Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir D. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 3 d., 72 str. 2 d., A. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas: konfiskuotas dujinis revolveris ME-38 Compact-G, Nr. (duomenys neskelbtini) ir mobiliojo ryšio telefonas „Siemens A65“ su „Labas“ kortele, Nr. (duomenys neskelbtini).

D. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. R. priteista R. S. 80 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš A. R. ir D. S. solidariai priteista L. S. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. 2007 m. vasaros pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie (duomenys neskelbtini) namo, nukentėjusiajam L. S. atsisakius bendrauti ir vykdyti nusikalstamas veikas, panaudodamas psichinę prievartą – teigdamas, kad tam, jog L. S. galėtų ramiai gyventi, atvirai, savo naudai, vertė perduoti turtą – pinigus 200 Lt arba atnešti mobiliojo ryšio telefoną;

po to jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2007 m. lapkričio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą, paklausęs, ar turi mobiliojo ryšio telefoną ir nukentėjusiajam atsakius teigiamai, ištraukęs iš nukentėjusiojo L. S. kišenės nukentėjusiajai R. S. priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Samsung X 100“, kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), 100 Lt vertės, jo nebegrąžino, atvirai ir užuominomis vertė sumokėti 2000 Lt ar nurodyti butą, kurį galėtų apvogti už tariamai ramų gyvenimą;

2007 m. lapkričio 17 d., nuo 14 val. 21 min. iki 15 val. 39 min., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) prie (duomenys neskelbtini) namo, A. R. , tęsdamas nusikalstamą veiką, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bendravykdytoju D. S. , nukentėjusiajam L. S. liepė kartu eiti iki D. S. namų, kur jam bus perduotas krepšys vagystėms vykdyti, įkalbėjo nukentėjusįjį L. S. užeiti į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir abu, panaudodami psichinę prievartą bei fizinį smurtą, t. y. A. R. išsitraukus iš vyriškos rankinės šaunamąjį ginklą – revolverį „ME38 Compact-G", Nr. (duomenys neskelbtini), grasinant juo nukentėjusiajam L. S. , o D. S. lipnia juosta surišant nukentėjusiojo L. S. rankas ir kojas bei užklijuojant burną, kalbantis tarpusavyje, jog reikia kažką daryti, kad skaudėtų, abu rankomis suduodami apie dvidešimt smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam L. S. , taip pat D. S. knyga suduodant smūgius į galvos sritį bei deginant kojų padus žiebtuvėliu, daužant juos metaline dilde, atvirai reikalavo perduoti jiems nukentėjusiajai R. S. priklausantį turtą – pinigus, 2000 Lt, aukso dirbinius;

2007 m. gruodžio 6 d., 10 val. 10 min., prekybos ir pramogų centre „Babilonas" A. R. , tęsdamas nusikalstamą veiką, prieš tai panaudojęs psichinę prievartą – siųsdamas iš mobiliojo ryšio telefono trumpąsias žinutes nukentėjusiajam L. S. į pastarojo mobiliojo ryšio telefoną, taip reikalaudamas jo tėvų asmens pasų ar banko kortelių, užvaldė nukentėjusiojo L. S. atneštus pinigus – 200 Lt, priklausančius Panevėžio miesto Vyriausiajam policijos komisariatui.

Skunde teigiama, kad L. S. jį tiesiog apkalbėjo, kadangi jo nemėgo (pastarasis pats pripažino jo nemėgęs), be to, jeigu jis (apeliantas) išties būtų prieš nukentėjusįjį smurtavęs, tai šis iš karto būtų jį nurodęs pareigūnui (L. S. žinojo jo vardą, gyvenamąją vietą). Aplinkybę, kad apelianto bute buvo įvykdytas nusikaltimas paneigia ir liudytojos L. S. bei netiesiogiai V. M. parodymai. Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad bute nuolat buvo apelianto motina kartu su mažamečiais vaikais (šią aplinkybę, beje, patvirtino ir pati R. S. , nurodžiusi, jog, jai apsilankius bute, visuomet matydavo mažamečius vaikus). Liudytojas V. M. papildomai paneigė bute buvus lipnią juostą, kuri, kaip parodė nukentėjusysis, neva buvo paimta iš vonios kambario.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nukentėjusieji L. S. ir R. S. bei prokuroras prašė atmesti nuteistųjų A. R. ir D. S. apeliacinius skundus, o nuteistasis A. R. ir jo gynėja, taip pat nuteistojo D. S. gynėjas prašė patenkinti abu apeliacinius skundus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. R. ir D. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtos bausmės dydžio.

Iš nuteistųjų apeliacinių skundų turinio matyti, kad tiek A. R. , tiek D. S. kategoriškai neigia savo kaltę ir prašo juos išteisinti. A. R. tokį prašymą motyvuoja tuo, jog nukentėjusysis buvo jam skolingas, todėl apeliantas iš L. S. turto neprievartavo, o tik reikalavo atiduoti skolą. D. S. , ginčydamas nukentėjusiojo parodymus, teigia, jog tai vienintelis įrodymas, patvirtinantis jo kaltę, o kitų įrodymų nesurinkta, todėl L. S. tikėti negalima.

Kolegija nesutinka su A. R. ir D. S. apeliacinių skundų argumentais, juos atmeta tokiais motyvais:

pirmiausia bus aptarta A. R. iškelta versija dėl neva buvusios 300 Lt skolos, kurią nukentėjusysis vengė sugrąžinti. Šią versiją jis sugalvojo ikiteisminiame tyrime pirmos apklausos metu (t. 2, b. l. 67) ir tvirtino viso proceso metu – tiek apklausiamas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 69-70, 72, 76), tiek ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 92-93).

Atkreipiamas dėmesys į tą aplinkybę, jog A. R. nurodytą faktą dėl neva paskolintų pinigų nukentėjusiajam nepatvirtino net jo bendrininkas D. S. . Kad A. R. išgalvotas teiginys dėl nukentėjusiojo skolos yra naivus, niekuo nepatvirtintas, matyti ir iš paties nuteistojo parodymų: ,,2007 m. lapkričio pradžioje buvo skolinta <...>“ (t. 3, b. l. 92), o juk jis pradėjo nukentėjusįjį prievartauti, t. y. reikalavo atnešti pinigus - 200 Lt arba mobiliojo ryšio telefoną, dar 2007 m. vasaros pabaigoje.

A. R. apeliacinio skundo teiginį, kad L. S. jam buvo skolingas, paneigė nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminiame tyrime pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 20-22, 29-34, 35-36) ir teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 91-92). L. S. patvirtino, kad 2007 m. rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje A. R. grasindamas reikalavo atnešti 200 Lt, o jam nepaklusus, rašė SMS žinutes kviesdamas susitikti, tačiau nukentėjusysis jo bijojo ir vengė. 2007 m. lapkričio mėn. A. R. , suradęs A. S. prie jaunimo mokyklos, reikalavo sumokėti 2000 Lt, ar nurodyti butą, kurį būtų galima apvogti, o, kai jis to nepadarė, ištraukė iš nukentėjusiojo kišenės mobiliojo ryšio telefoną. Nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad trečią kartą A. R. prievartavo nukentėjusiojo L. S. turtą kartu su D. S. , kada abu įviliojo nukentėjusįjį į D. S. butą ir, panaudoję psichinę prievartą bei sumušę jį, o A. R. pagrasinus šaunamuoju ginklu, reikalavo sumokėti 2000 Lt. Galiausiai 2007 m. gruodžio 6 d. A. R. prekybos ir pramogų centre ,,Babilonas“ užvaldė nukentėjusiojo L. S. atneštus 200 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai vadovavosi L. S. nuosekliais parodymais, kadangi jis neturėjo jokio pagrindo apkalbėti A. R. . Be to, nukentėjusiojo parodymus patvirtino nukentėjusiojo motina R. S. , nurodžiusi, kaip sūnus buvo sumuštas ir kodėl ji kreipėsi į policijos darbuotojus.

Apelianto A. R. skunde nurodytą argumentą dėl jo bendravimo mobiliuoju telefonu su nukentėjusiuoju (nuteistasis teigia rašęs trumpąsias žinutes su prašymu grąžinti skolą) paneigia byloje esantis daiktų apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 44). Daroma išvada, kad apžiūrėjus nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 3210 bei SIM kortelę, telefono žinučių kataloge rastos 12 įeinančių žinučių, siuntėjas ,,m.“, tel. (duomenys neskelbtini) (teisiamajame posėdyje nustatyta, kad SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso A. R. – t. 3, b. l. 104), A. R. 2007-12-05 siuntė visas žinutes nukentėjusiajam, prašydamas atnešti motinos, tėvo pasus ar kitus dokumentus bei kviesdamas susitikti. Priešingai nei teigia apeliantas, iš žinučių turinio nesimato, kad jis būtų kalbėjęs apie paskolintus pinigus ir reikalavęs sugrąžinti skolą.

Nors A. R. skunde ir teigia, kad teismas neatsižvelgė į liudytojų L. S. ir V. M. parodymus, tačiau konkrečiai nenurodoma, kokią aplinkybę, jo manymu, galėjo patvirtinti ar paneigti šie liudytojai. Kadangi jis nepripažįsta buvęs D. S. bute ir nenaudojęs prieš nukentėjusįjį psichinę ir fizinę prievartą, todėl, jo nuomone, bendranuteistojo motina L. S. ir patėvis V. M. paneigė buvus šį faktą. Priešingai nei mano apeliantas, nukentėjusiojo turto prievartavimo atvejis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jų parodymais nepaneigiamas: L. S. parodė ,,< ... > aš dažniausiai būdavau namuose“, tačiau nepatvirtino, jog įvykio dieną nuo 14 val. 21 min. iki 15 val. 39 min. buvo namuose. Iš jos paaiškinimų teisme matyti, kad ji popiet paimdavo dukrą iš darželio ir eidavo į parduotuvę apsipirkti, todėl tiksliai nenustatyta, kur ji buvo ir ką veikė nurodytu laiku. Liudytojo V. M. parodymais nustatyta, kad 2007 m. lapkričio 17 d. jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju ir buvo išvykęs. A. R. kaltė yra grindžiama dar ir L. S. , t. y. nukentėjusiojo tėvo, parodymais, kurie yra aptarti nuosprendyje bei policijos pareigūnų liudytojų E. Š. , L. L. , sulaikiusių A. R. prekybos centre paėmus iš nukentėjusiojo pinigus, parodymais.

Akivaizdus įrodymas, jog iš L. S. turtas buvo prievartaujamas D. S. bute yra nukentėjusiojo apklausų metu nurodytas šaunamasis ginklas – revolveris, kurį kaip psichinę prievartos priemonę panaudojo nuteistieji: ,,< ... > šaunamąjį ginklą – revolverį su būgneliu jis (A. R. ) išsitraukė prie mano akių, kad aš matyčiau < ... >. Manau, kad taip darė, kad aš išsigąsčiau, mano išgąstį sustiprino tas išsitrauktas ginklas. Aš žinojau, kad jis tikras < ... >“. Vėliau šis šaunamasis ginklas asmens kratos metu buvo surastas pas A. R. ir paimtas (t. 2, b. l. 38), o pateikus ginklą atpažinti nukentėjusiajam, šis kategoriškai patvirtino, jog būtent šį šaunamąjį ginklą A. R. 2007-11-17 D. S. bute išsitraukė iš rankinės ir juo gąsdino (t. 2, b. l. 55). Objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad ginklo A. R. niekur kitur, išskyrus butą, esantį (duomenys neskelbtini), nepanaudojo ir nukentėjusiajam nedemonstravo. Minėti duomenys dar kartą patvirtina nukentėjusiojo parodymų patikimumą ir teisingumą.

Nepagrįstas A. R. prašymas atmesti nukentėjusiesiems priteistą turtinę ir neturtinę žalą – tokį teiginį motyvuojant tuo, jog nėra įrodyta jo kaltė padarius LR BK 181 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Aukščiau aptartais argumentais pasisakyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. R. pripažino kaltu prievartavus L. S. turtą, todėl jis privalo atlyginti nukentėjusiesiems dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų kilusią turtinę ir neturtinę žalą. Kadangi apelianto prašymas atmesti civilinius ieškinius siejamas tik su jo kalte, kuri yra neginčijamai įrodyta, todėl šio prašymo kolegija detaliau neaptars, pažymėdama, kad nuosprendyje yra nurodyti išsamūs motyvai dėl D. S. priteistos neturtinės žalos, o R. S. priteistos turtinės žalos dydžio bei pagrįstumo.

Atsakant į apelianto D. S. skundo argumentus, reikia pažymėti, kad jis, kategoriškai neigdamas savo kaltę ir nesutikdamas su nukentėjusiojo D. St. parodymais, tvirtina, jog, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, daugiau jo kaltę patvirtinančių įrodymų nesurinkta. Pažymima, kad proceso metu nebuvo nustatyta, jog D. St. buvo priešiškuose santykiuose su šiuo apeliantu: nukentėjusysis paaiškino, jog D. S. pažįsta nuo 2006 metų, o D. S. parodė: „< ... > L. S. pažįstu jau nuo anksčiau, < ... > kai kartu esame važiavę į užsienį < ... >, < ... > su juo jokių ryšių nepalaikau ir nebendrauju“ (t. 1, b. l. 66-68, 88-90). Iš to daroma išvada, kad nukentėjusysis ir D. St. neturėjo jokio tikslo apkalbėti nuteistąjį D. S. , todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Kolegija pažymi, kad nukentėjusysis išties buvo nuoseklus viso proceso metu: ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme jis detaliai išdėstė visas aplinkybes, kaip 2007 m. lapkričio 17 d., apie 14 val. 21 min.-15 val. 39 min. buvo įviliotas į D. S. butą ir kokius prievartinius veiksmus prieš jį atliko pastarasis bei A. R. . Svarbi ta aplinkybė, kad, atlikus parodymų patikrinimą vietoje, nukentėjusysis D. St. parodė namą Nr. (duomenys neskelbtini), šio namo laiptinę, ketvirtame aukšte nurodė butą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prieš jį nuteistieji naudojo psichinį ir fizinį smurtą – A. R. grasino revolveriu, D. S. lipnia juosta surišo rankas, kojas, užklijavo burną, po to abu sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, o D. S. dar mušė knyga per galvą, žiebtuvėliu degino kojų padus ir daužė juos metaline dilde bei reikalavo 2000 Lt, aukso dirbinių.

Kolegija nesutinka su D. S. skundo teiginiu neva L. S. parodymų teismas kruopščiai nepatikrino. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 91-92, 97-98) matyti, kad nukentėjusysis nuosekliai paaiškino visas įvykio aplinkybes ir detaliai nurodė, kokiu būdu nuteistieji prieš jį naudojo fizinį smurtą ir reikalavo pinigų. Posėdžio metu apeliantui buvo suteikta galimybė užduoti klausimus nukentėjusiajam, tačiau D. S. šia teise nepasinaudojo – ją realizavo nuteistojo gynėjas ir į jo užduotus klausimus nukentėjusysis atsakė. Be to, L. S. atsakė į pirmininkaujančio, prokuroro bei kito nuteistojo gynėjo klausimus. Teisme buvo ištirti ir rašytiniai įrodymai: parodymų patikrinimo vietoje protokolas, planas-schema, L. S. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu, daiktų, t. y. mobiliojo ryšio telefonų apžiūros protokolai, šaunamojo ginklo parodymo atpažinti protokolas ir kita. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas detaliai aptarė nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei visus rašytinius įrodymus, kurių pagrindu D. S. pripažino kaltu. Pažymima, kad apelianto kaltė konstatuota įvertinus ne vien L. S. parodymus, bet ir surinktų ir ištirtų įrodymų visetą ir nė vienam įrodymui nesuteikta išskirtinė reikšmė. D. S. bando teismą įtikinti, kad nukentėjusiojo L. S. parodymais negalima tikėti, nes jų nepatvirtina bylos duomenys. Priešingai nei teigia apeliantas, L. S. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, jo parodymai nekito ir nebuvo prieštaringi, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo vertinti L. S. parodymus kaip nenuoseklius ar nepatikimus. Apeliantas L. S. parodymų nenuoseklumą argumentuoja tuo, jog jis iš pradžių nieko neminėjo apie D. S. bute įvykdytą nusikalstamą veiką. Pažymima, kad apeliantas savo skunde nurodė šį argumentą net neįsigilinęs į šių protokolų turinį, nes iš minėtų protokolų (t. 1, b. l. 14, 15-16) matyti, kad juose yra užfiksuoti ne L. S. (kaip nurodo apeliantas skunde), o jo tėvo L. V. S. parodymai ir tik (t. 1, b. l. 19) užrašyti nepilnamečio liudytojo L. S. parodymai. 2007-12-06 d. nepilnamečio L. S. apklausa įvyko nuo 14 val. iki 14 val. 30 min. po to, kai prekybos ir pramogų centre ,,Babilonas“ perdavė A. R. jo reikalaujamų pinigų dalį, t. y. 200 Lt, po ko A. R. ir buvo sulaikytas. Byloje užfiksuota, kad L. S. buvo apklaustas tik dėl tos dienos įvykio, o kitą dieną, t. y. 2007-12-07, apklausiamas tyrėjo davė išsamius parodymus apie nuteistųjų įvykdytą nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms jokiu būdu negalima sutikti su D. S. skundo teiginiu apie L. S. parodymų nenuoseklumą ir nepatikimumą. Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas A. Ž. nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų keitimo fakto, o tik paaiškino, kada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš A. Ž. , R. S. parodymų matyti, kad nukentėjusiojo motina į policiją kreipėsi ne iš karto, o tik 2007-11-19, kuomet jai sūnus pranešė apie prieš jį atliktus smurto ir turto prievartavimo atvejus (t. 3, b. l. 89-90, 95-96). D. S. skunde nurodyti faktai – neatlikta įvykio vietos apžiūra bei krata nepaneigia smurto naudojimo ir turto prievartavimo fakto apelianto bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Nors apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo nurodytų sužalojimų (kojų padų deginimo žiebtuvėliu) neužfiksavo teismo medicinos specialistas, jų nematė ir R. S. , tačiau kolegija neturi pagrindo netikėti L. S. , paaiškinusiu tokį jo žalojimo būdą. Specialisto išvadoje Nr. G 2033/07(05) išties konstatuojama, kad L. S. nustatytas vienu smūgiu padarytas odos nubrozdinimas dešinės pėdos nugarėlėje (t. 1, b. l. 42), tačiau pažymima, kad nuteistieji nukentėjusįjį D. S. bute sužalojo 2007-11-17, o specialistas jį apžiūrėjo tik 2007-12-07, t. y. praėjus 20 d., todėl kiti sužalojimai galėjo neišlikti arba net neužfiksavo (pvz., smūgių sudavimas vaikiška knyga per galvą). Aplinkybę, kad L. S. 2007 m. lapkričio 17 d. buvo sužalotas, patvirtino jo motina R. S. (,,Aš mačiau ant galvos guzą, ant rankų, kojų – juostos, nugaroje raudonos dėmės, ant lūpos šašas, pats dideliame strese, < ... > ant kojų matėsi žymės“ (t. 3, b. l. 89).

Nors D. S. abejoja R. S. parodymais, laiko juos išvestiniais, tačiau, kolegijos nuomone, teismas pagrįstai jais grindė apkaltinamąjį nuosprendį ir laikė patikimu įrodymų šaltiniu, atitinkančiu LR BPK 20 str. reikalavimus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. LR BPK 20 str. 2 d. konstatuojama, kad, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliantas D. S. neteisus tvirtindamas, jog L. S. jį apkalbėjo, nes jo nemėgo. Tokių parodymų nukentėjusysis nedavė, o, kaip jau buvo akcentuota anksčiau, byloje nėra jokių duomenų, kad jų santykiai buvo priešiški ir kad nukentėjusysis turėjo pagrindą apkalbėti. Apelianto argumentai dėl įrodymų netinkamo įvertinimo yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Visi D. S. kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka LR BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti atlikus įrodymų tyrimą pirmosios instancijos teisme. Tai leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad D. S. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 181 str. 2 d.

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo skundo teiginį neva liudytojų L. S. ir V. M. parodymai paneigia aplinkybę, kad apelianto bute buvo įvykdytas nusikaltimas. Šių liudytojų parodymai buvo išsamiai aptarti ir įvertinti atsakant į kito nuteistojo A. R. skundo teiginius, todėl kolegija tais pačiais argumentais atmeta ir analogiškus D. S. skundo teiginius.

Apeliantas D. S. savaip interpretuoja nukentėjusiojo motinos R. S. parodymus, kurie, anot apelianto, patvirtina aplinkybę, jog bute nuolat buvo L. S. su mažamečiais vaikais. Antai iš R. S. parodymų teisme matyti, jog D. S. bute ji lankėsi vieną kartą: ,,Butas jų mažas, gyvena D., jo mama, patėvis ir dar du maži vaikai (t. 3, b. l. 90)“, tačiau ji nenurodė ,, < ... > kad bute nuolat buvo apelianto motina kartu su mažamečiais vaikais“. Nors liudytojas V. M. teisme parodė namuose lipnios juostos neturįs, tačiau tai nepaneigia nukentėjusiojo L. S. tvirtinimo, jog D. S. iš tualeto ar vonios atnešus lipnią sidabrinės spalvos juostą, ja buvo surištos rankos, kojos, užklijuota burna. Kadangi nukentėjusysis buvo kambaryje, negalėjo matyti, iš kur buvo paimta lipni juosta (t. 3, b. l. 91).

Dar skunde akcentuojama, jog teisme nebuvo tirtas telekomunikacijų ryšys tarp D. S. ir L. S. . Atsakant į šį skundo argumentą, pažymima, jog teisme buvo ištirta visa informacija apie mobiliųjų telefonų priklausomybę bei nustatyti ryšiai tarp nuteistųjų ir L. S. . Nors D. S. tvirtina, jog dėl 2007-11-17 d., 16 val. 59 min., įvykusio telefoninio kontakto, nei jis, nei nukentėjusysis nebuvo apklaustas, tačiau nuosprendyje išsamiai aptarti ir įvertinti mobiliojo ryšio telekomunikacijų tinklais gauti duomenys. Mobiliojo ryšio telefono išklotinės akivaizdžiai patvirtino, kad nuteistieji mobiliaisiais telefonais palaikė tarpusavio ryšius ne tik tarp savęs, bet buvo nuolat skambinta (A. R.) ir nukentėjusiajam, beje, ir dieną prieš paskutinį įvykį bei po jo. D. S. išties po įvykdyto nusikaltimo siuntė SMS žinutes nukentėjusiajam, kuris, patvirtindamas šią aplinkybę, nurodė: ,,Po lapkričio 17 d., po to įvykio, S. reikalavo – rašė žinutes - susitinkame, reikia pinigų. Aš neatrašydavau (t. 3, b. l. 92)“. Šie duomenys dar kartą patvirtina, jog abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupėje, aktyviais veiksmais ir priemonėmis, kurios aptartos aukščiau, reikalavo jiems perduoti nukentėjusiojo turtą. Visi A. R. veiksmai įvertinti kaip tęstiniai, o 2007-11-17 nusikaltimą abu nuteistieji padarė bendrininkų grupėje.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., bausmės paskirtį (LR BK 41 str.), kad padarytas sunkus nusikaltimas, nenustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinanti - nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, A. R. praeityje teistas net 4 kartus ir teistumai neišnykę. D. S. – anksčiau neteistas, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai.

Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, abiems nuteistiesiems pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes: A. R. – beveik sankcijoje numatytą vidurkį, o D. S. – artimą sankcijos minimumui. Bausmės yra teisingos ir kolegija neturi teisinių argumentų jas sušvelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. R. ir D. S. apeliacinius skundus atmesti.