- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- e2S-900-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-00478-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Pareiškėjas
- J. V., S. V.
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr. e2S-900-163/2016
Teisėja Kristina Serdiukienė (Proceso Nr. 2-06-3-00478-2016-9)
2016 m. birželio 2 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų J. V., S. V. (S. V.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. V. ir S. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolė V. V., antstolė L. P., Swedbank, AB, UAB „Turto valdymas“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami iškelti jiems bankroto bylą, bankroto administratoriumi skirti UAB „Vakarų Lietuvos bankrotų biuras“. Nurodo, kad yra nemokūs, negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriui AB „Swedbank“. Kreipimosi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dieną pareiškėjų įsiskolinimas AB „Swedbank“ bankui buvo 211 415,58 Eur, valstybei – 10,96 Eur, antstolei V. V. – 56,12 Eur. Pareiškėjai nurodo, kad pareiškėjas 2006 m. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), finansinė padėtis buvo labai gera, todėl paėmė iš banko 159 291,01 Eur kreditą būsto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui. 2011 m. pareiškėjai susidūrė su finansiniais sunkumais, kreipėsi į banką su prašymu atidėti paskolos mokėjimą, tačiau bankas nepritarė prašymui dėl mokėjimo atidėjimo. Pareiškėjas tuo metu turėjo savo įmonę (duomenys neskelbtini), Norvegijoje (2014-03-24 įmonė pripažinta bankrutavusia). 2012-05-16 bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl įsiskolinimo išieškojimo, kurį vykdo antstolė L. P. 2015-12-22 buto nustatyta turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė – 134 000 Eur. Pareiškėjų pajamos nėra pakankamos įsiskolinimui padengti. Pareiškėjas įsidarbino UAB (duomenys neskelbtini), jo alga – 350 Eur, o pareiškėja nebuvo drausta socialiniu draudimu, kadangi nedirbo, augino nepilnamečius vaikus. Pareiškėjai neturi kito turto, pareiškėjos AB „Swedbank“ sąskaitoje 2015 m. apyvartinių lėšų buvo 4 528,02 Eur, 2014 m. – 16 796,08 Eur (šios lėšos gautos iš pareiškėjo įmonės (duomenys neskelbtini), Norvegijoje), lėšos panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Pareiškėjo vardu esančioje banko sąskaitoje 2016-02-01 likutis buvo 85,41 Eur, o pareiškėjos – 9,49 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-03-25 nutartimi pareiškimo netenkino. Atsisakė iškelti pareiškėjams J. V. ir S. V. fizinio asmens bankroto bylą. Pripažino, kad nuo 2012 m. pareiškėjai turėdami įsiskolinimą, būdami jauni, darbingi, negavo pajamų arba gavo labai mažas, byloje nėra įrodymų, kad jie dirbo ar ieškojo darbo, todėl įsiskolinimas kreditoriui ženkliai padidėjo. Pareiškėja tik prieš kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į Darbo biržą, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos įsidarbino. Nustatė, kad pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių (pareiškėja nėra dirbusi apie 15 metų) ir nedėjo pastangų gauti didesnes pajamas ir taip pagerinti šeimos finansinę padėtį, o gaudami pajamas nemažomis sumomis 2013-2014 m. išleido jas savo poreikiams, neskyrė susidariusios skolos kreditoriui mažinti, o priešingai – leido jai padidėti, ir tai šiuo atveju leidžia teigti, jog pareiškėjai nebuvo sąžiningi. Padaryti išvados, kad pareiškėjai negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų ir jų perspektyva įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriui yra neigiama, šiuo metu negalima. Vien faktas, kad pareiškėjai turi nemažą skolinį įsipareigojimą nėra pagrindas bankroto bylai iškelti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjai elgėsi nesąžiningai Fizinių asmenų bankroto įstatymo prasme ir dėl šios priežasties atsisakė iškelti jiems bankroto bylą.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai J. V. ir S. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-03-25 nutartį ir priimti naują sprendimą: iškelti pareiškėjams bankroto bylą ir skirti bankroto administratoriumi UAB „Turto valdymas“; nustatyti 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki pareiškėjų bankroto bylos iškėlimo; patvirtinti 300 Eur lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti pareiškėjų bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; patvirtinti 303,10 Eur sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjų poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos; nustatyti, kad bankroto administratorius plano projektą teismui turi pateikti per 4 (keturis) mėnesius nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjai nesutinka su teismo išvadomis apie pareiškėjų nesąžiningumą, nes jos padarytos remiantis prielaidomis, visapusiškai bei kompleksiškai neištyrus reikšmingų aplinkybių. Teismas neturi teisės pareiškėjų nesąžiningumą pripažinti savo iniciatyva, jei suinteresuoti asmenys byloje nepateikia jokių nesąžiningumą pagrindžiančių įrodymų. Aplinkybė, jog pareiškėjai gauna atitinkamo dydžio pajamas ar naudoja santaupas būtinųjų poreikių tenkinimui, pati savaime neįrodo pareiškėjų nesąžiningo neveikimo. Teismas nevertino aplinkybių, kad 2012–2015 m. tarp pareiškėjų ir kreditorių vyko teisminiai ginčai dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo. Dėl vykusių teisminių ginčų pareiškėjai buvo priversti nutraukti įmokų kreditoriui mokėjimą kol ginčas išsispręs. Teismas visiškai nesiaiškino kokiam tikslui buvo naudojamos pareiškėjų pajamos ir santaupos, kokios priežastys lėmė tokį panaudojimo būdą (tikslą). Pareiškėjai pirmumo eile siekė užtikrinti savo ir nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių tenkinimą, kad galėtų išsaugoti tinkamą sveikatos būklę, saugias gyvenimo sąlygas. 2012–2015 m. laikotarpiu pareiškėjai siekė išgelbėti Norvegijoje veikusią bendrovę. Šios bendrovės išsaugojimas buvo tiesiogiai susijęs su pareiškėjų galimybėmis išsaugoti ir gerinti savo turtinę būklę. Pareiškėjos AB „Swedbank“ banko sąskaitoje 2013–2015 m. buvusios apyvartinės lėšos buvo būtinos skirti pareiškėjų šeimos kasdieniniams poreikiams tenkinti. Lėšų susidariusios skolos kreditoriui mažinti pareiškėjai neturėjo. Pirmosios instancijos teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjų nemokumo ir nesąžiningumo. Teismas netyrė, kokią įtaką pareiškėjų nemokumui padarė verslo žlugimas Norvegijoje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolė L. P. prašo palikti pirmosios instancijos nutartį nepakeistą. Pareiškėjų nemokumo atsiradimą lėmė nesąžiningas neveikimas, kadangi patys pareiškėjai pateikdami teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei teikdami paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodo, kad 2010–2015 m. turėjo pajamų ir galėjo bent iš dalies vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, tačiau to nedarė ir taip leido įsiskolinimui didėti. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjai siekė tapti nemokiais. Pareiškėja neatlikdama jokių veiksmų siekiant pagerinti savo finansinę padėtį elgėsi nesąžiningai prieš kreditorius.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Atskiruoju skundu keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjams J. V. ir S. V. fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo. Atskirąjį skundą apeliantai iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į byloje esančias aplinkybes, nepagrįstai konstatavo pareiškėjų nesąžiningumą FABĮ prasme ir nepagrįstai vertino, jog yra pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą. Ištyręs ir įvertinęs apeliantų nurodomus motyvus bei faktinių bylos duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais.
FABĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ numatytų pagrindų, kuriems esant atsisakoma iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).
Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: ar kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkas sąžiningai pateikė visą informaciją, taip pat, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu yra pažymėta, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir panašias aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015-06-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015; 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; 2015-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015; kt.).
Iš byloje esančių aplinkybių buvo nustatyta, kad pareiškėja nedirba apie 15 metų, tais laikotarpiais, kai gyveno Norvegijoje, ji taip pat nedirbo, augino vaikus. Nuo 2015-23-23 pareiškėja registruota Darbo biržoje. Nustatyta, kad pareiškėjų nepilnamečiai vaikai yra gimę (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – 12 ir 8 metų, t. y. yra tokio amžiaus, kai jiems nėra reikalinga nuolatinė motinos priežiūra, tačiau pareiškėja neįrodė, kad per 15 metų būtų dėjusi pastangas kelti savo kvalifikaciją ir tokiu būdu būtų mėginusi užsidirbti ir dengti įsiskolinimus. Nuo 2016-01-06 pareiškėjas dirba UAB (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas paaiškino, kad pastaruosius dvejus metus, prieš įsidarbindamas UAB (duomenys neskelbtini), ieškojo darbo, tačiau nerado. Nuo 2012 m. pareiškėjai turėdami įsiskolinimą, būdami jauni, darbingi, negavo pajamų arba gavo labai mažas, byloje nėra įrodymų, kad jie dirbo ar ieškojo darbo, todėl įsiskolinimas kreditoriui ženkliai padidėjo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai neišnaudojo visų galimybių ir nedėjo pastangų gauti didesnes pajamas ir taip pagerinti šeimos finansinę padėtį, o gaudami pajamas nemažomis sumomis 2013-2014 m. išleido jas savo poreikiams, neskyrė lėšų susidariusiai skolai kreditoriui mažinti, o priešingai – leido jai padidėti, todėl pareiškėjai nebuvo sąžiningi. Faktas, kad pareiškėjai turi nemažą skolinį įsipareigojimą, nėra pagrindas bankroto bylos iškėlimui.
Apeliantai nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjai gauna atitinkamo dydžio pajamas ar naudoja santaupas būtinųjų poreikių tenkinimui, pati savaime neįrodo pareiškėjų nesąžiningo neveikimo. Tačiau iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad pareiškėjai nedėjo pakankamai pastangų siekdami atsiskaityti su banku. Aplinkybė, kad 2012–2015 m. tarp pareiškėjų ir kreditoriaus vyko teisminiai ginčai dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, neatleidžia pareiškėjų nuo pareigos vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pareiškėjų nemokumo atsiradimą lėmė nesąžiningas neveikimas, nes patys pareiškėjai nurodo, kad 2010–2015 m. turėjo pajamų ir galėjo bent iš dalies vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, tačiau to nedarė ir taip leido įsiskolinimui didėti. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjai siekė tapti nemokiais. Apeliantų nurodyta aplinkybė, kad 2012–2015 m. laikotarpiu pareiškėjai siekė išgelbėti Norvegijoje veikusią bendrovę, laikytina deklaratyvia ir nėra pagrįsta į bylą teikiamais įrodymais, be to, nepaneigia pareigos vykdyti sutartinius įsipareigojimus kreditoriui. J. V. ir S. V. tik prieš kreipdamiesi dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į Darbo biržą, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įsidarbino, ir tai sudaro pagrindą abejoti pareiškėjų sąžiningumu. Apeliantai nurodo, kad teismas visiškai nesiaiškino, kokiam tikslui buvo naudojamos pareiškėjų pajamos ir santaupos, kokios priežastys lėmė tokį panaudojimo būdą (tikslą), tačiau patys neįrodinėjo, kodėl patyrė nurodyto masto išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti neskirdami jokios dalies kreditoriaus reikalavimams tenkinti (CPK 178 str.).
Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja. Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑434-686/2015). FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Atsižvelgiant į FABĮ 1 straipsnio 1 dalį, konstatuotina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Anksčiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš esmės visą įstatyme numatytą vertintiną laikotarpį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo pareiškėjams buvo žinoma apie prastėjančią pareiškėjų šeimos finansinę padėtį ir galimybes vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, suprantamas įsipareigojimų mastas, tačiau pareiškėjai, pagal jiems taikomą apdairaus ir rūpestingo asmens standartą, elgėsi pernelyg pasyviai ir nesiėmė aktyvių veiksmų išnaudoti galimybes gerinti turtinę padėtį bei sumažinti skolinius įsipareigojimus kreditoriui, taip darydami įtaką savo mokumo būklei. Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjų elgesys prieš kreditorius nebuvo sąžiningas.
Bankroto bylos iškėlimas pareiškėjams neatitiktų FABĮ tikslo – atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti pareiškėjams bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir proceso teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį naikinti, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.