teismų praktikoje pažymima, kad gydymo įstaigos komisijos medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, kad teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, turi įvertinti ne tik ją, bet ir asmens socialinį pavojingumą, galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą.

8. Šioje byloje iš VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės Komisijos dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės pratęsimo (toliau – Komisija) medicininės apžiūros išvados matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo bei šiuo metu V. R. M. diagnozuota (duomenys neskelbtini). Jam nuo vaikystės pasireiškė (duomenys neskelbtini). Jis įgijo specialybę, tačiau dirbti nesisekė. Pas psichiatrus niekada nesilankė. Psichiatro buvo konsultuotas 2019 m. birželio 15 d. skubios psichiatrijos skyriuje po konflikto su kaimynu. Medicininėje ir teisinėje dokumentacijoje nurodyta, kad V. R. M. nuolatos grasina motinai su ja susidoroti, sudeginti, moteris bijo būti viena su sūnumi. Būtent dėl motinos nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir jai sukelto fizinio skausmo (apipylė jos veidą „Vaitspiritu“) šiuo metu V. R. M. taikomas priverstinis gydymas stacionare nuo 2022 m. rugsėjo 14 d. Iš šių duomenų galima spręsti, kad V. R. M. psichikos liga serga jau pakankamai ilgą laiką, bet iki šiol niekada nesigydė nei stacionare, nei savarankiškai.

9. Komisijos išvadoje, vertinant V. R. M. elgesį, psichikos būklę per stebimą laikotarpį, nurodoma, kad konfliktų, agresyvaus, smurtinio elgesio nestebima, formaliai jo elgesys teisingas, režimo pažeidimų nėra, medikamentiniam gydymui neprieštarauja, dalyvauja užimtumo veikloje. Bet klinikiniame vaizde išlieka jo afekto ir emocinių reakcijų skurdumas, neadekvatumas, gynybiškumas, mąstymo paralogiškumas, ambivalencija. Tiek per stebimą laikotarpį, tiek Komisijos vertinimo metu buvo stebima jo kritikos stoka dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo, ligos bei savo būklės (teigė esąs sveikas, nesuprantantis, kas čia vyksta, atsisakė kažką pasakoti). O pagerėjusią jo psichikos sveikatos būklę, lyginant su ta, kokios jis buvo priverstinio gydymo pradžioje (klinikoje vyravo afekto ir emocinių reakcijų skurdumas, neadekvatumas, įtampa, įtarumas, priešiškumas, išvaizdos keistumas, stereotipiškumas, disforiška nuotaika, nenuoseklus mąstymas, kritikos stoka), galima sieti tik su tuo, kad jis neprieštarauja medikamentiniam gydymui ir vaistus stacionare vartoja. Įvertinęs visa tai, apygardos teismas, kaip ir apylinkės teismas, neturi pagrindo nesutikti su gydytojų komisijos vertinimu, kad V. R. M. psichikos būklė, nors ir yra gerėjanti, bet išlieka nepakankamai stabili. Tai sudaro pagrindą jam tęsti taikomą priverčiamąją medicinos pobūdžio priemonę, kaip nurodoma BK 98 straipsnio 2 dalyje.

10. Skunde teigiama, kad V. R. M. turimi socialiniai ryšiai – bendravimas su motina, gyvenamosios vietos turėjimas, užtikrins efektyvų jo priverstinį gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Su tuo nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, kaip pagrįstai nurodoma skundžiamoje nutartyje, gydydamasis ambulatorinėmis sąlygomis V. R. M. grįžtų gyventi į tą aplinką, kurioje ir padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Tai yra, jis grįžtų gyventi į motinos namus, kuriuose ją nesunkiai sužalojo, apipylęs ją „Vaitspiritu“. Be to, kaip matyti iš V. R. M. motinos D. K. parodymų (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 23 d. nutartyje), V. R. M., apipylęs ją degiu skysčiu, rankose taip pat turėjo žiebtuvėlį (jo uždegęs nebuvo). V. R. M. smurto rizikos įvertinimo išvadoje nurodoma, kad jis nuo vaikystės turėjo polinkį (duomenys neskelbtini). Ir, kaip jau minėta, V. R. M. ne kartą yra grasinęs motiną sudeginti ir su ja susidoroti, ji jo bijanti. Todėl, esant nepakankamai stabiliai V. R. M. psichikos būklei, jo grįžimas į tą pačią aplinką, kurioje jis smurtavo prieš savo motiną, gali padidinti jo riziką vėl nusikalsti. Tai nurodoma ir jo smurto rizikos įvertinimo išvadoje. Antra, V. R. M. motina D. K., gyvendama su sūnumi bei matydama jo elgesį, jam neturėjo jokios teigiamos įtakos – jis pas psichiatrus nesilankydavo, savo psichikos sveikata nesirūpindavo. O kadangi tik sistemingas ir reguliarus jam paskirtų vaistų vartojimas ligoninėje lėmė pagerėjusią jo psichikos sveikatos būklę, nėra jokio pagrindo teigti, kad D. K. užtikrins V. R. M. vaistų vartojimą ir jo elgesio kontrolę ambulatorinėmis sąlygomis.

11. Apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra ir pakankamo pagrindo manyti, jog V. R. M. socialinis pavojingumas yra stipriai sumažėjęs. Tiek pagal Komisijos išvadą, tiek pagal V. R. M. smurto rizikos įvertinimą galima spręsti, kad šiuo metu jo elgesyje nėra aktyvių psichotinių simptomų, agresijos pasireiškimo, kas vertinama kaip apsauginiai veiksniai nuo jo pakartotinio nusikalstamo elgesio. Kita vertus, kaip minėta, tai lėmė tik reguliarus jam skirtų vaistų vartojimas struktūruotoje aplinkoje. Tačiau V. R. M. išlieka psichinės ligos simptomai, kritikos stoka tiek dėl padarytos veikos, tiek savo sveikatos būklei. Smurto rizikos įvertinimo išvadoje kaip veiksniai, kurie gali didinti riziką nusikalsti, išskiriami: liga, kuri pasireiškia mąstymo, emocijų ir valios sutrikimais; nepakankama kritika dėl ligos, gydymosi bei padaryto nusikaltimo; nepakankamai stabili impulsų kontrolė; nekonkretūs ateities planai; grįžimas į tą pačią aplinką, kurioje buvo padarytas nusikaltimas. Tai parodo, kad V. R. M. gydymasis ambulatorinėmis sąlygomis gyvenamojoje vietoje yra problematiškas, jo taikymas kol kas nebūtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslams pasiekti. Įvertinęs visus šiuos duomenis, teismo posėdyje išklausęs ir patį V. R. M., D. K., apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal esamą situaciją ir ginant V. R. M., kaip asmens, kuris serga psichine liga, bei visuomenės interesus, jam šiuo metu dar reikalingas tolimesnis stebėjimas ir gydymas tomis pačiomis, bendro stebėjimo sąlygomis. Su tokia teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, nes V. R. M. psichikos sveikatos būklė, nors ir yra pagerėjusi, bet ji dar nėra stabili, jis dar nėra pasveikęs arba tokios psichikos būklės, kad galėtų gyventi ir savo psichikos sveikata rūpintis savarankiškai.

12. Apibendrinęs virš išdėstytą, skundą nagrinėjantis apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad V. R. M. gydymas ambulatoriškai kol kas yra negalimas dėl nepakankamai stabilios jo psichikos būklės, neišnykusio ar reikšmingai nesumažėjusio jo socialinio pavojingumo. Todėl jam toliau turi būti tęsiamas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Keisti skundžiamą nutartį apeliantės skundo argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – V. R. M., gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės skundą ir Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. birželio 1 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.