Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Kairienės ir Eglės Mauricės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „O“ atstovui advokatui Vytautui Kucevičiui,

dalyvaujant atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei Živilei Dringelienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „O“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečias suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Ž“, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „O“ (toliau – UAB „O“) kreipėsi į teismą skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu jos atstovas paaiškino, kad yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 2 straipsnio 36 ir 38 dalis, Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir PATĮ) 2 straipsnio 4 ir 6 dalis bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MATĮ) 2 straipsnio 10-11 dalis laikoma gamintoja/importuotoja, kuriai kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai „Ž“ (toliau – ir VšĮ „Ž“, ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis MATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Departamento 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 (toliau – ir Raštas) buvo informuota, kad Departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir 2018 m. vasario 22 d. sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Alytaus apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko pareiškėjos patikrinimą ir persiuntė 2018 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. A-11 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Departamentas 2018 m. spalio 18 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 1 370,00 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą. Sprendimas yra nepagrįstas, nes yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi ATĮ ir PATĮ nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Dėl to, kad 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti pareiškėjai Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos – pareiškėjos sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Sprendimu pareiškėja įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą, nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės. Pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, be to, šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai. Susidaro situacija, kai einamieji 2018 metai yra paskutiniai metai, kada galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti Mokestį už 2013 metus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Departamento priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, pareiškėja nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius. Taigi, dėl šios priežasties akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai pareiškėja Sprendimo pagrindu verčiama sumokėti Mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o 2018 m. vasario 22 d. sprendimas ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme (sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas). 2018 m. vasario 22 d. sprendimas, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas bei priimtas Sprendimas, yra neteisėtas, nes šis sprendimas pažeidžia įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o 2018 m. vasario 22 d. sprendimui priimti atliktos procedūros peržengia Departamentui suteiktos kompetencijos ribas. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas pažeidžia „įstatymas atgal negalioja“ (lot. lex retro non agit) bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas priimtas pažeidus Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Aprašas) IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus (Departamentas 2013 metais atliekų tvarkytojo išduotų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d, ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti įrodančius dokumentus, o ne 2015 m. gegužės 12 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-35). Atitinkamais terminais tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 metais UAB „M“ išduotų įrodančių dokumentų kontrolės, o ne 2015 m. rugsėjo 16 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-63) ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-59)), tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę pareiškėjos realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas priimtas į procedūras neįtraukus pareiškėjos ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su pareiškėjos interesais susijusį sprendimą. Atsižvelgiant į minėtą, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto 2018 m. vasario 22 d. sprendimo pagrindu. Kadangi tokiu būdu pareiškėja verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžiusi, Sprendimas yra naikintinas. Sprendimas yra priimtas neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Sprendime nurodoma, kad jis priimamas įvertinus gautas pareiškėjos pastabas. iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku, ar atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė į pastabas, jei taip, tai į kurias, arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius įrodymus”. Sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 17.2 punktas. Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą (2.6 punktas). Todėl Sprendimas priimtas remiantis negaliojančiu teisės aktu yra neteisėtas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu jos atstovė paaiškino, kad UAB „O“ įvertinusi savo interesus, teises, pareigas, bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ „Ž“. Pareiškėja pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, žinojo apie išliekančią jai pareigą MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Departamentas 2017 m. lapkričio 21 d. atlikęs VšĮ „Ž“ patikrinimą, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2, kuriuo panaikino VšĮ „Ž“ pareiškėjai išrašytus patvirtinimus. Informavo pareiškėją apie prievolę iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už metalinės pakuotės atliekas už 2013, 2014, 2015 metus, tačiau pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų nepateikė ir mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013, 2014. 2015 metus nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja iki nustatyto termino Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų nepateikė ir mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013, 2014, 2015 metus nesumokėjo, Departamentas 2018 m. rugsėjo 12 d. atliko patikrinimą, kurio metu įvertinęs pareiškėjos patikrinimo metu pateiktus 2013, 2014, 2015 m. pakuočių apskaitos dokumentus, VšĮ „Ž“ UAB „O“ išduotus metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013, 2014, 2015 metus, ir tai, kad Departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikino aukščiau nurodytiems metalinės pakuotės kiekiams VšĮ „Ž“ pareiškėjai išrašytus metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013, 2014, 2015 metus, nustatė, jog UAB „O“ 2013, 2014, 2015 metais neįvykdė metalinės pakuotės, atliekų tvarkymo užduočių. Apskaičiavo nesumokėtą mokėtiną mokestį už 2013 metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teiktą metalinę gaminių pakuotę 1 908,00 Lt (553,00 Eur), už 2014 metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teiktą metalinę gaminių pakuotę 2 643,00 Lt (765,00 Eur), už 2015 metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teiktą metalinę gaminių pakuotę 52,00 Eur. Departamentas, išnagrinėjęs 2018 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktą Nr. A-13 ir įvertinęs pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius dokumentus, Sprendimu patvirtintino Departamento 2018 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. A-11 bei pareiškėjos mokestinę prievolę už 2013, 2014, 2015 metus sumoje 1 370,00 Eur.

Trečiojo suinteresuoto asmens VšĮ „Ž“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, jog su skundu sutinka, prašo jį tenkinti. Atsiliepime taip pat nurodė, kad Sprendimo priėmimą sąlygojo neteisėtai priimtas 2018 m. vasario 22 d. sprendimas, kuriuo buvo panaikinta dalis pareiškėjai išduotuose Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio. Pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Sprendime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėja iki patikrinimo pradžios, neįvertinusi Departamento sprendimu panaikintos dalies Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius ir tokiu būdu pažeidė PATĮ ir MATĮ reikalavimus. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės. Pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „M“ išduoti įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „M“ daromų teisės pažeidimų. Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ir Sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis neteisėtu 2018 m. vasario 22 d. sprendimu. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą/panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus Departamentas peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą. Sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 18 d. sprendimo Nr. 142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamentas, vadovaudamasis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi, Aprašo 56 punktu, priėmė 2018 m. vasario 22 d. sprendimą, kuriuo panaikino Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą, tai yra Departamentas panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. 2018 m. vasario 22 d. sprendimas buvo apskųstas. Regionų administracinis teismas priėmė 2023 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens Organizacijos skundą atmetė kaip nepagrįstą ir paliko galioti 2018 m. vasario 22 d. sprendimą. Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimas buvo apskųstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. liepos 2 d. priėmė nutartį, kuria Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą pakeitė ir panaikino 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto Patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „M“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl 2018 m. vasario 22 d. sprendimo paliko nepakeistą. Departamentas Raštu informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius, nes Patvirtinimai netekę galios. Departamentas 2018 m. rugsėjo 12 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad buvo patikrintos pareiškėjos Valstybinė mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teiktos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos už 2013-2015 m. Vadovaujantis deklaracijų duomenimis, Patikrinimo akte nustatyta, kad deklaracija už 2013 metus VMI deklaruotas 00,00 Lt mokestis. Deklaracija už 2015 metus VMI deklaruotas 00,00 Eur mokestis. Pareiškėja dėl gaminiais pripildytų pakuočių tiekimo 2013-2015 m. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai buvo registruota Gamintojų ir importuotojų sąvade, buvo licencijuotos Organizacijos narė. Patikrinimui pareiškėja pateikė 2013 ir 2015 m. pakuočių apskaitos dokumentus, Organizacijos pareiškėjai 0,438 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013 metus, 0,292 t metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą už 2015 metus. Departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikino dalį Organizacijos pareiškėjai išrašytuose metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančiuose dokumentuose nurodyto sutvarkyto atlieku kiekio, nurodyto Patikrinimo akto 1 lentelėje. Patikrinimo akte nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009-04-23 įsakymu Nr. DI-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktu pareiškėja turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti. Departamentas 2018 m. vasario 23 d. Raštu informavo pareiškėją apie prievolę iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. Pareiškėja iki patikrinimo pradžios nepatikslino VMI pateiktų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 m. Įvertinus 2018 m. vasario 22 d. sprendimu panaikintą dalį Organizacijos išrašytuose metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančiuose dokumentuose nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio, nesumokėtas mokėtinas mokestis už pareiškėjos Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiektą metalinę gaminių pakuotę už 2013 m. yra 1 908,00 Lt (553,00 Eur), už 2014 metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teiktą metalinę gaminių pakuotę 2 643,00 Lt (765,00 Eur), už 2015 metais Lietuvos Respublikos vidaus rinkai teiktą metalinę gaminių pakuotę 52,00 Eur. Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikė Departamentui pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriame išdėstė nuomonę, kad Patikrinimo aktas, prieštaraujantis teisės aktų nuostatoms, yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl ko prašė Departamento netvirtinti Patikrinimo akto. Departamentas, įvertinęs pareiškėjos 2018 m. rugsėjo 27 d. pateiktas pastabas, 2018 m. spalio 18 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ), ATĮ, PATĮ ir MATĮ, taip pat kiti minėtų įstatymų įgyvendinamieji (poįstatyminiai) teisės aktai.

MAĮ 10 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu. Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ATĮ 32 straipsnio 1 dalį, PATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 3 dalį, MATĮ 4 straipsnio 3 dalį, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

PATĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog gamintojų ir importuotojų pareigos yra organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose ir, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje.

PATĮ 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog gamintojai ir importuotojai privalo MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

PATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuodami savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, ATĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka šias atliekas tvarkydami patys arba perduodami jas tokias atliekas turinčiam teisę tvarkyti atliekų tvarkytojui) (1 punktas), kolektyviai (steigdami šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytą gamintojų ir importuotojų organizaciją ir (ar) tapdami tokios organizacijos dalyviais ir, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, jai pavesdami vykdyti šiame straipsnyje nustatytas pareigas arba, kaip numatyta šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami vykdyti šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytas pareigas netapdami organizacijos dalyviais) (2 punktas) ir 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pareigą dalyvauti užstato už vienkartines pakuotes sistemoje, jeigu tiekia Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminius, už kurių vienkartinę pakuotę pagal šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį nustatytas užstatas, tik pavesdami šio įstatymo 11² straipsnyje nurodytam užstato už vienkartines pakuotes sistemos administratoriui organizuoti užstato už vienkartines pakuotes sistemą (3 punktas).

MATĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.

Taip pat, atkreiptinas dėmesys, kad Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (redakcija galiojo iki 2013 m. gruodžio 28 d.), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) turi būti įgyvendinama tokiu būdu – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro 1999-07-14 įsakymu Nr. 217, 4 priede (redakcija galiojo iki 2014 m. kovo 4 d.) nurodytu R4 būdu perdirbant tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi Aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Aprašo 54 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl neteisėtai išrašytų dokumentų ir patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais priima AAD (Departamentas), vadovaudamasis Aprašo 53 punktu.

Taigi, iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, jog lengvatos taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, be kita ko, atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MATĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo tikslais būtent pareiškėja nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį.

Nagrinėjamu atveju Departamentas pripažino negaliojančiais UAB „M“ išrašytus gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus už 2013–2015 metus, jų pagrindu 2018 m. vasario 22 d. sprendimu buvo panaikinti Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai.

Gamintojams ir importuotojams buvo išsiųsti pranešimai su prašymu apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį (šiuo atveju pareiškėjai iki 2018 m. balandžio 20 d.). Todėl Departamentas pradėjo gamintojų ir importuotojų, kuriems buvo panaikinti patvirtinimai, patikrinimus. Pareiga mokėti mokesčius už pakuočių sutvarkymą yra reglamentuota teisės aktais, tai yra PATĮ 7 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Tvarkos aprašo 17 punktas, reglamentuojantis pranešimo apie pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų panaikinimą turinį, taip pat numato tik mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą ir sumokėjimą, kai dėl įrodančių dokumentų panaikinimo lieka neįvykdytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys.

Ginčas dėl 2018 m. vasario 22 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo buvo baigtas nagrinėti LVAT priėmus 2025 m. liepos 2 d. nutartį, kuria panaikinta 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „M“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu – tarp jų ir dėl pareiškėjai išduoto Organizacijos patvirtinančio dokumento. Kita Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 2 d. sprendimo dalis dėl 2018 m. vasario 22 d. sprendimo palikta nepakeista.

Be to, LVAT administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 pareiškėja buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl minėtoje byloje nustatyti faktai iš naujo šioje administracinėje byloje neįrodinėjami (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje konstatavo, kad Departamentas turėjo kompetenciją pripažinti neteisėtais Organizacijos už 2013-2015 metus gamintojams ir (ar) importuotojams išrašytus pavirtinimus apie atliekų sutvarkymą, tačiau LVAT pažymėjo, jog patvirtinimai, grindžiami UAB „M“ išrašytais metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 2013 metus įrodančiais dokumentais (dalis už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodyto atliekų kiekio) nepagrįstai panaikinti 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.

Taigi, nagrinėjamu atveju nebėra ginčo, kad Organizacijos pareiškėjai 2013-2015 m. išduoti Patvirtinimai dėl metalinės pakuotės kiekio yra pripažinti negaliojančiais. Tai yra, teismui nepateikta įrodymų, kad Užduotis už 2013-2015 m. įvykdyta, nes pareiškėja šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Tačiau LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi panaikinus 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, Patvirtinimai, grindžiami UAB „M“ išrašytais metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą už 2013 metus įrodančiais dokumentais (dalis už 3,1592 proc. šiuose dokumentuose nurodyto atliekų kiekio), yra galiojantys.

Departamentas, atsižvelgęs į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį, parengė 2025 m. rugsėjo 8 d. išvadą, kurioje atliko skundžiamu Sprendimu pareiškėjai apskaičiuoto mokėtino Mokesčio perskaičiavimą ir nustatė pareiškėjai sumokėti 1 352,00 Eur sumą už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį. Šie skaičiavimai byloje nėra ginčijami.

Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos atliekos už 2013-2015 metus buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos, tai yra kad pareiškėja 2013-2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taip pat pareiškėja nenurodė jokių argumentų dėl anksčiau minėto perskaičiuoto mokesčio, iš esmės susijusio su 2013 metais, nepagrįstumo, taip pat dėl taikyto metodo, apskaičiuojant nesutvarkytų pareiškėjos priduotų metalinių pakuočių kiekį. Todėl teisėjų kolegija dėl šių aspektų plačiau nepasisako. Be to, pareiškėja skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad jai apskaičiuotas mokestis yra neproporcingas ir/ar jis turi būti mažinamas dėl kitų svarbių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjai perskaičiavimu nustatytas Mokestis už 2013-2015 m. yra apskaičiuotas pagrįstai.

Pareiškėjos teiginys, kad ji tinkamai ir laiku įvykdė teisės aktais nustatytas pareigas, todėl, nesant jos kaltės, skundžiamu Sprendimu negalėjo būti taikoma neigiama pasekmė (mokėti Mokestį) – atmestinas kaip nepagrįstas, nes nagrinėjamu atveju svarbu ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi, pareiškėja to padaryti už 2013–2015 m. negali (išskyrus šioje byloje nustatytą nedidelį kiekį už 2013 m.), todėl pareiškėja negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų.

Pareiškėjos teiginiai dėl jai paskirtos sankcijos – atmestini, nes skundžiamu Sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija, kadangi pakuotės už 2013-2015 m. liko nesutvarkytos (išskyrus šioje byloje nustatytą nedidelį kiekį už 2013 metus), pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį.

Pareiškėjos teiginys, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes jis priimtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu, tai yra Sprendimas priimtas remiantis Tvarkos aprašo 17.2 papunkčiu, tačiau nuo 2018 m. liepos 1 d. 17.2 papunktis yra panaikintas – atmestinas. Tvarkos aprašo 17.2 papunktyje, redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 5 d. iki 2018 m. liepos 1 d., įtvirtinta, kad dalyvaujantis (-ys) Organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis (-ys) atliekų tvarkymo užduoties, dėl pažymos (dėl viso pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti, o Tvarkos aprašo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d., panaikino 17.2 papunktį. Taigi, iki 2018 m. liepos 1 d. galiojanti Tvarkos aprašo redakcija iš esmės nustatė, kad neįvykdžius Užduoties turi būti mokamas Mokestis. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas priimtas 2018 m. spalio 18 d., todėl turi būti taikoma Tvarkos aprašo redakcija nuo 2018 m. liepos 1 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėja, kad skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis ginčo laikotarpiu negaliojančiu Tvarkos aprašo 17.2 papunkčiu, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, kadangi iš esmės tokia pati nuostata, jog neįvykdžius Užduoties mokamas Mokestis nustatyta PATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, tai yra gamintojai ir importuotojai privalo MATĮ nustatyta tvarka mokėti Mokestį, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Nors Departamentas Sprendime padarė iš esmės formalią klaidą, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.

Pažymėtina, kad pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Taip pat, pažymėtina, kad jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolę sumokėti Mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai ar atliekų tvarkytojai, kurie nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp UAB „M“, Organizacijos ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadai, kad Mokesčio apskaičiavimas ir įpareigojimas pareiškėją jį sumokėti būtų neproporcinga, neadekvati ar neteisinga priemonė.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek atsakovo, tiek ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktualius teisės aktus, LVAT praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti skundžiamą Sprendimą, atsižvelgiant į Mokesčio perskaičiavimą už 2013 metus, tai yra Sprendime patvirtinta pareiškėjai už 2013-2015 m. sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma (iš viso 1 370,00 Eur) keistina, ją sumažinant iki 1 352,00 Eur.

Pareiškėja pateikė prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, išskyrus žyminio mokesčio sumokėjimo duomenis. Kadangi pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai priteistina 0,30 Eur žyminio mokesčio, taip pat grąžintina 0,50 Eur žyminio mokesčio permoka.

Vadovaudamasis ABTĮ 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „O“ skundą dėl sprendimo panaikinimo patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, sumažinant pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „O“ už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus patvirtintą 1 370,00 Eur mokesčio sumą iki 1 352,00 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai penkiasdešimt dviejų eurų) sumos.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „O“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 0,30 Eur (nulį eurų 30 ct) žyminio mokesčio, taip pat grąžinti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „O“ 0,50 Eur (nulį eurų 50 ct) žyminio mokesčio permoką.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.