- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-14
- Bylos Nr.
- e2A-40-569/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00605-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Irena Stasiūnienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“
- Atsakovas
- A. Z.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tomadas“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. Z. skolą 11 636,70 Eur, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė su Telšių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau – VPK) sudarė priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kurios 1 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. 2017 m. rugsėjo 7 d. priverstinai nuvežtų transporto priemonių pervežimo priėmimo ir perdavimo aktu ieškovė iš G. S. firmos parėmė tolimesniam saugojimui priverstinai nuvežtą transporto priemonę – motorolerį be valstybinių numerių (toliau – motoroleris). Minėtas motoroleris transportuotas iš G. S. firmos į ieškovės saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini). VPK tik 2019 m. rugsėjo 6 d. raštu informavo, kad motorolerio savininkas ar/ir valdytojas yra A. Z. ir kad transporto priemonė grąžintina atsakovui. 2019 rugsėjo 25 d. ieškovė išsiuntė atsakovui pranešimą dėl įsiskolinimo už motorolerio saugojimą sumokėjimo, tačiau atsiskaitymo už suteiktas paslaugas negavo. Atsakovo skola sudaro 11 636,70 Eur už motorolerio saugojimą 982 dienas, taikant 11,85 Eur įkainį už dieną.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo A. Z. ieškovei skolą 1 115,00 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 25,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovui 339,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog motorolerio savininkas yra kitas asmuo. Motoroleris yra neregistruotas, be valstybinių numerių. Atsakovo argumentus teismas vertino kritiškai, nes jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atsakovas nenurodė nei tariamo savininko pavardės, nei gimimo datos ar kitų duomenų, padedančių nustatyti savininką. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir atsakovo patvirtinimo, jog vairavo transporto priemonę, teismas darė išvadą, kad atsakovas yra transporto priemonės valdytojas.
4. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju žinomas tik transporto priemonės valdytojas, todėl sprendė, kad išlaidas, susijusias su transporto priemonės saugojimu ieškovės stovėjimo aikštelėje, privalo atlyginti motorolerio valdytojas A. Z..
5. Teismas darė išvadą, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti daug mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, kad ieškovės ir Telšių apskrities VPK sudarytoje sutartyje numatytas transporto priemonių saugojimo įkainis 11,85 Eur už vieną parą neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų panašioje vietovėje.
6. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus įkainius aplinkiniuose rajonuose, paties motorolerio vertę, sprendė, kad protinga ir teisinga vienos paros motorolerio saugojimo įkainį sumažinti iki 5,00 Eur už vieną saugojimo parą.
7. Teismas nurodė, jog duomenų, kad buvo kreiptasi į Telšių apskrities VPK, byloje nėra. Pagal byloje esančius duomenis, matyti, kad iki 2019 m. rugsėjo 25 d. ieškovė nesiėmė pakankamai aktyvių veiksmų išsiaiškinti transporto priemonės savininką.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovė teismui pareiškimą pateikė tik 2020 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo transporto priemonės perdavimo ieškovei saugoti momento. Teismas sprendė, kad ieškovė elgėsi pasyviai, spręsdama klausimą dėl išlaidų už transporto priemonės saugojimą išieškojimo, kas sąlygojo įsiskolinimo augimą. Ieškovė ilgą laiką nesiėmė jokių veiksmų išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą, nors sutarties 7.6. punktas numato, kad ieškovė (vykdytojas) turi imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonės savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti. Teismas laikė įrodytu, kad ieškovė laiku nesiėmė pakankamai veiksmų, jog transporto priemonė būtų kuo greičiau grąžinta savininkui, todėl tokie ieškovės veiksmai, ilgą laiką nesiimant jokių veiksmų išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą, negali būti vertinami kaip atitinkantys teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
9. Teismas sprendė, jog ir atsakovas – transporto priemonės valdytojas nesiėmė jokių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, nors jam apie motorolerio paėmimą saugoti buvo žinoma, kas matyti iš transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto. Todėl, teismo nuomone, atsakovas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nesiėmė priemonių, jog būtų minimalizuotos ieškovės patiriamos išlaidos.
10. Teismas, atsižvelgęs į transporto priemonės vertę, ieškovės prašoma priteisti įsiskolinimo sumą, paskaičiuotą daugiau nei už 2 metus, kai nebuvo imtasi pakankamai veiksmų nustatyti transporto priemonės savininką ir informuoti atsakovą apie transporto priemonės saugojimą, pripažino nepagrįsta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
11. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Tomadas“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti UAB „Tomadas“ ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nei ieškinio reikalavimas, nei įkainis už priverstinio saugojimo paslaugas atsakovui negali būti mažinamas. Atsakovas pats pripažino, kad jis valdė transporto priemonę tuo metu, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų kaip pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Atsakovas taip pat patvirtino, kad, jam esant eismo įvykio vietoje, policijos pareigūnai nusprendė transporto priemonę priverstinai nuvežti, o nuo priverstinio nuvežimo atsakovas nedėjo jokių pastangų atsiimti priverstinai saugomą transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškiniu reiškiamas reikalavimas didėjo ne dėl įkainio už transporto priemonės vieną saugojimo parą dydžio, ne dėl to, kad apeliantė anksčiau neišsiuntė pranešimo atsakovui, bet dėl to, kad pats atsakovas buvo daugiau nei neapdairus, nerūpestingas ir nedėjo jokių pastangų atsiimti transporto priemonę. Akivaizdu, kad atsakovui laiku pasiėmus savo transporto priemonę iš apeliantės aikštelės, jo išlaidos būtu buvusios minimalios.
11.2. Teismas nepagrįstai leido sau mažinti saugojimo paslaugos įkainį po to, kai jau yra laimėtas viešasis pirkimas (pasiūlius mažiausią paslaugų kainą), pasirašyta ir visiškai įvykdyta viešojo pirkimo sutartis, šimtai pareigingų ir atsakingų žmonių jau yra atsiėmę priverstinai sulaikytas transporto priemones iš apeliantės aikštelės ir už jų saugojimą susimokėję būtent 11,85 Eur už vieną saugojimo parą įkainiu.
11.3. Teismas, tirdamas rinką, pasirinko netinkamas sutartis, todėl priėmė klaidingą sprendimą. Teismas rėmėsi Tauragės, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės apskrityse ir Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje teikiamais paslaugu įkainiais, kai net neturint specialių žinių ar priėjimo prie interneto yra akivaizdu, jog šios teritorijos yra ne ginčo sutarties teritorijos, jų negalima lyginti nei gyventojų skaičiumi, nei plotu, niekuo.
11.4. Apeliantės paslaugų įkainis priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti įsiskolinimą iš atsakovo, buvo ir yra vienas mažiausių priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkoje. Būtent dėl mažos kainos ieškovė yra laimėjusi ir viešąjį konkursą dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo.
11.5. Tai, jog pats atsakovas delsė atlikti nuo jo priklausančius veiksmus, įtakojančius įsiskolinimo didėjimą, negali būti pagrindu mažinti įkainį apeliantės sąskaita.
11.6. Teismas nepagrindė, kaip apskaičiavo apvalią tik eurų sumą be centų, nors, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo atlikto rinkos tyrimo, visi tiekėjai, teikiantys tokias pačias paslaugas, kainą yra nustatę su centais.
11.7. Teismas, neva argumentuodamas savo pasirinkimą mažinti įkainį už vieną saugojimo parą, nurodė, kad jis atsižvelgia į transporto priemonės vertę, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad ta vertė būtų buvus nustatyta.
11.8. Nepagrįstai teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų kreipsis į Telšių apskrities VPK dėl informacijos apie saugomą transporto priemonę gavimo, nes dar ieškinyje buvo nurodyta, kad apeliantė nuolat kreipdavosi į Telšių apskrities VPK su prašymais pateikti informaciją. Informacijos, kada buvo teiktos užklausos Telšių apskrities VPK, nei atsakovas, nei teismas iš apeliantės neprašė ir nereikalavo, todėl neteisinga vertinti aplinkybes priešingai, nei yra.
11.9. Teismas nevertino atsakovo piktybiškų veiksmų, nesiėmimo ir nesirūpinimo savo turtu net ir gavus apeliantės pranešimą. Atsakovas neabejotinai žinojo apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, nes jis motorolerio priverstinio nuvežimo metu dar 2013-07-28 pasirašytinai patvirtino, jog yra transporto priemonės valdytojas ir jam buvo žinoma ir akivaizdžiai matoma, kad jo valdyta transporto priemonė priverstinai nuvežama. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai mažino laikotarpį, už kurį skaičiavo įsiskolinimą, neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas visą laiką žinojo apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą, tačiau nedėjo visai jokių pastangų jo atsiėmimui, o paliko likimo valiai.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Atsakovas teismui pažymi, kad nėra ir niekada nebuvo transporto priemonės savininku, dėl to nesvarstė galimybės ir neprivalėjo iš apeliantei priklausančios saugojimo aikštelės paimti svetimos, t. y. ne savo transporto priemonės, dėl kurios atsiėmimo netrukus po įvykio susitarė su motorolerio savininku, kuris pažadėjo tuo pasirūpinti. Tokiu būdu atsakovas turėjo teisėtus lūkesčius, kad savo atžvilgiu nepatirs neigiamų pasekmių, nors taip ir neatsitiko. Visos šios aplinkybės įrodo, kad ginčijamą situaciją sąlygojo ne atsakovo neveikimas ir nerūpestingumas, bet pačios apeliantės veiksmai nepagrįstai tyčia didinant skolą ir ilgą laiką nepranešant apie transporto priemonės saugojimą.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Kruopščiai vykdydamas privalomas rekomendacijas dėl teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo, pirmosios instancijos teismas surinko duomenis ir pagrįstai vertino šalia ir netoliese (lyginant su Telšių raj. teritorija, iš kur buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė) esančių Plungės, Šilutės, Raseinių rajonuose ir Rietavo savivaldybėje apeliantės teikiamų analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius. Dėl to kitų labiau nei teismas teisingai rinko bei apibendrino toje pačioje ar panašioje vietovėje tuo pačiu ar panašiu laikotarpiu rinkos kainos palyginimų atlikti neįmanoma. Tuo tarpu apeliantės teikiami duomenis apie analogiškas paslaugas Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos apskrityse labiau nei aiškiai neatitinka tos pačios ar panašios vietos kriterijų.
12.3. Teismas, atlikęs duomenų analizę pagal teismų praktikos nuostatas, pagrįstai nustatė, kad apeliantės panašiu laiku sudarytose sutartyse už analogiškas paslaugas nuvežimo įkainis svyruoja nuo 73,59 Eur iki 84,70 Eur, o vienos paros saugojimo įkainis svyruoja nuo 5,60 Eur iki 4,84 Eur. Dėl to teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad aplinkiniuose rajonuose (miestuose) panašiu laikotarpiu buvo nustatyti daug mažesni vienos paros transporto priemonių saugojimo įkainiai.
12.4. Apeliantės nerūpestingą, atsainų ir pasyvų elgesį apeliacinės instancijos teismas turėtų pastebėti ir įvertinęs faktą, jog apeliantė 2019 m. rugsėjo 6 d. gavusi duomenis iš Telšių apskrities VPK apie transporto priemonės valdytoją įvykio metu (nors tas pats asmuo. t. y. atsakovas A. Z. buvo nurodytas ir apeliantei kartu su saugoti perduodama transporto priemone pateiktame 2013 m. liepos 28 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte) pranešimą atsakovui dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo išsiuntė tik 2019 m. rugsėjo 25 d., o į teismą dėl skolos priteisimo pareiškimu kreipėsi tik 2020 m. gegužės 5 d., t. y. praktiškai praėjus 8 mėnesiams. Visi minėti faktiniai duomenys patvirtina apeliantės nepateisinamą ir neteisėtą, CK 6.233 straipsnio nuostatoms prieštaraujantį ir su 2016 m. rugsėjo 5 d. „Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)“ 7.6 punkto nuostatomis nesuderinamą elgesį, dėl to reikalavimas priteisti ieškinyje nurodytą skolos dydį yra nepagrįstas ir turėtų būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos priteisimo, kuri kyla iš transporto priemonės savininko ar valdytojo (atsakovo) pareigos sumokėti už transporto priemonės saugojimą.
Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui
15. Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apeliantės teikiamus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais įrodymais, esančiais byloje.
Faktinės bylos aplinkybės
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 5 d. ieškovė su Telšių apskrities VPK sudarė Viešojo pirkimo sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Nr. (duomenys neskelbtini), kurios 1 bei 2 punkto nuostatomis ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo, perkėlimo ir saugojimo paslaugas sutartyje nustatyta tvarka. Pagal sutarties 5.16 punktą ieškovė įsipareigojo savo lėšomis iš ankstesnio paslaugų vykdytojo G. S. firmos saugojimo aikštelės nemokamai pergabenti saugomas arba konfiskuotas transporto priemones į savo saugojimo aikštelę. 2017 m rugpjūčio 17 d. ieškovė ir Telšių apskrities VPK sudarė susitarimą dėl transporto priemonių pervežimo paslaugų (toliau - susitarimas), kurio 1 p. nuostatomis ieškovė įsipareigojo pervežti tolimesniam saugojimui transporto priemones iš G. S. firmos transporto priemonių saugojimo aikštelės į ieškovo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Pervežamų transporto priemonių sąrašas buvo pateiktas susitarimo priede. Vadovaujantis sutarties 5.16 p., susitarimo nuostatomis bei 2017 m. rugsėjo 7 d. priverstinai nuvežtų transporto priemonių pervežimo priėmimo ir perdavimo aktu, ieškovė perėmė tolimesniam saugojimui iš G. S. firmos priverstinai nuvežtą transporto priemonę - motorolerį, kuris buvo sulaikytas dėl KET 14 ir 16 p. reikalavimų pažeidimų bei administracinės teisės pažeidimų, numatytų tuomet galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 131 straipsnio 7 dalyje, 130 straipsnio 9 dalyje ir 123 straipsnio 5 dalyje. Vadovaujantis sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8 punktu, nuvežimo ir saugojimo paslaugos teikiamos taikant sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytus įkainius, kai priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas asmens interesais (būtinoji pasauga) ir už šias paslaugas turi sumokėti transporto priemonės savininkas ir/ar valdytojas. Iš minėtos sutarties priedo Nr. 1 matyti, jog saugojimo kaina numatyta 11,85 Eur už vieną parą.
Dėl įkainio, taikytino už priverstinį transportų priemonių saugojimą, dydžio nustatymo
17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, kokio dydžio atlyginimą ieškovei turi mokėti atsakovas už transporto priemonės saugojimą. Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo atlyginimą, apskaičiuotą taikant 11,85 Eur dydžio įkainį (už vieną transporto priemonės saugojimo parą), kuris buvo nustatytas ieškovės ir Telšių apskrities VPK 2016 m. rugsėjo 5 d. sudarytos sutarties priede Nr. 1. Pirmosios instancijos teismas sumažino ginčo transporto priemonės priverstinio saugojimo įkainį už parą iki 5,00 Eur. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino įkainį, nes šiuo atveju nei ieškinio reikalavimas, nei įkainis už priverstinio saugojimo paslaugas atsakovui negali būti mažinamas, kadangi jau yra laimėtas viešasis pirkimas, pasirašyta ir visiškai įvykdyta viešojo pirkimo sutartis, šimtai pareigingų ir atsakingų žmonių jau yra atsiėmę priverstinai sulaikytas transporto priemones iš apeliantės aikštelės ir už jų saugojimą susimokėję būtent 11,85 Eur už vieną saugojimo parą įkainiu. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas rinką, pasirinko netinkamas sutartis, todėl priėmė klaidingą sprendimą. Teismas rėmėsi Tauragės, Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės apskrityse ir Raseinių rajono savivaldybės teritorijoje teikiamų paslaugų įkainiais, nes šios teritorijos yra ne ginčo sutarties teritorijos. Ieškovės nuomone, neteisinga ir nesąžininga mažinti įkainį už transporto priemonės saugojimo vieną parą akivaizdžiai nesąžiningo atsakovo atžvilgiu, kuris, žinodamas apie priverstinai saugomą transporto priemonę, delsė ją atsiimti.
18. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra nurodyta, jog automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Kasacinio teismo konstatuota, kad transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas, nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019). Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir mažinti skolos, apskaičiuotos pagal ieškovės viešojo pirkimo būdu sudarytoje sutartyje nustatytus įkainius, atmestini kaip nepagrįsti.
19. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, byloje kilus ginčui dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios teisingos paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jeigu teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi viešai prieinama informacija Centriniame viešųjų pirkimų portale ir detaliai aprašė įkainius skundžiamame sprendime. Pirmosios instancijos teismas vertino Plungės, Šilutės, Raseinių rajonuose, Rietavo savivaldybėje, Klaipėdos mieste buvusius įkainius. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas surinko duomenis ir pagrįstai vertino šalimai ir netoliese (lyginant su Telšių raj. teritorija, iš kur buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė) esančių teritorijų paslaugų kainas. Pažymėtina, kad ir pati ieškovė teikiamas palyginti sutartis neteikia jų iš tos pačios teritorijos. Ieškovė teikia duomenis apie analogiškas paslaugas Vilniuje, Elektrėnuose, Kaune, Šalčininkuose, Širvintose, Trakuose, Marijampolėje ir pan., kurie iš vis neatitinka tos pačios ar panašios vietovės kriterijų.
21. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų bei ieškovės į bylą pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu aplink Telšius esančiuose rajonuose įkainiai už analogiškas paslaugas buvo 10,51 – 5,00 Eur už parą. Pagal ieškovės panašiu laiku (2016 m.) sudarytas sutartis vienos paros saugojimo įkainis buvo 5,60 Eur ir 4,84 Eur (2016 m. gegužės 9 d. sutartis su Marijampolės apskrities VPK Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 2 d. sutartis su Panevėžio apskrities VPK Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės ir Telšių apskrities VPK sudarytoje sutartyje numatytas transporto priemonių saugojimo įkainis 11,85 Eur už vieną parą neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų panašioje vietovėje, todėl saugojimo įkainiai turi būti mažinami. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad įkainis turi būti sumažintas iki minimaliausios sumos 5,00 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės taikomų už tapačią paslaugą skirtingiems subjektams dydžių skirtumą, vertina, kad iš atsakovo reikalaujamas priteisti 11,85 Eur įkainis už vieną transporto priemonės saugojimo parą negali būti pripažintas nei atitinkančiu realią analogiškų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ginčui aktualioje teritorijoje, nei ekonomiškai pagrįstu, todėl sprendžia, kad nagrinėjamu atveju protingas ir proporcingas vienos paros motorolerio saugojimo įkainis yra 7 Eur už vieną saugojimo parą. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažintiną įkainio sumą nurodyti su centais nėra pagrindo vien todėl, kad dauguma tiekėjų sutartyse už tokias paslaugas numato eurų sumą su centais. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju 7,00 Eur suma už vieną saugojimo parą yra teisinga, protinga ir proporcinga.
22. Pažymėtina, kad ieškovė neteikė į bylą konkrečių duomenų, ekonominių skaičiavimų, kurie būtų pagrindas spręsti apie reikalaujamo už teikiamas paslaugas 11,85 Eur įkainio dydžio pagrįstumą ir proporcingumą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog jos reikalaujamas 11,85 Eur dydžio įkainis už suteiktas priverstinio transporto priemonių saugojimo ginčo laikotarpiu paslaugas atitiko tapačių specializuotų paslaugų rinkos kainą ginčui aktualiu laikotarpiu ir ginčo aktualioje teritorijoje.
23. Sutiktina su ieškove, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas, argumentuodamas savo pasirinkimą mažinti įkainį už vieną saugojimo parą, nurodė, kad jis atsižvelgia į transporto priemonės vertę. Sutiktina, kad byloje nebuvo nustatinėjama ginčo transporto priemonės vertė. Taip pat pažymėtina, kad transporto priemonės vertė suteikiamai paslaugai neturi reikšmės, paslaugos buvo suteiktos nepriklausomai nuo automobilio vertės. Nagrinėjamu atveju pagrindas mažinti paslaugos įkainį už vieną saugojimo parą yra pripažintas todėl, kad nustatyta, jog 11,85 Eur įkainis neatitinka tokių paslaugų rinkos kainų panašioje vietovėje ir yra neproporcingas.
24. Taip pat ieškovė teigia, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų kreipusis į Telšių apskrities VPK dėl informacijos apie saugomą transporto priemonę gavimo, nes dar ieškinyje buvo nurodyta, kad apeliantė nuolat kreipdavosi į Telšių apskrities VPK su prašymais pateikti informaciją. Teismas nevertino atsakovo piktybiškų veiksmų, nesiėmimo ir nesirūpinimo savo turtu net ir gavus apeliantės pranešimą. Ieškovės teigimu, atsakovas neabejotinai žinojo apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą, nes jis motorolerio priverstinio nuvežimo metu dar 2013-07-28 pasirašytinai patvirtino, jog yra transporto priemonės valdytojas.
25. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė UAB „Tomadas“ siųstų lydraščių Telšių apskrities VPK kopijas bei 2019-01-10 Telšių apskrities VPK informaciją dėl turimos informacijos apie UAB „Tomadas“ nuvežtų ir saugomų transporto priemonių procesinius statusą, iš jų matyti, kad ieškovė nuo 2017-10-17 teiravosi Telšių apskrities VPK apie UAB „Tomadas“ aikštelėje esančias transporto priemones.
26. Byloje pateiktos sutarties 7.6 punkte numatyta, kad ieškovė (vykdytojas) turi imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo greičiau atsiimtos: informuoti transporto priemonės savininkus apie saugomą transporto priemonę, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti, o sutarties 6.1, 6.2 punktuose užsakovas (Telšių apskrities VPK) įsipareigojo sudaryti vykdytojui visas sąlygas paslaugoms teikti; dėl paslaugų suteikimo vykdytojui bet kuriuo paros metu sutarties priede Nr. 3 nurodytais telefono numeriais pateikti informaciją apie transporto priemonę bei reikalingas atlikti paslaugas. Nors matyti, kad ieškovė teiravosi Telšių apskrities VPK apie transporto priemones, esančias jos aikštelėje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė duomenis apie perduodamos saugoti ginčo transporto priemonės valdytoją žinojo jau perimdama ginčo transporto priemonę, nes 2013 m. liepos 28 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte buvo nurodytas A. Z., todėl vertintina, kad ieškovė turėjo galimybę anksčiau susisiekti su atsakovu ir jį informuoti, kad kuo greičiau atsiimtų transporto priemonę. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ilgą laiką nesiėmė pakankamų veiksmų, kad grąžinti transporto priemonę ir išsiieškoti iš atsakovo susidariusį įsiskolinimą. Pačios ieškovės elgesys iš dalies lėmė transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą.
27. Sutiktina su ieškove, kad atsakovas taip pat kaip transporto priemonės valdytojas nesiėmė jokių veiksmų saugomai transporto priemonei susigrąžinti, nors jam apie motorolerio paėmimą saugoti buvo žinoma nuo to momento, kai ši transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta, todėl sutiktina su ieškove, kad atsakovas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas. Tačiau šiuo atveju pritartina pirmosios instancijos teismui, jog, nors atsakovas taip pat nebuvo pakankamai rūpestingas, atsakovui kilusios pasekmės materialine prasme turi būti adekvačios, proporcingos ir realiai įgyvendinamos.
28. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atsakovui 2019 m. rugsėjo 25 d. išsiuntė pranešimą dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo. Pažymėtina, kad po pranešimo išsiuntimo atsakovui ieškovė į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi tik 2020 m. gegužės 5 d., t. y. praėjus beveik 8 mėnesiams. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš atsakovo priteistina skola už transporto priemonės saugojimą ieškovės aikštelėje turi būti priteista už laikotarpį nuo ieškovės pranešimo dėl transporto priemonės atsiėmimo ir įsiskolinimo apmokėjimo atsakovui išsiuntimo dienos, t. y. 2019 m. rugsėjo 25 d. iki pareiškimo pateikimo teismui dienos - 2020 m. gegužės 5 d., iš viso už 223 dienas, skaičiuojant 7,00 Eur kainą už vieną saugojimo parą, t. y. 1561,00 Eur.
29. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus bei įrodymus, todėl nepagrįstai įkainį sumažino iki 5,00 Eur sumos, dėl to yra pagrindas pakeisti teismo sprendimą iš dalies ir padidinti iki 7,00 Eur už vieną saugojimo parą bei padidinti iš atsakovo ieškovei priteistiną skolos sumą iki 1561,00 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje
31. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
33. Teismo sprendimą pakeitus iš dalies, ieškinys lieka patenkintas iš dalies, tenkinta 13 proc. ieškinio reikalavimų. Ieškovė byloje patyrė 197,00 Eur bylinėjimosi išlaidas – žyminis mokestis už ieškinį. Tenkinus ieškinį 13 proc., ieškovei iš atsakovo priteistina 25,61 Eur (197,00x13 proc.) bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas byloje patyrė 375,00 Eur išlaidas už advokato pagalbą, tenkinus ieškinį 13 proc., atsakovui iš ieškovės priteistina 326,25 Eur (375,00x87 proc.) bylinėjimosi išlaidos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
34. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 262,00 Eur bylinėjimosi išlaidas – žyminis mokestis už pateiktą apeliacinį skundą, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteistina 131,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 350,00 Eur išlaidas už advokato pagalbą, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, atsakovui iš ieškovės priteistina 175,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo A. Z., gim. (duomenys neskelbtini)., ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, j.a.k. 302308932, skolą 1561,00 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt vieną eurą), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 25,61 Eur (dvidešimt penkių eurų 61 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“, j.a.k. 302308932, atsakovui A. Z., gim. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas 326,25 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus 25 ct).“
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ atsakovui A. Z. 175,00 Eur (šimtą septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo A. Z. ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“ 131,00 Eur (šimtą trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.