Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A–363–417/2009

Teisėja Aurelija Sadauskaitė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.3.2.2.

2009 m. rugpjūčio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008-11-13 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Turtinei žalai atlyginti iš L. K. T. M. priteista 810 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. už tai, kad 2008-08-12 apie 15.00 val. veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu sulaužė buto, esančio (duomenys neskelbtini), durų spyną, įsibrovė į butą ir pagrobė T. M. priklausantį 300 litų vertės automagnetolos „Scott“ valdymo skydelį, 500 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Samsung CX 120“, kuriame buvo „Tele 2“ SIM kortelė. Apie 15.05 val. L. K. būdamas bute, į kurį įsibrovė, pamatęs sugrįžusią buto šeimininkę D. G. , atstatė jai ties smilkiniu daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, taip grasindamas pavartoti fizinį smurtą, ir nuo D. G. peties ranka mėgino nuplėšti jai priklausančią 70 litų vertės rankinę, kurioje buvo 700 litų vertės mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6085“, 30 litų vertės piniginė bei 130 litų, tačiau D. G. pradėjus šaukti, L. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo iš buto pabėgo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 27 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Nors nuteistasis L. K. savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., padarymo nepripažino, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ji visiškai įrodyta surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiųjų D. G. ir T. M. parodymais, kuriuos papildo ikiteisminio tyrimo bei teismo metu surinkti duomenys.

Nukentėjusieji D. G. ir T. M. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius, išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes, jais abejoti teismui nėra pagrindo. Be to, iš 2008-10-30 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad pagal šešias pateiktas nuotraukas nukentėjusysis T. M. atpažino nuteistąjį L. K. kaip į jų butą įsibrovusį ir daiktus pavogusį asmenį, kuris bandė išplėšti nukentėjusiosios D. G. rankinę. Atpažino L. K. pagal veido bruožus: pailgą veidą, įdubusius žandus (b. l. 41–44). Iš 2008-11-13 asmens parodymo atpažinti protokolo matyti, kad nukentėjusysis T. M. iš trijų asmenų atpažino L. K. kaip asmenį, kuris buvo įsibrovęs į jų butą (1 t., b. l. 41–44).

Apygardos teisme apklaustas nuteistasis L. K. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą, nes vartojo narkotikus, tačiau iš tikrųjų šio nusikaltimo nepadarė. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis T. M. buvo tikras tik „99, o ne 100 procentų“, kad plėšimo metu bute buvo būtent L. K. , o nukentėjusioji D. G. iš viso jo nepažino.

Vertindamas šiuos nuteistojo L. K. parodymus, apygardos teismas pažymi, kad juos paneigia ne tik jau minėti nukentėjusiųjų parodymai, kurių tikrumu ir objektyvu abejoti nėra pagrindo, tačiau ir liudytojų J. A. bei E. S. parodymai.

L. J. Aukškalnienė parodė, kad apeliantas L. K. apie įvykio aplinkybes papasakojo savo iniciatyva. Pats apibūdino nukentėjusįjį, taip pat minėjo, kad šeimininkė grįžusi namo pradėjo klykti. Prisipažino kaltu dėl nusikaltimo padarymo (2 t., b. l. 97–98).

Kaip matyti iš faktinių bylos duomenų, t. y. nuteistąjį charakterizuojančios medžiagos, L. K. anksčiau yra teistas daug kartų, ne kartą už nusikaltimus nuosavybei. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad patirties bendraujant su teisėsaugos pareigūnais jis turi nemažai, ir tai aiškiai parodo, kad L. K. gerai žino, kaip galima elgtis tuo atveju, jei pareigūnai pažeidžia jo teises, jei jų veiksmai prieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms, šiuo konkrečiu atveju reglamentuojančioms įtariamojo apklausos ypatumus. Tuo atveju, jei, kaip teigia L. K. , jis būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų buvo apklaustas pareigūnų, kitą ar kažkurią kitą dieną, t. y. blaivios sąmonės, apeliantas turėjo visas galimybes kreiptis į atitinkamas institucijas ir pranešti, jog tyrėjas ar kiti pareigūnai pasinaudodami jo būsena – apsvaigimu nuo narkotinių medžiagų, privertė jį prisipažinti dėl nusikaltimo, kurio jis tikrai nepadarė. Tačiau iš faktinių bylos duomenų akivaizdu, kad L. K. savo kaltę neigti pradėjo tik teisiamojo posėdžio metu. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ši nuteistojo L. K. pozicija yra ne kas kita kaip gynybinė taktika siekiant sušvelninti savo padėtį bei išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismo manymu, įtarimą, kad L. K. siekia išvengti atsakomybės, pastiprina ir liudytojo E. S. parodymai apie tai, kad jis iš A. M. sužinojo, jog L. K. A. M. sumušė dėl to, kad pastarasis prisiimtų kaltę už tai, ko nepadarė. Pasak minėtojo liudytojo, A. M. paakyje buvo mėlynė. O būtent tada, kai L. K. sumušė A. M. , jie areštinėje abu sėdėjo vienoje kameroje (2 t., b. l. 49– 50).

Taigi konstatuotos faktinės bylos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, jog apylinkės teismo išvada pripažinti L. K. kaltu dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., teisėta ir pagrįsta. Jos nepaneigia nuteistojo tiek apeliaciniame skunde, tiek ir bylos nagrinėjimo apygardos teisme metu nurodytos aplinkybės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.