Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-02-14 · Civilinė byla Nr. 2A-211/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-14
Bylos Nr.
2A-211/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Robinta“
Kategorijos
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-211/2014Procesinio sprendimo kategorija: 110.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškinys netenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1641-273/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Robinta“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Tradicija“, BTA draudimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 672 210,19 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. rugpjūčio 31 d. Kauno apygardos teismo nutartimi LUAB „Tradicija“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB „Robinta“. Atsakovas Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį ieškovui ir fiziniam asmeniui V. P., kuriuo prašė priteisti iš atsakovų 4 535 958 Lt. Atsakovo prašymu Kauno apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo ieškovo nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausiančias ieškovui ar esančias pas ieškovą arba trečiuosius asmenis, bendrai 4 535 928 Lt sumai. Arešto akto galiojimo laikotarpiu, ieškovas negalėjo disponuoti areštuotu nekilnojamuoju turtu, nors turėjo realią galimybę areštuotą turtą realizuoti ir gauti pajamų. 2009 m. spalio 26 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo iš dalies tenkino atsakovo ieškinį ir iš ieškovo priteisė 1 363 742,41 Lt dydžio skolą, 1836 Lt bylinėjimosi išlaidų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 26 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį ir ieškinį atmetė. Nors pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais pagrįstu pripažintas tik atsakovo reikalavimas dalyje dėl 1 363 742,41 Lt dydžio skolos priteisimo, iki pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutarties arešto mastas nesikeitė ir išliko 4 535 928 Lt dydžio, dėl nukentėjo ieškovo interesai. Atsakovas, pareikšdamas ieškinį, veikė savo rizika ir turėjo pareigą elgtis atsakingai ir rūpestingai, todėl turi atlyginti ieškovui laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytus nuostolius. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartį, iš esmės buvo konstatuotas ir atsakovo prašymu minėtoje civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumas. Atsakovas, pareikšdamas ieškinį bei prašydamas pritaikyti ieškovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokie atsakovo veiksmai laikytini neteisėtais. Ieškovas, neturėdamas galimybės disponuoti savo turtu, parado galimybę iš tokio turto gauti pajamų, kurias galėjo ir turėjo gauti. Negavęs tokių lėšų, ieškovas prarado galimybę šias lėšas investuoti ar kitaip panaudoti joms nespėjus nuvertėti dėl infliacijos, augančių nekilnojamojo turto kainų ir kitų ekonominių veiksnių, įvykusiu arešto akto galiojimo metu. Be to, ieškovas negalėjo parduoti savo nekilnojamojo turto, kai nekilnojamojo turto kainos buvo ypač palankios. Jeigu nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nepagrįsto prašymo, kurio pagrindu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas nebūtų patyręs nuostolių: būtų turėjęs galimybę disponuoti savo turtu ir iš jo uždirbti. Ieškovo nuomone, atsakovo kaltė pasireiškė neatsargumu. Ieškovas prašo priteisti CK 6.210 straipsnyje nurodytas 6 procentų metines palūkanas nuo arešto akte nurodyto turto arešto masto, t. y. nuo 4 535 928 Lt, už laikotarpį nuo arešto akto priėmimo dienos (2005 m. rugsėjo 14 d.) iki arešto akto išregistravimo dienos (2011 m. lapkričio 3 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 1500 Lt turėtų atstovavimo išlaidų, taip pat 18 722 Lt žyminio mokesčio bei 48,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais BUAB „Tradicija“ pareikštas ieškinys buvo iš dalies patenkintas, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovo įgaliotas asmuo veikė neteisėtai. Sprendė, kad byloje nenustatyta priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo gautuose pasiūlymuose parduoti pastatą 2008 metais pasiūlytos kainos už pastatą buvo mažesnės už to paties turto pardavimo kainą 2010 metais. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas prarado pajamas dėl kainų kritimo. Remdamasis bylos duomenimis, teismas darė išvadą, kad ieškovas gavo pinigų daugiau, negu būtų gavęs 2008 metais. Pažymėjo, jog pagal Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo išduotą pažymą pastato vertė yra 14 560 000 Lt, vertės nustatymo data 2010 m. spalio 14 d., o pastatas parduotas už žymiai didesnę kainą – 18 500 000 Lt. Teismas sprendė, kad pasiūlymai pirkti pastatą 2008 metais neįrodo realių ketinimų sudaryti pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi į bylą nepateikta nei vienos sudarytos su galimu prekybos centro pirkėju preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties. Atkreipė dėmesį, kad ieškovui priklausančios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), buvo išnuomotos UAB „Norfos mažmena“ ir iš patalpų nuomos ieškovas kiekvienais metais gavo pastovias pajamas. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas skaičiuoti palūkanas nuo 2005 metų nepagrįstas, nes pirmasis pasiūlymas parduoti areštuotą turtą buvo pateiktas tik 2008 metais. Taip pat nepagrįstas ir reikalavimas priteisti 1 672 210,19 Lt palūkanų, kadangi nekilnojamasis turtas parduotas 2 000 000 Lt brangiau negu buvo pasiūlyta 2008 metais. Teismas sprendė, kad atsakovas byloje veikė BUAB „Tradicija“ vardu, todėl šioje byloje jis negali atsakyti už ieškovo patirtus nuostolius. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi kitoje civilinėje byloje Nr. 2-252-109/2006 buvo pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones ieškovo keturiems žemės sklypams Kaune, kurie nurodomi ieškovo ieškinyje šioje byloje. Sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą iki 2011 m. lapkričio 3 d. nepagrįstas, nes pastatas parduotas 2008 m. spalio 20 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai nurodė, jog atsakovas negali atsakyti už ieškovo patirtus nuostolius, kadangi veikė bankrutuojančios įmonės vardu. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Atsakovas, reikšdamas ieškinį BUAB „Tradicija“ vardu, turėjo pareigą elgtis atsakingai ir rūpestingai. Teismas nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-508/2010, Nr. 3K-3-506/2012), be to, pažeidė sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus bei LR Konstitucijoje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principą.

2. Teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą ir tuo pažeidė procesinės teisės normas, t. y. nepagrindė, kodėl aplinkybė, jog laikinosios apsaugos priemonės, tariamai taikytos BUAB „Tradicija“ prašymo pagrindu, leidžia spręsti, kad atsakovas byloje veikė BUAB „Tradicija“ vardu ir jam civilinė atsakomybė netaikytina. Teismas nenurodė teisės normų ar kitų samprotavimų, pagrindžiančių tokią išvadą.

3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi BUAB „Tradicija“ pareikštas ieškinys buvo iš dalies patenkintas Kauno apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo padaryta priešinga išvada, o ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Teismų praktikoje išaiškinta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės sąlyga už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio reikalavimų nepagrįstumas, patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai atmesti.

4. Teismas, vertindamas apelianto nuostolius, nepagrįstai jų galimybę siejo su pastato nerealizuotu pardavimu. Apelianto nuomone, ieškinyje pateikta nuostolių paskaičiavimo metodika taikytina nepriklausomai nuo to, ar galimybės parduoti turtą buvo realios, nes atidus ir protingas asmuo nebandys realizuoti savo ketinimų įsigyti areštuotą turtą.

5. Teismas nepagrįstai nuostolių atsiradimo faktą sieja su pastato pardavimo realumu 2008-2010 metais, todėl klaidingai teigia, kad pastatas parduotas pelningai. Be to, tam tikru metu realizavus turtą, gautos lėšos galėjo būti investuojamos joms nenuvertėjant. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-351/2011 yra pažymėjęs, jog nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys apie žemės sklypų vidutinę rinkos vertę negali būti laikomi atspindinčiais tikrąją turto vertę. Byloje buvo pateikta preliminarioji sutartis dėl pastato pirkimo.

6. Teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas nepatyrė nuostolių, kadangi pastatą nuomojo. Apeliantas, nuomodamas pastatą, patyrė daug išlaidų, skirtų pastato eksploatacijai, komunalinėms išlaidoms, nekilnojamojo turto mokesčiui, renovacijai, tad nuomos pelningumas buvo nežymus.

7. Teismas, teigdamas, jog nėra priežastinio ryšio, nevertino visų bylos aplinkybių, apsiribojo tik techniniu priežastinio ryšio vertinimu.

8. Teismas neteisingai nurodė, jog ieškovo turtas buvo areštuotas kitoje civilinėje byloje. Buvo areštuota tik ½ ieškovui priklausančio žemės sklypo.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo:

1. Nuostoliai dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali būti atlyginami automatiškai, vien tik atmetus ieškinį. Ieškovas turėjo įrodyti, kad nuostoliai atsirado dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinosios apsaugos priemonės tam pačiam pastatui bei keturiems žemės sklypams buvo pritaikytos kitoje civilinėje byloje, kurioje BUAB „Tradicija“ ieškinys buvo tenkintas ir iš UAB „LNTV“ priteista 660 000 Lt. tuo pačiu konstatuota, kad UAB „LNTV“ atsako už savo vienintelės akcininkės UAB „Serneta“ 400 00 Lt skolą kreditoriui BUAB „Tradicija“. Mano, kad apelianto sukurti savo naudai nuostoliai yra fiktyvūs.

2. Su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai apelianto nuostoliams paskaičiuoti, kurie skiriasi nuo ieškinio pagrindo ir jo dalyko, kadangi bylos nagrinėjimo metu apeliantas teisme įrodinėjo nuostolių atsiradimą visai kitu pagrindu, t. y. skaičiavo nuostolius, taikydamas 6 procentų skaičiuotinų palūkanų sumą nuo areštuoto turto sumos. Taigi apeliantas pakeitė ieškinio pagrindą ir byloje priteistiną nuostolių sumą nurodo atsiradusią parduotino pastato preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties nevykdymo pagrindu.

3. Apeliantas ieškinyje nepagrįstai skaičiavo 6 procentų palūkanas už penkių metų laikotarpį, nors pelningai pardavė prekybos centrą už 18 500 000 Lt, kai nekilnojamojo turto registre objekto vertė buvo 14 560 000 Lt. Be to, CK 6.210 straipsnis taikytinas, kai šalis sieja sutartiniai santykiai. Preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis tarp apelianto ir UAB „Nekilnojamo turto valdymas“, kurioje nurodyta didesnė pardavimo kaina, nebuvo įregistruota, nėra ir kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šios sutarties šalys siekė sukurti realius verslo santykius, ar kad iš jos kiltų kokios nors pareigos atsakovui.

4. Apelianto ieškiniu reikalaujama nuostolių suma neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje negautoms pajamoms keliamų realumo ir pagrįstumo kriterijų.

5. Teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad atsakovui nekyla pareiga atlyginti nuostolius. Bankroto administratorius veikė pagal teisės aktų reikalavimus ir administruojamos įmonės interesais, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus. Dėl tolesnių bankroto procese skolų išieškojimo procedūrų sprendžia kreditorių komitetas ir jis įgalioja administratorių.

Trečiasis asmuo BUAB „Tradicija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Trečiasis asmuo „BTA Insuransce Company“ SE atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo:

1. Nuostolių skaičiavimas palūkanų forma yra ydingas, kadangi nepriklausomai nuo arešto masto turto pardavimas nebūtų įmanomas. Be to, būtina įvertinti, ar turtas nuvertėjo. Byloje esantys įrodymai ne tik kad neįrodo ieškovo turto nuvertėjimo, bet yra nepalankūs apeliantui. 2009 m. rugsėjo 11 d. preliminarioje sutartyje nurodoma 1 000 000 Lt didesnė kaina nei pirkimo-pardavimo sutartyje, nors 2009 m. UAB „Nekilnojamo turto valdymas“ negalėjo nežinoti apie turto areštą, be to, 2009 m. turto kainos buvo žemiausios per pastaruosius penkis metus. Mano, kad 2010 m. spalio 20 d. turto pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas, nes nėra įrodymų, jog buvo sumokėta nurodyta kaina, tai neatsispindi ir apelianto pelno(nuostolių) ataskaitose.

2. Aplinkybė, kad ieškinys buvo tenkintas pirmose dvejose instancijose, eliminuoja atsakovo neteisėtų veiksmų faktą, kadangi iš administratoriaus būtų reikalaujama daugiau negu iš teismo. Be to, teismas nelaikė, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas. Teismas teisingai pažymėjo, kad administratorius veikė, atstovaudamas BUAB „Tradicija“ kreditorių valią.

3. Apeliantas 2010 metais turtą pardavė brangiau negu gavo pasiūlymą 2008 metais. Apeliantas dėl tariamai neteisėtų veiksmų gavo naudos, todėl nėra neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp jų. Apelianto pateikti išrašai iš turto arešto registro nepaneigia fakto, kad turtas, dėl kurio kyla ginčas, buvo areštuotas kitoje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nuostolių, kildinamų iš byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad UAB ,,Robinta“, būdama bankrutuojančios UAB ,,Tradicija“ administratoriumi, teisme pareiškė ieškinį UAB ,,LNTV“, prašydama priteisti iš pastarosios 4 535 958 Lt ir šiam ieškiniui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Kauno apygardos teismas ieškovo prašymu 2005 m. rugpjūčio 23 d. ir 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutartimis taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo BUAB ,,Tradicija“ reikalavimų užtikrinimui areštavo UAB ,,LNTV“turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, uždraudžiant skolininkui areštuotu turtu disponuoti (t. 1, b. l. 27). Vykdant šias teismo nutartis, buvo areštuotas UAB ,,LNTV“ nekilnojamasis turtas (t. 1, b. l. 29-48). Duomenų apie kito turto ar piniginių lėšų areštą byloje nėra, jų nepateikė ir šios bylos ieškovas.

Dėl atsakovo teisės gauti nuostolių, padarytų ieškovo prašymu taikant laikinąsias apsaugos priemones, kai ieškinys atmestas, atlyginimo

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų nustatymu atsakovui ar jo turtui bei turtinėms ir neturtinėms teisėms (CPK 145 str.). Įstatyme įtvirtinta ieškovo teisė prašyti atsakovui taikyti atitinkamus ribojimus taip pat apima ir ieškovo bei atsakovo interesų pusiausvyros principo įgyvendinimą. CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutas yra šalių interesų pusiausvyros išraiška. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ši įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2011 m. spalio 1 d. (2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XI-1480 387 str.), iki tol analogiškas nuostolių atlyginimo institutas buvo nustatytas CPK 147 straipsnio 3 dalyje.

CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad ieškinio atmetimas yra būtina atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, prieš pateikdamas ieškinį, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suvokia, kad tokio prašymo tenkinimas dar nereiškia ieškinio pagrįstumo. Dėl to tokiu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje R. G. ir I. D.v. V.G., bylos Nr. 3K-7-335/2013).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, inter alia yra išaiškinęs, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-74/2011; 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lit-Invest“ v. UAB „Paribys“, bylos Nr. 3K-7-411/2010; 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Militzer and Munch Fortransas“ v. „Lex System“ GmbH, bylos Nr. 3K-3-589/2006). Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, padarytų taikant laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo ieškovui, prašiusiam taikyti tokias priemones, yra taikoma griežtoji civilinė atsakomybė ir kad spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilines atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neteisėti veiksmai yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba veiksmų, kuriuos draudžia įstatymai ar sutartis, atlikimas, arba bendrojo pobūdžio reikalavimų elgtis atidžiai ir rūpestingai bei taip, kad niekam nepadarytum žalos, pažeidimas (CK 6.246 str., 6.263 str. 2 d.). Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankrutuojančios UAB ,,Tradicija“ ieškinys dėl 4 535 928 litų sumos iš UAB ,,LNTV“ priteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų buvo tenkintas iš dalies, priteista 1 363 742,42 Lt suma, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi, bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, minėti teismų sprendimai buvo panaikinti ir ieškinys atmestas visiškai (t. 1, b. l. 80-86). Todėl atsižvelgiant į minėtąją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo įsiteisėjęs, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka ir palikus sprendimą galioti, tačiau jį panaikinus kasacinės instancijos teismo, ieškinys pareikštas BUAB ,,Tradicija“ laikytinas nepagrįstu ir atmestu, todėl šioje byloje buvo pagrindas reikšti ieškinį dėl nuostolių, kildinamų iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.

Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, jog ieškinį tenkinus tik iš dalies, ieškovas neva turėjo prašyti sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį ir tada jo atsakomybė šioje byloje būtų mažesnė. Byloje nėra duomenų, kad pats atsakovas (šioje byloje ieškovas), patenkinus mažesnę dalį ieškovo ieškinio, būtų prašęs teismo sumažinti jo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastų. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, manantis, kad jo teisė pažeista, visų pirma, pats gina savo teises, o ne turi laukti, kad už jį tai atliks kitas, neturintis tokio intereso, asmuo. Šiuo atveju, negalima kaltinti ieškovo (BUAB ,,Tradicija“), kad jis veikė savo, o ne atsakovo, interesais. Tačiau, kaip minėta, jam tenka rizika dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo, atmetus jo ieškinį.

Dėl žalos atlyginimo

Esminė civilinės atsakomybės, galimos dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taikymo sąlyga yra žala.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus regiono Aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Graanul invest“, bylos Nr. 3K-7-465/2008). Civilinė atsakomybė yra skirta visiškai kompensuoti nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (lot. restitutio in integrum).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Leandra“, bylos Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. J. firma „Tastos statyba“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-62/2008, išaiškinta, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas nuostolius apskaičiuoja, kaip palūkanas nuo 2005 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. lapkričio 3 d. už nepagrįstą suvaržymą naudotis areštuotomis lėšomis – 4 535 928 Lt sumoje.

Visų pirma, pažymėtina, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones, nors ir buvo nurodytas piniginių lėšų areštas, tačiau vykdant teismo nutartis, piniginės lėšos nebuvo areštuotos; to nenurodo ir ieškovas ieškinyje. Todėl tiesiogiai dėl negalėjimo naudotis pinigais ir iš to kilusių pasekmių nėra pagrindo spręsti.

Dėl ieškovo nekilnojamojo turto arešto taip pat spręstina pagal ieškinio pagrindą – kad neva ieškovas, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, negalėdamas laiku realizuoti nekilnojamojo turto, negavo iš to pajamų, atitinkamai negalėjo disponuoti už turtą gautomis piniginėmis lėšomis ir gauti pelną palūkanų forma.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas apie galimybę tokiu atveju prisiteisti nuostolius negautų pajamų forma, nurodė, kad turi būti įvertintos visos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir dydį.

Pirma, negautų pajamų numatomumas, kai atsakovas sugeba įrodyti, kad patyrė tokius nuostolius, kuriuos buvo numatęs sudarydamas sutartį. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties atsakovo, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Praradimai gali atsirasti tik tada, kai uždraudus atlikti tam tikrus veiksmus su nekilnojamojo turto ar akcijų pardavimu, atsakovui atimama galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines teises į areštuotą turtą. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir trukmę. Be to, negautos pajamos turi ir realumo požymių (CK 6.249 str. 3 d.), t. y. nukentėjusysis turi konkrečiai nurodyti, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apribojant disponavimą turtu paveikė suvaržyto turto vertę ir jo, kaip verslininko, galimybę plėtoti nekilnojamojo turto verslą. Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R.G. ir I.G. v. V.G., bylos Nr. 3K-7-335/2013).

Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 str.) ir CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ginčuose dėl žalos atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybes, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime į ieškinį, - atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Mokslo ir technologijų parkas“ v. S. Č., bylos Nr. 3K-3-642/2006).

Pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Dėl to teismas nustato reikšmingas faktines aplinkybes teisingam bylos išnagrinėjimui įvertinęs bylos įrodymų visumos ir kiekvieno iš jų atskirai įrodomąją reikšmę.

Nors, kaip minėta, ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo ne nuostolius dėl nekilnojamojo turto kainų skirtumo tam tikrais laikotarpiais, o prarastą galimybę disponuoti pinigais už realizuotą nekilnojamąjį turtą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo įrodymus, pagrindžiančius ieškovo galimybę parduoti turtą, nes tai susiję su ieškovo reiškiamo ieškinio pagrindu. Teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė savo realių ketinimų parduoti turtą. Tokiais ketinimais negalima laikyti keleto byloje esančių raštų (t. 1, b. l. 49, 50, 51), kuriuose nurodoma, jog UAB ,,Sparteka“ ketino įsigyti pastatą (duomenys neskelbtini) už 16 500 000 Lt, UAB ,,MK investicija“ tą patį pastatą nurodė pirksianti už 15 000 000 litų, UAB ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ – už 19 500 000 litų. Tokie įrodymai neabejotinai yra nepakankami siekiant įrodyti realius ketinimus parduoti turtą. Ieškovas neįrodė jokių prievolinių teisinių santykių, siejančių jį su minėtais juridiniais asmenimis, iš kurių būtų galima spręsti apie įvyksiančių sandorių realumą.

Be to, kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinant įvykusį nekilnojamojo turto sandorį – 2010 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį (t. 1, b. l. 52-61), nustatyta, kad turtinės žalos ieškovas nepatyrė, nes turtas parduotas už 18 500 000 litų, o pasiūlymuose pirkti šį turtą buvo nurodyta žymiai mažesnė kaina, be to, Nekilnojamojo turto registre nurodyta šio turto vertė – 14 560 000 litų.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant įrodytai vienai iš civilinės atsakomybės sąlygų – žalos buvimai, nėra galima civilinė atsakomybė apskritai (CK 6.249 str.).

Dėl atsakovo tinkamumo

Ieškovas nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl nuostolių, kildinamų iš laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, pareiškė ne anos bylos ieškovui (BUAB ,,Tradicija“), o šio ieškovo atstovui – bankroto administratoriui. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnį, bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs ĮBĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Administratoriui įstatymas nesuteikia teisės veikti kaip savarankiškam civilinių teisinių santykių subjektui ar siekti sau turtinės naudos. Jis turi įstatymo jam suteiktus plačius įgalinimus, tačiau veikia ne savo, o bankrutuojančios įmonės (jos kreditorių) naudai. Administratorių su įmone sieja pavedimo teisiniai santykiai ir jis materialinės naudos gauna tik tiek, kiek uždirba atlikdamas administratoriaus funkcijas. Visos lėšos, kurias administratorius išieško iš bankrutuojančios įmonės skolininkų ar priteisiamos pagal nuginčijamus sandorius, atitenka bankrutuojančiai įmonei ir įstatymo nustatyta tvarka paskirstomos jos kreditoriams. Atitinkamai administratorius reiškia ieškinius ne savo, o bankrutuojančios įmonės vardu ir jos naudai (netiesioginis ieškinys). Todėl administratoriaus, kaip savarankiško subjekto, atsakomybė galima tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka arba jeigu būtų konstatuotas jo, kaip atstovo, piktnaudžiavimas civilinėmis procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.). Šiuo atveju, materialinė teisinė atsakomybė dėl nuostolių, kildinamų iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, gali būti taikoma bylos šaliai (ieškovui), o ne jo atstovui (CPK 146 str. 2 d.). Nurodyti atsakovą reiškiant ieškinį yra ieškovo pareiga, teismas šalį keisti gali tik ieškovo prašymu (CPK 45 str. 1 d.).

Aplinkybė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, yra pagrindas atmesti ieškinį.

Todėl be aukščiau minėtų aplinkybių, ieškovo ieškinys pagrįstai atmestas dar ir dėl to, kad jis pareikštas atsakovui, neturinčiam pareigos atsakyti pagal pareikštus reikalavimus.

Dėl nutartyje paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais neturi pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. nutartimi ieškovui iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme buvo atidėtas mokėtino 20 722 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą (t. 2, b. l. 174-175). Ieškovo apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo priteistinas minėta nutartimi atidėtas žyminis mokestis (CPK 84 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ (j. a. k. 125510179, buveinės adresas: Justiniškių g. 56-15, Vilnius) 20 722 Lt (dvidešimt tūkstančių septynis šimtus dvidešimt du litus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.

TeisėjaiAlė BukavinienėDanutė GasiūnienėVigintas Višinskis